Nepaisant sudėtingos transporto įmonių licencijavimo tvarkos,
reikalavimų transporto įmonės vadovo profesinei kvalifikacijai, šios verslo
rūšies rizikų, krovinių vežimas Lietuvoje yra viena populiariausių komercinės
veiklos rūšių.
Naujausiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis,
krovinių vežimas keliais per šių metų pirmąjį pusmetį išaugo 18,7 % lyginant su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu.
Dėl šios veiklos rūšies populiarumo ir pelningumo Lietuvoje
steigiama vis daugiau transporto įmonių, gabenančių krovinius.
Atsiribojant nuo pervežimų verslo privalumų, pastebėtina, jog
tai labai rizikinga veiklos rūšis. Krovinio siuntėjas patiki vežėjui tam tikrą
vertę rinkoje turinčias vertybes, kurias vežėjas įsipareigoja nugabenti į
paskirties vietą. Akivaizdu, jog kroviniui esant mobilioje transporto
priemonėje, jo saugumui kyla žymiai daugiau pavojų nei gulinčiam sandėlyje.
Kaip tik dėl šios priežasties įmonė, pretenduojanti verstis krovinių vežimo
veikla, turi atitikti nustatytus griežtus reikalavimus, tik tuomet jai
išduodama licencija.
Siekiant preventyviai užkirsti kelią krovinio siuntėjo ir
vežėjo ginčams, reikalinga pasirašyti tinkamai parengtą krovinių vežimo
sutartį. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs dėl pagrindinio
krovinių vežimą reglamentuojančio teisės akto - Ženevos 1956 m. Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos - taikymo 2001-06-15 Senato
nutarime bei apžvalgoje, praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai vežėjai
sudaro sutartis, kurių tam tikros sąlygos yra neteisėtos ir todėl
negaliojančios; pervežimo teisinių santykių dalyviai klaidingai supranta tam
tikrų vežimo sutarties sąlygų prasmę, vežimo dokumentų reikšmę ir pan. Be kita
ko, Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, mūsų valstybėje pradėjo galioti
bendrijos teisė. Pastebėtina, jog krovinių vežimo keliais srityje yra
susiduriama su tam tikromis ES teisės įgyvendinimo Lietuvos nacionalinėje
teisėje problemomis. Ši tema Lietuvoje dar nesusilaukė didelio dėmesio.
Dėl aukščiau išvardintų priežasčių ir dėl to, kad autorė jau
beveik trejus metus savo praktikoje specializuojasi transporto teisės srityje,
yra pasirinkta ši tema baigiamajam magistro darbui. Rašant šį darbą, bus
remiamasi ne tik publikuotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, bet ir
autorės asmenine patirtimi. Rašant šį darbą autorė publikavo du straipsnius
transporto žurnale "Kelias".
Šiame darbe keliamas tikslas - identifikuoti ir išanalizuoti
praktines problemas, su kuriomis susiduriama verčiantis krovinių vežimo keliais
veikla.
Siekiant užsibrėžto tikslo, bus įgyvendinti šie uždaviniai:
1) išanalizuoti
pagrindiniai krovinių vežimo keliais teisinius santykius reglamentuojantys
teisės aktai, apžvelgta teorinė medžiaga apie krovinių vežimą keliais;
2) išnagrinėta
krovinių vežimo keliais teisinių santykių praktika;
3) akcentuotos
dažniausiai pasitaikančios krovinių vežimo sutarčių sudarymo ir vykdymo
klaidos.
Darbo objektu pasirinkti teisės aktai, reglamentuojantys
krovinių gabenimą keliais ir teismų praktika. Daug dėmesio darbe skiriama
Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijai
(toliau - CMR konvencija), nes šia konvencija siekiama suvienodinti teisinį reguliavimą
krovinių vežimo srityje. Pastebėtina, kad kai kurie Lietuvos nacionalinės
teisės aktai tiesiogiai nukreipia į šios Konvencijos nuostatas.
Darbe remiamasi įvairiais literatūros šaltiniais - tiek
teorine, tiek praktine medžiaga. Teorinės literatūros pagrindą sudarė
Vokietijos autorių knygos: prof.dr.A.Mūglich „Naujoji transporto teisė" ,
kurioje yra komentuojamas Vokietijos prekybos kodeksas ir kiti pervežimų veiklą
reglamentuojantys teisės aktai; penkių advokatų išleista knyga apie transporto
teisę , kurioje teisininkai praktikai nagrinėja įvairias krovinių vežimo
teisiniuose santykiuose pasitaikančias problemas. Analizuojant vežėjų
atsakomybės bei civilinės atsakomybės draudimo klausimus, buvo remiamasi gerb.
teisėjų D.Ambrasienės ir E.Sinkevičiaus 2004 metais išleista knyga "Vežėjo
civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvenciją ir jos draudimas" 5. Svarbią vietą tarp naudotų
Literatūros šaltinių užima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, formuojama
praktika. Analizuojama daug nacionalinės teisės aktų (įstatymų, poįstatyminių
aktų), tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos teisės aktų. Darbe naudojami
oficialūs Lietuvos statistikos departamento, Europos Sąjungos internetinių
bazių duomenys. Taip pat bus remiamasi aktualiais publicistiniais straipsniais,
siekiant įvertinti pervežimų verslo tendencijas.
Metodai. Susipažįstant su įvairių valstybių, įvairių autorių
darbais šiame darbe naudojamas mokslinės ir praktinės literatūros studijavimo
metodas. Siekiant atskleisti atskirų krovinių pervežimo sutarčių institutų
esmę, teisės normos analizuojamos pasitelkiant sisteminės, loginės analizės
metodus. Siekiant koncentruotai pateikti medžiagą, darbe bus naudojamas
aprašomasis metodas. Kai kurių teisės institutų raidos klausimai aptariami
naudojant lyginamąjį istorinį metodą. Išvados ir pasiūlymai rengiami naudojant
apibendrinimo metodą.
Darbą sudaro trys skyriai: pirmajame trumpai aptariami
krovinių vežimą kelių transportu reglamentuojantys teisės aktai; antrajame
atskleidžiama krovinio vežimo keliais sutarties esmė, dalykas, akcentuojami
skirtumai, vežant neįprastus krovinius, analizuojami sutarties sudarymo
ypatumai bei krovinio važtaraščio reikšmė; trečiajame - susitelkiama ties
krovinio vežimo teisinių santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis bei jų
neįvykdymo teisinėmis pasekmėmis, pretenzijų reiškimo tvarka, trumpai
nušviečiamos vežėjų civilinės atsakomybės bei krovinių draudimo problemos.
Nors šio darbo pagrindinis akcentas yra krovinių vežimo
teisiniai santykiai ir juos reglamentuojantys teisės aktai, čia taip pat gana
išsamiai aptariamos bendrosios sutarčių sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už
netinkamą įvykdymą sąlygos. Todėl šis darbas būtų vertas tiek verslininkų, tiek
teisininkų dėmesio.
Autorė reiškia nuoširdžią padėką Siegen'o universitetui
(Vokietijos Federacija) už suteiktą labai vertingą teorinę medžiagą;
Valstybinei kelių transporto inspekcijai - už konsultacijas; Vežėjo įmonei UAB
"Bertschi Lietuva" už leidimą naudoti įmonės dokumentus rengiant šį
darbą; transporto žurnalui "Kelias" - už autorės straipsnių
publikavimą.
I. Reglamentavimas
Kalbant apie bet kokio teisinio reiškinio reglamentavimą,
reikalinga aptarti jį reglamentuojančius nacionalinės bei tarptautinės teisės
aktus.
1.1. Vietinio vežimo keliais teisės šaltiniai.
Sudarant sandorius dėl krovinio vežimo kelių transportu
nacionaliniai teisės aktai bus taikomi esant vietiniams vežimams - vežimams
vykdomiems šalies teritorijoje, nekertant valstybinės sienos (Kelių transporto kodekso 9 str.). Tokiu
atveju taikytinas Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau - CK arba
Civilinis kodeksas) bei Lietuvos Kelių transporto kodeksas (toliau - KTK arba
Kelių transporto kodeksas). Iš esmės Lietuvos teisės aktai nustato panašias
krovinių vežimo taisykles kaip ir CMR konvencija, o vežėjo atsakomybės ribojimo
klausimu KTK 46 str. 5 d. tiesiogiai nukreipia į minėtą konvenciją.
Transporto veiklos pagrindų įstatymas reglamentuoja Lietuvos transporto viešojo
administravimo, vežėjų (operatorių) ir transporto infrastruktūros valdytojų
veiklos, valstybės pagalbos plėtojant transporto infrastruktūrą ir jos valdymo
bendruosius principus, transporto infrastruktūros valdytojų teisinį statusą, jų
santykius su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės
aptarnavimo įsipareigojimų, saugaus eismo užtikrinimo ir kitų su transporto
veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindus (Transporto veiklos pagrindų
įstatymo 1 str.).
Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus
vandenų transportu įstatymas nustato
pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu
Lietuvoje teisinius ir organizacinius pagrindus, siekiant užtikrinti saugų
pavojingų krovinių vežimą (Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių
ir vidaus vandenų transportu įstatymo 1 str.).
Taigi, pagrindiniai vietinio vežimo keliais teisės šaltiniai
Lietuvoje yra: Civilinis kodeksas , Kelių transporto kodeksas , tam tikros CMR
konvencijos nuostatos, į
kurias nukreipia nacionalinės teisės aktai, Lietuvos
Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas , Lietuvos Respublikos
pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų
transportu įstatymas . Čia išvardinti tik teisės aktai, reglamentuojantys pačią
vežimo veiklą. Su vežėjo statusu susiję teisės aktai bus aptarti vėlesniuose
skyriuose.
1.2. Tarptautinio krovinių pervežimo keliais teisės
šaltiniai.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija
(CMR konvencija) yra pagrindinis šaltinis, reguliuojantis tarptautinį krovinių
vežimą keliais. Ši konvencija yra labai reikšminga, nes ja siekiama unifikuoti
vežimo keliais dokumentus, atsakomybės reguliavimą, reikalavimus dėl žalos
atlyginimo, nuostatų, reglamentuojančių krovinio gavėjo (nesančio krovinio
vežimo sutarties šalimi) teises ir pareigas . Todėl verta plačiau atskleisti
jos taikymo atvejus.
Nustatant ar tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams
santykiams bus taikoma CMR konvencija, būtina patikrinti, ar yra tokių sąlygų
visetas, t.y. ar (konvencijos 1 str. 1 p.):
- buvo vežama kelių
transporto priemone;
- buvo vežama už
užmokestį;
- krovinio išsiuntimo
ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos;
- krovinio
išsiuntimo vietos ir/arba krovinio gavimo vietos valstybė yra Konvencijos narė
.
Atkreiptinas dėmesys, jog nustačius visas aukščiau nustatytas
sąlygas, bus būtinai taikoma CMR konvencija ir šalys negali susitarti dėl
taikytinos teisės, t.y. bet koks susitarimas netaikyti konvencijos, o taikyti
nacionalinę teisę - bus negaliojantis.
Be aukščiau pateikto sąlygų sąrašo, nurodyto pačioje
konvencijoje, yra ir dar du atvejai, kai Konvencija gali būti taikoma: 1) jei
transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus
vandens keliu, oro transportu, ir krovinys iš transporto priemonės yra
neperkraunamas; 2) kai šalys susitarė, jog vežimo santykiams taikys CMR
konvenciją. Pastebėtina, jog susitarimas dėl konvencijos taikymo bus
negaliojantis toliau išvardintiems vežimams, kurių Konvencija nereglamentuoja
16.
Konvencijoje imperatyviai nurodyta, kad ji netaikoma, esant
vežimams, vykdomiems pagal tarptautines pašto konvencijas, palaikų vežimui,
būsto apstatymo vežimui persikraustant (Konvencijos 1 str. 4 p.).
CMR konvencija numato ypatingas taisykles, kurių nenustato
joks kitas teisės aktas. Esant kolizijai tarp nacionalinių įstatymų ir CMR
konvencijos nuostatų, privalu remtis CMR konvencija, vadovaujantis specialaus
įstatymo viršenybės principu.
Pagrindiniai CMR konvencijos reguliuojami klausimai yra:
krovinių vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas; važtaraščio turinys; vežėjo
atsakomybė; reklamacijų, pretenzijų ir ieškinių dėl tarptautinių vežimų
pareiškimo tvarka; ieškinio senatis; nurodymai, susiję su vežimais, kai veža
keli vežėjai; CMR konvencijos šalių - dalyvių teismo sprendimų vykdymas;
susitarimų, prieštaraujančių konvencijai negaliojimas 17.
Kiti tarptautinio krovinių vežimų kelių transportu šaltiniai
Lietuvoje yra:
- tarpvalstybiniai susitarimai tarp Lietuvos Respublikos ir
kitų valstybių (priedas
Nr. 1);
- Lietuvos Respublikos
Civilinis kodeksas;
- Lietuvos kelių
transporto kodeksas;
- 1957 m. Europos
sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais
(ADR);
- 1970 m. susitarimas
dėl greitai gendančių produktų tarptautinio gabenimo ar tokiam gabenimui
naudojamų specialių transporto priemonių (ATP), kurį Lietuvos Respublikos Seimas
ratifikavo 2000 m. vasario 17 d.;
- 1975 m. Muitinės
konvencija dėl tarptautinio pervežimo su TIR knygelėmis, kurios dalyvė Lietuva
yra nuo 1993 m. vasario 11 d.;
- 1990 m. Laikinojo
įvežimo konvencija (Stambulo konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas
ratifikavo 1997m. lapkričio 25 d.;
- Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministro 1999 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 357 „Dėl Europos
Transporto Ministrų Konferencijos daugiašalės kvotos leidimų tarptautiniam
krovinių vežimui kelių transporto priemonėmis naudojimo ir išdavimo
tvarkos";
- 1970 m. Europos
šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių
tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), kurį Lietuvos Respublikos Seimas
ratifikavo 1996 m. rugsėjo 24 d.;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15 nutarimas Nr.
31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių
vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
- Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. gruodžio
24 d. įsakymu Nr. 497 patvirtintos Krovinių
tarptautinių vežimų kelių
transportu taisyklės .
I. Krovinio vežimo kelių transportu sutartis 2.1. Krovinio
vežimo sutarties sąvoka ir esmė.LR Civilinio kodekso 6.808 str. apibrėžta, kas
yra krovinio vežimas: pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas Įsipareigoja
siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti
turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas)
įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį 19. Ši sąvoka detalizuota
specialiame teisės akte - Lietuvos kelių transporto kodekse: krovinių (prekių,
produkcijos, iškasenų, atliekų, siuntų, konteinerių ir kitų daiktų) vežimas yra
jų gabenimas už atlyginimą iš siuntėjo išsiuntimo vietos į gavėjo paskirties
vietą transporto priemonėmis (Kelių transporto kodekso 26 str. 1 d.) 20. Taigi,
sutartis yra komercinio pobūdžio - atlygintinė, todėl darbe nebus kalbama apie
krovinių vežimą savo sąskaita.Siekiant geriau suprasti šio darbo tyrimo dalyką,
reikėtų jį atriboti nuo kitų krovinių vežimo rūšių. Transporto veiklos pagrindų
įstatymo 5 str. numatytos vežimų rūšys pagal objektą - geležinkelių, kelių,
jūrų, oro ir vidaus vandenų transportas 21. Kiekviena iš paminėtų pervežimo
rūšių turi ypatybių, todėl sudarant pervežimo sutartį būtina atsižvelgti ne tik
į bendras pervežimo sutarčių sudarymo nuostatas, bet ir į konkrečiam pervežimo
objektui taikytinas normas. Pervežimus galima skirstyti pagal transportavimo
būdą - pervežimai sausumos, vandens, oro transportu. Pagal vežimo teritoriją
vežimai gali būti vidaus ir tarptautiniai. Vidaus vežimai - tokie vežimai, kai
kelių transporto priemonėmis vežama Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Tarptautiniai vežimai -kai kelių transporto priemonė kerta valstybės sieną
(Kelių transporto kodekso 9 str.).2.1.1. Realinė ar konsensualinė
sutartis?Aukščiau pateiktos Lietuvos Respublikos teisės aktuose suformuluotos
krovinių vežimo sutarties sąvokos provokuoja diskusiją - ar vežimo sutartis yra
konsensualinė, ar realinė? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai tik
senas teorinis ginčas. Tačiau šio klausimo sprendimas turi lemiamą reikšmę
nustatant sutarties sudarymo pradžios momentą, nuo ko priklauso sutarties šalių
teisės ir pareigos bei atsakomybė.Remdamiesi šiuolaikinių autorių išsakytomis
nuomonėmis, pamėginsime išspręsti šį ginčą. Kaip žinia, konsensualine sutartis
laikoma tuomet, kai šalių teisės ir pareigosatsiranda nuo susitarimo momento.
Konsensualiniam sandoriui sudaryti pakanka tik šalių suderintos valios
pareiškimo įstatymo nustatyta forma . Tuo tarpu realinė sutartis laikoma
sudaryta tik nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (daiktų perdavimo, prisijungimo
prie elektros tinklų ir kt.). Taigi, realiniam sandoriui nepakanka tik šalių
suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.Analizuojant LR
Civilinio kodekso 6.808 str. 1 d., susidaro prielaida teigti, jog vežimo
sutartis yra realinė, t.y. vežėjo pareigų atsiradimas siejamas su krovinio jam
perdavimu {...vežėjas Įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti...).
Taigi, vežėjui, priėmusiam krovinį, atsiranda pareiga nugabenti ir perduoti jį
įgaliotam trečiajam asmeniui, taip pat jam tenka visa su krovinio išsaugojimu
susijusi atsakomybė. Pastebėtina, jog minėta Civilinio kodekso norma yra
koreguotina, nes šiai dienai yra susiklosčiusi priešinga šiai normai teismų
praktika bei mokslininkų opinija. Priešingai nei Civiliniame kodekse, Kelių
transporto kodekse suformuluotas krovinio vežimo sutarties apibrėžimas sąlygoja
konsensualinę sutarties prigimtį (Krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal
priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį.).Nesunku suprasti, iš kur
Civiliniame kodekse atsidūrė ši nuostata. Lietuvos kaip valstybės istorija
nulėmė ir teisės raidą. Teisės teorija ir praktika buvo perimta iš Sovietų
Sąjungos (Rusijos Federacijos), kur ilgą laiką vyravo planinis ūkis, o
atsakomybės, kylančios iš krovinių vežimo teisinių santykių klausimus,
reglamentavo ne civilinės, o administracinės teisės aktai. Už transporto
priemonės nepateikimą vežėjui grėsė administracinė bauda, o ne netesybos.
Pervežėjo atsisakymą priimti užsakymą dėl to, kad šalys nesutaria dėl pervežimo
sąlygų, galima buvo apskųsti bendra administracine tvarka. Pervežimo sutartys
buvo sudaromos vykdant trejų metų gamybos planą. Tuometinė teisė numatė dvi
krovinių vežimo sutarčių rūšis: organizacines ir konkretaus krovinio pervežimo,
tačiau organizacinės sutartys ir buvo sudaromos tam, kad būtų galima pervežti
konkrečius krovinius. Todėl be organizacinės pervežimo sutarties negali būti
sudaroma konkretaus krovinio pervežimo sutartis . Tokiomis sąlygomis
suprantamas yra krovinių vežimo sutarties - kaip realinės sutarties -
vertinimas.Tačiau pažvelkime į kitą svarbų krovinių vežimą keliais
reglamentuojantį teisės aktą - CMR konvenciją. Konvencija nesieja sutarties galiojimo
su faktiniu krovinio priėmimu. Nors krovinio vežimo važtaraštis yra
prilyginamas pačiai vežimo sutarčiai (ar yra vežimo sutarties patvirtinimas),
Konvencijos 4 str. numatyta, jog ir važtaraščio nebuvimas, pametimas ar
neteisingas užpildymas neturi įtakos sutarčiai. Svarbiausia yra šalių valia,
šalių susitarimas.krovinio vežimo sutarties šalis (siuntėjas) privalo aiškiai
išreikšti savo valią, inspiruoti sutarties sudarymą. Tuomet vyksta derybos, yra
pasirašoma sutartis, kuria vežėjas įsipareigoja pervežti krovinį, o siuntėjas -
apmokėti už pervežimą. Krovinio perdavimas toli gražu dar neįvyko, o vežimo
sutarties šalys jau yra susijusios abipusėmis prievolėmis.Gilinantis toliau,
visai netenka prasmės mintis, jog vežimo sutartis yra realinė -minėtoje vežimo
sutartyje labai logiška siuntėjo interesų užtikrinimo priemonė yra sankcija
vežėjui už transporto priemonės nepateikimą. Šalys gali susitarti, jog vežėjui
sutartu laiku nepateikus tinkamos transporto priemonės (CK 6.814 str. 1 d.),
jis moka siuntėjo naudai netesybas. Taigi, net ir neperdavus krovinio, gali
atsirasti vežėjo prievolė - sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 str. 3 d.).
Lygiai taip pat atsakomybė gali kilti ir siuntėjui, nepateikusiam krovinio. Vėl
gi - krovinys dar neperduotas (anot realinės sutarties teorijos šalininkų -
sutartis dar nesudaryta), o šalims kyla atsakomybė iš vežimo sutarties.
Atsiduriame teisiškai nelogiškoje situacijoje.Realinės sutarties teorijos
šalininkai gali teigti, jog aukščiau pateiktoje situacijoje yra "vežimų
organizavimo sutarties" elementų, tačiau, autorės manymu, šis veiksmas
-transporto priemonės pateikimas - yra neatsiejama paprasčiausios vežimo
sutarties dalis, t.y. jei nebus pateikta transporto priemonė, niekada neįvyks
pervežimas; o norint užsakyti transporto priemonę, reikia susitarti su vežėju
dėl visų pervežimo sąlygų, t.y. - sudaryti vežimo sutartį. Sutarties forma čia
nėra svarbi, kaip aptariama tolesniuose skyriuose, sutartis gali būti sudaryta
žodžiu, raštu, faksimilinio ryšio priemonėmis ar kitų elektroninių prietaisų
galiniais įrenginiais.Aukščiau pateikti argumentai sudaro prielaidą teigti, jog
vežimo sutartis yra konsensualinė. Vežimo sutarties konsensualumą lemia
civilinių teisinių santykių specifika28. Beveik visuotinai šiai nuomonei
pritariama vakarų valstybių praktikoje 29.2.1.2. Sutartis trečiojo asmens
naudai.Krovinių vežimos sutartis tam tikrais atvejais (ne visada) yra laikytina
sutartimi trečiojo asmens naudai. Krovinių vežimo sutartis laikytina sutartimi
trečiojo asmens naudai tuomet, kai krovinio pardavėjas sudaro sutartį su
vežėju, nurodydamas šiam pristatyti krovinį pirkėjui. Panagrinėkime plačiau
sutarties trečiojo asmens naudai ypatumus, kad galėtume pritaikyti
"sutarties trečiojo asmens naudai" formulę krovinių vežimo sutarčiai.
Paprastai iš sutarties kylančios teisės ir pareigos
įpareigoja tik sutartį sudariusius asmenis, t.y. sutarties šalis. Šis principas
yra pažeidžiamas Civilinio kodekso 6.191 str. Susitarimo objektas gali būti
prievolės įvykdymas trečiajam asmeniui. Kai trečiasis asmuo įgyja teisę
reikalauti prievolės jo naudai įvykdymo - galima konstatuoti, jog buvo
sudarytas sandoris trečiojo asmens naudai.Krovinio gavėjas - net ir tuo atveju,
jei jis nėra krovinio siuntėjas CMR konvencijos prasme - turi teisę reikalauti
pateikti jam krovinį ir jį lydinčius dokumentus, taip pat tam tikrais atvejais
turi teisę duoti nurodymus vežėjui (CMR konvencijos 12, 13 str.; Vokietijos
Federacijos Prekybos kodekso 421 str. 1 d. bei 418 str. 2 d. 2 pastraipą) .
Taigi, iš krovinio vežimo sutarties, sudarytos tarp krovinio pardavėjo ir
vežėjo, kyla teisės ir pareigos ir krovinio gavėjui. Tai yra akivaizdi sutartis
trečiojo asmens naudai.
2.2. Krovinio vežimo sutarties dalykas.Krovinio vežimo
sutarties dalykas yra paslaugos, kurias suteikia vežėjas gabendamas krovinį .
Vežant įprastus krovinius, kuriems nereikia ypatingų pervežimo sąlygų (vežant
paprasta transporto priemone su tentu), vežėjo pareigos apsiriboja tik krovinio
pervežimu ir pristatymu tinkamam gavėjui. Tačiau vežant tokius krovinius kaip
pašto siuntos, mirusiųjų palaikai, gyvi gyvūnai, pavojingi kroviniai ir pan.,
vežėjas privalo atitikti tam tikrus reikalavimus kiekvienai tokių krovinių
grupei vežti, turi papildomų pareigų - rūpintis kroviniu.Prof. Dr. Andreas
Mūglich. Das neue Transportrecht, Einfūhrung in das TRG, Kommentar, Texte.
Koln: Bundesanzeiger, 1998, psl. 36
CMR konvencija reglamentuoja krovinių gabenimą keliais,
tačiau jos reguliavimo sritis yra paprasti komerciniai krovinių gabenimai ir
tokios sritys kaip paštosiuntų, palaikų gabenimas bei perkraustymas į ją
nepatenka. Šiuos gabenimus reglamentuoja atskiri įstatymai ar tarptautinės
konvencijos.
CMR konvencija vis gi yra taikoma pervežant kai kuriuos
padidintos rizikos objektus, tokius kaip gyvi gyvūnai ir pavojingi kroviniai.
Tačiau šiuo atveju papildomai taikomi ir kiti teisės aktai, numatantys šių
pervežimų specifiką.
Taigi, toliau aptarsime krovinių vežimų rūšis, kurių CMR
konvencija nereglamentuoja, bei tokių specifinių krovinių kaip gyvūnai bei
pavojingi kroviniai, pervežimo ypatumai.
2.2.1. Pašto siuntų gabenimas
Pašto siuntų gabenimą reglamentuoja Pasaulinė pašto
konvencija , Pašto siuntinių reglamentas , Pasaulinės pašto sąjungos bendrasis
reglamentas bei Lietuvos Respublikos Pašto įstatymas . Teikti pašto paslaugas asmenys
turi teisę tik turėdami Ryšių reguliavimo tarnybos išduotą leidimą, apie kurio
išdavimą skelbiama „Valstybės žinių" priede „Informaciniai
pranešimai". Norint siųsti siuntą, reikia nurodyti pašto kodą.
Korespondencijos vežimas yra išskirtinas iš kitų vežimo rūšių
todėl, kad dažnai yra gabenami ne tik siuntiniai, bet ir asmeninio
susirašinėjimo dokumentai ir kiti intelektinės kilmės produktai, kurie turi tam
tikrą vertę rinkoje.
Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 7 str. 4 d. numatyta, jog
pašto siuntos vežamos pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjų arba kitų vežėjų,
su kuriais sudarytos vežimo sutartys, transporto priemonėmis. Vežėjo atsakomybė
už pašto siuntos neišsaugojimą (praradimą, apgadinimą, daiktų trūkumą jose)
nustatoma vežimo sutartyje, vadovaujantis įstatymais bei Lietuvos Respublikos
tarptautinėmis sutartimis.
Už pašto siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką
sugadinimą Pasaulinėje pašto konvencijoje numatytos kompensacijos, kurias
smulkiau reglamentuoja Pašto siuntinių reglamentas. Kompensacijos, kaip įprasta
transporto teisiniuose santykiuose, yra skaičiuojamos pasitelkiant SDR vienetą
(apie jį bus kalbama vėliau prie vežėjo atsakomybės). Pašto siuntinių
reglamento RE 501 str. 2.1. punkte numatyta, jog paprastojo siuntinio
praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę
į kompensaciją, kuri negali viršyti sumos, gautos sudėjus 40 SDR atlyginimo
tarifą už siuntinį ir 4,50 SDR tarifą už kilogramą.
2.2.2. Palaikų vežimas
Palaikų vežimas Lietuvoje yra reglamentuojamas Higienos norma
(HR) 46 "Dėl mirusiųjų palaikų pervežimo iš užsienio valstybių į
Lietuvą" , LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Dėl asmenų, mirusių nuo
pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų, palaikų vežimo transporto
priemonėmis, jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos, laidojimo ir
perlaidojimo tvarkos patvirtinimo . Europos mastu palaikų pervežimą
reglamentuoja tokie tarptautiniai susitarimai kaip 1938 m. birželio 01 d.
įsigaliojęs Berlyno susitarimas (susitarimą pasirašė šios šalys: Egiptas
Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Meksika, Austrija, Portugalija,
Rumunija, Šveicarija, buvusioji Čekoslovakija ir Zairas) ; 1975 m. lapkričio 2
d. įsigaliojęs Strasbūro susitarimas (prie kurio prisijungusios šios valstybės:
Belgija, Graikija, Islandija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Austrija, Portugalija,
Švedija, Šveicarija, Turkija ir Kipras).
Tiek tarptautiniuose, tiek Lietuvos nacionaliniuose teisės
aktuose yra nustatytos panašios taisyklės palaikų vežimams. Pervežant mirusiojo
palaikus, turi būti pateikiamas specialus dokumentas - "mirusiojo
pasas", išduotas kompetentingos institucijos. Palaikai turi būti
patalpinti į metalinį karstą, šis - į kitą medinį. Teisės aktai numato ir
karsto užsandarinimo priemones - varžtai ir metalinės juostos. Berlyno
susitarimo 4 str. numatyta, jog asmenų, mirusių nuo maro, choleros ar kitų
sunkių ligų, palaikai negali būti vežami anksčiau nei po vienerių metų. Be to,
visuose teisės aktuose numatytos ypatingos tokių palaikų transportavimo sąlygos
- palaikai turi būti įdėti į skysčiams nepralaidų maišą, kuris hermetiškai
uždaromas (užklijuojamas arba užplombuojamas), purškiamas dezinfekuojančiu
tirpalu, paveikiu įtariamos užkrečiamosios ligos sukėlėjams . Palaikų pelenų
pervežimui jokie ypatingi reikalavimai netaikomi.
Kalbant apie mirusiųjų palaikų pervežimą, paminėtini ir
tarpvalstybiniai susitarimai, kuriuose šalys dažniausiai susitaria atleisti
viena kitą nuo pareigos turėti leidimus pervežti palaikus (pvz. Susitarimai su
Ispanijos Karalyste ).
2.2.3. Baldų pervežimas (perkraustymas)
Norint verstis tarptautine perkraustymo veikla, reikalinga
turėti atitinkamą leidimą. Tokį leidimą Lietuvoje išduoda Valstybinė kelių
transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos, vadovaudamasi Susisiekimo
ministro įsakymu Dėl Europos transporto ministrų konferencijos leidimo vežti
perkraustomą turtą tarptautiniais maršrutais formos patvirtinimo (priedas Nr. 2 - leidimo pavyzdys).
Pastebėtina, kad Lietuva yra pasirašiusi tarpvalstybinių susitarimų su kai
kuriomis valstybėmis, pagal kuriuos susitariančios šalys yra atleidžiamos nuo
pareigos turėti specialius leidimus perkraustomam turtui gabenti, pvz.
susitarimo su Kazachstano Respublika 6 str. 1 d. a punkte nurodyta, jog
nereikia leidimo vykdant perkraustomo kilnojamojo turto vežiojimus
42
42
1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir
Kazachstano Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl keleivių ir krovinių
tarptautinių vežiojimų automobiliais // Valstybės žinios. 1994, Nr. 19¬304.
Vokietijoje perkraustymas yra reglamentuotas Prekybos
kodekse (jį keitusiame Transporto teisės
reformos įstatyme 44) ir yra atskira sutarties rūšis. Perkraustymo teisinius
santykius reglamentuoja Vokietijos Prekybos kodekso 451 - 451 a-h straipsniai.
Čia teigiama, jog vežėjo pareiga pervežant baldus (perkraustant) yra ne tik
pats vežimas, bet ir baldų išmontavimas, sumontavimas, iškrovimas ir
pakrovimas. Jei užsakovas yra vartotojas, į vežėjo pareigas taip pat įeina
pervežamo turto supakavimas ir pažymėjimas. Pastebėtina, jog pervežant baldus
ar kitą perkraustomą turtą, nereikia pildyti krovinio vežimo važtaraščio.
Vokietijos prekybos kodekse yra numatytos pervežamo turto siuntėjo bei vežėjo
atsakomybės ribos. Siuntėjui ir vežėjui čia nustatoma vienoda atsakomybė - jie
abu atsako kitam ne daugiau kaip 620,00 EUR už kiekvieną kubinį pakrautos
transporto priemonės metrą. Tačiau kitame straipsnyje yra numatyta šios
taisyklės išimtis - jei užsakovas yra vartotojas ir vežėjas, prieš sudarydamas
sutartį, neinformavo jo apie atsakomybės ribas ir galimybę apdrausti krovinį,
užsakovas gali reikalauti visų nuostoliųatlyginimo nepaisant vežėjo atsakomybės
ribų. Prekybos kodeksas labai liberaliai reglamentuoja pervežimo teisinius
santykius, tačiau jame yra labai aiškiai išskirtos vartotoją saugančios
nuostatos. Čia numatyta, jog šalys gali susitarti dėl kitokios atsakomybės
ribos, tačiau susitarimas negali bloginti vartotojo padėties. Be to,
susitarimas laikomas galiojančiu tik tuomet, jei jis aiškiai suformuluotas ir
išreikštas raštu.
Kaip matyti, Vokietijos Prekybos kodekse yra numatyta labai
daug nukrypimų nuo įprastos krovinio vežimo sutarties sąlygų. Todėl
sudarinėjant sutartį dėl perkraustomo turto pervežimo būtina aptarti visus
minėtus ypatumus.
2.2.4. Pavojingų krovinių vežimas
Jei yra vežami pavojingi kroviniai, taikytina 1957 m. Europos
sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR) . Ją Lietuvos
Respublikos Seimas ratifikavo 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-778
(Žin., 1998, Nr. 106). Trumpai apie pavojingus krovinius kalbama ir CMR
konvencijoje, nors tokių pervežimų ypatybių ši konvencija nereglamentuoja.
Pavojingiems kroviniams vežti nėra reikalavimo gauti
specialią licenciją ar leidimą, tačiau pavojingi kroviniai yra vežami tik tam
pritaikytomis transporto priemonėmis. Taigi, "licenciją" turi gauti
transporto priemonė. Vilkikams, puspriekabėms ir priekaboms Valstybinė kelių
transporto inspekcija išduoda nustatytos formos ADR sertifikatą (priedas Nr.
3), kuris liudija transporto priemonės pritaikymą vežti sertifikate nurodytų
pavojingumo klasių krovinius . ADR sertifikatas išduodamas remiantis
techniniais transporto priemonės gamintojo aprašymais ir Techninių apžiūrų
centro išduodama pažyma (priedas Nr. 4). Be ypatingų reikalavimų transporto
priemonėms, vežėjo įmonėje turi būti Saugos specialistas . Tai asmuo, nustatyta
tvarka išlaikęs kvalifikacinį egzaminą, gavęs nustatytos formos pažymėjimą
(priedas Nr. 5) ir paskirtas įmonėje atsakingu už pavojingų krovinių vežimą.
Pastebėtina, kad jokiame teisės akte nėra apibrėžiama sąvoka
pavojingas krovinys. Geriausiu atveju pateikiamas tik tokių krovinių sąrašas.
Pavojingais kroviniais reikėtų laikyti krovinius pavojingus pačius savaime, o
ne tuos, kurie tapo pavojingi jųtransportavimo metu. Netinkamai sutvirtintas ar
supakuotas krovinys taip pat kelia pavojų vežimo metu, bet tai nėra pavojingas
krovinys. Pavojingos yra visos tos prekės, jeigu normalaus transportavimo
keliais metu jos kelia tiesioginį pavojų .
Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo
keliais (ADR) detalizuoja pavojingų krovinių dokumentacijos parengimą,
įpakavimo reikalavimus, vežimo būdus tarptautiniais maršrutais. ADR taikoma bet
kokiam tarptautiniam krovinių vežimui keliais, nepaisant to, ar vežimas
reguliuojamas CMR konvencijos nuostatų ar ne. Deja, pati sutartis nepateikia
pavojingų krovinių apibrėžimo, o tik išvardija, kokie kroviniai yra pavojingi.
Todėl darytina išvada, kad jei prekė nėra įvardyta ADR sutarties priede, ji
nelaikytina pavojinga. Bet vargu ar šiais sparčiai besivystančių technologijų
laikais būtų galima pateikti baigtinį pavojingų krovinių sąrašą.
Specialios CMR konvencijos nuostatos (22 str.) trumpai kalba
apie pavojingų krovinių vežimą. Čia nurodomos labai griežtos siuntėjo pareigos,
susijusios su pervežimo sutarties sudarymu: Jeigu siuntėjas vežėjui perduoda
vežti pavojingus krovinius, jis turi tiksliai nurodyti krovinio pavojingumo
pobūdį ir prireikus nurodyti reikiamas saugumo priemones. Jeigu šie nurodymai
neįrašyti važtaraštyje, siuntėjas arba gavėjas privalo įrodyti, kad vežėjas
buvo informuotas apie gabenamų krovinių pavojingumo pobūdį .
Dėl aukščiau minėtos pareigos nevykdymo siuntėjas gali
patirti didelių nuostolių, nes pavojingus krovinius, apie kurių pavojingumą
vežėjas nebuvo informuotas, vežėjas bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje gali
iškrauti, sunaikinti arba nukenksminti neatlygindamas nuostolių; be to,
siuntėjas atsako už visas išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių krovinių
perdavimu vežti arba su pačiu vežimu.
2.2.5. Gyvūnų vežimas
Gyvūnų vežimą Lietuvoje reglamentuoja šie teisės aktai:
Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 91/628/EEB ir 95/29/EB "Dėl gyvūnų
apsaugos pervežimo metu", Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas
[41], Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas [42],
Gyvūnų vežimo taisyklės [43], patvirtintos Valstybinėsveterinarijos tarnybos
įsakymu. Prie gyvūnų pervežimą reglamentuojančių teisės aktų priskirtina ir CMR
konvencija, kuri reglamentuoja atsakomybės klausimus (CMR konvencijos 17 str. 4
d. f punktas).
Gyvų gyvūnų vežimas yra specifinis tuo, jog yra vežamas
padidintos rizikos objektas, be to, gyvūnams vežti reikalingos ypatingos
sąlygos, todėl gyvūnų vežėjai (vairuotojai ir palydovai) turi būti patyrę,
sugebėti ir žinoti, kaip teisingai pakrauti, vežti ir iškrauti gyvūnus
sukeliant jiems kuo mažiau streso ir sužalojimų [44]. Jie privalo būti išklausę
specialų apmokymo kursą, išlaikę kvalifikacijos egzaminą ir gavę atitinkamą
licenciją (priedas Nr. 6) [45]. Licenciją gyvūnams vežti išduoda Valstybinė
maisto ir veterinarijos tarnyba. Licencija išduodama tik asmeniui,
išklausiusiam Lietuvos vežėjų asociacijos "LINAVA" ir Valstybinio
maisto ir veterinarijos tęstinio mokymo centro organizuotus specialius vežėjų
apmokymo kursus ir išlaikiusiam kvalifikacijos egzaminą.
Europos Sąjungos Tarybos direktyvose 91/628/EEB ir 95/29/EB
"Dėl gyvūnų apsaugos pervežimo metu" labai smulkiai aprašyta, kaip
turi būti elgiamasi su gyvūnais jų transportavimo metu. Valstybės narės
praktiškai nukopijavo direktyvų nuostatas, perkeldamos jas į savo nacionalinius
įstatymus. Taip yra ir su minėtomis Lietuvos gyvūnų vežimo taisyklėmis, ir su
Vokietijos Federacijos nutarimu Dėl gyvūnų apsaugos juos transportuojant [46].
Minėtose direktyvose ir nacionaliniuose teisės aktuose numatyta, kas kiek laiko
gyvūnai turi būti šeriami, girdomi, kaip turi būti pritaikyta transporto
priemonė (pertvaros, neslidžios grindys), kaip gyvūnai turi būti atskirti
vienas nuo kito (vežant įvairių rūšių gyvūnus viena transporto priemone, jie
išrūšiuojami, tačiau draugiškai nusiteikę gyvūnai netraumuojami ir paliekami
kartu), kaip gyvūnai turi būti perkraunami (negalima gyvūnų kelti ar vilkti už
ragų, kanopų, kojų, uodegos arba vilnų). Direktyvoje taip pat numatyta, kokiu
atstumu vienas nuo kito turi stovėti gyvūnai transportuojant juos
geležinkeliais, oro ar vandens transportu.
Taigi, užsakant pervežti gyvus gyvūnus, vežimo sutartyje turi
būti numatyta specifinių sąlygų - kas lydės gyvūnus kelionės metu ir jais
rūpinsis (siuntėjas ar vežėjas), atitinkamai, kam teks gyvūnų priežiūros
kelionės metu išlaidos ir pan.
CMR konvencija, kaip jau minėta, numato gyvūnų vežimą kaip
vieną sąlygų, dėl kurių vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Šis vežėjo
atleidimo nuo atsakomybės pagrindas taip pat taikytinas drauge su CMR
Konvencijos 18 str. 2 ir 5 p. Jeigu vežami gy-
vi gyvūnai, tai vežėjas visų pirma privalo įrodyti, kad jis
padarė viską kaip pareigingas ve¬žėjas, atsižvelgdamas į aplinkybes, veikė
pagal specialias jam duotas siuntėjo instrukcijas. Jei vežėjas pateikia tokius
įrodymus, jis atleidžiamas nuo atsakomybės.
2.3. Krovinio vežimo sutarties šalys.
KTK 26 str. analizė sudaro prielaidą teigti, kad pervežimo
sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Siuntėjas čia suprantamas
kaip fizinis ar juridinis asmuo, perduodantis vežti krovinį jo nurodytam gavėjui.
Gavėjas - fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę gauti krovinį 57. CMR
konvencija pervežimo sutarties šalimis nurodo tuos pačius asmenis - krovinio
siuntėją ir vežėją, tačiau plačiau nurodo pervežimo dalyvius -jais laikomi
krovinio siuntėjas, gavėjas, vežėjas (schema Nr. 1), taip pat vežėjo atstovai,
darbuotojai.
Gavėjas
Schema Nr. 1
2.3.1. Krovinio
siuntėjas
Krovinio siuntėju laikytinas asmuo, savo vardu sudaręs
sutartį su vežėju, bet nebūtinai prekių pardavėjas [47]. Tai reiškia, kad
krovinio siuntėju CMR konvencijos prasme laikytinas asmuo, sudaręs sutartį su
vežėju - pervežimo užsakovas. Tokiu būdu, krovinio gavėjas, užsakęs vežėją
pargabenti jam krovinį iš pardavėjo, CMR konvencijos prasme laikytinas krovinio
siuntėju. Siuntėju ir gavėju gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
2.3.2. Vežėjas
Vežėjas - asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja atlikti vežimą
prisiimdamas atsakomybę ir savo lėšomis [48]. Vežėjui, kaip svarbiausiam vežimo
sutarties dalyviui, yra keliami ypatingi reikalavimai. Krovinių gabenimo veikla
gali užsiimti tik juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka gavę licenciją
(priedas Nr. 7). Vežėjų įmonių veiklos licencijavimą Lietuvoje reglamentuoja
1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl kelių
transporto veiklos licencijavimo" 60 (toliau -Licencijavimo taisyklės).
Įmonė, pretenduojanti verstis krovinių vežimo veikla, turi atitikti finansinio
pajėgumo, profesinės kompetencijos bei nepriekaištingos reputacijos
reikalavimus:
■S finansinis
vežėjo Įmonės pajėgumas yra tikrinamas, kai
įmonė pateikia prašymą išduoti licencijos kortelę (tarptautinio krovinių vežimo
atveju - Europos bendrijos leidimo kopiją), suteikiančią teisę konkrečia
transporto priemone vežti krovinius. Pagal Licencijavimo taisyklių 27.3 punktą,
vežant krovinius tarptautiniais maršrutais, įmonė laikoma finansiškai pajėgia,
jei pateikia dokumentus pagal kuriuos pirmajai transporto priemonei tenka
aktyvų už 32.000,00 litų, kiekvienai kitai transporto priemonei -18.000,00
litų. Finansinį vežėjo įmonės pajėgumą patvirtinančių dokumentų sąrašą
suderinusi su Finansų ministerija, nustato Valstybinė kelių transporto
inspekcija prie Susisiekimo ministerijos.
■S Profesinė vežėjo Įmonės
kompetencija yra tikrinama teikiant
prašymą išduoti licenciją verstis krovinių vežimo veikla.
Vežėjo įmonėje privalo būti paskirtas krovinių vežimo veiklai vadovaujantis
asmuo. Jis turi
turėti atitinkamą kvalifikaciją, susijusią su krovinių vežimo
veikla - išmanyti specifinių pervežimo dokumentų pildymo tvarką, vairuotojų
darbo laiko ypatumus [49], tam
tikrus civilinės teisės
klausimus. Kompetencijos
pažymėjimas (priedas Nr. 8) išduodamas nustatyta tvarka išlaikius egzaminą,
kurį Lietuvoje organizuoja Valstybinė kelių transporto inspekcija prie
Susisiekimo ministerijos [50]. Kadangi profesinės kompetencijos reikalavimas
yra viena iš prielaidų gauti licenciją verstis krovinių vežimo veikla, plačiau
bus atskleistas jo reglamentavimas. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (toliau -
ES) nare, mūsų valstybėje pradėjo galioti ir ES teisės aktai. Siekiant
harmonizuoti reglamentavimą transporto srityje Europos Sąjungos mastu, buvo
priimta nemažai nacionalinės
teisės aktų. Kalbant
apie profesinę kompetenciją
paminėtina ES direktyva Nr. 96/26/EB ir ją keitusi direktyva Nr. 98/76/EB 63.
Remiantis šia direktyva Susisiekimo ministro įsakymu buvo patvirtinta tvarka
Dėl asmenų, vadovaujančių licencijuojamai kelių transporto veiklai, profesinės
kompetencijos egzamino ir žinių atnaujinimo egzamino laikymo tvarkos
patvirtinimo (toliau - Tvarka).
63 ES direktyva Nr. 96/26/EB ir ją keitusi direktyva Nr.
98/76/EB Dėl leidimo verstis krovinių ir keleivių
vežėjo kelių transportu verslu ir diplomų, pažymėjimų bei
kitų oficialių profesinę kvalifikaciją
patvirtinančių dokumentų tarpusavio pripažinimo, skirto
palengvinti šiems vežėjams naudojimąsi
įsisteigimo laisve nacionalinio ir tarptautinio vežimo
srityje.
Pastebėtina, jog direktyva Lietuvoje įgyvendinta siauriausia
apimtimi. Kaip žinia, direktyva nėra tiesiogiai taikomas ES teisės aktas,
valstybės narės gali pasirinkti jos įgyvendinimo priemones ir būdus, tačiau
direktyvos yra privalomos savo tikslais. Struktūriškai analizuojant direktyvą,
ypatingas dėmesys atkreiptinas į jos preambulę, kurioje surašytos direktyvos
priėmimo aplinkybės ir tikslai. Minėtos Direktyvos buvo priimtos siekiant
palengvinti vežėjams naudojimąsi įsisteigimo laisve nacionalinio ir
tarptautinio vežimo srityje bei įgyvendinant laisvo darbo jėgos ir laisvo
paslaugų judėjimo principus, įtvirtintus Europos Bendrijos sutartyje. Vienas iš
preambulėje numatytų tikslų buvo panaikinti nacionalinės valstybių narių teisės
skirtumus dėl leidimo verstis vežėjo kelių transportu verslu ir abipusio
diplomų, sertifikatų bei kitų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų
pripažinimo, kas gali
iškraipyti konkurenciją (Direktyvos
98/76/EBpreambulė). Tuo tarpu, įgyvendinant šias direktyvas minėta
Tvarka, užsienyje kompetencijos pažymėjimus įgijusiems asmenims, buvo
nustatytas reikalavimas, praėjus 5 metams nuo pažymėjimo išdavimo, laikyti
žinių atnaujinimo egzaminą Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad kitose Europos
valstybėse nėra numatyta jokio žinių atnaujinimo egzamino, o pažymėjimai
išduodami neribotam laikui. Šis Tvarkos punktas kvestionuotinas kaip
diskriminuojantis užsienio šalių vežėjus ir varžantis įsisteigimo laisvę [51].
Pastebėtina, jog Direktyvos 98/76/EB preambulės 9 punktas numato panašų
pakartotinį egzaminą, bet jo visai kitoks tikslas - supažindinti su atitinkamos
šalies teisinio reguliavimo ypatumais asmenį, kuris pirmą kartą kitoje
valstybėje narėje pradeda vadovauti transporto įmonei. Tuo tarpu Tvarkoje
numatyto profesinės kompetencijos žinių atnaujinimo egzamino tikslas - praėjus
tam tikram laikotarpiui patikrinti vadovaujančio asmens žinias, siekiant
nustatyti, ar jis vis dar yra tinkamos profesinės kompetencijos (Tvarkos 3
punktas).
■S Nepriekaištinga
vežėjo įmonės reputacija suprantama kaip asmens, kuris įmonėje paskirtas vadovauti krovinių vežimo veiklai, nepriekaištinga reputacija (priedas Nr. 9 - asmens reputacijos anketa).
Asmuo, paskirtas įmonėje vadovauti krovinių
vežimo veiklai, laikomas
turinčiu nepriekaištingą reputaciją, jei jis nebuvo teistas už sunkius
nusikaltimus ar nusikaltimus aplinkos apsaugos srityje, ūkininkavimo tvarkai ir
finansams pagal baudžiamuosius įstatymus; nebuvo atleistas iš pareigų
administracijos iniciatyva dėl jo paties kaltės per pastaruosius 5 metus;
nebuvo baustas už darbo įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių kelių
transporto veiklą, pažeidimus per pastaruosius 2 metus [52]. Vežėjo įmonę
reikia skirti nuo pervežimą vykdžiusio vairuotojo (įmonės darbuotojo). Krovinių
vežimo sutarties šalis yra vežėjo įmonė, todėl pretenzijos dėl krovinio praradimo
ar sugadinimo negali
būti tiesiogiai reiškiamos
pervežimą vykdžiusiam vairuotojui, o nuostolių atlyginimo turi būti reikalaujama
iš vežėjo įmonės. Smulkesnės su vežėjo statusu susijusios ypatybės bus aptartos
nagrinėjant atsakomybės klausimus.
2.3.3. Ekspeditorius, kaip vežimo sutarties dalyvis
Kalbant apie krovinių vežimo sutarties subjektus, būtina
paminėti ir dažną vežimų sutarties dalyvį - ekspeditorių. CK 6.824 str. 2 d.
ekspeditorių apibrėžia kaip juridinį asmenį (verslininką), sudariusį krovinių
ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojantį užsakovo (užsakovo
kliento) lėšomis, jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ar atlikti
kitus su tuo susijusius veiksmus.
Teismų praktikoje dažnai kyla problemų identifikuojant
atsakomybės subjektą, kai vežimo santykiuose dalyvauja ekspeditorius. Taip
atsitinka dėl galimo dvilypio ekspeditoriaus statuso - ekspeditorius gali būti
tik tarpininkas, arba gali būti įsipareigojęs kaip vežėjas. Pastaruoju atveju
jam tenka visa rizika krovinio gabenimo metu. Taigi, atsakomybės atžvilgiu
ekspeditoriaus statusas yra labai svarbus ir lemiamas, o takoskyra tarp
dvilypės šio pervežimų dalyvio padėties nesureglamentuota. Kriterijus, kaip
atskirti ekspeditoriaus "vaidmenis", nustatė teismų praktika.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001-06-15 nutarime Dėl
Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo
keliais sutarties konvenciją išaiškino, kas yra vežėjas CMR konvencijos prasme
- tai nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Jei sutartimi su krovinio
siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius Įsipareigoja būti
vežėjas (Įsipareigoja siuntėjui nugabenti krovinį Į paskyrimo vietą, nors veža
ne pats, o tik atlieka ekspedijavimo paslaugas), jis atsako siuntėjui kaip
vežėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis veš pats, ar paves tai daryti trečiajam
asmeniui [53].
Ekspeditoriui atliekant tik pavedimo vykdytojo, tarpininko
vaidmenį, suvedant krovinio siuntėją su vežėju, jis neatsako siuntėjui už
krovinio praradimą ar sugadinimą. Ekspeditoriaus kaip pavedimo (surasti vežėją)
vykdytojo įsipareigojimai baigiasi suradus vežėją, suorganizavus atsiskaitymo
tarp vežėjo ir siuntėjo tvarką ir kitus formalumus.
Praktikoje dažniausiai ekspeditoriai įsipareigoja būti
vežėjais, kadangi siuntėjui tokia praktika yra priimtinesnė. Nesunku suprasti
kodėl - krovinio siuntėjas pasirenka ekspeditorių pagal jo reputaciją rinkoje,
rekomendacijas ir kitus kriterijus. Ekspeditoriui atliekant tarpininko
vaidmenį, jo pasiūlytas vežėjas nebūtinai yra siuntėjui žinomas, kyla abejonių
dėl jo patikimumo. Vežėjui praradus arba sugadinus krovinį, siuntėjas negali
reikšti pretenzijų ekspeditoriui, nes šis savo pavedimą įvykdė tinkamai -
surado vežėją, suorganizavimo pervežimą. Tokiu atveju yra sugriaunama
prievolinių teisinių santykių grandinė, kas neprisideda prie stabilumo versle
kūrimo.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pavedimo vykdytojo
statusu ekspeditoriai gali imti piktnaudžiauti, siekdami išvengti atsakomybės.
Tačiau LAT 2001 m. birželio 15 d. Senato nutarimu aprobuotoje apžvalgoje
atkreipė teismų dėmesį, kokias aplinkybes reikia vertinti, siekiant nustatyti
ekspeditoriaus statusą ir identifikuoti vežėją (kaip atsakomybės subjektą).
Teismai tuo atveju, jei pervežime dalyvavo keli asmenys, remdamiesi žemiau
išvardintais kriterijais, nustato, kuris asmuo laikytinas vežėju ir ginčo dėl
krovinio sugadinimo ar praradimo atveju civilinėje byloje yra atsakovas [54]:
1) Vežėjo nurodymas
važtaraštyje yra svarbu, jei asmuo, kuriam pareikštas ieškinys kaip vežėjui,
yra nurodytas važtaraštyje. Bet reikia nustatyti ir visas kitas susitarimo
aplinkybes, iš kurių galima būtų spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti,
kas yra vežėjas;
2) Tai, kad
subjektas neturi nuosavų transporto priemonių, nėra pakankamas pagrindas
nelaikyti jo vežėju, jei pagal kitus įrodymus yra aišku, kad jis įsipareigojo
būti vežėjas;
3) Ekspeditorius,
kuris akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, be
nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, laikytinas vežėju CMR konvencijos
prasme;
4) Ekspeditorius,
gaunantis atlyginimą už visą pervežimo operaciją arba konkrečiai už vežimą, yra
vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent vežimo sutartyje būtų nurodyta, kad jis
atlieka tik ekspedijavimo paslaugas;
5) Teismas turi spręsti pagal konkrečias aplinkybes, o ne
vien pagal tai, kaip sutarties šalys save vadina. Ekspeditorius (agentas) gali
būti laikomas vežėju, nors jis pats krovinio nevežė. 2.3.4. Krovinio gavėjas
Krovinio gavėjas nelaikytinas vežimo sutarties šalimi, tačiau
jis turi svarbių su vežimo sutarties vykdymu susijusių teisių ir pareigų, todėl
pagrįstai laikytinas vežimo teisinių santykių dalyviu. Kaip jau minėta, autorės
nuomone, vežimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens (gavėjo) naudai. Pastebėtina,
jog literatūroje yra keletas nuomonių dėl krovinio gavėjo statuso - vieni mano,
jog siuntėjas ir gavėjas yra vienas subjektas; kiti laikosi nuomonės, jog tiek
krovinio siuntėjas, tiek vežėjas, tiek gavėjas, yra vežimo sutarties dalyviai;
anglosaksų teisės tradicijos valstybėse vyrauja nuomonė, jog siuntėjas veikia
kaip gavėjo agentas.
2.4. Krovinio vežimo sutarties sudarymas.
Krovinio vežimo sutarties sudarymui taikytinos bendrosios
sutarčių teisės nuostatos - sutarčiai sudaryti iš esmės pakanka besiderančių
šalių suderintos valios.
Krovinių vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą
įsipareigoja pateikti transporto priemonę, priimti krovinį, pagal važtaraštį
nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o
siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje
nustatytą užmokestį (KTK 27 str.) 68.
Analizuojant aukščiau pateiktą KTK vežimo sutarties
apibrėžimo formuluotę darytina išvada, kad teisiniai santykiai tarp krovinio
siuntėjo ir vežėjo nustatomi sutartimi. Sutartis tuo tarpu vykdoma krovinio
siuntėjui pateikiant užsakymą su krovinį, jo pristatymo terminus bei sąlygas
identifikuojančiais požymiais. Krovinių vežimo sutartis praktikoje dažniausiai
sudaroma tiesiog vežėjui patvirtinus užsakymą. Sutartys, reglamentuojančios
užsakymo pateikimą, retai kada būna pasirašomos, nebent vežėjas ir siuntėjas
bendradarbiauja nuolat. Užsakymo pateikimo būdą pasirenka siuntėjas. CK 6.192
str. numato galimybę sudarinėti sutartis faksimilinio ryšio priemone ar kitais
telekomunikacijų galiniais įrenginiais, kas didina susitarimo operatyvumą.
KTK 28 str. reglamentuoja užsakymo turinį. Užsakymas čia
apibrėžiamas kaip siuntėjo pasiūlymas jo pageidaujamomis sąlygomis vežėjui
pateikti reikalingą transporto priemonę užsakyme nurodytam kroviniui vežti.
Užsakyme nurodomi rekvizitai 69:
1) krovinio siuntėjo -
juridinio asmens pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė; adresas;
2) krovinio gavėjo -
juridinio asmens pavadinimas arba fizinio asmens vardas ir pavardė, adresas;
3) krovinio išsiuntimo
ir paskirties punktų adresai;
4) krovinio
pavadinimas, svoris ar kiekis;
5) transporto
priemonės pateikimo laikas;
6) pakrovimo ir
iškrovimo bei vežimo terminai;
7) krovinio specialios
vežimo sąlygos.
Užsakyme gali būti ir kitos siuntėjui svarbios sąlygos (pvz.,
pervežimo maršrutas).
LR Civilinio kodekso 6.808 str. 2 d. numatyta, jog
"vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu
dokumentu'". Taigi, Civiliniame kodekse šiuo požiūriu yra numatytas modernesnis
sutarties sudarymo mechanizmas, čia yra iš esmės atkartojamos CMR konvencijos
nuostatos, kuriose teigiama, jog važtaraščio nebuvimas nedaro sutarties
negaliojančios, t.y. sutarties sudarymo faktą leidžiama įrodinėti bet kokiomis
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Kaip žinia prima facie įrodymas yra
krovinio važtaraštis, apie kurį išsamiau bus kalbama tolesniuose darbo
skyriuose.
Visiškai kitą prasmę sutarties sudarymo forma įgyja pervežimą
organizuojant tarpininkams, t.y. vežėjui ir siuntėjui neturint tiesioginio
kontakto. Vykdant pervežimus taip atsitinka labai dažnai. Tarpininko vaidmenį
čia atlieka ekspeditorius. Nors dažniausiai ekspeditorius prisistato užsakovui
kaip vežėjas, jo rekvizitai krovinio vežimo važtaraštyje nenurodomi. Tokiu
būdu, ekspeditoriaus ir vežėjo bei ekspeditoriaus ir užsakovo (siuntėjo)
teisinių santykių pagrindu tampa sutartis. Nesant sutarties, labai sunku
įrodyti ekspeditoriaus santykius su užsakovu (siuntėju), kas dažniausiai
sukelia neigiamų pasekmių ekspeditoriui - kadangi praktikoje ekspeditoriai
dažniausiai tarpininkauja ne tik surandant vežėją, suteikiant muitinės
tarpininko, sandėliavimo paslaugas, bet ir vykdant atsiskaitymą už pervežimą,
t.y. užsakovas sumoka visą sumą ekspeditoriui, o šis savo ruožtu atsiskaito su
pervežimą aptarnavusiais vežėjais ir kitais asmenimis. Kadangi atsiskaitymai
Lietuvoje transporto sektoriuje gerokai vėluoja, dažnai ekspeditorius lieka
nepavydėtinoje situacijoje - jis sumoka vežėjui, muitinės tarpininkui dar
negavęs atsiskaitymo iš užsakovo, o pastarasis delsia atsiskaitymą, arba
reiškia pretenzijas dėl tinkamo sutarties įvykdymo. Nepaisant to, kad
ekspeditorius sumažino savo apyvartinių lėšų rezervą, jis patyrė nuostolių, nes
realiai dar nėra gautas atlyginimas už tarpininkavimą. Norint ekspeditoriui
reikšti reikalavimą teisme užsakovui dėl užmokesčio už paslaugas, susijusias su
krovinio transportavimu, reikalinga nurodyti skolos pagrindą. Juo tampa ne kas
kitas, o būtent sutartis su užsakovu. Nesant abiejų šalių patvirtintos
rašytinės sutarties, prievolinius teisinius santykius tektų įrodinėti kitais
būdais. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.93 str. "baudžia" civilinių teisinių
santykių dalyvius už įstatyme numatytos sutarties formos nesilaikymą - įstatymų
reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai
kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto, remtis liudytojų
parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiainurodytais atvejais, sandorĮ
daro negaliojantĮ [55]. Belieka pasikliauti kitų rašytinių įrodymų visetu
(apmokėjimas pervežimą vykdžiusiam vežėjui, krovinį identifikuojantys požymiai,
pervežimo data ir pan.).
Kalbant apie krovinio vežimo sutarties sudarymą vertėtų
paminėti, jog Civilinio kodekso 6.822 str. numato galimybę sudaryti ilgalaikę
vežimų organizavimo sutartį. Tokia sutartimi supaprastinama formali sutarties
sudarymo procedūra. Jau pati straipsnio formuluotė sako, jog tokia sutartis
sudaroma, esant poreikiui nuolat vežti krovinius. Tuomet eilinis vežimas gali
būti vykdomas ir be atskiro raštiško susitarimo, tačiau kilus ginčui gali kilti
problemų dėl vežimo kainos, terminų ar kitų sąlygų. Jei kroviniai turi būti gabenami
nuolatiniu maršrutu ir sutartyje nustatytu laiku, jokio papildomo užsakymo
nereikėtų. Tačiau praktikoje dažnai pasitaiko, jog siuntėjas sudaro ilgalaikio
bendradarbiavimo sutartį su vežėju, tačiau vežimai būna nepastovūs. Tokiu
atveju, siekiant išvengti nuostolių (prastovos vežėjui, netesybos siuntėjui dėl
vėlavimo pristatyti krovinį ir pan.) patartina sutartyje vis gi numatyti, kad
kiekvienu atveju užsakovas (krovinio siuntėjas) pateikia vežėjui raštišką
nustatytos formos užsakymą. Tokiu būdu yra išvengiama įrodymų trūkumo problemos
kilus nesutarimui dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo.
2.5. Krovinio vežimo kelių transportu važtaraštis.
Krovinių vežimo važtaraštis yra dokumentas, įrodantis vežimo
sutarties sudarymą, tinkamą šalių įsipareigojimų įvykdymą. Važtaraštyje taip
pat fiksuojamas krovinio sužalojimas, sugadinimas, trūkumas, pakuotės
pažeidimai. Krovinių vežimo važtaraštis, kaip jau buvo minėta, esant tam
tikroms aplinkybėms, gali pakeisti pačią vežimo sutartį. Dėl išdėstytų aplinkybių,
reikalinga smulkiau aptarti krovinių vežimo važtaraščio turinį ir reikšmę.
CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ir
formos, o tik nurodo važtaraštį, kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas
patvirtinantį dokumentą, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta
pervežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus
įrodyta priešingai [56].
Važtaraštis - krovinio vežimo sutartį patvirtinantis
dokumentas. Krovinio vežimo sutartis taip pat laikoma galiojančia, jei
važtaraštis surašytas ir neteisingai (KTK 29 str. 1d.). Važtaraštis yra
rašytinis įrodymas, patvirtinantis ne tik sutarties sudarymą, bet ir jos
turinį, t.y. važtaraštis identifikuoja krovinio siuntėją, gavėją, vežėją,
krovinį, maršrutą, kitas sąlygas. Važtaraščio buvimas labai svarbus dar ir dėl
šių aplinkybių [57]:
1) kilus ginčui, jei
nėra važtaraščio, labai sunku įrodyti susitarimo buvimą, nes važtaraštis yra
vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo
dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol nebus įrodyta priešingai;
2) jei važtaraštyje
nėra nuorodos, kad vežimas vyksta pagal CMR konvenciją (o jei nėra važtaraščio,
nėra ir tokios nuorodos), vežėjas neturi teisės riboti savo atsakomybės dydžio
pagal Konvencijos nuostatas ir atsako pagal nacionalinius įstatymus;
3) Konvencijos 9 str.
2 p. įtvirtina įrodymų prezumpciją: jeigu nėra važtaraštyje įrašyta motyvuotų
pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad
krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio
vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Taigi
vežėjas turėtų įrašyti atitinkamas sąlygas į važtaraštį, kad prireikus būtų
lengviau jas įrodinėti.
Aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija,
reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra siuntėjo pareiga (CMR
konvencijos 11 str. 1 p.). Todėl jei teismas nustato, kad nuostoliai, patirti
dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams
atlikti, nebuvimo, už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas neprivalo
tikrinti dokumentų tikrumo ar tinkamumo. Vežėjas yra atsakingas už jam pateiktų
dokumentų praradimą ar jų netinkamą panaudojimą [58].
KTK 29 str. išvardyti krovinio pervežimo važtaraščio
rekvizitai (priedas Nr. 10 -CMR važtaraštis). Važtaraštyje siuntėjas nurodo
[59]:
1) važtaraščio
surašymo vietą ir datą;
2) siuntėjo -
juridinio asmens pavadinimą arba fizinio asmens vardą ir pavardę; adresą;
3) gavėjo - juridinio
asmens pavadinimą arba fizinio asmens vardą ir pavardę; adresą;
4) vežėjo pavadinimą
ir adresą;
5) vežėjo pateiktos
transporto priemonės markę ir valstybinį numerį;
6) krovinio
pavadinimą;
7) krovinio svorį ar
kiekį;
8) krovinio pakrovimo
vietą ir laiką;
9) krovinio iškrovimo
vietą;
10) mokestį už vežimą
ir suteiktas paslaugas;
11) vežant pavojingą
krovinį - jo klasę ir nustatytą numerį.
CMR važtaraščio formą ir turinį, vadovaujantis CMR
konvencija, nustatė Tarptautinė kelių sąjunga (IRU). Pačiame važtaraščio blanke
šalia numerių yra atspausdintos raidės "CMR". Tokiu būdu, visiems
vežimo dalyviams yra aišku, kad vežama pagal CMR konvenciją.
CMR važtaraštyje nurodomi duomenys skirstytini į 2 grupes 75:
1) duomenys,
privalomai nurodomi važtaraštyje (privalomi duomenys);
2) duomenys, nurodomi
važtaraštyje prireikus, t.y. priklausomai nuo vežamo
krovinio specifikos ir kt. aplinkybių (papildomi duomenys).
Pagal CMR konvencijos 6 str. 1 p. važtaraštyje privalu
nurodyti tokius duomenis76:
a) važtaraščio
surašymo vieta ir data;
b) siuntėjo
pavadinimas ir adresas;
c) vežėjo pavadinimas
ir adresas;
d) krovinio priėmimo
vieta ir data bei jo pristatymo vieta;
e) gavėjo pavadinimas
ir adresas;
f) krovinio rūšiai
nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas, o vežant pavojingus krovinius, jų
specialus žymėjimas ir vietų numeravimas;
g) krovinio vietų
skaičius, jų specialus žymėjimas ir vietų numeravimas;
h) krovinio bruto masė ar kitais matavimo vienetais
išreikštas krovinio
kiekis;
i) su vežimu
susijusios sąnaudos (mokestis už vežimą, papildomi
mokėjimai, muitinės mokesčiai ir rinkliavos bei kiti
mokėjimai, imami nuo
sutarties surašymo iki krovinio pristatymo momento;
j) muitinės formalumams atlikti ir kitos reikalingos
instrukcijos;
k) nurodymai, kai vežama nepriklausomai nuo bet kokių išlygų,
remiantis
CMR konvencijos nuostatomis. CMR konvencijos 6 str. 2 punkte
įtvirtinta, kad prireikus važtaraštyje turi būti ir šie duomenys:
a) nurodymas, kad
krovinio perkrovimas yra draudžiamas. Konvencija
neapibūdina, kas yra perkrovimas, bet tarptautinėje
praktikoje nurodoma, kad tai susiję su
dviem galimybėm: perkrovimu į kitą transporto priemonę ir
perkrovimu į kitą transporto
rūšį;
b) išlaidos, kurias
prisiima siuntėjas. Pagal bendrą taisyklę yra preziumuojama, kad kitas išlaidas
apmoka siuntėjas. Jeigu atsirastų kokių nors papildomų išlaidų ir krovinio
gavėjas atsisakytų jas apmokėti, atsakingas už tokių išlaidų padengimą būtų
siuntėjas, jei tai nurodyta važtaraštyje.
c) išperkamojo
mokesčio suma, kuri turi būti sumokėta pristačius krovinį. Pagal Konvencijos 21
str., jei krovinys perduotas gavėjui nepaėmus iš jo išperkamojo mokesčio, kurį
pagal vežimo sutartį vežėjas turi gauti, vežėjas privalo siuntėjui kompensuoti
krovinio išperkamojo mokesčio vertę;
d) krovinio vertė ir papildoma
jo vertė pagal siuntėją. Papildomą krovinio vertę siuntėjui leidžia nustatyti
24 ir 26 CMR konvencijos straipsniai. Pagal CMR konvencijos 24 str. siuntėjo
papildomos krovinio vertės nurodymas reiškia, kad keičiamos (didinamos) vežėjo
atsakomybės ribos, t.y. jei vežėjas praras ar sugadins krovinį, jo atsakomybė
bus ribojama papildomos sumos ribomis, neatsižvelgiant į 23 str. 3 p. numatytus
apribojimus, o pagal Konvencijos 26 str., - kad yra padidinama krovinio vertė,
nustatoma speciali tikslinė suma, rodanti, kad krovinio siuntėjas yra ypač
suinteresuotas krovinio pristatymu. Tuo atveju, jei krovinys būtų prarastas,
sugadintas ar nustatytu laiku nebūtų pristatytas, iš vežėjo gali būti
pareikalauta nuostolių (už prarastą krovinį bei negautą pelną) pagal atlyginimo
nurodytos sumos ribas nepriklausomai nuo kompensacijos, numatytos CMR
konvencijos 23, 24, 25 straipsniuose;
e) siuntėjo
instrukcija, susijusi su krovinio draudimu, vežėjui. Konvencijoje nėra
specialiai aptarta, kokia atsakomybė būtų vežėjui už tokios instrukcijos
nevykdymą, todėl tai reikėtų spręsti pagal nacionalinius įstatymus. Sprendžiant
vežėjo atsakomybės klausimą, būtina atsižvelgti į CMR konvencijos 41 str. 2 p.
numatytas taisykles, kurios pagal originalo tekstą negaliojančiomis pripažįsta
visas sąlygas, kuriomis krovinio draudėjo teisės perduodamos vežėjui;
f) vežimo įvykdymo
terminas. CMR konvencijos 19 str. nurodo pristatymo terminų viršijimą, už tai
vežėjui atsiranda atsakomybė pagal CMR konvencijos 19 str.;
g) perduotų vežėjui dokumentų sąrašas. Siuntėjas privalo prie
važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti
arba perduoti juos vežėjo dispozicijon. Konvencijos originaliame tekste 11 str.
išskirtos tokios dvi galimybės: arba pridėti visus dokumentus prie važtaraščio,
arba perduoti juos vežėjo dispozicijon. Tuo tarpu Konvencijos vertime nurodyta
tik viena galimybė - pridėti reikalingus dokumentus prie važtaraščio.
Praktiškai dažnai reikalingi muitinės formalumams atlikti dokumentai perduodami
įvairiais kitais būdais ir nebūtinai pridedami prie važtaraščio, pavyzdžiui,
gali būti nusiųsti tiesiai į muitinę, per kurią bus vežamas krovinys.
Taigi važtaraštis yra 77:
a) prima facie
įrodymas, kad sudaryta vežimo sutartis;
b) vežimo sutarties sąlygų įrodymas;
c) patvirtinimas, kad
vežėjas priėmė krovinį pervežimui;
d) įrodymas, kad
krovinys ir pakuotė buvo išoriškai tinkami, o krovinio vietų
skaičius, žymėjimas ir numeravimas atitiko važtaraštyje
nurodytus duomenis (jei nėra
pastabų).
III. Atsakomybė
3.1. Krovinio vežimo sutarties subjektų (siuntėjo, vežėjo,
gavėjo) teisės ir pareigos bei jų neįvykdymo teisinės pasekmės.
Krovinio vežimo sutarties subjektų teisinę padėtį lemia jų
teisės ir pareigos, kurios yra labai svarbios sėkmingo sutarties įvykdymo
sąlygos. Šių sutartinių prievolių neįvykdymas sukelia tam tikras pasekmes.
Prof. Valentinas Mikelėnas savo knygoje "Prievolių teisė" prievolę
įvardija kaip teisinę pareigą, kurią galima priversti įvykdyti, nes vieno
asmens teisinę pareigą atitinka kito asmens teisė 78.
Teisines pasekmes sukelia ir krovinių vežimo sutarties
neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Jei viena sutarties šalis neįvykdo
sutartinės prievolės, ji privalo nukentėjusiajai šaliai atlyginti dėl sutarties
neįvykdymo (arba netinkamo įvykdymo) atsiradusius nuostolius (CK 6.61 str.).
Taigi, kiekvienos iš aukščiau minėtų krovinių vežimo sutarties subjektų
pareigos neįvykdymas sukelia teisines pasekmes, t.y. atsiranda dar viena
prievolė - civilinė atsakomybė.
Krovinių vežimo sutarties šalys sutartyse dažnai numato
prevencines gynybos nuo sutarties neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo priemones,
dažniausiai tai yra sutartyje numatomos netesybos. Tačiau ne visuomet netesybos
apsaugo sąžiningą šalį nuo nesąžiningų kitos sutarties šalies veiksmų. Tokiu
atveju nukentėjusioji šalis vadovaujasi įstatymu, suteikiančiu galimybę apginti
jos pažeistą teisę.
Šiame skyriuje bus išanalizuotos kiekvieno krovinio vežimo
sutarties subjekto teisės ir pareigos bei atsakomybės už pareigų neįvykdymą ypatumai.
3.1.1. Krovinio siuntėjo atsakomybės ypatumai.
Krovinio vežimo sutartyje krovinio siuntėjas (užsakovas)
įsipareigoja:
1) perduoti vežėjui (arba garantuoti, kad Siuntėjas perduos,
jei Užsakovas nėra
Siuntėjas) transportavimui paruoštą tinkamai įpakuotą bei
markiruotą krovinį su
krovinį lydinčiais dokumentais.
Vežėjas turi pareigą laiku pateikti užsakovui tinkamą
transporto priemonę. Tuo tarpu užsakovas turi priešpriešinę pareigą - laiku
pateikti tinkamai paruoštą krovinį. Jei krovinys nėra pateikiamas laiku dėl
užsakovo (ar jo kontrahento kaltės), vežėjas atitinkamai neatsako už pavėluotą
krovinio pristatymą. Tai yra viena iš sandorių sudarymo
taisyklių - jei viena sutarties šalis laiku nevykdo savo
įsipareigojimų, kita šalis gali sustabdyti savo įsipareigojimų vykdymą tokiam
laikui, kokiu pirmoji šalis vėlavo atlikti savo pareigą. Laikantis sutarties
šalių lygiateisiškumo principo, užsakovui už krovinio nepateikimą turėtų būti
taikoma tokia pat sankcija, kaip vežėjui už transporto priemonės nepateikimą.
2) kokybiškai ir laiku paruošti transportavimo dokumentus,
taip pat ir muitinės
formalumus, jeigu to pagal atskirą susitarimą neatlieka
vežėjas.
Kaip buvo minėta, dokumentų, lydinčių krovinį parengimu
rūpinasi krovinio siuntėjas. Šios pareigos netinkamas įvykdymas gali sukelti
labai didelių nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika suformavo
tam tikras taisykles, susijusias su krovinio siuntėjo pareiga parengti
transportavimo dokumentus. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktika tokio pobūdžio
bylose yra vis dar nenusistovėjusi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
byloje Nr. 3K-3-3/2005, priėjo svarbių išvadų. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu
sudarė vežimų sutartį, kurios 2.3 punkte vežėjas įsipareigojo paimti visus
krovinį lydinčius dokumentus, patikrinti jų teisingumą ir pažymėti kertant
tarpvalstybines sienas. Atvežus krovinį paaiškėjo, kad prekių kilmės
sertifikatas EUR 1 nepažymėtas, todėl ieškovui pagal Muitinės kodekso 21
straipsnio nuostatas ir 1997 m. kovo 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 268
patvirtintas Muitų už importuojamas prekes tarifų normas reikėjo sumokėti 40
proc. prekės vertės dydžio muitą ir 18 proc. pridėtinės vertės mokestį, nors
tinkamai pažymėjus prekių kilmės sertifikatą EUR 1, ieškovo prekėms būtų
pritaikytas 0 proc. dydžio muito tarifas. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais,
ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 16 548 Lt ieškovo sumokėtų muito ir
pridėtinės vertės mokesčių79. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė,
apeliacinis teismas - patenkino.
Tuo tarpu Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog šalių
sudarytos vežimo sutarties 2.3 punkte numatyta vežėjo pareiga paimti iš
krovinio siuntėjo visus krovinį lydinčius dokumentus, patikrinti jų teisingumą
ir pažymėti kertant tarpvalstybines sienas, bei vežėjo atsakomybė už galimus
dėl minėtos pareigos nevykdymo atsiradusius nuostolius, prieštarauja
imperatyvioms CMR konvencijos nuostatoms, todėl yra niekinė ir negalioja. Be
to, Teismas pažymėjo, jog CMR konvencijoje, skirtingai nuo kitų privatinės
teisės norminių aktų, sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma
CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis
reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti
civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė
sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma
imperatyviomis teisės normomis. CMR konvencijos nuostatų imperatyvus pobūdis,
nuosekliai taikomas užsienio teismų praktikoje, nustatytas Konvencijos 41
straipsnio 1 punkte, nurodančiame, kad nepažeidžiant 40 straipsnio nuostatų,
visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios
Konvencijos, laikomi negaliojančiais. CMR konvencijos 41 straipsnio 1 punkto
nuostatos negali būti pakeistos ar apskritai eliminuotos, remiantis nacionaline
teise ar šalių susitarimu. Taigi niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai
dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei numatyta Konvencijoje; taip pat įvairūs
susitarimai, kuriais vežėjas prisiima papildomus įsipareigojimus, inter alia ir
vežėjo pareiga paimti bei tikrinti gaunamų iš siuntėjo dokumentų tikrumą ir
atitikimą reikalavimams 80.
Šis teismo suformuluotas precedentas dar kartą patvirtina,
jog praktikoje vis dar neteisingai sudarinėjamos krovinių vežimo sutartys.
Vežėjai prisiima tokias pareigas, kurių pagal įstatymą jie neįpareigoti
vykdyti. Minėtu atveju, vežėjas išvengė atsakomybės, nuostolius atlyginti teks
siuntėjui.
Mano manymu, tokia teismų praktika yra ydinga, nes vežėjas
savanoriškai prisiėmė papildomas pareigas. CMR konvencija numato galimybę
vežėjui teikti ir papildomas paslaugas (išperkamojo mokesčio paėmimas,
pakrovimo kontrolė), tačiau jam už tai turi būti teisingai atlyginama - t.y.
turi būti susitarimas dėl papildomo užmokesčio už paslaugas. Minėtu atveju,
galima buvo vertinti, jog vežėjas už sutartyje nustatytą kainą sutiko suteikti
sutartyje numatytas paslaugas, t.y. pervežti krovinį ir pasirūpinti muitinės
dokumentais. Tuo tarpu, dabar krovinio siuntėjo lūkesčiai dėl nuostolių
atlyginimo, autorės manymu, buvo visiškai pagrįsti.
Krovinio siuntėjas dažniausiai atsako ir už krovinio
pakrovimą. Pastebėtina, jog ir šiuo atveju Lietuvoje teismų praktika yra formuojama
"vežėjo naudai". Kad ir byloje Nr. 3K-3-272/2005 - siuntėjas pakrovė
3.700 kg daugiau, nei leidžiamas atitinkamos transporto priemonės maksimalus
svoris. Transporto priemonei po patikrinimo nebuvo leista važiuoti per sieną,
todėl vežėjas patyrė nuostolių. Pirmos instancijos teismas patenkino tik
nedidelę dalį ieškovo reikalavimo, konstatuodamas abiejų sutarties šalių kaltę.
Tačiau aukštesnių instancijų teismai padidino vežėjui priteistinų nuostolių
sumą, vadovaudamiesi CMR konvencijos 8 str. ir atitinkamomis LR Kelių
transporto kodekso
nuostatomis, numatančiomis, jog vežėjas neprivalo tikrinti
priimto krovinio svorio ar jo kiekio, jei to nereikalauja siuntėjas 81.
Šiuo atveju, siuntėjas turi atlyginti nuostolius,
atsiradusius dėl netinkamo pakrovimo. Praktikoje pasitaiko labai daug
įvairiausių atvejų, susijusių su krovinio siuntėjo pareiga tinkamai pakrauti
krovinį. Dažnai krovinio gavėjas bylinėjasi su vežėju dėl nuostolių, patirtų
transportuojant krovinį, atlyginimo. Bylos metu atlikus ekspertizę paaiškėja,
jog vežėjas nėra kaltas dėl nuostolių atsiradimo, atsakyti turi krovinio
siuntėjas, nes žala patirta netinkamai pakrovus krovinį. Todėl paprastai bylose
dėl krovinio sugadinimo, trečiaisiais asmenimis dalyvauja krovinio siuntėjas.
Kitų krovinio siuntėjo pareigų neįvykdymas (tokių kaip
kovinio nepateikimas, vėlavimas mokėti už pervežimą ir pan.) dažniausiai
kompensuojamas sutartyje numatytomis netesybomis.
3) iš anksto
informuoti vežėją apie tai, kad perduodamas vežti pavojingas
krovinys.
Krovinio siuntėjas, pateikdamas užsakymą pervežti krovinį,
privalo aiškiai nurodyti krovinio pavojingumo klasę. Jei siuntėjas neinformuoja
vežėjo apie krovini pavojingumą, visi su tuo susiję nuostoliai tenka jam. CMR
konvencijos 22 str. nurodyta, jog siuntėjas turi tiksliai nurodyti krovinio
pavojingumo pobūdį ir prireikus nurodyti reikiamas saugumo priemones. Jeigu šie
nurodymai neįrašyti į važtaraštį, siuntėjas arba gavėjas privalo įrodyti, kad
vežėjas buvo informuotas apie gabenamų krovinių pavojingumo pobūdį. Pavojingus
krovinius, apie kurių pavojingumą vežėjas nebuvo informuotas, vežėjas bet
kuriuo metu ir bet kurioje vietoje gali iškrauti, sunaikinti arba nukenksminti
neatlygindamas nuostolių; be to, siuntėjas atsako už visas išlaidas ir
nuostolius, susijusius su šių krovinių perdavimu vežti arba su pačiu vežimu.
4) esant pakrovimo
ir/ar iškrovimo vietos peradresavimui, apmokėti vežėjui
papildomą kainą.
Krovinio siuntėjas yra kroviniu disponuojantis asmuo ir jo
nurodymai, kuriais nenukrypstama nuo teisės normų, vežėjui yra privalomi.
Tačiau dėl pasikeitusių pervežimo sąlygų (peradresavimas, nukrypimas nuo
maršruto) gali pasikeisti pervežimo kaina. Tokiu atveju, pabrangimas tenka
siuntėjui. Kad tarp vežėjo ir siuntėjo nekiltų ginčas, vertėtų iš anksto susitarti
dėl kainos už pervežimą kriterijų - skaičiuojama pagal kilometrus, sugaištas
valandas ar pan.
Vertėtų smulkiau aptarti disponavimo kroviniu ypatumus.
Perdavus krovinį vežėjui, juo toliau disponuoja siuntėjas. Važtaraščio
perdavimas, kaip įrodymas, jog krovinys perėjo "vežėjo dispozicijon",
turi būti suprantamas šiais aspektais: 1) vežėjas nuo krovinio perdavimo tapo
atsakingas už jo praradimą ar sugadinimą; 2) vežėjas tapo teisėtu krovinio
valdytoju. Tačiau tai nereiškia, kad vežėjui suteikiama teisė disponuoti
kroviniu.
Siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu iki 2-ojo
važtaraščio egzemplioriaus perdavimo gavėjui momento, nebent važtaraštyje būtų
įrašyta, kad disponavimo teisė kroviniu priklauso gavėjui nuo važtaraščio
surašymo momento, t.y. iki važtaraščio 2-ojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui
vežėjas turi paklusti siuntėjo nurodymams, nebent sutartyje būtų numatyta
kitaip. Jei disponavimo kroviniu teisė nėra perduota gavėjui, siuntėjas,
norėdamas disponuoti kroviniu, privalo pateikti vežėjui pirmąjį važtaraščio
egzempliorių su naujomis instrukcijomis, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas
ir nuostolius, susijusius su instrukcijų vykdymu. Tai nereiškia, kad vežėjas
visais atvejais turi reikalauti išlaidų atlyginimo iki instrukcijos įvykdymo.
Tačiau jei vežėjas turi pagrįstų priežasčių manyti, kad asmuo, davęs jam
instrukciją, bus nemokus, jis gali paprašyti sumokėti nurodytą sumą iš anksto
arba pareikalauti
garantijų .
CMR konvencijos 12 str. 5 d., tiek Krovinių vežimo taisyklėse
[60] yra numatytos disponavimo kroviniu taisyklės. Kroviniu disponuojama
laikantis šių sąlygų:
a) siuntėjas (arba
gavėjas, jei tai įrašyta važtaraštyje), norintis pasinaudoti disponavimo
kroviniu teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių,
kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui
išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu;
b) instrukcijų
vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. Jų
vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti
nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams;
c) pagal nurodytas
instrukcijas siuntos negalima dalinti dalimis.
Perdavus antrąjį važtaraščio egzempliorių gavėjui, vežėjas
privalo vadovautis
82 Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.)
krovinio gavėjo instrukcijomis.
Tačiau jeigu krovinio perdavimas gavėjui yra neįmanomas ne
dėl vežėjo kaltės, vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį
disponuojančio kroviniu asmens sąskaita. Po tokio iškrovimo vežimas laikomas
užbaigtu. Šiuo atveju vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Vežėjas gali
realizuoti krovinį nelaukdamas instrukcijų iš asmens, turinčio krovinio
disponavimo teisę, jei krovinys yra greitai gendantis arba jei to reikalauja
krovinio būklė, arba krovinio saugojimo išlaidos būtų didesnės už krovinio
vertę. Kitais atvejais vežėjas taip pat gali realizuoti krovinį, jei per realų
laiką jis negauna kitų instrukcijų iš turinčio krovinio disponavimo teisę
asmens, kurias vykdyti gali būti pareikalauta iš vežėjo84.
5) sumokėti už vežimą, jei sutartyje nesulygta, jog už vežimą
moka krovinio
gavėjas.
Sumokėti už paslaugas, ko gero, yra svarbiausia užsakovo
pareiga. Labai dažnai krovinio siuntėjas, prisidengdamas įvairiausiais
pretekstais, užvilkina atsiskaitymą su vežėju. Atkreiptinas dėmesys, kad
vežėjui net ir praradus ar sugadinus dalį krovinio, priklauso apmokėjimas už
pervežimą - proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio (CMR
konvencijos 23 str. 4 d.). Krovinio siuntėjas gali nurodyti, jog už krovinio
vežimo paslaugas sumokės krovinio gavėjas. Tokiu atveju vežėjas turi pateikti
sąskaitą krovinio gavėjui. LR Civilinio kodekso 6.190 str. 2 d. apsaugo vežėją
nuo nesąžiningų krovini siuntėjo veiksmų, įpareigodama siuntėją apmokėti už
vežimą - Jeigu viena šalis, sudarydama sutartį, pažadėjo, kad prievolę įvykdys
ar kitokį veiksmą atliks trečiasis asmuo, tai, šiam to nepadarius, pažadėjusi
šalis pati privalo įvykdyti prievolę ar atlikti kitokį veiksmą ir atlyginti
kitos šalies patirtus nuostolius.
Atlyginimo už vežimą dydį šalys sulygsta sudarydamos sutartį.
Nesant rašytinės krovinių vežimo sutarties (nors ir esant krovinio
važtaraščiui) sunkiausia yra įrodyti sutartą už pervežimą kainą. Jeigu šalys
nesusitarė dėl pervežimo kainos, nustatant ją yra taikomos bendrosios sutarčių
sudarymo nuostatos, numatančios bendrąjį principą dėl paslaugų (prekių) kainos
- kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra
susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties
sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą
atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, - atitinkančią
protingumo kriterijus kainą (CK 6.198 str. 1 d.).
3.1.2. Vežėjo atsakomybės ypatumai.
Kadangi vežėjas yra ta sutarties šalis, kuriai tenka pareiga
ją įvykdyti, vežėjui tenka ir pagrindinės su vežimu susijusios pareigos. Vežėjo
pareigos:
1) laiku ir nurodytu
adresu pateikti krovinio pervežimui tinkamą techniškai
tvarkingą transporto priemonę.
Nuo šios pareigos įvykdymo prasideda sutarties vykdymas.
Teisės aktai nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės
nepateikimą, todėl šalys gali atsakomybę nustatyti susitarimu. Įprastoje
praktikoje tai būna iki 20 % vežimo užmokesčio bauda (iš asmeninės autorės
patirties). Vežėjas, neturėdamas jokių galimybių pateikti transporto priemonės
nustatytu laiku, privalo informuoti apie tai užsakovą. Transporto priemonės
pateikimas laiku ir nustatytu adresu dar nesuponuoja tinkamo prievolės
įvykdymo. Vežėjas privalo pateikti tinkamą kroviniui vežti transporto priemonę.
Tai reiškia - ne tik techniškai tvarkingą, bet ir pritaikyta vežti konkretų
krovinį 85.
Labai svarbu yra tiksliai laikytis sutartyje (užsakyme)
nustatytų terminų - laiku pateikti transporto priemonę - reiškia nustatytą
dieną, valandą. Laikas pervežant krovinius tolimais maršrutais yra labai
svarbus faktorius, nes vairuotojams, vykdantiems pervežimus, yra taikomos labai
griežtos darbo laiko apskaitos taisyklės. Vairuotojas negali vairuoti per dieną
ilgiau kaip 9 valandas. Vairuotojo darbo ir poilsio laikas yra fiksuojamas
specialiais prietaisais, kurių parodymai satelitiniais kanalais perduodami
pervežimą organizuojančiai įmonei. Labai prieštaringa tokiu atveju yra
vairuotojo, vykdančio pervežimą padėtis - jis privalo griežtai laikytis darbo
ir poilsio režimo, tačiau krovinys turi būti laiku pristatytas gavėjui, kitaip
šis gali pareikalauti nuotolių atlyginimo iš pervežimą organizavusios įmonės už
pavėlavimą pristatyti krovinį. Dėl to dažnai vairuotojai pažeidžia darbo ir
poilsio laiko režimą, dėl ko jie yra baudžiami drausmine tvarka. Tinkamos
transporto priemonės pateikimą reikėtų suprasti ne tik kaip techniškai
tvarkingo kroviniams vežti pritaikyto automobilio pateikimą, bet ir kaip
pervežimo sąlygas bei krovinio ypatybes atitinkančią transporto priemonę.
Labai svarbus yra krovinio priėmimo vežti momentas, nes nuo
jo atsiranda vežėjo atsakomybė už krovinį, jo atsitiktinio žuvimo rizika
pereina vežėjui. Krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir
pasirašo važtaraštyje (KTK 31 str.).
2) atvežti nesugadintą
krovinį sutartyje (užsakyme) nurodytu laiku ir adresu.
Su šios vežėjo pareigos įvykdymu baigiasi pervežimo teisiniai
santykiai, žinoma, jei krovinys nėra sugadintas ar dalinai prarastas. Vežėjo
atsakomybė už krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą pristatymą yra labai
smulkiai reglamentuota. Toliau aptarsime vežėjo atsakomybės ypatumus dėl
kiekvieno iš netinkamo sutarties įvykdymo būdo.
KTK 46 str. reglamentuoja vežėjo atsakomybės dydį už prarastą
krovinį - vežėjas padarytą žalą kroviniui ar bagažui, kurie buvo keleivio ar
krovinio siuntėjo pareiškimu įvertinti ir už juos apmokėta, atlygina įvertinto
turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija keleiviui ar siuntėjui
padarytos žalos tikrąjį dydį (KTK 46 str. 1 d.). Tačiau to paties straipsnio
penktoji dalis nustato, jog kompensacija už prarastą krovinį ar jo trūkumą
negali viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties
konvencijos nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.
Pagal krovinių vežimo teisinius santykius reglamentuojančius
teisės aktus, vežėjas yra atsakingas už jam patikėto krovinio praradimą,
sugadinimą ar pavėluotą jo pristatymą. Vežėjo kaltė yra preziumuojama,
reikalinga tik įrodyti patį krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto
pristatymo faktą. Krovinys iš vežėjo turi būti priimamas atidžiai jį tikrinant,
nustačius trūkumą ar sugadinimą, tai pažymima krovinio važtaraštyje,
pateikiamos reklamacijos.
Tarptautine prekyba besiverčiantys verslininkai,
ekspeditoriai, turintys patirties tarptautiniuose pervežimuose, žino krovinių
priėmimo iš vežėjo tvarką, reklamacijų pareiškimo terminus, kilus ginčui,
naudojasi specialistų pagalba. Tačiau ir dabar pasitaiko atvejų, kai iš vežėjo
reikalaujama visiškos atsakomybės, neatsižvelgiant į CMR konvencijoje
įtvirtintus apribojimus.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CMR konvenciją, esant tam
tikroms aplinkybėms, vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės už padarytus
nuostolius arba atsako iš dalies. Vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės,
jeigu praradimas, sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko dėl:
- kroviniu disponuojančio asmens netinkamų veiksmų ar
aplaidumo;
- kroviniu disponuojančio asmens duotų nurodymų, o ne dėl
vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo;
- dėl paslėptų prekių defektų;
- arba dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o
pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.
Aplinkybės, kurioms esant vežėjas atleidžiamas nuo
atsakomybės, suformuluotos nekonkrečiai. Todėl kiekvienu atveju teismai
kruopščiai tiria ir vertina, kokią įtaką vienos ar kitos aplinkybės turėjo
vežėjui patikėto krovinio praradimui ar sugadinimui. Vien tik anksčiau nurodytų
aplinkybių konstatavimas pats savaime nėra pagrindas atleisti vežėją nuo
atsakomybės. Žalos tiesioginį ryšį su netinkamais kroviniu disponuojančio
asmens veiksmais arba jo aplaidumu įrodinėja vežėjas.
Itin didelė žala padaroma, kai krovinys prarandamas dėl
ginkluoto ar kitokio užpuolimo ir apiplėšimo. Sąžiningas ir pareigingas
vežėjas, padaręs viską tam, kad galima būtų išvengti žalos, turėtų būti
atleistas nuo atsakomybės tuo pagrindu, kad buvo aplinkybės, kurių vežėjas
negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.
Be jau nurodytų aplinkybių, vežėjo atsakomybę už krovinio
praradimą ar jo sugadinimą šalina ypatingos rizikos faktoriai, numatyti CMR
Konvencijos 17 str. 4 p. a-f papunkčiuose. Tie faktoriai susiję su pervežimui
naudota netinkama transporto priemone, netinkamu krovinio įpakavimu, pakrovimu,
perkrovimu, iškrovimu, netinkamu krovinio ženklinimu. Šie faktoriai nėra
aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Vežėjas būdingai minėtus faktorius
žino iš anksto, tačiau jie priklauso nuo siuntėjo valios ir veiksmų, todėl
vežėjas už juos negarantuoja ir yra atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio
praradimą ar jo sugadinimą. Vežėjas nėra atleidžiamas nuo atsakomybės vien tik
tuo pagrindu, kad ypatingos rizikos faktoriai egzistavo. Vežėjas dar privalo
įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas ir
sugadinimas galėjo atsirasti dėl specialių rizikos faktorių.
Pagal Kelių transporto kodekso 51 str. 2 d. vežėjas neatsako
už krovinio praradimą, trūkumą arba sužalojimą, jeigu siuntėjas (gavėjas)
neįrodo jo kaltės, kai:
1) krovinys
atvežtas techniškai tvarkinga kelių transporto priemone su nepažeistomis
siuntėjo plombomis, o vienetinis krovinys - su tvarkingomis krovinio siuntėjo
arba gamintojo apsauginėmis žymomis, banderolinėmis plombomis;
2) krovinio trūksta
arba jis sužalotas dėl natūralių priežasčių, susijusių su krovinio vežimu
transporto priemonėmis (nudžiūvimo, korozijos, nubyrėjimo ir pan.);
3) krovinys buvo
lydimas siuntėjo ar gavėjo atstovo;
4) krovinio trūkumas
neviršijo natūralaus sumažėjimo normų ar leistinų paklaidos
matavimo priemonėmis ribų, taikomų vežant kelių transporto
priemonėmis.
Jei nenustatomas nė vienas vežėjo atleidimo nuo atsakomybės
pagrindų, iškyla atsakomybės klausimas. Labai dažnai pasitaiko atvejų,
užsakovas reikalauja iš vežėjo atlyginti tiesioginius nuostolius (krovinio
vertė), negautas pajamas ir t.t. Tokiu būdu reikalaujama prarasto ar sugadinto
krovinio vertė dar padidinama. CK 6.249 str. civilinė atsakomybė kaip prievolė
apibrėžiama kaip tiesioginiai nuostoliai, netiesioginiai nuostoliai bei
negautos pajamos.
CMR Konvencija riboja atlygintinos žalos dydį. CMR konvencijos
23 str. 3 d. nustato kompensacijos už prarastą krovinį dydžio apribojimą
(maksimalų dydį). Kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip
8,33 atsiskaitymo vieneto (SDR) už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
SDR ir lito santykis išreiškiamas XDR vienetu, kurio kursą skelbia Lietuvos
Bankas. 1 SDR apytiksliai kainuoja 4 (keturis) Lt. Ši vežėjo atsakomybę
ribojanti nuostata ypač aktuali brangių ir lengvų prekių (parfumerijos,
drabužių, kailių, kompiuterinės technikos ir pan.) siuntėjui, kadangi dažnai
SDR (Special Drawing Right) padengia tik nedidelę dalį prarastų prekių vertės.
Jei krovinio tikroji vertė neviršija 8,33 SDR vieneto už 1 kg
bruto svorio, išmokama visos krovinio vertės kompensacija. Nustatant prarasto
krovinio ar jo dalies vertę, remiamasi jo verte, kokia ji buvo toje vietoje ir
tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Vežimo kaštai nėra įskaičiuojami į
krovinio vertę. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas arba pagal rinkos
vertę arba pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Praktikoje
prarasto ar sugadinto krovinio vertė dažniausiai nustatoma pagal
sąskaitą-faktūrą.
Atkreiptinas dėmesys, kad konvencija stengtasi apsaugoti
vežėją nuo lupikavimo. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai pervežant krovinį netinkamomis
sąlygomis (pvz. netinkama temperatūra), krovinys nuvertėja, tai yra
sugadinamas. Tačiau tai dar nereiškia, kad vežėjas privalo kompensuoti
užsakovui krovinio vertę, kad ir CMR konvencijos 23 str. ribose. Jei krovinys
nuvertėja, vežėjas privalo sumokėti tik nuvertėjimo sumą. Pavyzdžiui, buvo
transportuojami dažai. Vežėjas neįvykdė sutartyje nurodytos sąlygos, pervežimo
metu dažai sušalo. Atitirpus dažams, atsiskyrė jų sudedamosios dalys, dažai
pavandenijo. Tačiau krovinio gavėjas savo jėgomis ir priemonėmis sumaišė dažus
ir juos realizavo. Tokiu atveju, krovinio gavėjas nepatyrė nuostolių. Jei
dažams sumaišyti būtų buvę atlygintinai pasitelkti tretieji asmenys, krovinio
savininkas galėtų reikalauti iš vežėjo atlyginti tuos nuostolius. Jei sumaišius
dažus jie būtų realizuoti mažesne kaina, dažų savininkas galėtų reikšti
reikalavimą į vežėją atlyginti dažų nuvertėjimo skirtumą.
Dar viena labai dažna krovinių pervežimo sutartyse
pasitaikanti klaida yra vežėjui numatomos baudos už pavėlavimą pristatyti krovinį.
Iš tikrųjų vežėjas atsako už pavėluotą krovinio pristatymą, tačiau CMR
konvencijos 23 str. 5 d. numatyta, jog tuoatveju, kai krovinio pristatymo
terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl
to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti
didesni kaip užmokestis už vežimą [61].
Atkreiptinas dėmesys, jog šalys sutartyje negali nustatyti
didesnės vežėjo atsakomybės nei numato konvencija. Toks šalių susitarimas bus
laikomas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis konvencijos nuostatoms. Taip pat
negalioja sutarties sąlygos, apribojančios arba panaikinančios vežėjo
atsakomybę.
Nors iš pervežimo sutarčių besiklostantys teisiniai santykiai
yra prievolinio pobūdžio, šalims neleidžiama susitarti dėl netesybų, kurių
nenumato konvencija. Šios problemos teisėtumas nekvestionuojamas, jis
paaiškinamas tarptautinės teisės viršenybės principu. LAT yra išaiškinęs, kad
pervežimo sutartyje numatytos baudos ir delspinigiai turi būti pripažinti
negaliojančiais, nes pagal CMR konvencijos 41 str. visi susitarimai, kuriais
tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo Konvencijos laikomi negaliojančiais.
Šios normos prasmės negalima suprasti teisingai be teismų išaiškinimo, kuriuo
siekiama suvienodinti Konvencijos taikymą.
Už krovinio praradimą ar sugadinimą Konvencija numato
galimybę reikalauti 5 (penkių) procentų palūkanų, o už pavėluotą krovinio
pristatymą - nuostolių atlyginimo, kuris negali būti didesnis už pervežimo
kainą. Beje, nuostolių dydį turi įrodyti ieškovas. Klausimais, kuriuos
reglamentuoja CMR konvencija, kitaip susitarti draudžiama. Jei tam tikrų
klausimų Konvencija nereglamentuoja (muitinės procedūrų atlikimas, pavojingų
krovinių vežimas), taikomi nacionalinės teisės arba kiti tarptautinės teisės
aktai.
3) pagal atskirą susitarimą paruošti visus dokumentus,
skirtus krovinio pervežimui, taip pat atlikti muitinės procedūras.
Iš esmės aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais,
informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra siuntėjo
pareiga. Todėl siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių
dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų, išskyrus atvejus, kai dėl to
kaltas pats vežėjas [62]. Taigi vežėjas savo ruožtu atsakingas už dokumentų,
minimų važtaraštyje, praradimą ar neteisingą panaudojimą.
Paprastai dokumentų ir informacijos surinkimu rūpinasi
ekspeditorius siuntėjo pavedimu, net jeigu vėliau jis gali būti traktuojamas
kaip siuntėjas, atsakingas vežėjui pagal CMR konvenciją. Vežėjui nebūtina
tikrinti tokių dokumentų ir informacijos tinkamumo, tikrumo ar pilnumo.
Iš siuntėjo reikalaujama pasirūpinti visais reikiamais
dokumentais: importo ir eksporto leidimais, kilmės sertifikatais ir bet kuriais
kitais dokumentais, reikalaujamais įvažiuojant į atitinkamos valstybės teritoriją.
4) pasikrovimo -
išsikrovimo vietoje laikytis užsakovo nurodytų instrukcijų.
Krovinio vežimo sutartyje numatytos pervežimo sąlygos
(maršrutas, pristatymo
adresas ir pan.) kroviniui esant kelyje gali keistis.
Žvelgiant iš bendrųjų sutarties sudarymo sąlygų pozicijos, tai būtų kaip ir
vienašališkas sutarties sąlygų pakeitimas. Tačiau, kadangi krovinio vežimo
paslauga yra labai specifinė ir vežėjo nepaklusimas sukeltų didelių nuostolių
abiems šalims, tarptautiniu mastu yra susitariama, jog kroviniu disponuojančio
asmens nurodymai vežėjui yra privalomi. Derybų (ar ginčo) objektas gali būti
tik atlyginimo nuostolių dėl pasikeitusių sutarties sąlygų dydis.
5) pakrovimo -
iškrovimo darbus, transporto, muitinės dokumentų forminimą
atlikti per nustatytą laiką.
Krovinių vežimo sutartyje šalys nustato labai trumpus
terminus, per kuriuos vežėjas privalo atlikti tam tikrus įsipareigojimus,
susijusius su krovinio vežimu. Dažniausiai tai yra muitinės formalumai.
Muitinės deklaracijų pildymui sutartyje numatomos vos kelios valandos.
Sutartyje vežėjas gali prisiimti krovinio pakrovimo pareigą, tačiau ir be šio
įsipareigojimo vežėjui tenka tam tikros pareigos, susijusios su pakrovimu. Dėl
šių priežasčių verta šį klausimą aptari plačiau.
CMR konvencijos 8 str. yra numatyta, ką turi patikrinti
vežėjas, priimdamas vežti krovinį, t.y. 1) ar teisingai nurodytas krovinio
vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; 2) krovinio ir
pakuotės išorinę būklę. Pastebėtina, jog ši norma reglamentuoja vežėjo ir
siuntėjo santykius, kai pakrauti krovinį įsipareigoja siuntėjas. Pakrauto
krovinio patikrinimas yra labai svarbi vežimo proceso dalis, nes ji sąlygoja
atsakomybės pasidalijimo tarp vežėjo ir siuntėjo santykį. Konvencijos minėtame
straipsnyje net numatyta, jog nesant galimybės patikrinti krovinio vietų
skaičiaus ir pakuotės būklės, vežėjas privalo įrašyti apie tai važtaraštyje.
Tokiu būdu atsakomybė už krovinio vietų neatitikimą tenka siuntėjui. Tuo tarpu
siuntėjas, norėdamas apsaugoti savo interesus, gali reikalauti, kad vežėjas
patikrintų krovinio svorį ar vietų skaičių ir įrašytų į važtaraštį patikrinimo
rezultatus.
Iš CMR konvencijos 8 str. suformuluotos normos ir jos
aiškinimo susidaro įspūdis, jog, kai už pakrovimą atsakingas siuntėjas, vežėjas
neturi daugiau pareigų, kaip tik patikrinti krovinio vietų skaičiaus ir
pakuotės būklę.
Šiek tiek kitokia teismų praktika yra formuojama Vokietijos
Federacijoje, kur teismai laikosi nuomonės, jog ir nesant vežėjo pareigos
pakrauti krovinį, jis turi su pakrovimu susijusių pareigų - vežėjas privalo
prižiūrėti, kad krovinys būtų pakrautas tvarkingai, užtikrinant saugų krovinio
transportavimą. Teismų praktikoje tai suprantama kaip bet kokių nuostolių
išvengimas kraunant iš vienos pusės, kraunant apverstą krovinį, kraunant daugiau
leistinos masės 88. Taigi, vežėjui, kaip profesionaliam verslininkui, yra
priskiriama rizika prižiūrėti tinkamą pakrovimą. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas savo apžvalgoje ir Senato nutarime nepareiškė savo nuomonės šiuo
klausimu, tačiau praktikoje formuojama kitokia nuomonė - tikrinamos tik
pagrindinės teisės aktuose numatytos vežėjo pareigos.
Visai kitokia yra vežėjo atsakomybė tuo atveju, jei jis
prisiima visas pareigas, susijusias su krovimu - tokiu atveju jis atsako už
visus nuostolius, atsiradusius pakraunant, perkraunant, iškraunant krovinį.
6) apdrausti savo civilinę atsakomybę.
Vežėjų ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo
ypatumai bus aptarti vėlesniame skyriuje.
3.1.3. Krovinio gavėjo atsakomybės ypatumai.
Krovinio gavėjas, nors ir nėra krovinių vežimo sutarties
šalis, turi tam tikrų pareigų vykdant vežimo sutartį. Krovinio gavėjo pareigos:
1) priimti krovinį.
Šis veiksmas, kaip jau ne kartą minėta, yra svarbus tuo, kad
nuo krovinio priėmimo krovinys pereina gavėjo dispozicijon. Žinoma, pasitaiko
atvejų, kai krovinio gavėjas dėl vienų ar kitų aplinkybių (netenkina krovinio
kokybė, pavėluotas pristatymas ir pan.) atsisako priimti krovinį. Tokiu atveju,
vežėjas privalo informuoti apie tai krovinio siuntėją. Jei siuntėjas neduoda
tolesnių instrukcijų, krovinį vežėjas atiduoda saugoti ir gali reikalauti
nuostolių atlyginimo. Kalbant apie krovinio priėmimą, paminėtina su juo
susijusi gavėjo pareiga - iškrauti krovinį.
2)
pažymėti krovinį lydinčiame važtaraštyje pastebėtus krovinio trūkumus.
Kadangi krovinio važtaraštis yra pagrindinis sutarties
sudarymo ir vykdymo įrodymas, nesant jame atžymų apie krovinio sugadinimą, yra
labai sunku įrodyti, kad krovinys buvo sugadintas transportavimo metu.
3) apmokėti už pervežimą, kai sutartyje numatyta, jog už
pervežimo paslaugas moka krovinio gavėjas.
Šiame poskyryje aptarsime krovinio gavėjo atsakomybę tuo
aspektu, kai jis yra krovinio siuntėjas, t.y. kai jis yra įsipareigojęs
sumokėti už pervežimą.
LR Civilinio kodekso 6.69 str. numatyta viena iš kreditoriaus
teisių užtikrinimo priemonių - sulaikymo teisė: kreditorius turi teisę
pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę 89. Ši
kreditoriaus teisių užtikrinimo priemonė yra aktuali mūsų aptariamos temos
atveju, kai kreditoriumi laikomas vežėjas. Plačiau daikto sulaikymo teisė yra
reglamentuojama Civilinio kodekso 4-joje knygoje.
Viena iš tinkamo daikto sulaikymo teisės realizavimo sąlygų
yra teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdymas (CK 4.229 str. 1d.).
Vežėjas, priimdamas vežti krovinį ir pasirašydamas krovinio važtaraštį, tampa
teisėtu krovinio valdytoju. Taigi, krovinių vežimo teisiniuose santykiuose
vežėjas, kaip kreditorius, gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise, siekdamas
savo reikalavimo patenkinimo. Ši teisė konkrečiai įvardinta LR Civilinio
kodekso 6.813 str. 4 d.: Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius
ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis (kitur -
išperkamasis užmokestis90) ir kitos sumos (krovinio įpakavimo, draudimo ir
kitokias išlaidas), jeigu įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita.
Atkreiptinas dėmesys į paskutinę cituotos normos dalį - įstatymas ar sutartis
gali numatyti kitas daikto sulaikymo sąlygas arba šalys gali susitarti
apskritai netaikyti sulaikymo teisės. Taigi, sulaikymo teisė nėra absoliuti,
t.y. jos teisėtas panaudojimas priklauso nuo daugybės faktorių. Civilinio
kodekso 4.229 str. 1 d. numatyta, jog teisėtas daikto valdytojas, turintis reikalavimo
teisę į daikto savininką, turi teisę sulaikyti daiktą, kol bus patenkintas
reikalavimas. Darytina išvada, jog vežėjas gali sulaikyti krovinį tik esant
tokioms sutarties sąlygoms:
1) krovinio gavėjas yra atsiskaitęs su kroviniu siuntėju
pagal pirkimo - pardavimo sutartį ir krovinio gavėjas yra teisėtas krovinio
savininkas (arba kitokiomis aplinkybėmis krovinio gavėjas yra įgijęs nuosavybę
į krovinį);
2) vežimo
sutartyje numatyta, jog atsiskaityti už krovinio vežimą privalo krovinio
gavėjas. Dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį yra tai - kas
užsakė pervežimą, t.y., kas buvo krovinio siuntėjas CMR konvencijos prasme. Jei
siuntėju buvo pardavėjas, ir jis nurodė, jog už pervežimą mokės pirkėjas
(krovinio gavėjas), vargu ar vežėjo sulaikymo teisė bus teisėta. Tokiu atveju,
vežėjas privalo vadovautis Civilinio kodekso 6.190 str. 2 d. ir išsireikalauti
vežimo užmokestį iš krovinio siuntėjo. Taigi, vežėjas tokiu atveju turi
reikalavimą į krovinio siuntėją, o kadangi jis nėra krovinio savininkas,
krovinio sulaikymas būtų neteisėtas.
3) krovinio
vežimo sutartyje numatytas atsiskaitymo terminas - iš karto pristačius krovinį;
4) krovinio
gavėjas (savininkas) atsisako sumokėti.
Taigi, kaip matyti, vežėjo teisė sulaikyti krovinį, siekiant
patenkinti savo reikalavimą, yra labai ribota, nes toks sulaikymas galimas
traktuoti kaip nuosavybės teisių pažeidimas. Tai ypač aktualu, kai krovinys jau
pristatytas, ir juo turi teisę disponuoti gavė¬jas, t.y. kai antrasis
važtaraščio egzempliorius yra perduotas gavėjui (CMR konvencijos 12 straipsnio
2 dalis), arba jei pristačius krovinį gavėjas pareikalavo perduoti jam antrąjį
važtaraščio egzempliorių ir krovinį (13 straipsnio 1 dalis). Kol krovinys
neperduotas gavė¬jui, tol juo disponuoja siuntėjas. Vežėjas tokiu atveju turėtų
prašyti siuntėjo instrukcijų va-dovaudamasis 15 straipsnio 1 punktu ir toliau
veikti pagal jas91.
Išanalizavus aukščiau pateiktus atvejus, darytina išvada, jog
vežėjas turi labai atsargiai naudotis krovinio sulaikymo teise, t.y. tik esant
tam tikroms sąlygoms galima daikto sulaikymą naudoti kaip teisėtą vežėjo teisių
užtikrinimo priemonę.
3.2. Pretenzijų ir ieškinių, kylančių iš vežimo teisinių
santykių, nagrinėjimo ypatumai.
Civilinio kodekso 6.821 str., kalbančiame apie pretenzijas
vežėjui, numatyta, jog atskirų transporto šakų kodeksai ar kiti įstatymai gali
nustatyti privalomą pretenzijų vežėjui pareiškimą prieš kreipiantis į teismą.
Ši Civilinio kodekso norma nukreipia į CMR konvenciją, nes būtent šiame teisės
akte yra numatyta privaloma pretenzinė tvarka prieš kreipiantis į teismą su
ieškiniu.
Pastebėtina, jog CMR konvencijoje yra numatytos dvi
situacijos, kurioms esant būtina pateikti vežėjui pretenziją, tačiau kiekvienu
atveju pretenzijos pateikimo tvarka, terminai ir pasekmės yra skirtingos.
Aptarsime abi situacijas, kai prieš pareiškiant ieškinį turi būti pateikiamos
pretenzijos.
CMR konvencijos 30 str. 1 ir 2 dalys numato, jog gavėjas,
priimdamas krovinį, privalo kartu su vežėju patikrinti jo būklę ir, pastebėjęs
akivaizdžius trūkumus, privalo pareikšti vežėjui pretenziją. Akivaizdžių
nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai
krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, - ne
vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir
šventės dienų) [63].
Esant akivaizdiems krovinio trūkumams, krovinio gavėjas gali
pareikšti pretenziją ir žodžiu. Tačiau patartina tokią pretenziją fiksuoti
raštu, padarant įrašą CMR važtaraštyje. Toks įrašas turi įrodomąją galią, nes
jei važtaraštyje nėra pažymėta apie prekių būklę jų gavimo metu, laikoma, kad
prekės gautos tinkamos kokybės [64]. Todėl neįrašius apie defektą, gavėjui (ar
kitam suinteresuotam asmeniui) būtų sunku įrodyti sąsają tarp nuostolių
atsiradimo ir vežėjo kaltų veiksmų.
Jei krovini defektai buvo neakivaizdūs, krovinio gavėjas
privalo per 7 darbo dienas pateikti vežėjui rašytinę pretenziją (žodinė
pretenzija šiuo atveju negalima). Pastebėtina, jog tuomet, kai krovinio gavėjas
ir vežėjas kartu patikrino krovinio būklę arba krovinio būklei nustatyti
pasinaudojo nepriklausomų ekspertų, siurvejerių ar kitų specia¬listų
paslaugomis ir tokio patikrinimo rezultatai užfiksuoti atitinkamame dokumente
(eks¬perto išvadoje, siurvejerio ataskaitoje, krovinio patikrinimo akte ir
pan.), tai tokio patikri-nimo rezultatams prieštaraujantys įrodymai gali būti
teismo priimti tik tais atvejais, kai ža¬la nėra akivaizdi, ir tik tada, jei
prekių gavėjas ne vėliau kaip per 7 dienas po patikrinimo, neskaitant
sekmadienių ir švenčių dienų, tinkamai pareiškė reklamacijas vežėjui. Taikant
šią normą reikia turėti galvoje, kad Konvencija riboja galimybę ginčyti
patikrinimo rezul¬tate užfiksuotą prekių būklę kaip faktą, tačiau visais
atvejais galima ginčyti žalos kroviniui atsiradimo priežastis ir sąlygas [65].
Pastebėtina, jog reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos
30 straipsnio pa¬grindu, skirtingai nuo pretenzijų, minimų 32 str. 2 p., nėra
būtina nurodyti žalos dydį, rei¬kalavimo pagrindą ir kt. Pakanka, kad būtų
konstatuota, jog prekių būklė nėra tinkama [66].
Kokios gi pretenzijos dėl sugadinto krovinio nepateikimo per
nustatytą terminą pasekmės? Kaip jau minėta, tokios pretenzijos nepateikimas
neužkerta kelio kreiptis į teismą (ieškinys nebus atmestas Civilini proceso
kodekso 137 str. 1 d. 3 p. pagrindu [67]) dėl nuostolių atlyginimo, tačiau
labai komplikuoja ieškovo poziciją įrodinėjimo prasme.
Visai kitokią prasmę ir pasekmes turi CMR konvencijos 30 str.
3 d. numatyta pretenzija dėl nuostolių, kilusių pavėlavus pristatyti krovinį:
Kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu
per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos
raštiškos pretenzijos [68].
Taigi, jei pavėluotai pristačius krovinį, gavėjas per 21
kalendorinę dieną nepareiškia pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo,
vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 3 p. (suinteresuotas
asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai
išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos [69]) jo reikalavimas teisme nėra
ginamas.
Kelių transporto kodekse numatyta, jog pervežimo teisiniuose
santykiuose prieš kreipiantis į teismą gali būti pateikiama pretenzija. Vežėjas
praneša apie pretenzijos patenkinimą arba atsisakymą ją patenkinti ne vėliau
kaip per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos. Jei per tą laiką atsakymas į
pretenziją negautas, laikoma, kad vežėjas jos nepatenkino (KTK 56 str. 1 d.).
Ieškiniui, kylančiam dėl vežimo sutarties, pareikšti nustatomas dvejų metų
ieškininės senaties terminas. Pretenzijos pareiškimas ieškininės senaties
terminą pratęsia vienam mėnesiui (KTK 56 str. 2 d.).
Pretenzijos pervežimo teisiniuose santykiuose yra svarbios ne
tik kaip privalomas ikiteisminis ginčo nagrinėjimo būdas. Pretenzijos
pareiškimas taip pat reikšmingas skaičiuojant ieškinio senaties terminą.
CMR konvencijos 32 str. nustato vienerių metų ieškininės
senaties terminą dėl vežimų, taikant šią konvenciją. Tačiau tyčinių veiksmų
atveju senaties terminas yra treji metai. Senaties termino skaičiavimo eiga
prasideda:
a) krovinio dalinio
praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais - nuo krovinio
pristatymo dienos;
b) visiškai praradus
krovinį, - trisdešimtąja diena praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu
dėl termino nebuvo sutarta, - šešiasdešimtąja diena po to, kai vežėjas priėmė
krovinį;
c) visais kitais
atvejais - praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo.
Įstatymuose nustatytus ieškinio senaties terminus teismas
taiko šalims prašant99. Jei prieš pareiškiant ieškinį yra pateikiama pretenzija
raštu, tai sustabdo ieškininės sena¬ties termino eigą. Tokia pretenzija turi
būti aiškiai suformuluota, išsami, prie jos turi būti pridėti reikalavimą
pagrindžiantys įrodymai, t.y. turi būti aiškiai suformuluotas reikalavimas ir
jo pagrindimas. Ieškinio senaties termino eiga pareiškus pretenziją sustab¬doma
iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos
pridėtus doku¬mentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties
terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar
atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat do¬kumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri
remiasi tuo faktu 100.
Konvencijos 32 str. 2 p. numato, kad pretenzijos pateikimas
sustabdo ieškinio se¬naties termino eigą, bet nenurodo, kas turi pateikti tokią
pretenziją. Laikytina, kad preten¬ziją vežėjui gali pareikšti tiek siuntėjas,
tiek gavėjas, tiek ir abu kartu. Kilus klausimui, kam reikia pareikšti
pretenziją, kai krovinys vežamas tarpininkaujant ekspeditoriui, reikė¬tų
vadovautis nuostata, kad jei ekspeditorius siuntėjo yra laikomas vežėju
(įsipareigojo nu¬vežti krovinį, bet vežė ne pats), jam pareikšta pretenzija
turi būti laikoma pretenzija, pa¬reikšta tinkamam asmeniui. Bet jei yra
akivaizdu, kad ekspeditorius vežimo grandinėje at¬liko tik ekspedijavimo
veiksmus ir siuntėjui buvo žinomas vežėjas, ekspeditoriui pareikšta pretenzija
laikytina netinkama, t.y. nesustabdančia ieškininės senaties termino.
Ieškinio senaties terminas, numatytas CMR konvencijoje
taikomas labai plačiam ratui ieškinių, kylančių iš vežimo teisinių santykių: ne
tik ginčams, kylantiems iš pačios vežimo sutarties, bet ir vežėjo ieškiniams,
ieškiniams vežėjui dėl krovinio praradimo, su¬žalojimo ar pavėluoto pristatymo.
Šis terminas taikytinas siuntėjo ieškiniams dėl vežimo užmokesčio permokėjimo,
dėl vežėjo reikalavimų sumokėti jam vežimo mokestį, ieški¬niams dėl žalos.
Šiame kontekste labai svarbu yra identifikuoti, ar konkrečiam
teisiniamsantykiui bus taikoma nacionalinė teisė, ar klausimas pakliūna į CMR
konvencijos reguliavimo sritį, nes nuo to priklauso ir senaties termino eiga ir
terminas. Kaip minėta, CMR konvencijoje yra numatytas labai trumpas vienerių
metų senaties terminas, jis taip pat taikomas vežėjo ieškiniams dėl užmokesčio
už pervežimą. Vienas iš tokių teisiniu požiūriu keblių pavyzdžių yra ginčai
tarp vežėjo ir ekspeditoriaus: CMR konvencija netaikoma ginčams tarp
ekspeditoriaus ir vežėjo; tarp ekspeditoriaus ir kito ekspedito¬riaus; ginčams
su krovinio saugotoju. Šie ginčai yra nagrinėjami pagal nacionalinius
įsta-tymus, todėl yra taikytini senaties terminai, nurodyti Lietuvos CK. Bet
jei ginčas kyla tarp ekspeditoriaus ir vežėjo arba tarp dviejų ekspeditorių,
pripažįstamų atitinkamai siuntėjais ir vežėjais CMR konvencijos prasme, šiems
ginčams spręsti taikytina CMR konvencija ir joje nustatyti ieškinio senaties
terminai 101. Pastebėtina jog LAT apžvalgoje gana painiai paaiškinta minėta
situacija. LAT senato nutarime dėl teismų praktikos, taikant CMR konvenciją (35
punkte) ekspeditoriaus ir vežėjo santykiams taikytinos teisės klausimą
reglamentuoja paprasčiau, be paskutinio sakinio. Taigi, kas turėta galvoje LAT
apžvalgoje? Pažvelkime į vieną pavyzdį: Ieškovas UAB ,,Transaura" 2003 m.
gruodžio 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 2000 m. atsakovo
UAB „Svoris" užsakymu atliko krovinio pervežimo paslaugas. Pagal užsakymą
buvo susitarta, kad už paslaugą bus sumokėta 3150 JAV dolerių Maskvoje po
išsikrovimo. Tačiau nors nuo sąskaitos-faktūros pervežimo apmokėjimui pateikimo
praėjo beveik 3 metai, atsakovas iki šiol už pateiktas paslaugas neatsiskaitė.
Ieškovas mano, kad senaties termino nepraleido, todėl prašo CK 6.824, 6.2
straipsnių, 6.38 straipsnio 1 punkto bei 6.63 straipsnio pagrindu priteisti iš
atsakovo 12600 Lt skolos bei teismo išlaidas [70]. Pastebėtina, jog Atsakovas
yra ekspeditorius. Atsakovas, vadovaudamasis būtent minėta LAT apžvalgos
nuostata (...jei ginčas kyla tarp ekspeditoriaus ir vežėjo [...], pripažįstamų
atitinkamai siuntėjais ir vežė¬jais CMR konvencijos prasme, šiems ginčams
spręsti taikytina CMR konvencija), siekė, kad jo ir vežėjo santykiams būtų
taikoma CMR konvencija ir pritaikytas vienerių metų senaties terminas. Tačiau
Aukščiausiasis Teismas vienareikšmiškai pasisakė, jog pagal Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją transporto ekspedicinė
organizacija, kuri organizuoja pervežimą - užsako transporto priemones - nėra
tarptautinio pervežimo dalyviu. Tarptautinio pervežimo dalyviais yra krovinio
siuntėjas, gavėjas, vežėjas. Iš tarptautinio pervežimo pagal CMR konvenciją
atsiradusiems santykiams CMR konvencijos nuostatos taikomos tik tais atvejais,
kai tie santykiai yra reglamentuoti šioje konvencijoje. CMR konvencijoje
nereglamentuojami santykiai tarp tarptautinį pervežimą vykdžiusio vežėjo ir šio
pervežimo organizatoriaus - ekspeditoriaus, todėl šiems santykiams negali būti
taikomos CMR konvencijos nuostatos [71].
Kaip matyti iš šios bylos, Teismas formuoja praktiką, jog
ginčams tarp ekspeditoriaus ir vežėjo CMR konvencija netaikoma. Taigi, lieka
neaišku, ką turėjo galvoje Teismas apžvalgoje. Gal būt atvejus, kai ekspeditorius
užsako pervežimą savo poreikiams.
Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo,
patenkančio į CMR konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių
konvencijos šalyse - dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios
teritorijoje:
a) atsakovas turi
nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems
tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba
b) yra krovinio
priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta (CMR konvencijos 31 str. 1
d.).
Kalbant apie teismingumą paminėtinas ir 2000 m. gruodžio 22
d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo pripažinimo [72].
Autorės nuomone, jis yra taikytinas pasirenkant teismo vietą.
Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją dėl
senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba
kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus
prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju - senaties terminas yra treji metai (CMR
konvencijos 32 str. 2 d.). Kas yra tyčiniai veiksmai atskleidžia Aukščiausiasis
Teismas apžvalgoje dėl CMR konvencijos taikymo -grubiu vežėjoj pareigų
pažeidimu laikoma muitinės tvarkos pažeidimai, antspaudų klastojimas.
Senaties terminas prasideda:
a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo
termino viršijimo atvejais - nuo krovinio pristatymo dienos;
b) visiškai
praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną
praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo
susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį;
c) visais kitais
atvejais - praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo[73].
Jei prieš pareiškiant ieškinį yra pateikiama pretenzija
raštu, tai sustabdo ieškini¬nės senaties termino eigą. Daugelio valstybių
praktikoje reikalavimai pretenzijai yra griežti - pretenzija 32 str. 2 p.
prasme laikytinas ne bet koks rašytinis pareiškimas (atsiųs¬tas laišku, faksu
ar kitomis ryšio priemonėmis), bet tik toks, kuriame aiškiai nurodytas
rei¬kalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai,
kurių pagrin¬du vežėjas galėtų nuspręsti, ar pripažinti pretenziją. Teismai,
spręsdami klausimą, ar vežė¬jui pareikštas reikalavimas yra laikytinas
pretenzija, turėtų vadovautis nuostata, kad pre¬tenzija, sustabdančia
ieškininės senaties eigą, laikytina tokia pretenzija, kurioje suformu¬luotas
aiškus reikalavimas ir jo pagrindimas [74]. Ieškininės senaties termino eiga
pareiškus pretenziją sustabdoma iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta
pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija
pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas at¬naujinamas tik ginčytinai
pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat
dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu.
3.3. Krovinių bei vežėjų civilinės atsakomybės draudimo
ypatumai.
Krovinių vežimo sutartyse vežėjai dažniausiais deklaruoja,
jog yra apdraudę savo civilinę atsakomybę. Vežėjų civilinės atsakomybės
draudimas yra reikšmingas dviem aspektais - padidėja jų patikimumas žvelgiant
užsakovo akimis, vežėjo civilinės atsakomybės draudimas yra viena iš sąlygų
siekiant užsitikrinti muitinės procedūrų lengvatas. Taigi, vežėjo civilinės
atsakomybės draudimas yra labai svarbi vežimo sutarties sąlyga. Civilinės
atsakomybės draudimas vežėjams Lietuvoje kurį laiką buvo privalomas. Ši sąlyga
buvo numatyta Kelių transporto kodekso 57 str. 2 d. [75]. Vėliau, 2002-04-09
įsigaliojus Kelių transporto kodekso pakeitimo įstatymui [76] ši nuostata buvo
panaikinta. Tuo tarpu kitose Europos valstybėse civilinės atsakomybės draudimas
yra vis dar privalomas. Pavyzdžiui, Vokietijos Federacijos krovinių vežimo
kelių transportu įstatymo (vok. Gūterkraftverkehrsgesetz) 7 a str. numatyta
pareiga vežėjams apdrausti savo civilinę atsakomybę nuo visų galimų nuostolių
vykdant vežimų veiklą [77]. Be to, minėto straipsnio 3-ioje dalyje yra
numatytas įpareigojimas draudikams teikti informaciją valstybės įgaliotai
institucijai apie sudarytas ir nutrauktas vežėjų civilinės atsakomybės
sutartis. Pavyzdinėje Krovinių vežimo sutartyje (vok. Vertragsbedingungen fūr
den Gūterkraftverkehrs- und Logistikunternehmer) net nurodyta, kokia turi būti
draudimo suma[78].
Vežėjo civilinės atsakomybės sutartis yra reikšminga teisinių
santykių stabilumui. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama
sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens
turtinei padėčiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs kelias svarbias
išvadas šiuo klausimu. Viena reikšmingiausių Teismo suformuluotų taisyklių
vežėjų civilinės atsakomybės draudimo srityje yra ši: Vežėjo civilinės
atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Todėl
reikalavimus reiškiantis asmuo gali reikalauti nuostolių atlyginimo tiek iš
vežėjo, tiek tiesiogiai iš draudiko, sudariusio su vežėju draudimo sutarti,
taip pat reikšti ieškinį vežėjui ir draudikui kaip bendraatsakoviams [79]. Iki
šios nutarties priėmimo nukentėjęs asmuo negalėjo tiesiogiai kreiptis į
draudiką, kas iškreipė civilinės atsakomybės sutarties prasmę. Ypač ši praktika
tampa svarbi bankroto bylose - jei vežėjas tampa nemokus, nukentėjęs asmuo gali
kreiptis į draudimo kompaniją dėl nuostolių atlyginimo.
111 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinė byla Nr.
3K-7-351/2002 (2002.02.07)
Tačiau, nors užsakovui vežėjo civilinės atsakomybės draudimas
sudaro patikimo partnerio įvaizdį, iš tikrųjų tokiu būdu yra apsaugomas tik
draudėjas (vežėjas) - kadangi CMR konvencijoje įtvirtintos atsakomybę
ribojančios ar naikinančios nuostatos galioja ir draudimo kompanijai. Kitaip
tariant, draudimo išmoka nebus mokama, jei pagal CMR konvenciją vežėjas nebus
atsakingas už krovinio praradimą ar sugadinimą. Beje, vežėjų civilinės
atsakomybės draudimo sutartyse numatoma daugybė vežėjo pareigų, kurių
nevykdymas gali tapti draudimo išmokos nemokėjimo priežastimi. Paminėsime
keletą dažniausių draudimo taisyklių reikalavimų vežėjams: pakrautos transporto
priemonės
niekada neturi būti paliekamos nesaugomos (nesaugomoje
aikštelėje), ypač poilsio ir švenčių dienomis ar tamsiu paros metu; negalima
palikti sunkvežimyje transporto priemonės dokumentų, krovinio dokumentų;
draudžiama pasiimti su savimi nepažįstamų asmenų; jei krovinys prarandamas ir
nustatoma, kad vairuotojas buvo neblaivus, draudikas taip pat nemoka draudimo
išmokos.
Kontraversiškai vertintinos ekspeditoriaus civilinės
atsakomybės sutartys. Ekspeditorių pagrindinė funkcija yra suorganizuoti
pervežimą, patys jie nevykdo pervežimo tikrąja to žodžio prasme, nors prieš
užsakovą įsipareigoja kaip vežėjai. Tačiau ekspeditorių civilinės atsakomybės
draudimo taisyklėse nurodoma, kad praradus ar sugadinus krovinį, atsakomybė
iškyla vežėjo draudikui. Natūralu, kad vežėjui esant neapsidraudus, turėtų
įstoti ekspeditoriaus draudikas. Tuo tarpu prie "kitų sąlygų"
ekspeditorių civilinės atsakomybės sutartyse dažnai nurodoma pareiga
ekspeditoriui rūpestingai rinktis vežėją 113. Kaip patikimas vežėjas
apibūdinamas toks, kuris yra apsidraudęs civilinę atsakomybę. Taigi, taip ir
lieka neaišku, kada draudimo kompanija kompensuoja krovinio savininko patirtą
žalą - ekspeditorius, pažeidęs pareigą rūpestingai rinktis vežėją, netenka
draudiminės apsaugos, o vežėjui esant apsidraudusiam, atsako vežėjo draudimas.
Tai tikriausiai nėra vienintelis atvejis, kai draudimo bendrovės nesąžiningai
pelnosi iš draudėjų.
Norint užsakovui užtikrinti "saugią krovinio
kelionę", reikalinga drausti patį pervežamą krovinį. Dėl to automatiškai
padidėja vežimo paslaugos kaina. Tačiau net ir apdraudus krovinį, negalima
tikėtis, kad visais atvejais bus kompensuota žala, nes krovinio draudimo
taisyklėse ar sutartyse apstu krovinio savininkui (draudėjui) nepalankių sąlygų
- numatomos ypatingos rizikos teritorijos, kuriose negalioja draudiminė apsauga
ir pan.
Ne kiekvienas krovinio praradimo ar sugadinimo atvejis
priskiriamas prie draudiminių įvykių. Draudimo taisyklėse ar sutartyse
nedraudiminiams įvykiams išvardinti skiriama daug daugiau vietos ir dėmesio nei
draudiminiams. Krovinio praradimas ar sugadinimas gali būti priskirtas prie
nedraudiminių įvykių, atitinkamai už jį nemokama išmoka. Prie nedraudiminių
įvykių dažnai priskiriami vežimai, kai vežamas auksas, sidabras, juvelyriniai
dirbiniai, pinigai, vertybiniai popieriai, net pašto ženklai. Nedraudžiama
atsakomybė, kai nuostoliai atsirado dėl draudėjo tyčios ar padaryto
nusikaltimo. Taip pat, kai turtas sunaikinamas ar sugadinamas draudiminio
įvykio, įvykusio dėl draudėjo didelio neatsargumo, priešgaisrinės apsaugos ar
kitų saugumo reikalavimų nesilaikymo.
Draudimo sutarties galiojimą ir pasibaigimą
reglamentuojančios sąlygos taip pat užimą reikšmingą vietą sutartyje. Itin
svarbios jos tampa tuomet, kai pasirodo, kad krovinio praradimo ar sugadinimo
momentu draudimo sutartis dar negaliojo ar jau buvo pasibaigusi ar nutraukta. Į
draudimo sritį patenka vežimai, kurie pradėti sutarties galiojimo metu, -
vežimo pradžia apibrėžiama krovinio priėmimo vežti momentu, nes nuo jo
atsiranda ir vežėjo atsakomybė. Atkreiptinas dėmesys į draudimo sutarties
galiojimo teritoriją, nes atsitikus draudiminiam įvykiui teritorijoje, kuri
nėra numatyta draudimo sutartyje, nuostoliai neatlyginami draudiko.
Vis dar paplitusi yra nuomonė, jog pagrindinė draudėjo
pareiga yra mokėti draudimo įmokas. Tačiau krovinių draudimo taisyklėse ar
sutartyje yra labai daug kitų draudėjo pareigų. Draudėjas sutartimi prisiima
daug daugiau pareigų, nei jų turi draudimo kompanija. Šios pareigos, kartais iš
pažiūros tokios nereikšmingos, tampa ypač svarbiomis, kai sutartyje draudimo
išmokos nemokėjimas ar jos mažinimas susietas su tų pareigų tinkamu vykdymu.
Kaip antai draudėjas privalo nepripažinti jokių pretenzijų ar apmokėjimo
reikalavimų, imtis priemonių, prieš atsakingą už nuostolį šalį, kad būtų užtikrinta
regreso teisė draudikui, draudikui pareikalavus, pareikšto atsakingai už
nuostolius šaliai ieškinį ir įgalioti draudiką vesti bylą draudėjo vardu.
Labai svarbu draudimo sutarties sąlygas atskleisti
darbuotojams. Pastarieji nežino, kokius veiksmus privalo atlikti įmonė įvykus
draudiminiam įvykiui - per kiek dienų kreiptis į draudiką, kokia pranešimo
forma, kokias tarnybas kviesti į įvykio vietą ir pan. Toks darbuotojų kolektyvo
neinformuotumas vėliau atsigręžia prieš apdraustą įmonę.
IV. Pabaiga
(išvados, pasiūlymai, rekomendacijos)
Išanalizavus krovinio vežimo kelių transportu sutarties
sąlygas bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teorinę
medžiagą bei teismų praktiką, galima daryti tokius apibendrinimus ir išvadas:
1. Darbe buvo analizuoti pagrindiniai krovinių
vežimą keliais reglamentuojantys teisės aktai - Lietuvos Respublikos Civilinis
kodeksas, Lietuvos kelių transporto kodeksas, nemažai dėmesio skirta
tarptautinį krovinių vežimą reglamentuojančiam teisės aktui - CMR konvencijai.
Atkreiptinas dėmesys, jog minėta konvencija reglamentuoja labai apibrėžtą
klausimų sritį, tačiau jei tam tikri santykiai atitinka konvencijoje numatytų
sąlygų visetą, šalys negali susitarti dėl nacionalinės teisės taikymo - bus
taikoma CMR konvencija.
2. Krovinio vežimo
keliais sutartimi vežėjas įsipareigoja savo jėgomis ir savo vardu siuntėjo jam
perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti
krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio
vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.
3. Krovinio vežimo
kelių transportu sutartis yra konsensualinė sutartis, nepaisant Civilinio
kodekso 6.808 str. 1 d. numatyto formalaus priešingo vertinimo kriterijų.
Teisės normos yra vertintinos ne pagal jų pažodinę reikšmę, bet pagal prasmę ir
reglamentuojamo teisinio santykio pobūdį. Vis gi, įgyvendinant teisinio aiškumo
principą, rekomenduotina pakeisti minėtą Civilinio kodekso normą.
4. Krovinių gabenimo
keliais veikla yra griežtai licencijuojama. Įmonėje,
pretenduojančioje verstis šia veikla, turi būti paskirtas
asmuo, turintis reikiamą
kompetenciją vadovauti krovinių vežimo veiklai. praktikoje
susiduriama su tam tikromis
problemomis įgyvendinant Europos sąjungos teisės aktus
Lietuvoje. Autorės nuomone,
Lietuvos nacionalinės teisės aktu, įgyvendinančiu direktyvą
dėl profesinės kompetencijos,
buvo pažeisti Es sutarties principai. Vežėjas, norintis gauti
licenciją, privalo pateikti jo
finansinį pajėgumą užtikrinančius dokumentus. Be to, gabenant
krovinius, reikalaujančius
ypatingų vežimo sąlygų, numatyta licencijavimo tvarka
kiekvienai ypatingų krovinių
kategorijai - pašto siuntoms, perkraustomam turtui, gyvūnams
ir pan. vežti.
5. Krovinio vežimo
sutarties šalys yra siuntėjas ir vežėjas, tačiau tarptautinėje praktikoje
kalbant apie krovinio vežimo keliais sutarties subjektus, minimi trys sutarties
dalyviai - siuntėjas, vežėjas ir gavėjas. Kalbant apie krovinio vežimo keliais
sutartį, paminėtinas dažnas pervežimų teisinių santykių dalyvis - ekspeditorius.
Remiantis teismų suformuota praktika, ekspeditoriaus statusas (lemiantis jo
atsakomybės mastą), priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, yra dvejopas - kai
ekspeditorius krovinio vežimo sutartyje įsipareigoja būti vežėju, jis ir
atsako, kaip vežėjas; jei ekspeditorius atskleidžia siuntėjui, jog yra tik
tarpininkas - už nuostolius, krovinio savininko patirtus gabenimo metu - jis
neatsako. Ekspeditoriaus dalyvavimas vežimo teisiniuose santykiuose svarbus dar
vienu - teisės taikymo aspektu. Ekspeditoriaus ir vežėjo bei ekspeditoriaus ir
siuntėjo santykiams taikoma nacionalinė teisė. Praktikoje pasitaiko atvejų, jog
ekspeditorius, prisistatęs krovinio siuntėjui kaip vežėjas, vėliau bando
išvengti atsakomybės, prisidengdamas tarpininko statusu. Nepaisant teismų praktikos
suformuluotų kriterijų vertinant ekspeditoriaus statusą, daug klausimų yra
sprendžiama remiantis fakto klausimais. Siūlytina teismų praktikoje
sukonkretinti šiuos kriterijus, t.y. suformuluoti universalius teisės taikymo
pavyzdžius.
6. Tarptautinėje
praktikoje vyrauja nuomonė, jog krovinio vežimo sutartis tarptautiniais
maršrutais gali būti sudaroma bet kokia forma. Rašytinės sutarties (ir net ją
keičiančio krovinio važtaraščio) nebuvimas nedaro krovinio vežimo sutarties
negaliojančios. Leidžiama kitomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti šalių
ketinimus ir sutarties sudarymo faktą.
7. Teisės aktai gana
tiksliai reglamentuoja vežėjo teises ir pareigas, tad vežėjas negali prisiimti
daugiau pareigų, nei numatyta. Autorės nuomone, ši praktika yra ydinga.
Krovinio siuntėjas atsiduria keblioje padėtyje - tam tikros sutarties sąlygos
neįpareigoja vežėjo, o siuntėjas jų įvykdymu taip pat nesirūpina, nes tikisi jų
įvykdymo iš vežėjo. Tokia situacija dažnai sąlygoja didelių nuostolių
atsiradimą, o atsakomybės subjekto kaip ir nėra. Siūlytina siaurinti CMR
konvencijos 41 str. 1 d. aiškinimą - jei vežėjas įsipareigojo atlikti tam
tikrus papildomus veiksmus - jis, kaip profesionalus verslininkas, turi
pasiskaičiuoti atitinkamą teikiamų paslaugų kainą, kuri kompensuotų jo
patiriamas sąnaudas dėl papildomų paslaugų teikimo.
8. Vežėjo atsakomybė
teisės aktuose (CMR Konvencijoje, Kelių transporto kodekse) yra ribojama
išvestinio piniginio vieneto (SDR) santykiu su prarasto krovinio bruto svoriu.
Vadovaujantis CMR konvencijos 41 str. 1 d. draudžiama susitarti dėl didesnės
vežėjo atsakomybės ar dėl jo atsakomybės ribojimo ar panaikinimo. Ši sąlyga
taip pat suformuluota teismų praktikos, aiškinant CMR konvenciją.
9. Išskirtina vežėjo
atsakomybė dėl krovinio praradimo - ne daugiau, kaip 8,33
SDR vieneto 1 už krovinio kilogramą bruto; dėl krovinio
sugadinimo - nuvertėjimo suma,
jei krovinį dar galima realizuoti; dėl pavėluoto pristatymo -
gavėjo patirti nuostoliai.
Atkreiptinas dėmesys, jog ko gero dažniausiai praktikoje
pasitaikanti klaida yra netesybų
vežėjui sutartyse už pavėlavimą pristatyti krovinį nustatymas.
Atkreiptinas dėmesys, jog
už pavėlavimą pristatyti krovinį CMR konvencija numato
nuostolių atlyginimą, t.y.
gavėjas turi įrodyti dėl pavėlavimo pristatyti krovinį
atsiradusius nuostolius. Susitarimas
dėl netesybų šiuo atveju prieštarautų CMR konvencijos 41 str.
1 d.
10. Apibendrinus
dažniausiai krovinių vežimo teisiniuose santykiuose
pasitaikančias klaidas, darytina išvada, jog pagrindinės
problemos kyla dėl plečiamojo
CMR konvencijos 41 str. 1 d. aiškinimo, darančio daugelį
sutarčių sąlygų
negaliojančiomis.
11. Reikalavimams,
kylantiems iš krovinių vežimo sutarties, CMR konvencijoje yra nustatyta
pretenzinė tvarka. Pretenzijos pateikimas (arba nepateikimas) konkrečiu atveju
sukelia skirtingas teisines pasekmes. Norint išsireikalauti nuostolius dėl
pavėlavimo pristatyti krovinį, būtina per 21 dieną pateikti raštišką pretenziją
vežėjui. Pretenzijos nepateikimas per nustatytą terminą yra pagrindas palikti
ieškinį nenagrinėtą. Esant neakivaizdiems krovinio trūkumams, gavėjas turi per
7 dienas pateikti vežėjui pretenziją. Nepateikus pretenzijos per nustatytą
terminą, gavėjui tenka pareiga įrodyti vežėjo kaltę dėl krovinio sugadinimo.
12. CMR Konvencijos 32
str. reglamentuoja specifinį senaties taikymą iš CMR konvencijos kylantiems
ginčams - teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją dėl senaties
prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo,
kuris pagal teismo, nagrinėjančio atvejį, taikomus įstatymus prilygsta
tyčiniams veiksmams, atveju - senaties terminas yra treji metai. Kelių
transporto kodekse numatytas senaties terminas yra dveji metai.
13. Kita taisytina
sritis krovinių vežimo teisiniuose santykiuose yra ekspeditorių civilinės
atsakomybės draudimas. 2002-04-09 įsiteisėjus Kelių transporto kodekso pakeitimui
neliko reikalavimo vežėjams drausti civilinės atsakomybės. Ekspeditoriaus
civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse dažnai numatoma, jog draudimo
sutartis negalioja, jei ekspeditorius pasirinko vežėją, neapsidraudusį
civilinės atsakomybės. Tokiu būdu, draudimo sutartis nevykdo savo funkcijos -
apsaugoti draudėją nuo rizikos, o tampa draudimo bendrovės pasipelnymo
šaltiniu.
Pastebėtina, jog krovinių pervežimo sutarties, atitinkančios
įstatymų reikalavimus, sudarymas dar nėra sėkmingo bendradarbiavimo garantas.
Su sutarties sąlygomis ir jų turiniu būtina supažindinti krovinio pervežimą
atliekantį vairuotoją, nes iš esmės pervežimą vykdo šis asmuo. Nuo vairuotojo,
vykdančio pervežimą, padarytų klaidų neapsaugos ir civilinės atsakomybės
draudimas. Tokiu atveju, visi nuostoliai tenka vežėjo įmonei, o regreso teisės
galimybė tokiu atveju yra labai ribota.
Kadangi krovinių pervežimas yra susijęs su brangių vertybių
patikėjimu, kiekvienas su pervežimo teisiniais santykiais susijęs aspektas turi
būti labai kruopščiai išanalizuotas ir įvertintas. Tik tokiu būdu bus
užtikrintas komercinių santykių tarp ūkio subjektų stabilumas ir verslo sėkmė.
Įgyvendinus darbo įvade iškeltus uždavinius, buvo pasiektas
darbo tikslas -identifikuotos ir išanalizuotos praktinės problemos, su kuriomis
dažniausiai susiduriama verčiantis krovinių vežimo kelių transportu veikla.
Autorė džiaugiasi šio darbo rezultatais - analizuojant darbo
medžiagą buvo įsigilinta į temą, padaryti apibendrinimai suponavo kokybiškai
naują požiūrį į atitinkamus teisės institutus, išanalizuota teorinė bei
praktinė užsienio ir Lietuvos literatūra išplėtė akiratį ir įgalino
nešablonišką mąstyseną.
Literatūros šaltiniai:
Lietuvos Respublikos įstatymai
1. Lietuvos
Respublikos Civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000 Nr. 74-2262.
2. Lietuvos kelių
transporto kodeksas // Valstybės žinios. 1996, Nr. 119-2772.
3. Lietuvos
Respublikos kelių transporto kodekso 1, 2, 4, 7, 8, 13, 14, 16, 17, 18, 20, 21,
23, 29, 37, 40, 42, 44, 47 straipsnių ir septintojo skirsnio pavadinimo
pakeitimo, kodekso papildymo 17(1) straipsniu bei 57 ir 58 straipsnių
pripažinimo netekusiais galios įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr.
37-1342.
4. Lietuvos Respublikos
Civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002 Nr. 36¬1340.
5. Lietuvos
Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1991,
Nr. 30-804.
6. pavojingų
krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu
įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 111-4022.
7. Lietuvos
Respublikos pašto įstatymas // Valstybės žinios. 1999, Nr. 36-1070.
8. Lietuvos
Respublikos veterinarijos įstatymas // Valstybės žinios. 1992, Nr. 2-15.
9. Lietuvos Respublikos
gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr.
108-2728; 2000, Nr. 61-1808.
Lietuvos Respublikos poįstatyminiai teisės aktai
10. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl kelių transporto veiklos
licencijavimo" // Valstybės žinios. 1997, Nr. 97-2464.
11. 2003 m. gegužės
14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 587 Dėl darbų, kuriuose
gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir
poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse darbų, sąlygų, kurioms esant
gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos
įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos patvirtinimo ir 2005 m.
gegužės 17 d. pakeitimas Nr. 543 // Valstybės žinios. 2005, Nr.103-3815.
12. 1994 m. spalio 26
d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto nutarimas
Nr. 57 norma (HR) 46 "Dėl mirusiųjų palaikų pervežimo iš užsienio
valstybių į Lietuvą" // Valstybės žinios. 1994, Nr.
91-1792.
13. 2002 m. spalio 9
d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr.
494 Dėl asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų
užkrečiamų ligų, palaikų
vežimo transporto priemonėmis, jų įvežimo į Lietuvos
Respubliką ir išvežimo iš jos, laidojimo ir perlaidojimo tvarkos patvirtinimo
// Valstybės žinios. 2002, Nr. 101-4522.
14. 2004 m. kovo 22 d.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo
ministerijos viršininko įsakymas Nr. 2B-78 Dėl pavojingus
krovinius vežančių kelių
transporto priemonių sertifikavimo taisyklių patvirtinimo //
Valstybės žinios. 2004, Nr.
47-1565.
15. 2002 m. liepos 4
d. LR Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 3-343 Dėl pavojingų krovinių vežimo
saugos specialisto skyrimo visose įmonėse, kurių veikla susijusi su pavojingų
krovinių vežimu, tvarkos patvirtinimo // Valstybės žinios. 2002, Nr. 70¬2949.
16. Gyvūnų vežimo
taisyklės, patvirtintos Valstybinės veterinarijos tarnybos 1998 06 21 įsakymu
Nr. 4 - 165 // Valstybės žinios. 1999, Nr. 58-1911.
17. 2001 m. kovo 1 d.
Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus
įsakymas Nr. 103 Dėl gyvūnų vežėjų licencijavimo // Valstybės žinios.
2001 Nr.20-681.
18. 1997 m. rugpjūčio
8 d. Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 300
Dėl krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklių
patvirtinimo // Valstybės žinios.
1997, Nr. 76-1963.
19. 2002 m. spalio 22
d. LR Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 3-504 Dėl Europos transporto ministrų
konferencijos leidimo vežti perkraustomą turtą tarptautiniais maršrutais formos
patvirtinimo // Valstybės žinios. 2002, Nr. 105-4716.
20. 2003 m. sausio 13
d. LR Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 3-20 Dėl asmenų, vadovaujančių
licencijuojamai kelių transporto veiklai, profesinės kompetencijos egzamino ir
žinių atnaujinimo egzamino laikymo tvarkos patvirtinimo // Valstybės
žinios. 2003, Nr. 5-228.
21. Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 497
patvirtintos Krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu
taisyklės // Valstybės žinios.
1998, Nr. 115-3261.
Tarptautinės sutartys ir susitarimai
22. Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) //
Valstybės žinios. 1998, Nr. 107-2932.
23. 1993 m. liepos 21
d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kazachstano Respublikos Vyriausybės
susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais //
Valstybės žinios. 1994, Nr. 19-304.
24. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės ir Ispanijos karalystės Vyriausybės sutartis dėl
tarptautinių vežiojimų keliais // Valstybės žinios. 1995, Nr. 90-2018.
25. 1957 m. Europos
sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR) // Valstybės
žinios. 1998, Nr. 106 (1)-2930, 2931.
26. 1970 m. Europos
šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių
tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), (Žin., 1996, Nr. 93-2184; 2000, Nr.
59-1762).
27. Pasaulinė pašto
konvencija // Valstybės žinios. 2005, Nr. 10-323.
28. Pašto siuntinių
reglamentas // www.rrt.lt (Ryšių reguliavimo tarnybos tinklalapis).
29. Pasaulinės pašto
sąjungos bendrasis reglamentas // Valstybės žinios. 2005, Nr. 10-324.
30. 1938 m. birželio
01 d. Berlyno susitarimas Dėl palaikų vežimo (Internationales Abkommen ūber
Leichenbeforderung vom 10. 2.1937 (vert. Tarptautinis susitarimas dėl palaikų
pervežimo)).
Teismų praktika
31. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15 nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų
praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvenciją (CMR), Teismų praktika Nr. 16.
32. Lietuvos teismų
praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15
d.), Teismų praktika Nr. 16.
33. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-3/2005, kategorija 60;61.
34. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-272/2005, kategorija 60.
35. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 08 d. nutartis Nr. 3K-3-168/2004, bylų
kategorijos 39.6.1.; 54.; 55.; 83.6.
36. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 07 d. nutartis Nr 3K-7-351/2002.
Europos Sąjungos teisės aktai
37. Konsoliduota
Europos Bendrijos Steigimo sutartis // Valstybės žinios. 2004, Nr.2-2.
38. 2000 m. gruodžio
22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo pripažinimo.
39. Europos Sąjungos
Tarybos direktyvos 91/628/EEB ir 95/29/EB "Dėl gyvūnų apsaugos pervežimo
metu".
40. ES direktyva Nr.
96/26/EB ir ją keitusi direktyva Nr. 98/76/EB Dėl leidimo verstis krovinių ir
keleivių vežėjo kelių transportu verslu ir diplomų, pažymėjimų bei kitų
oficialių profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų tarpusavio
pripažinimo, skirto palengvinti šiems vežėjams naudojimąsi įsisteigimo laisve
nacionalinio ir tarptautinio vežimo srityje.
Užsienio valstybių teisės aktai
41. Handelsgesetzbuch
Deutschlands (HGB).
42. Būrgerliches
Gesetzbuch Deutschlands (BGB).
43.
Transportrechtsreformgesetz (Transportrechtsreformgesetz - TRG vom 25.
Juni 1998 (BGBI. I S.1588).
44. 1997.02.25
Verordnung zum Schutz der Tiere beim Transport // www.transportrecht.de.
45.
Vertragsbedingungen fūr den Gūterkraftverkehrs- und Logistikunternehmer
Logistikunternehmer // Bundesverband Gūterkraftverkehr und Logistik (BGL) e.V.
46.
Gūterkraftverkehrsgesetz //
http://bundesrecht.juris.de/g_kg_1998/index.html.
Specialioji literatūra
47. Dangutė
Ambrasienė, Edvardas Sinkevičius "Vežėjo civilinė atsakomybė pagal
Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties
konvenciją ir jos draudimas".
Vilnius 2004.
48. Doc.dr.
D.Ambrasienė, dr. E.Baranauskas, D.Bublienė ir kt. Civilinė teisė, prievolių
teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004.
49.
Prof.P.Vitkevičius, doc.S.Vėlyvis, doc.A.Vileita ir kt. Civilinė teisė.
Kaunas: Vijusta,
1997.
50. V.Mikelėnas.
Prievolių teisė. Pirmoji dalis. // Vilnius, 2002.
51. Jūrgen Knorre,
Dr. Jūrgen Temme, Peter Mūller, Dr. Reinhard Th. Schmid, Klaus Demuth.
Praxishandbuch Transportrecht // Mūnchen: 1999, psl. B I 14.
52. Prof. Dr. Andreas
Mūglich. Das neue Transportrecht, Einfūhrung in das TRG, Kommentar, Texte.
Koln: Bundesanzeiger, 1998.
53. Andreas Mūglich.
Transport- und Logistikrecht. Mūnchen: Vahlen, 2002.
54. Vežėjų civilinės
atsakomybės draudimo taisyklės - draudimo bendrovė "PZU Lietuva".
Periodinė literatūra
55. Doc. dr.
Dangutė Ambrasienė "Krovinių tarptautinio vežimo keliais teisinis
reguliavimas" // Jurisprudencija, 2004. Tomas 55 (47).
56. V.Staskonis.
Krovinių pervežimo automobilių transportu sutartys arbitražo praktikoje
// Teisė. Vilnius: 1988. Nr. 23.
57. O.Drobitko.
Krovinio vežimo sutarties teisinė prigimtis // Tiltai, 2004, 4 (29).
58. Laura Čereškaitė,
Gediminas Almantas. Teisinis kazusas: ES išduoti profesinės kompetencijos
pažymėjimai Lietuvos pripažįstami tik iš dalies // Kelias, 2005, Nr. 10
(28).
Kiti informacijos šaltiniai
59. Dienraštis
"Verslo žinios".
60. www.linava.lt
(Lietuvos vežėjų asociacija).
61. www.lineka.lt
(Lietuvos ekspeditorių asociacija).
62. www.europa.eu.int
(Europos Sąjunga).
63. www.lrs.lt
(Lietuvos Respublikos Seimas).
64. www.std.lt
(Lietuvos statistikos departamentas).
65. www.rrt.lt (Ryšių
reguliavimo tarnyba).
66.
www.transportrecht.de (Vokietijos Federacijos transporto teisės aktų
paieškos sistema).
67. www.iru.lt
(International Road Union).
Santrauka
Darbe nagrinėjami iš krovinių vežimo keliais sutarties
atsirandantys teisiniai santykiai. Aptariama pačios sutarties esmė, sutarties
šalys, šalių teisinė padėtis, atsakomybės ypatumai.
Teisės moksle ir teismų praktikoje vyrauja nuomone, jog
Krovinių vežimo keliais sutartis yra konsensualinė, tačiau Lietuvos Respublikos
Civiliniame kodekse suformuluotas vežimo sutarties, kaip realinės apibrėžimas.
Ši kodekso norma yra taisytina.
Krovinių vežimo sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir
vežėjas, o pati sutartis sudaroma trečiojo asmens, vežimo sutarties dalyvio -
gavėjo naudai. Mokslininkų nuomonės dėl krovinio gavėjo teisinio statuso
išsiskiria, tačiau autorė remia klasikinę "sutarties trečiojo asmens
naudai" teoriją. Darbe epizodiškai aptariamas dažnas vežimo sutarties
dalyvis - ekspeditorius.
pagrindiniam krovinių vežimo sutarties subjektui - vežėjui
yra keliama gausybė reikalavimų, kuriuos išpildžius, yra suteikiama licencija
verstis vežimų verslu. Darbe trumpai aptariamos licencijavimo taisyklės
gabenant įvairių rūšių krovinius.
Krovinių vežimo sutarties šalys turi įstatymuose nustatytas
teises ir pareigas. Tačiau kaip ir įprasta civiliniuose teisiniuose
santykiuose, šalys turi teisę susitarti teisės aktų nereguliuojamais
klausimais. pastebėtina, jog sudarant krovinių vežimo keliais sutartis, šalys
daro klaidų, t.y. susitaria dėl sąlygų, dėl kurių susitarimas yra negalimas;
nustato pareigas, kurių pagal teisės aktus įpareigotasis negali atlikti ir pan.
Transportavimo metu praradus / sugadinus krovinį ar dėl kitų priežasčių kilus
ginčui tarp sutarties šalių, pasidaro labai sunku identifikuoti atsakomybės
subjektą, susidaro situacija, kai "nėra kaltų" ir paaiškėja, jog
sutarties dalyvių lūkesčiai nuo pat sutarties sudarymo momento buvo nepagrįsti.
Dėl to kyla nesusipratimų, šalys patiria nuostolių, kurių galima buvo išvengti
tinkamai nustačius šalių teises ir pareigas. Darbo tikslas ir buvo
-identifikuoti praktines krovinių vežimo keliais teisiniuose santykiuose
pasitaikančias problemas bei išanalizuoti jų sprendimo būdus.
Zusammenfassung
In der vorliegenden Arbeit werden die Rechtsbeziehungen, die
aus einem Frachtvertrag entstehen, analysiert. Es wird das Wesen, die Parteien
des Vertrages, rechtlicher Status der Parteien und Besonderheiten der
Verantwortlichkeit besprochen.
In der Rechtswissenschaft und Rechtssprechung herrscht die
Meinung, der Frachtvertrag sei ein Konsensualvertrag, doch im Zivilgesetzbuch
der Republik Litauen ist Frachtvertrag als ein Realvertrag definiert. Diese
Rechtsnorm ist daher korrekturbedūrftig.
Die Parteien des Frachtvertrages sind Absender der Fracht und
der Frachtfūhrer. Der Vertrag wird zugunsten des Dritten - Empfanger der Fracht
- abgeschlossen. Die Rechtswissenschaftler definieren unterschiedlich den
Status des Empfangers der Fracht, doch die Verfasserin dieser Arbeit
unterstūtzt die klassische Theorie des Frachtvertrages, als eines Vertrages
„zugunsten des Dritten". In dieser Arbeit wird episodisch eine haufig im
Frachtvertrag vorkommende Partei - der Spediteur - besprochen.
Der Hauptgegenstand des Frachtvertrages - der Frachtfūhrer -
soll mehrere Forderungen erfūllen um eine Lizenz fūr die Tatigkeit in der
Branche des Gūterkraftverkehrs zu erwerben. In dieser Arbeit werden kurz die
Regeln der Lizenzierung besprochen.
Die Rechte und Pflichten der Parteien des Frachtvertrages
sind gesetzlich vorgeschrieben. Doch wie es in den zivilrechtlichen Beziehungen
ūblich ist, sind die Parteien berechtigt ūber die Fragen, die vom Gesetz nicht
ausschlieBlich geregelt sind, eine Vereinbarung zu treffen. Es ist zu bemerken,
dass die Parteien bei der Erstellung des Frachtvertrages immer noch Fehler
zulassen, z.B. man vereinbart Konditionen, wozu man nicht berechtigt ist; man
legt Pflichten fest, die laut Gesetz nicht erfūllt werden konnen usw. Wird bei
der Beforderung der Fracht ein Verlust / Verderb der Gūter registriert oder aus
anderen Grūnden ein Streit zwischen den Parteien zustande kommt, so ist es sehr
kompliziert den Verantwortungsgegenstand zu identifizieren, es entsteht eine
Situation, wo keiner schuldig ist, und es stellt sich heraus, dass die
Erwartungen der Vertragsparteien bereits beim Vertragsabschluss unbegrūndet
waren. Deswegen entstehen Missverstandnisse, die Parteien erleiden den Schaden,
der durch eine sachgemaBe Festlegung der Rechte und Pflichten der Parteien
vermieden werden konnte. Mit der vorliegenden Arbeit wird das Ziel verfolgt,
die in Bezug auf Rechtsbeziehungen im
Frachtverkehr entstandene Probleme aus praktischer Sicht zu
identifizieren und ihre Losungsverfahren zu analysieren.
PRIEDAI
Priedas Nr. 1
1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos Susisiekimo
ministro įsakymu Nr. 497
patvirtintų taisyklių Dėl krovinių tarptautinių vežimų kelių
transportu
Priedas Nr. 2
Tarpvalstybinių susitarimų tarp Lietuvos Respublikos ir kitų
valstybių, reglamentuojančių tarptautinius krovinių vežimus, pasirašytų iki
1999 01 01,
sąrašas
Eil Šalis
Susitarimo pavadinimas
Pasirašymo data
. ir
vieta
Nr
1. AUSTRIJOS
RESPUBLIKA Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministerijos ir Austrijos
1995 06 06,
Viena
Respublikos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos
Susitarimas
dėl tarptautinių krovinių vežiojimų automobiliais
2. BALTARUSIJOS Lietuvos
Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos 1993 06 30,
RESPUBLIKA
Respublikos
Vilnius
Susitarimas dėl tarptautinio vežiojimo automobiliais
3. BELGIJOS
KARALYSTĖ Olandijos
Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo 1992 06 11,
Kunigaikštystės,
Atėnai
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos
Respublikos
4. JUNGTINĖ
DIDŽIOSIOS
BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖ
ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl kelių transporto
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinės 1994 11 02,
Didžiosios
Londonas
Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės
Sutarimas dėl tarptautinių vežiojimų keliais
5. BULGARIJOS
RESPUBLIKA Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ir Bulgarijos 1995 03 07,
Respublikos
Sofija
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų automobiliais
6.
ČEKIJOS RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Čekijos 1995 07 13,
Respublikos
Praha
Vyriausybės Sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais
7.
DANIJOS KARALYSTĖ
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Danijos Karalystės 1993 05 27,
Nordvikas
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų automobiliais
8. ESTIJOS
RESPUBLIKA Olandijos
Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo 1992 06 11,
Kunigaikštystės,
Atėnai
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos
Respublikos
ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl kelių transporto
9. GRAIKIJOS
RESPUBLIKA Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ir Graikijos 1995 06
26,
Respublikos
Atėnai
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų keliais
10
GRUZIJA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Gruzijos 1996 04 12,
Vyriausybės
Tbilisi
Susitarimas dėl tarptautinio susisiekimo automobiliais
11
IRANO ISLAMO RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Irano Islamo Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų keliais
1996 10 08, Vilnius
12
ISPANIJOS KARALYSTĖ
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ispanijos 1994 07 06,
Respublikos
Vilnius
Vyriausybės Sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais
13
ITALIJOS RESPUBLIKA
Sutartis tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir
Italijos 1997 06 05,
Vilnius
Respublikos Vyriausybės dėl abipusės tarptautinio keleivių ir
krovinių vežimo tvarkos
14
KAZACHSTANO RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kazachstano Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų automobiliais
1993 07 21,
Vilnius
15 KIPRO RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kipro Respublikos 1997 08 01,
Vilnius
Vyriausybės Sutartis dėl keleivių ir krovinių tarptautinio
vežimo kelių transportu
16 LATVIJOS
RESPUBLIKA
Olandijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo
Kunigaikštystės,
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos
Respublikos
ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl kelių transporto
1992 06 11,
Atėnai
17 LENKIJOS
RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos
Vyriausybės tarptautinių pervežimų automobiliais sutartis
1992 03 18,
Ščecinas
18 LIUKSEMBURGO .
KARALYSTĖ
Olandijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo
Kunigaikštystės,
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos
Respublikos
ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl kelių transporto
1992 06 11,
Atėnai
19 MOLDOVOS RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Moldovos Respublikos
Sutartis dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų
automobiliais
1995 06 08,
Viena
20
NYDERLANDŲ KARALYSTĖ
Olandijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo
Kunigaikštystės,
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos
Respublikos
ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl kelių transporto
1992 06 11,
Atėnai
21
NORVEGIJOS KARALYSTĖ
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės
Vyriausybės Susitarimas dėl tarptautinių vežiojimų keliais
1993 01 22,
Vilnius
PRANCŪZIJOS
RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl krovinių tarptautinių
vežiojimų
automobiliais
1994 05 26,
Annecy
23
RUMUNIJA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rumunijos Vyriausybės
Sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais
1993 03 17, Vilnius
24 RUSIJOS
FEDERACIJA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos 1993 11 18,
Vilnius
Respublikos Vyriausybės Susitarimas dėl tarptautinio
susisiekimo automobiliais
25
SLOVĖNIJOS RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Slovėnijos Respublikos
Sutartis dėl tarptautinių vežimų kelių transportu
1997 11 14,
Vilnius
26 SUOMIJOS
RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Suomijos 1998 11 10,
Respublikos
Helsinkis
Vyriausybės Sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais
27 ŠVEDIJOS
KARALYSTĖ
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švedijos Karalystės
Vyriausybės Susitarimas dėl tarptautinių keleivių ir krovinių
vežiojimų automobiliais
1992 07 31,
Vilnius
28 TURKIJOS RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl tarptautinių vežiojimų keliais
1994 02 10,
Ankara
29
UKRAINA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos 1993 07 07,
Vyriausybės
Vilnius
Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų
automobiliais
30
UZBEKISTANO RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Uzbekistano Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų automobiliais
1997 02 20,
Taškentas
31
VENGRIJOS RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vengrijos Respublikos
Vyriausybės Susitarimas dėl keleivių ir krovinių tarptautinių
vežiojimų automobiliais
1993 05 26,
Nordvikas
32 VOKIETIJOS
FEDERACINĖ RESPUBLIKA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės
Respublikos Vyriausybės Sutartis dėl keleivių ir krovinių
tarptautinių vežiojimų automobiliais
1995 06 19, Kilis
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro
2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 3-504
PIRMA PUSĖ
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTERIJA
MINISTRY OF TRANSPORT AND COMMUNICATIONS OF THE REPUBLIC OF
LITHUANIA
LT
LEIDIMAS Nr. / AUTHORISATION No. 0000
VEŽTI PERKRAUSTOMĄ TURTĄ TARPTAUTINIAIS MARŠRUTAIS/
FOR INTERNATIONAL REMOVALS
Šis leidimas suteikia teisę / This authorisation
entitles...............................................................
(vežėjo pavadinimas ir adresas / name or trade name and full
address of carrier) nustatytą laiką vežti perkraustomą turtą tarptautiniais
maršrutais tarp Airijos, Albanijos, Austrijos, Azerbaidžano, Baltarusijos,
Belgijos, Bosnijos-Hercegovinos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos,
Estijos, Graikijos, Gruzijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Jugoslavijos,
Jungtinės Karalystės, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lichtenšteino, Lietuvos,
Liuksemburgo, Makedonijos, Maltos, Moldovos, Norvegijos, Olandijos,
Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos Federacijos, Slovakijos
Respublikos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Turkijos, Ukrainos,
Vengrijos ir Vokietijos paviene transporto priemone ar transporto priemonių
junginiu, taip pat važinėti šiomis nepakrautomis transporto priemonėmis per
šalis -
ETMK nares.
to carry out international removals on routes between
Albania, Austria, Azerbaijan, Belarus, Belgium, Bosnia-Herzegovina, Bulgaria,
Croatia, Czech Republic, Denmark, Estonia, Finland, France, FYR Macedonia,
Georgia, Germany, Greece, Hungary, Iceland, Ireland, Italy, Latvia,
Liechtenstein, Lithuania, Luxembourg, Malta, Moldova, Netherlands, Norway,
Poland, Portugal, Romania, Russian Federation, Slovak Republic, Slovenia,
Spain, Sweden, Switzerland, Turkey, United-Kingdom, Ukraine and Yugoslavia, by
means of a single vehicle or a coupled combination of vehicles and to run such
vehicles unladen throughout ECMT Member countries.
Šis leidimas galioja / This authorisation is valid
nuo / from......................................... iki /
to................................................ ,
Išdavimo vieta / Issued at
(Valstybės, kurioje registruota transporto priemonė,
įstaigos, išdavusios leidimą, parašas ir spaudas /
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ MAISTO IR VETERINARIJOS
TARNYBA
STATE FOOD AND VETERINARY SERVICE OF THE REPUBLIC OF
LITHUANIA DER STAATLICHE LEBENSMITTEL- UND VETERINARDIENST DER REPUBLIK LITAUEN
VEŽĖJO LICENCIJA
CARRIER'S LICENCE LIZENZ DES BEFORDERERS Nr./No./Nr.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, vadovaudamasi
Europos Sąjungos Tarybos direktyvomis 91/628/EEB ir 95/29/EB "Dėl gyvūnų
apsaugos pervežimo metu", Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu
(Žin., 1992, Nr. 2-15), Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir
naudojimo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2000, Nr. 61-1808) ir Gyvūnų
vežimo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės veterinarijos tarnybos 1998 06
21 įsakymu Nr. 4 - 165 (Žin., 1999, Nr. 58-1911),
The State Veterinary Service of the Republic of Lithuania
having regard to Council Directive 91/628/EEC of 19 November 1991 on the
protection of animals during transport and in keeping with the Law on
Veterinary Activities of the Republic of Lithuania (Government Records, No
2-15, 1992), the Law on the Care, Keeping and Use of Animals of the Republic of
Lithuania (Government Records, No 108-2728, 1997; No 61-1808, 2000), the Rules
on the Transport of Animals, approved by Order No 4-165 of 21 June 1998 of the
State Veterinary Service
(Government Records, No 58-1911, 1999),
Der Staatliche Lebensmittel- und Veterinardienst der Republik
Litauen auf Grund der Richtlinien 91/628/EWG und 95/29/EG des Rates ūber den
Schutz von Tieren beim Transport, des Veterinargesetzes (Staatsblatt, 1992, Nr.
2-15), des Gesetzes der Republik Litauen hinsichtlich des Schutzes, der Haltung
und Verwendung der Tiere (Staatsblatt Nr. 108-2728,1997; Nr. 61-1808, 2000) und
der Tiertransportregelungen, beglaubigt durch Befehl des Staatlichen
Veterinardienstes Nr. 4-165, vom 21. Juni 1998 (Staatsblatt, Nr. 58-1911,
1999)
suteikia teisę pakrauti, iškrauti ir vežti visų rūšių gyvūnus
(išskyrus paukščius) bei rūpintis jų priežiūra kelionės metu
grant a right to load, unload and transport animals of all
species (except poultry) and to take care of them during transportation to
erteilt eine Ermachtigung zum Laden, Ausladen und Verbringen
aller Lebendtierarten (ausgenommen Geflūgel)
wahrend des Transports fūr
(vardas, pavardė, asmens kodas / name, surname, personal
code/Vorname, Name, Personennummer)
EUROPOS EKONOMINĖ BENDRIJA
a
(Mėlyna DIN A4 formato kortelė) (Leidimo pirmasis lapas)
(Tekstas valstybės narės, išduodančios leidimą, oficialiąja (viena iš
oficialiųjų) kalba)
Valstybė, išduodanti leidimą
Valstybės kodas ()_________
Kompetentingos institucijos ar
įstaigos pavadinimas__________
LEIDIMAS Nr............
išduotas tarptautiniam krovinių vežimui keliais samdos
pagrindais ar už atlygį
Šis leidimas suteikia
teisę(**)........................................................................................
verstis tarptautiniu krovinių vežimu keliais samdos
pagrindais ar už atlygį visais vykdomais maršrutais, samdos pagrindais ar už
atlygį Bendrijos teritorijoje vykdomais reisais ar jų dalimis laikantis 1992 m.
kovo 26 d. priimto Tarybos reglamento (EEB) Nr. 881/92 ir bendrųjų šio leidimo
nuostatų.
Ypatingos pastabos:
..................................................................................................
Šis leidimas galioja nuo....................................
iki.................................................
Išduotas (kur)................................
(kada)...................................................................
Asmenų, vadovaujančių licencijuojamai kelių transporto
veiklai, profesinės kompetencijos egzamino ir žinių atnaujinimo egzamino
laikymo tvarkos priedas
LIETUVOS RESPUBLIKA
^^REPUBLIC OF LITHUANIA
VALSTYBINĖ KELIŲ TRANSPORTO INSPEKCIJA prie Susisiekimo
ministerijos
PROFESINĖS KOMPETENCIJOS PAŽYMĖJIMAS 1}
Nr.
Šiuo pažymėjimu patvirtinama, kad
________________________________________________ i
(vardas) (pavardė)
(asmens kodas)
(gimimo vieta ir data)
pagal susisiekimo ministro2)
...... išlaikė
keleivių ir (arba) krovinių
vežimo kelių transportu profesinės
kompetencijos egzaminą ir turi reikiamą kompetenciją
vadovauti: keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi 3), keleivių
vežimui lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais 3), keleivių vežimui
vietiniais ir tolimojo susisiekimo maršrutais 3), keleivių vežimui
tarptautiniais maršrutais 3), krovinių vežimui vidaus maršrutais 3), krovinių
vežimui tarptautiniais maršrutais 3).
Šis pažymėjimas yra pakankamas profesinės kompetencijos
įrodymas pagal 1996 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos
96/26/EB „Dėl teisės užsiimti krovinių ir keleivių vežimo kelių transportu
veikla ir abipusio pripažinimo diplomų, sertifikatų bei kitų oficialių kvalifikaciją
patvirtinančių įrodymų, skirtų sudaryti galimybę šiems vežėjams naudotis
įsisteigimo laisve vykdant vietinius ir tarptautinius vežimus" 10
straipsnio 1 dalį.
Išduotas..................... m.............................
mėn.......... d.
Galioja iki......................
m........................... mėn............ d.
Priedas Nr. 9
Bendrijos leidimų ir Bendrijos licencijų bei jų kopijų
išdavimo ir naudojimo tvarkos 2 priedas
(Asmens reputacijos anketos forma)
ASMENS REPUTACIJOS ANKETA
200_ m.____________________________ d.
(vardas, pavardė, asmens kodas)
(pareigos įmonėje)
atstovaujantis(-i)____________________________________________________________
(įmonės pavadinimas, identifikavimo kodas)
(įmonės adresas, telefonas, faksas)
Ar buvote teistas už sunkius nusikaltimus ir nusikaltimus
ūkininkavimo tvarkai bei finansams pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį
kodeksą?
(„ne" arba „taip" nurodant teismo sprendimo datą ir
baudžiamojo kodekso straipsnį)
Ar buvote pripažintas kaltu padaręs rimtų administracinių
pažeidimų galiojančioms taisyklėms, susijusioms su apmokėjimo ir įdarbinimo
sąlygomis šiame versle?
(„ne" arba „taip" nurodant nubaudusią instituciją,
datą, ATPK straipsnį)
Ar buvote pripažintas kaltu padaręs rimtų administracinių
pažeidimų galiojančioms taisyklėms, susijusioms su krovinių ar keleivių vežimu
kelių transportu, ypač taisyklėmis, reglamentuojančiomis vairuotojų vairavimo
ir poilsio trukmę, krovininių transporto priemonių svorius ir matmenis, kelių
eismo ir transporto priemonių saugumą bei aplinkos apsaugą?
(„ne" arba „taip" nurodant nubaudusią instituciją,
datą, ATPK straipsnį)
Sutinku/nesutinku (nereikalingą išbraukti), kad Valstybinė
kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos tvarkytų informaciją
apie mano teistumą.
(asmens parašas)
(anketą priėmusio valstybės tarnautojo pareigos) (parašas) (vardas,
pavardė)
Temos pavadinimas anglų kalba CONTRACT FOR THE INTERNATIONAL
CARRIAGE OF GOODS BY ROAD
________________________________________
www.std.lt // Lietuvos Statistikos departamentas
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15 nutarimas
Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR), Teismų praktika Nr. 16;
Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo
keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga (aprobuota 2001 m.
birželio 15 d.), Teismų praktika Nr. 16.
Prof. Dr. Andreas Mūglich. Das neue Transportrecht,
Einfūhrung in das TRG, Kommentar, Texte. Koln: Bundesanzeiger, 1998.
[4] Jūrgen Knorre, Dr. Jūrgen Temme, Peter Mūller, Dr.
Reinhard Th. Schmid, Klaus Demuth. Praxishandbuch Transportrecht // Mūnchen:
1999, psl. B I 14.
Lietuvos kelių transporto kodeksas // Valstybės žinios. 1996,
Nr. 119-2772.
[6] Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų
įstatymas // Valstybės žinios. 1991, Nr. 30-804.
[7] Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir
vidaus vandenų transportu įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 111-4022.
[8] Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas // Valstybės
žinios. 2000 Nr. 74-2262.
[9] Lietuvos kelių transporto kodeksas // Valstybės žinios.
1996, Nr. 119-2772.
[10] Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencija (CMR) // Valstybės žinios. 1998, Nr. 107-2932.
Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas //
Valstybės žinios. 1991, Nr. 30-804.
[12] Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir
vidaus vandenų transportu įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 111-4022.
[13] Doc. dr. Dangutė Ambrasienė. Krovinių tarptautinio
vežimo keliais teisinis reguliavimas //
Jurisprudencija, 2004, T 55 (47), psl. 20.
[15] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15
nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
[16] Doc.dr. D.Ambrasienė, dr. E.Baranauskas, D.Bublienė ir
kt. Civilinė teisė, prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas,
2004, psl. 127.
[17] Prof.P.Vitkevičius, doc.S.Vėlyvis, doc.A.Vileita ir kt.
Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 1997, psl. 186.
[18] Doc.dr. D.Ambrasienė, dr. E.Baranauskas, D.Bublienė ir
kt. Civilinė teisė, prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas,
2004, psl. 127.
[19] Prof.P.Vitkevičius, doc.S.Vėlyvis, doc.A.Vileita ir kt.
Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 1997, psl. 186.
[20] V.Staskonis. Krovinių pervežimo automobilių transportu
sutartys arbitražo praktikoje // Teisė. Vilnius: 1988. Nr. 23.
[21] Ten pat.
[22] Andreas Mūglich. Transport- und Logistikrecht. Mūnchen:
Vahlen, 2002, psl. 19
[23] Doc.dr. D.Ambrasienė, dr. E.Baranauskas, D.Bublienė ir
kt. Civilinė teisė, prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas,
2004, psl. 487.
Pasaulinė pašto konvencija // Valstybės žinios. 2005, Nr.
10-323.
Pašto siuntinių reglamentas // www.rrt.lt (Ryšių reguliavimo
tarnybos tinklalapis).
Pasaulinės pašto sąjungos bendrasis reglamentas // Valstybės
žinios. 2005, Nr. 10-324.
Lietuvos Respublikos pašto įstatymas // Valstybės žinios.
1999, Nr. 36-1070.
[28] 1994 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo
valstybinio gydytojo higienisto nutarimas Nr. 57 norma (HR) 46 "Dėl
mirusiųjų palaikų pervežimo iš užsienio valstybių į Lietuvą" // Valstybės
žinios. 1994, Nr. 91-1792.
[29] 2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos
apsaugos ministro įsakymas Nr. 494 Dėl asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač
pavojingų užkrečiamų ligų, palaikų vežimo transporto priemonėmis, jų įvežimo į
Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos, laidojimo ir perlaidojimo tvarkos
patvirtinimo // Valstybės
žinios. 2002, Nr. 101-4522.
[30] Internationales Abkommen ūber Leichenbeforderung vom 10.
2.1937 (vert. Tarptautinis susitarimas dėl palaikų pervežimo).
[31] 2002 m. spalio 9 d. LR Sveikatos apsaugos ministro
įsakymo Nr. 494 Dėl asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų
ligų, palaikų vežimo transporto priemonėmis, jų įvežimo į Lietuvos Respubliką
ir išvežimo iš jos, laidojimo ir perlaidojimo tvarkos patvirtinimo 7.1.
punktas.
[32] Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ispanijos karalystės
Vyriausybės sutartis dėl tarptautinių vežiojimų keliais // Valstybės žinios.
1995, Nr. 90-2018.
[33] 2002 m. spalio 22 d. LR Susisiekimo ministro įsakymas
Nr. 3-504 Dėl Europos transporto ministrų konferencijos leidimo vežti
perkraustomą turtą tarptautiniais maršrutais formos patvirtinimo // Valstybės
žinios. 2002, Nr. 105-4716.
[34] Handelsgesetzbuch Deutschlands (HGB).
1957 m. Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio
vežimo keliais (ADR) // Valstybės žinios. 1998, Nr. 106 (1)-2930, 2931.
[36] 2004 m. kovo 22 d. Valstybinės kelių transporto
inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakymas Nr. 2B-78 Dėl
pavojingus krovinius vežančių kelių transporto priemonių sertifikavimo
taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios. 2004, Nr. 47-1565.
[37] 2002 m. liepos 4 d. LR Susisiekimo ministro įsakymas Nr.
3-343 Dėl pavojingų krovinių vežimo saugos specialisto skyrimo visose įmonėse,
kurių veikla susijusi su pavojingų krovinių vežimu, tvarkos patvirtinimo //
Valstybės žinios. 2002, Nr. 70-2949.
[38] Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.).
[39] Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencija (CMR) // Valstybės žinios. 1998, Nr. 107-2932.
[40] Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 91/628/EEB ir
95/29/EB "Dėl gyvūnų apsaugos pervežimo metu".
[41] Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas //
Valstybės žinios. 1992, Nr. 2-15.
[42] Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo
įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 108¬2728; 2000, Nr. 61-1808.
[43] 1998 06 21 Gyvūnų vežimo taisyklės, patvirtintos
Valstybinės veterinarijos tarnybos įsakymu Nr. 4 - 165 // Valstybės žinios.
1999, Nr. 58-1911.
[44] Ten pat.
[45] 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinės
maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus
įsakymas Nr. 103 Dėl gyvūnų vežėjų licencijavimo // Valstybės
žinios. 2001 Nr.20-681.
[47] Doc. dr. Dangutė Ambrasienė. Krovinių tarptautinio
vežimo keliais teisinis reguliavimas // Vilnius: Jurisprudencija, 2004. Tomas
55 (47), psl. 24.
[48] Ten pat.
2003 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimas Nr. 587 Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą
darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos
srityse darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko
apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose,
organizacijose tvarkos patvirtinimo ir 2005 m. gegužės 14 d. pakeitimas Nr. 543
// Valstybės žinios. 2005, Nr.103-3815.
[50] 2003 m. sausio 13 d. LR Susisiekimo ministro įsakymas
Nr. 3-20 Dėl asmenų, vadovaujančių licencijuojamai kelių transporto veiklai,
profesinės kompetencijos egzamino ir žinių atnaujinimo egzamino laikymo tvarkos
patvirtinimo // Valstybės žinios. 2003, Nr. 5-228.
[51] Laura Čereškaitė, Gediminas Almantas. Teisinis kazusas:
ES išduoti profesinės kompetencijos pažymėjimai Lietuvos pripažįstami tik iš
dalies // Kelias, 2005, Nr. 10 (28).
[52] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas "Dėl
kelių transporto veiklos licencijavimo" // Valstybės žinios. 1997, Nr.
97-2464.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15 nutarimas Nr.
31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių
vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
[54] Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.).
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas // Valstybės žinios.
2000 Nr.74-2262.
[56] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15
nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
[57] Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.).
[58] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15
nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
[59] Lietuvos kelių transporto kodeksas // Valstybės žinios.
1996, Nr. 119-2772.
[60]
[61] Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencija (CMR) // Valstybės žinios.
1998, Nr. 107-2932.
[63] Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencija (CMR) // Valstybės žinios. 1998, Nr. 107-2932.
[64] Dangutė Ambrasienė, Edvardas Sinkevičius. Vežėjo
civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvenciją ir jos draudimas. Vilnius 2004, 109 psl.
[65] Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2001-06-15 nutarimas Nr.
31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių
vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).
[67] Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas //
Valstybės žinios. 2002 Nr.36-1340.
[68] Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvencija (CMR) // Valstybės žinios. 1998, Nr. 107-2932.
[69] Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas //
Valstybės žinios. 2002 Nr.36-1340.
[70] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 08 d.
nutartis Nr. 3K-3-168/2004, bylų kategorijos 39.6.1.;
54.; 55.; 83.6.
[72] Ten pat.
104 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.
44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo bei vykdymo pripažinimo.
[73] CMR konvencijos 32 str. 1 d.
[74] Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas,
apžvalga (aprobuota 2001 m. birželio 15 d.).
[75] Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas //
Valstybės žinios. 1996, Nr. 119-2772.
[76] Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 1, 2, 4,
7, 8, 13, 14, 16, 17, 18, 20, 21, 23, 29, 37, 40, 42, 44, 47 straipsnių ir
septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo 17(1) straipsniu
bei 57 ir 58 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas // Valstybės
žinios. 2002, Nr. 37-1342.
[77] Gūterkraftverkehrsgesetz // http://bundesrecht.juris.de/g_kg_1998/index.html.
[78] Vertragsbedingungen fūr den Gūterkraftverkehrs- und
Logistikunternehmer // Bundesverband Gūterkraftverkehr und Logistik (BGL) e.V.
[79] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001-06-15
nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR), 38 punktas.
Autorius: L. Čereškaitė Verslo teisės specializacija