Mūsų kaimo kraštovaizdis yra mūsų tautos istorinė atmintis

Mūsų kaimo kraštovaizdis yra mūsų tautos istori­nė atmintis, materialinio ir dvasinio gyvenimo terpė. ES žemės ūkio politikos plėtros svarbiausiu pagrindu pripažintas europinis žemės ūkio modelis, pagal kurį ir vystomas Lietuvos žemės ūkis. Ekologinis žemės ūkis plinta tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje. Ekolo­ginis žemės ūkis Lietuvoje užima ypatingą vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Lietuvoje ekologinis sąjūdis skaičiuoja daugiau nei 15 m. savo gyvavimo patirtį, ir šiandien ypač populiarus tarp mūsų šalies jaunimo (ekologinės stovyklos, įvairios ekologinės programos, ekologiniai miestai, sveikos gyvensenos propagavimas ir kt.). Tai rodo ir didžiuosiuose šalies prekybos tinkluose besiplečiantys ekologinių produk­tų skyriai.

Ekologinis gamybos būdas gyvulininkystėje pra­sidėjo kartu su antruoju nepriklausomybės atkūrimu Lietuvoje. Plėtojant gyvulininkystę, labai svarbu at­sižvelgti į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus po­reikius, aprūpinant gyvulius pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais, pasirūpinant tinkama veterinarine priežiūra. Harmoningas ryšys tarp augali­ninkystės ir gyvulininkystės yra natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas. Patraukliose rekreaciniu po­žiūriu, ekologinį ūkininkavimą gyvulininkystėje per­spektyvu būtų derinti su kaimo turizmo, ekologinio turizmo paslaugomis, alternatyvių veiklų kaime sukū­rimu, taip išsaugant ir kultūrinį paveldą. Ekologiniam Lietuvos gyvulininkystės ūkiui įtakos turi skirtingų ša­lies regionų ypatumai: geografinė padėtis, etnokultūri­niai skirtumai. Labai svarbu, kad ekologinis švietimas būtų aktyviai vykdomas jau ikimokyklinėse ugdymo įstaigose.

Pagrindiniai žodžiai: gyvulininkystė, žemės ūkio modelis, ekologija, produkcija, švietimas, alternatyvi veikla.

Įvadas

Dabartiniuose industrinės rekonstrukcijos proce­suose dažnai ekonominiai interesai užgožia visuome­nės dėmesį dvasinėms vertybėms, pagreitėja Lietuvos kraštovaizdžio permainos, sumažėja gamtinės regene­racijos galimybės ir perimamumo potencialas. Techno­geniniai pažeidimai per labai trumpą laiką gali sukelti katastrofiškas ekologines pasekmes, o istorinės ir este­tinės vertybės gali būti prarastos nesugrąžinamai, to­dėl ekologiškai sveikas ir gražus kaimo kraštovaizdis savaime susiformuoti jau nebegalės. Iškyla neatidėlio­tina būtinybė prognozuoti ir planinėmis priemonėmis reguliuoti tokios kaitos procesus, rūpintis ne tik pavie­niais Lietuvos gamtos ir kultūros paminklais, bioįvai-rovės išsaugojimu, bet ir visos šios sudėtingos socio-geosistemos apsauga, naudojimu ir formavimu, visų pirma kompleksiškai įvertinant gamybinius, ekonomi­nius, ekologinius, kultūrinius ir estetinius kintančios visuomenės poreikius ir gamtinius ir antropogeninius kraštovaizdžio išteklius ne tik mūsų šalies, bet ir visos Europos kontekste.

Žemės ūkio gamybos kryptis ir specializacija tie­siogiai formuoja kaimo funkcinę ir teritorinę įvairo­vę. Lietuvos ūkis nuo senų laikų specializavosi mėsos ir pieno gamybai. Gyvulininkystė derinama su įvairio­mis laukininkystės, daržininkystės ir sodininkystės for­momis. Šiuolaikinėje žemės ūkio gamyboje ypatingas dėmesys skiriamas oro, dirvos ir vandenų apsaugai. Gyvūninės kilmės produkcijos saugai gamyboje svar­bų vaidmenį turi gamybinė aplinka, kuri tiesiogiai vei­kia gyvulius ir paukščius, gyvūnų gerovę, darbuotojų sveikatą, o esant padidintai taršai, gali pasiekti varto­toją. Lygiagrečiai aktuali ir aplinkos sauga, lemianti darnios žemės ūkio gamybos procesų įvertinimą.

Europos tarybos posėdyje, įvykusiame1997 m., ES žemės ūkio politikos plėtros svarbiausiu pagrindu pripažintas europinis žemės ūkio modelis. Svarbiausi modelio bruožai yra tvarus, daugiafunkcijinis žemės ūkis ir daugiasektorinė kaimo plėtra. Tai modelis, pagrįstas pusiausvyra tarp ekonominių, socialinių ir ekologinių vertybių. Tai lemia kaimo vietovių veiklos daugiafunkciškumą, pasireiškiantį ne tik žemės ūkio produkcijos gamyba, bet ir kaimo aplinkos, kraštovaiz­džio išsaugojimu, kultūrinio paveldo sauga ir kaimo regionų subalansuota plėtra (Lietuvos kaimo raida.. , 2005; Lietuvos žemės ūkio.., 2002).

Europinio žemės ūkio modelis atsirado kaip reak­cija į beatodairišką pasaulinės prekybos žemės ūkio gaminiais liberalizavimą ir lyginamųjų kriterijų abso­liutinimą tarptautiniuose šalių santykiuose. Būtent tai tapo rimtu iššūkiu toms Europos šalims, kuriose že­mės ūkis vystomas mažiau palankiomis sąlygomis nei Pietų ar Šiaurės Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos, kur yra daug žemesni aplinkos standartai ir daug pigesnė darbo jėga.

Europinis žemės ūkio modelis ir geografiškai sieja­si su ES šalimis ir jo nuostatų laikomasi formuojant kaimo politikąSkandinavijoje (Norvegija), Šveicarijo­je, pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse (Lenkijo­je, Čekijoje, Lietuvoje, Rumunijoje ir kt.). Tačiau šio­se šalyse aiškiau matomos kitos problemos: bendras nuosmukis kaimo vietovėse sumažėjus privačių ir vie­šųjų gėrybių kūrimui, mažas žmonių įdarbinimas kai­mo vietovėse, kartu ir uždarbio nebuvimas, traukian­tis ten gyvenančius žmones į visuomenės užribius.

Europinio žemės ūkio modelio svarbiausi ypatu­mai: dominuojantis šeimos ūkis, paremtas ilgamete privačios nuosavybes teise į žemę, daugiausia žemės ūkio naudmenų naudojama žemės ūkio tikslams; kai­mo paveldas sudaro labai reikšmingą nacionalinio identiteto dalį; susiformavusi stipri ekologinė savimo­nė tiek kaime gyvenančių žmonių, tiek dirbančių že­mės ūkyje žmonių; gyvulių gerovės ir maisto saugos principų suvokimas; atsargus požiūris į genetiškai mo­difikuotus maisto produktu (Elliot, 1999). Svari ES šalių parama dirbantiems žemės ūkyje ir stipri vidaus rinkos apsaugos sistema, sauganti ES šalių vidaus rin­ką nuo importinio maisto antplūdžio.

Europinio modelio žemės ūkis yra modernus ir konkurencingas sektorius, galintis sėkmingai pirmau­ti pasaulinėje rinkoje ir tuo pat metu išsaugoti ES že­mės ūkio produkcijos gamintojų gyvenimo standartus ir užtikrinti pajamas. Tai aplinką tausojantis efekty­vus gamybinis sektorius, teikiantis aukštos kokybės paklausią produkciją ir tarnauja kaimo bendruome­nėms, sėkmingai palaikydamas tradicijų įvairovę, ga­rantuojantis kaimiškų vietovių ir gamtinės aplinkos išlikimą. Europinis žemės ūkio modelis pasisako už išskirtinę žemės ūkio reikšmę kaimo plėtrai, t. y. kai­mo gyvybingumą šalyse gali užtikrinti sėkmingas že­mės ūkio šakų plėtojimas. Reformavus pagrindinę ES Bendrosios žemės ūkio programą (BŽŪP), vis labiau pradėta vertinti ir kitas kaimo veiklas - kaimo turiz­mą, žvejybą, kaimo amatus, medžioklę, miškininkys­tę ir kt. (Lietuvos kaimo raida.., 2005).

Pasaulyje be europinio modelio egzistuoja kitas žemės ūkio modelis - vadinamoji Keirnso šalių gru­pė. Šią grupę sudaro 13 šalių, labai palankiomis sąly­gomis gaminančių žemės ūkio produkciją. Šiandien šios šalys sudaro Keirnso grupę: Argentina, Australi­ja, Brazilija, Čilė, Kanada, Kolumbija, Indonezija, Fi­dži, Malaizija, Naujoji Zelandija, Filipinai, Tailandas, Urugvajus, Bolivija, Kosta Rika, Gvatemala, Paragva­jus ir Pietų Afrikos Respublika. Keirnso šalių grupės nuostatos - visiškas prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimas, muitų panaikinimas, bet kokių kvotų atsisakymas ir neteikimas šiam sektoriui jokios para­mos. Svarbiausi Keirnso žemės ūkio modelio bruožai yra šie: vyrauja stambus žemės ūkis, kaimo tradicijos įtakos nacionaliniam identitetui neturi, ekologinės savimonės plėtra nereikšminga, nuolaidžiaujantis po­žiūris į gyvulių gerovę ir maišo saugą, aktyviai propa­guojama genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir auginimo technologijos (Lietuvos kaimo.., 2005).

Straipsnio tikslas - išanalizuoti ir įvertinti ekolo­ginio gamybos būdo gyvulininkystėje plėtros raiškas Lietuvoje ir atskleisti ekologinio būdo šalies kaime bruožus bei privalumus, atsižvelgiant į globalizacijos įtaką.

Tyrimų objektas - ekologinės plėtros tendencijos, ekologinės gyvulininkystės plėtra Lietuvos kaime.

Tyrimų metodai - archyvinės ir kitos studijinės medžiagos analizės, palyginimo, loginių abstrakcijų

ir kt.

Ekologinio gamybos būdo plėtra Lietuvos kaime

Dar prieškarinėje Lietuvoje ilgametis žemės ūkio ministras, kurio 130-tąsias metines šiais metais mini visi Lietuvos mokslo pasaulio atstovai - Aleksa, pir­masis Lietuvoje parengė sisteminę Lietuvos ūkio būk­lės apžvalgą, grindė strategines jo gamybos intensyvi­nimo, gyvulininkystės plėtros, ūkininkų šeimos ūkių ugdymo, žemės ūkio ir perdirbimo pramonės moder­nizavimo, kooperacijos ir ūkinės savivaldos plėtros kryptis. Jis pasisakė už subalansuotą žemės reformą. Dideli nuopelnai jam priklauso ir kuriant šalies pieno ūkį ir plėtojant gyvulininkystę. Taip pertvarkiusi sa­vo tuometinį žemės ūkį, Lietuva išvengė ekonominės katastrofos prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei. Taip pat Aleksa buvo ir ūkininkiškos (pilietinės) vi­suomenės ideologijos kūrėjas. Jis ypač daug dėmesio skyrė jaunosios Respublikos žemdirbių švietimui. Jo rūpesčiu buvo steigiamos pirmos žemės ūkio mokyk­los Lietuvoje. Aleksos iniciatyva 1925 m. pradėtas leisti žurnalas „Žemės ūkis" ir 1936 m. „Ūkininko žodis", kurių pirmuoju redaktoriumi jis ir buvo (Trei-nys, 2007).

Žemės ūkio gamybos kryptis ir specializacija tiesio­giai formuoja funkcinę ir teritorinę kaimo įvairovę. Iš tiesų visuomenėje vyraujantys požiūriai į gyvenimo būdą, pasaulėžiūros ir iš to gimstantys teisiniai aktai tampa realia prielaida ekologinės gamybos augalinin­kystėje ir gyvulininkystėje plėtros kryptims. Šiandien žemės ūkis vis dar suprantamas kaip visuotinė proble­ma, o ne kaip visuotinė nauda. Miesto gyventojams žemės ūkis siejasi su tomis problemomis, kurias jis gali sukelti, kartais ir sukelia: vandens tarša, krašto­vaizdžio niokojimu dėl dirvožemio erozijos, miškų naikinimu, nemaloniais kvapais ir pan. Dažnai jis su­prantamas kaip grėsmė visuotinei sveikatai, sukelian­tis įvairias ligas: nuo karvių kempinligės iki E. coli, salmoneliozės, alerginių susirgimų, aspergiliozės, ast­mos, vėžio ir endokrininių sutrikimų.

Vis dažniau žemės ūkio produktyvumas siejamas su aplinkos (ekologinės) kokybės išsaugojimu ir su­prantamas platesniame kontekste kaip svarbi gerėjan­čio maisto saugumo, kokybės kaimiškųjų bendruome­nių išsaugojimo priemonė. Tausojantis žemės ūkio produktyvumas turi būti suprastas, kuris ne tik eko­logiškai, bet yra kartu ir ekonomiškai atsinaujinantis (t. y. gali sėkmingai funkcionuoti be specialios para­mos, palaikymo ar subsidijų).

Ekologinis (organinis, biologinis, bioorganinis) žemės ūkis - tai žemės ūkio sistema, pagrįsta ekologi­nių, socialinių ir ekonominių principų, užtikrinančių stabilią aukštos kokybės produktų gamybą, visuma, palaikanti gamtos pusiausvyrą, taupiai naudojanti gamtos išteklius - tai aukščiausia aplinkai draugiško ūkininkavimo forma. Ekologinis sąjūdis įgyja vis dau­giau šalininkų poindustrinėje Europos sistemoje (Ap-pleby, 2005).

Ekologinis žemės ūkis užima ypatingą vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Jis pagrįstas moder­niomis, aplinkai palankiomis technologijomis. Ekolo­ginis žemės ūkis - tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natū­raliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta specialio­mis sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankšti­niais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžo­lių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininka­vimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos eko­loginiame ūkyje pagrindas. Kenkėjų ir ligų protrūkis mažinamas palaikant rūšių įvairovę ir ekologinį balan­są aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Plėtojant gyvulininkystę, labai svarbu atsižvelgti į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, ap­rūpinant gyvulius pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais, pasirūpinant tinkama veterina­rine priežiūra. Harmoningas ryšys tarp augalininkys­tės ir gyvulininkystės yra natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas (Skurdenienė ir kt., 2007). Siekiant šios harmonijos, labai svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išauginamų pašarų ir laikomo gyvulių skai­čiaus. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininka­vimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 m. pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį.

Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:

• gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, di­delės maistinės vertės žemės ūkio produktų;

•        ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palai­kyti uždarus biologinius ciklus;

•        palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlin­gumą;

•        taupiai naudoti materialinius ir energetinius iš­teklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems ištekliams;

•        auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savy­bes;

•        mažinti aplinkos taršą,

•        išsaugoti biologinę įvairovę;

•        maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto pro­duktų natūralias savybes juos saugant ir per­dirbant;

•        žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pa­grindinius poreikius tenkinančias gyvenimo sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelną, jausti pasitenkinimą darbu.

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavi­mo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija (Skuls-kis ir kt., 2006; Tausojančio.., 2001). Produktų sertifi-kavimas ir ženklinimas padėjo pirkėjams juos atskirti rinkoje ir net prisidėjo prie paklausos didėjimo rinko­je (Rahmann, 2004).

Ekologinis žemės ūkis plinta tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje. Ekologinis gamybos būdas gyvulinin­kystėje prasidėjo kartu su antruoju nepriklausomybės atkūrimu Lietuvoje, o visoje Europoje šis ūkininkavi­mo būdas jau buvo plačiai paplitęs. 1993 m. šalyje bu­vo sertifikuoti pirmieji ekologiniai ūkiai, o pirmasis kooperatyvas „Ekoimpulsas" atsirado 1997 m. Deja, dėl ekologinių produktų stokos ir patirties trukumo kooperatyvas tegyvavo 2 m. Ekologinis gamybos bū­das sparčiai plinta mūsų šalyje, ypač ekologiškai ūki­ninkaujančių gretos pasipildė Lietuvai tapus ES nare, kuomet padidėjo išmokos už ekologiškai ūkininkau­jančių pasėlių plotą (Skulskis ir kt., 2006).

Lietuvoje ekologinis sąjūdis skaičiuoja daugiau nei penkiolikos metų savo gyvavimo patirtį ir šiandien ypač populiarus tarp mūsų šalies jaunimo (ekologinės stovyklos, įvairios ekologinės programos, ekologiniai miestai, sveikos gyvensenos propagavimas ir kt.). Tai rodo ir didžiuosiuose šalies prekybos tinkluose besi­plečiantys ekologinių produktų skyriai.

Lietuvos ūkis nuo senų laikų specializavosi mėsos ir pieno gamybai. Gyvulininkystė derinama su įvai­riomis laukininkystės, daržininkystės ir sodininkys­tės formomis. Gyvuliai yra nepakeičiama mitybinių, apykaitinių procesų dirva-augalai-gyvuliai grandis. Laikant gyvulius, susidaro uždari maistinių medžiagų apykaitos ciklai, išlaikomas ekologiško ūkininkavimo sistemos balansas (The EU organic.., 2000).

Šiuolaikinėje žemės ūkio gamyboje ypatingas dė­mesys skiriamas oro, dirvos ir vandenų apsaugai. Gy­vūninės kilmės produkcijos saugai gamyboje svarbų vaidmenį turi gamybinė aplinka, kuri tiesiogiai veikia gyvulius ir paukščius, gyvūnų gerovę, darbuotojų svei­katą, o esant padidintai taršai, gali pasiekti vartotoją. Lygiagrečiai aktuali ir aplinkos apsauga, lemianti dar­nios žemės ūkio gamybos procesų įvertinimą (Vaičio-nis ir kt., 2004; Tzivalakis, Lewis, 1999).

Vienas svarbiausių ekologiškos gyvulininkystės principų - pasirinktos gyvulių rūšies atitikimas laiky­mo būdui ir sąlygoms. Gyvulių ir paukščių laikymo sąlygos turi būti kuo natūralesnės ir iki galo patenkin­ti jų elgsenos reikalavimus. Gyvuliai ir paukščiai turi tenkinti dar išlikusius instinktus: laisvai judėti, knai­sioti, kapstytis, būti kažkuo užsiėmę ir pan. (2-osios tarptautinės.., 2006).

Visose ES ekologinės gamybos gyvulininkystės ūkiams yra keliami vienodi reikalavimai. Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai gaminami, perdirba­mi, gabenami, laikomi, realizuojami ir sertifikuojami vadovaujantis 1991 m. birželio 24 d. Tarybos (EEB) reglamentu nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą. Yra sudaryti leidžiamų naudoti pašarų priedų, veteri­narinių vaistų, žemės ūkio paskirties gyvūnams skir­tų pastatų ir įrangos priežiūrai reikalingų medžiagų sąrašai. Ekologinė gyvulininkystė vystoma tik turint žemės, valdomos nuosavybės teise arba teisės pagrin­dais. Ekologinei gyvulininkystei keliami reikalavimai yra pateikiami Ekologinės gyvulininkystės taisyklėse, suderintose su ES reglamento EC 1804/99 reikalavi­mais (Ekologinio žemės ūkio plėtros.., 2007).

Ekologinis gamybos būdas yra nauja žemės ūkio sistema, kurioje laikomasi ES Tarybos Reglamen­to EER 2092/91 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Nuo įprastinio ūkio skiriasi tuo, kad ekologiniame ūkyje žemės ūkio produktai auginami nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų, augimo stimu­liatorių. Ekologinio ūkininkavimo raidos tendencijos ES yra tokios:

1.      Daugelyje ES šalių ekologiniai ūkiai vidutiniš­kai yra didesni už tradicinius ūkius, o darbo sąnaudos yra 10-20 proc. didesnės nei įprasti­niuose ūkiuose. Taigi priklausomai nuo ūkio tipo, kaime sukuriama nemažai darbo vietų.

2.      Plėtojant ekologinę žemdirbystę derliai būna mažesni nei ūkininkaujant tradiciniu būdu, bet derliaus skirtumas labai priklauso nuo že­mės ūkio kultūrų.

3.      Svarbus ekologinių ūkių pelningumo aspek­tas: yra galimybė gauti didesnes ekologiškai pagamintų produktų kainas, lyginant su tradi­ciniu būdu pagamintų produktų kainomis.

Pastaruoju metu pastebima, kad ekologiniai ūkiai Lietuvoje stambėja, nes ekologinės gamybos būdą pa­sirenka nemažai didelių ūkių. Vidutinį ekologinį ūkį šiuo metu sudaro 41 ha, ir jis yra didesnis nei viduti­nis įprastas šalies ūkininkų ūkis.

Gyvūnų gerovė - tai humaniško gyvūnų naudoji­mo koncepcija, siekianti sumažinti bet kokį gyvūnų skausmą, stresą, kančias ir pagerinti gerovę visais jų gyvenimo etapais. Tai ypač svarbu visų šalių gyvūni­nės kilmės maisto vartotojams, kadangi streso paveik­tų gyvūnų mėsa yra labiau užteršta (streso metu padi­dėja adrenalino kiekis kraujyje, o tai sąlygoja laisvųjų radikalų pagausėjimą, audinių ir kraujagyslių pažeidi­mą). Gyvūnų gerovė yra ne tik moralinė kategorija. Šiandien ji yra tapusi mūsų šalies kultūros dalimi, reglamentuojama gyvūnų apsaugos įstatymais, taisyk­lėmis, ūkinės paskirties gyvūnų laikymo zoohigieni-niais - normatyvais ir daugeliu nerašytų taisyklių, kurių esmė - siekti, kad gyvūnai nepatirtų žiauraus ar netinkamo elgesio (Gross, Siegel, 1993). Vydūnas dar 1912 m. rašė ir apie šiuolaikiniame pasaulyje ak­tualias problemas: „Kaip žinome, Europos žmonės nelabai maloniai apsieina su gyvūnais. Nors pradeda plisti gyvulių apsaugos draugijos, nors tūluose kraš­tuose baudžiami žmonės, kurie gyvūnus kankina, vis dėlto dar yra labai skaudus gyvulių likimas Europo­je.." (Skurdenienė ir kt., 2007).

Dar visai neseniai svarbiausias ūkinės paskirties gyvūnų gerovės įvertinimo kriterijus buvo maksima­lus gyvulių ir paukščių produktyvumas. XX a. 9-aja-me dešimtmetyje buvo nustatyta, kad nėra aiškios tie­sioginės priklausomybės tarp produktyvumo ir gyvū­no gerovės. Tai reiškia, kad ūkinės paskirties gyvūnų gerovės srityje naudotis vieninteliu kriterijumi - pro­duktyvumu, kurio didinimas atskirais atvejais gali nei­giamai veikti fizinę ir psichinę gyvūnų sveikatą, yra neatsakinga. Kai daugiau dėmesio skiriama psichinei, emocinei gyvūnų būklei ir elgsenai, gyvūnai būna ir fiziškai sveikesni, ir natūraliai produktyvesni. Buvo pasiūlyta plėsti įvairias lengvai diegiamas, išbandy­tas, patikimas, humaniškas technologijas kaip alterna­tyvą į pelną orientuotoms technologijoms (Sundrum,

2001).

Be produktyvumo būtina atsižvelgti į tokius tie­sioginius gyvūnų gerovės vertinimo kriterijus, kaip gyvūnų elgsena, sveikata, konstitucija, reprodukcija, imunitetas, psichika. Tai gyvybiškai svarbu tiek ben­drajam gyvūnų sveikatingumui ir gerovei, tiek ūkio finansiniai ateičiai ir ekonomikai. Mūsų šalyje vyksta didelės permainos: šiandien gyvulininkyste besiver-čiančiame Lietuvos ūkyje reikia per ganėtinai trumpą laiką išmokti konkuruoti Europos ir kitų šalių rinkose su turtingomis, senas žemės ūkio paskirties gyvūnų auginimo ir produkcijos gamybos tradicijas turinčio­mis šalimis, kartu saugant aplinkos kokybę ir rūpinan­tis gyvūnų gerove (Skurdenienė, Ribikauskas, 2007).

Ekologiniuose gyvulininkystės ūkiuose žemės ūkio paskirties gyvūnai turi augti sveiki, duoti koky­bišką produkciją, todėl parenkant veisles ir rūšis, būti­na atsižvelgti į gyvūnų gebėjimą prisitaikyti prie vie­tos sąlygų, į jų gyvybingumą ir atsparumą ligoms, kad būtų galima išvengti specifinių susirgimų ir sveikatos sutrikimų, susijusių su kai kuriomis intensyvaus ūki­ninkavimo būdu auginamomis veislėmis ir rūšimis. Pirmenybė teikiama vietinėms veislėms ir rūšims. Lietuvoje kai kurios senosios gyvulių ir paukščių veis­lės yra jau išnykusios, o kitos - Žemaitukų veislės arkliai, vietinės kiaulės, šėmi ir baltnugariai galvijai, vietinės avys bei vištinės žąsys - yra atsidūrusios prie išnykimo ribos. Kritinėje būklėje yra ir tokios naujo­sios veislės kaip Lietuvos baltosios (senojo genotipo) kiaulės, Lietuvos žalieji (daniško genotipo), Lietuvos juodmargiai (olandiško tipo), stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, Lietuvos juodgalvės avys, vietinės bitės ir Lietuvos skalikai (Lietuvos žemės ūkio genetinių.., 2006; Šveistys, Svetlauskas, 1994). Visus jau išvardytus senuosius žemės ūkio paskirties gyvūnus reikėtų priskirti tautos kultūriniam paveldui ir išsaugoti ateities kartoms.

Svarbūs ekologiško ūkininkavimo rinkodaros laimėjimai yra sertifikavimo sistemos ir Lietuvos ekologiškų produktų ženklo sukūrimas. Europos eko­logiško ūkininkavimo veiksmų plane jau numatytas privalomas ES ekologiškos produkcijos ženklas. VšĮ „Ekoagros" sertifikuotą lietuvišką produkciją galima parduoti ir ES bendrojoje rinkoje. Lietuva yra viena 18 pasaulio valstybių, gavusi Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimo federacijos (IFOAM) akreditaci­ją ir priimta į Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registrą (UKROFS). Taigi lietuviš­ki ekologiški produktai atitinka aukščiausius standar­tus. Nuo 1993 m. iki 1999 m. ES šalyse ekologinis ūkininkavimas išaugo tris kartus. Nuo 1998 m. šis žemės ūkio sektorius kasmet padidėja apie 30 proc., o paklausa ekologiškiems produktams ES rinkoje auga dar didesniu greičiu. Kinta vartotojų poreikiai ir naujosiose šalyse narėse, tad šiose rinkose laukia­mas nuoseklus ekologiškų produktų rinkos augimas. Daugelyje ES šalių ekologinė gyvulininkystė susikon­centravusi tokiose vietovėse, kur sunkiausia plėtoti tradicinę gyvulininkystę. Šiuose nepalankiuose regio­nuose ekologinė gyvulininkystė turi neabejotinai tei­giamos įtakos bioįvairovės, landšafto išsaugojimui. Nepalanku tik tai, kad tos vietovės yra izoliuotos, toli­mi atstumai iki artimiausių prekybos vietų, neigiama įtaka yra žemės ūkio paskirties gyvūnų gerovei dėl il­go transportavimo, laukinių plėšrūnų. Lietuvoje geog­rafiniu požiūriu ekologiškai ūkininkaujančių daugiau yra pietrytinėje šalies dalyje, mažiau palankiose ūki­ninkauti vietovėse, tarp jų - ir karstiniame regione, kuris apima dalį Biržų ir Pasvalio savivaldybių. Toks išdėstymas iš dalies pagrindžiamas aplinkosauginiais ekologinio ūkininkavimo motyvais, neįvertinant vals­tybės ekonominių politikos prioritetų (Ekologinis ūki­ninkavimas.., 2002). Ekologinių ūkių šalyje stambėji-mo tendencijos, siekiant didesnės išmokų sumos, kai neribojama maksimali išmokų suma, dažnai iškreipia ekologinio ūkininkavimo esmę ir prasmę. Daugiausia sertifikuotų ekologinių ūkių yra Biržų, Trakų, Šalči­ninkų, Ukmergės ir Molėtų rajonuose.

Žmogiškieji ištekliai Lietuvos ekologiniuose ūkiuose

Visus ekologinėje srityje dirbančius žmones jungia glaudūs bendradarbiavimo ryšiai, ypač sprendžiant ak­tualias ekologinio gamybos būdo problemas, dirbant su įstatymais ir skleidžiant informaciją apie ekologiš­kus produktus vartotojams, prisidedant prie kultūrinio paveldo išsaugojimo Lietuvos kaime. Čia vertybė yra žmogaus ir gamtos harmonija. Labai svarbu pažymė­ti ir tai, kad ekologinių ūkių savininkai ypač domisi mokslinių tyrimų įdiegimu savo ūkiuose, noriai kvie­čia gyvulininkystės srities mokslininkus į savo ūkius atlikti tyrimus, dalyvauja įvairiuose bendruose rengi­niuose, daug aktyviau diegia savo ūkiuose inovaci­jas.

Ekologinis judėjimas Lietuvoje - tai svarbus iš pa­čių žmonių kilęs sąjūdis, lėmęs, kad toliau būtų kuria­ma ir plėtojama Lietuva, racionaliai naudojant ir papil­dant jos gamtos išteklius, išsaugant ateities kartoms.

Šiandien galima išskirti 4 ūkininkų, plėtojančių ekologinį žemės ūkį, identiteto tipus (Bučienė, Šlia-žas, 2008), kurie galėtų padėti išsiaiškinti galimą toles­nę jų veiklą. Štai pastarieji tipai: ištikimi ekologiniam ūkininkavimui; abejojantys ūkininkai; ūkininkai, besi­stengiantys išlikti; ūkininkai-verslininkai.

Apsisprendę ūkininkai. Šiems ūkininkams ekolo­ginės ir etinės priežastys yra svarbiausias motyvas plėtoti ekologinę veiklą. Pastarieji ūkininkai rūpina­si savo gyvulių ir aplinkos gerove, yra suinteresuoti ekologinio žemės ūkio plėtra visoje Lietuvoje. Jie pa­tartų bet kuriam ūkininkui imtis tokios veiklos, kaip, jų nuomone, geriausio problemų, susijusių su naryste ES, sprendimo būdo.

Abejojantys ūkininkai. Pastarieji ne itin pasitiki nei tradicinio, nei ekologinio žemės ūkio plėtra. Jų nuomone, tolesnė ekologinių ūkių skaičiaus augimo tendencija tiesiog sumažins galimybes jau dabar tuo užsiimantiems ūkininkams. Jie pradėjo užsiimti šia veikla tada, kai šalis įstojo į ES, tačiau šiandien vis dažniau mąsto apie galimybę grįžti prie ankstesnės veiklos. Kol kas nėra rimtų priežasčių tam, nes būtent ES subsidijos ir buvo pagrindinė jų ankstesnio apsi­sprendimo priežastis.

Besistengiantys išlikti ūkininkai. Jie pasirinko ekologinį ūkininkavimą tik dėl ekonominės būtiny­bės. Lietuvai įstojus į ES, jie pateko į situaciją, kai jų ūkio dydis daugiau nebegalėjo užtikrinti reikiamų pragyvenimo pajamų, ir jie privalėjo ieškoti alternaty­vių būdų. Jų nuomone, tradicinis žemės ūkis nebeturi ateities. Šios grupės atstovai dažniausia yra vyresnio amžiaus ir turi palyginti mažus pagal plotą ūkius, tad jų pasirinkimui mažai įtakos turėjo ekologijos koncep­cijos. Jie, kaip ir abejojantys ūkininkai, nenorėtų, kad ekologiniais taptų vis daugiau ūkių, nes tai gali suma­žinti jų galimybes išlikti.

Ūkininkai-verslininkai. Jie vertina ekologines ir eti­nes priežastis, tačiau tai nėra jų apsisprendimą lėmęs veiksnys, kadangi tuo pat metu jie įžvelgė ir galybes uždirbti daugiau pinigų plėtojant ekologinį ūkininka­vimą. Tad jie labiau stengiasi, kad ekologiški maisto produktai taptų žinomi visuomenei, taip pat padidėtų jų paklausa tarp vartotojų ir gerėtų ekologiškos pro­dukcijos įvaizdis apskritai. Jie aktyviai skatina ekolo­ginį ūkininkavimą, taip didindami lygias galimybes konkuruoti su tradiciniu ūkininkavimu. Daugelis šių ūkininkų yra jaunesnio amžiaus, įgavę ūkininkavimo patirties užsienyje ir nuo jaunumės dirbę su savo tė­vais, turintys aukštąjį išsilavinimą.

Būtent verslumo ir humaniškumo derinys galėtų pasiūlyti problemų, su kuriomis susiduria ekologinis žemės ūkis daugelyje posovietinių šalių, sprendimo būdus.

Šie keturi skirtingi ūkininkų tipai labai aiškiai at­skleidžia ir tradicinio, ir ekologinio žemės ūkio pro­blemas. Laisva prekyba žemės ūkio produktais ES ša­lyse, naujosiose narėse privertė ūkininkus adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų. Tiek tradicinio, tiek ekolo­ginio ūkių savininkai yra visiškai priklausomi nuo sub­sidijų, kadangi net beveik apie pusę jų pajamų sudaro subsidijos. Šiandien ūkininkai yra priversti didinti sa­vo ūkių dydį ir investuoti į modernias technologijas bei infrastruktūrą. Iš anksčiau išvardytų keturių kate­gorijų tik ūkininkai verslininkai yra suinteresuoti ir pa­jėgūs tai daryti. Įvairių apklausų metu gauti rezultatai parodė, kad Lietuvoje svarbiausia problema - dides­nės dalies ūkininkų netenkina dabartinės ekologiškų produktų supirkimo kainos, kurios būna arba tokios pat kaip ir tradiciškai išaugintos produkcijos, arba net ir žemesnės. Daugiausia pagamintos produkcijos par­duodama savo apskrityje, kita dalis išvežama į dides­nius miestus kaip Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus arba kaimynines apskritis. 1/3 apklaustų ūkininkų sa­vo produkciją realizuoja turguose (daugiausia taip re­alizuojančių buvo Tauragės apskrityje), o kiti ūkinin­kai (Telšių apskrities) labiau linkę bendradarbiauti su tarpininkais - supirkėjais ir perdirbėjais.

Ekologiškos produkcijos gamybos situacija ir plėtros galimybės

Ekologiškų produktų tiekimo rinkai srityje šiuo metu yra gerokai toliau pažengusios tos šalys, kuriose plėtojamas šių produktų viešojo maitinimo įstaigų tin­klas. Ekologiškų produktų viešosios maitinimo įmo­nės veikia daugelyje šalių, tarp jų - ir kaimyninėje Latvijoje. Ypač tai populiaru Austrijoje, kurioje eko­logiškų produktų galima paragauti įvairiuose restora­nuose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, sodybose, kurios pažymėtos specialiu ženklu.

Estijoje, pačioje šiauriausioje iš trijų Baltijos šalių, ekologiškai įdirbami plotai sudaro 8 proc. Tai didžiau­sias ekologinio ūkio procentas tarp naujųjų ES šalių. Estijoje registruoti 1173 ekologiniai ūkiai, kurių pusė užsiima gyvulių auginimu. Populiariausi tarp ekolo­ginių gaminių yra grūdinių kultūrų produktai (avižų ar kukurūzų dribsniai) ir pieno produktai (jogurtai, sū­riai). Didžiausias eksporto potencialas siejamas su pie­no ir mėsos gaminiais. Estijos rinka dar tik pradeda vystytis. Viena neišvystytos ekologinės rinkos priežas­čių - perdirbtų ekologinių produktų stoka. Prieš kurį laiką keli ekologiniai ūkiai įsteigė gamintojų bendriją, kad galėtų palengvinti ekologinių mėsos produktų pla­tinimą. Vienas svarbiausių ekologinių pieno gaminto­jų Estijoje yra „Saidafarm", kuri gamina kelias sūrių, grietinės ir jogurto rūšis. Gaminiais ūkis aprūpina 120 klientų (prekybos centrai, turgūs, mažesnės parduotu­vės, kepyklos, vaikų darželiai), kurie užsakymus siun­čia telefonu ar elektroniniu paštu. Estijoje vartotojai vertina ekologinius produktus kaip sveikus ir neken­kiančius aplinkai. Tai geras pagrindas tolesnei ekolo­ginio ūkio raidai (Skurdenienė ir kt., 2007).

Nors Lietuvoje sukurti tvirti teisiniai rinkodaros pamatai, ekologiškų produktų realizavimo sistema kol kas dar nėra susiformavusi. Nepakankamai dėme­sio skiriama rinkos tyrimams ir rinkodarai. Skatinama produkcijos gamyba, o rinkos dar nesurastos. Viena mažo ekologiškų produktų rinkos augimo priežasčių -dar nesukurtos šių produktų prekybos struktūros. Tik 45 proc. sertifikuotos produkcijos parduodama kaip ekologiška, už ją gaunamas 20-40 proc. kainos prie­das. Tai lemia kita (bene svarbiausia) nedidelės ekolo­giškų produktų paklausos priežastis - mažos gyvento­jų pajamos (Kšivickienė, 2006).

Lietuvoje apie 4 proc. visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų yra sertifikuota kaip ekologinės gamybos plotai.

Ekologiškiems produktams keliami dideli reikala­vimai, kurie pirmiausia susieti su paradigma palaikyti gyvybinius procesus. Taigi kokybė pagrįsta augimo procesais, jų diferenciacija ir integracija. Be to, koky­bės koncepcija turi būti bendra ir gamintojui, ir per­dirbėjui, ypač vartotojui, kurie dažnai turi skirtingus kokybės indeksus. Kokybės apibrėžimas atspindi du aspektus - tai gyvybinių procesų ir produkto sudėties apibūdinimai. Kokybės apibrėžimas turi būti susietas ir su gydytojo požiūriu į produkto įtaką sveikatai. Vi­si šie reikalavimai kartu apibrėžiami kaip komplek­sinė (vitalinė, visumos) produkto kokybė, pagrįsta įvairiapusiu produkto kokybės vertinimu ir galima naudojant naujus kokybės vertinimo metodus. Maisto produktų kokybė - tai nustatytų ir nustatomų savybių visuma, priskirta atitinkamai kokybės kategorijai. Ši sąvoka yra kompleksinė, tačiau dažnai susiduriama su subjektyviu įvertinimu. Produkto kokybės sąvokos prasmė priklauso nuo paties žmogaus įvertinimo ir esamų mokslo laimėjimų toje srityje. Žinoma, maisto kokybė tik iš dalies atspindi mūsų mitybą, nes reikia atkreipti dėmesį į maisto ruošimą, vartojimo būdą ir dažnumą, tų pačių maisto medžiagų kiekio per laiko vienetą sunaudojimą, tenkinant individualius žmogaus poreikius (Rutkovienė, Nominaitis, 2004). Lietuviški ekologiški produktai - tai tampriai su ilgametėmis tra­dicijomis besisiejantys įvairūs pieno sūriai, rūkytos dešros, rūkytos žuvys, vytinta mėsa ir kt. - dažniausia būdingi tik tam tikriems šalies regionams. Vienai šie produktai gaminami Žemaitijoje, kitaip - Aukštaitijo­je, Suvalkijoje ar Dzūkijoje.

Ekologinės gamybos produktai pasižymi didesne ekologine verte todėl, kad gaminami pagal griežtas ekologinio ūkininkavimo taisykles. Tuo tarpu įprasti­nės produkcijos gamybai būdingas neigiamas povei­kis aplinkai: didelis teršalų poveikis aplinkos orui, dirvožemiui, vandenims, nykstančioms rūšims (Skur-denienė, Ribikauskas, 2006). Be to, intensyvus ūkinin­kavimas keičia tradicinį kaimo vietovių kraštovaizdį.

Ekologinių gyvulininkystės ekologinių ūkių ypa­tumai skirtinguose šalies regionuose

Gamtinės, socialinės, ekonominės, tradicinės ir kitos aplinkybės lėmė ryškius Lietuvos regioninius skirtumus (Bučienė ir kt., 2006). Gyvulininkystės ir augalininkystės gamybos apimtys bei pajamų lygis tarp atskirų šalies regionų skiriasi keletą kartų. Geog­rafiniu požiūriu ekologiškai gyvulininkystėje ūkinin­kaujančių Lietuvoje daugiau yra pietrytinėje šalies dalyje, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tarp jų ir karstiniame regione, apimančiame dalį Biržų ir Pasvalio savivaldybių. 2005 m. ekologinis ūkininkavi­mas sudomino palankiose žemėse ūkininkaujančius -ekologinių žemės ūkio naudmenų plotas čia padidėjo 2,2 karto, o nepalankiose - tik 1,4 karto.

Ekologinis ūkininkavimas palankiose ūkinin­kauti Lietuvos vietovėse. Našiose žemėse ūkininkau­jantys iš hektaro žemės ūkio naudmenų gauna apie 50-60 proc. daugiau nei nenašiose, ir jose daugiausia sudaro pajamos iš augalininkystės (tris ketvirtada­lius). Tokiose žemėse ekologiniams ūkiams apsimo­ka plėsti ekologinė gamybą, kur didžiausia nauda yra iš veiklos, susijusios su grūdinių augalų auginimu. Tokiose žemėse perspektyvu šalia grūdinių augalų auginimo užsiimti kiaulininkyste ar paukštininkyste, kadangi savame ūkyje iki galo apsirūpinama ekologi­niais pašarais.

Derlingų žemių ekologinių ūkių, palyginti su tra­dicinės žemdirbystės ekologiniais ūkiais, pelnas ski­riasi:

•        Ekologiniai mišrios gamybos (pienininkystė, kiaulių ir daržovių auginimas) ir netradicinės veiklos (turizmas, retųjų veislių gyvulių augi­nimas) ūkių pelnas yra atitinkamai 1,4 ir 2 kar­tus didesnis nei ūkininkaujančių tradiciškai.

•        Ekologiniai pienininkystės krypties ūkiai ben­drojo pelno gauna mažiau nei ūkininkaujantys tradiciniu intensyviu būdu. Tai rodo, kad mo­kama išmoka už daugiamečių žolių hektarą yra nedidelė ir gali neskatinti siauros speciali­zacijos ekologinės pienininkystės ūkių plėtros Lietuvoje.

•        Ekologiniuose ūkiuose atliekant tuos pačius darbus 17-30 proc. daugiau sunaudojama dar­bo sąnaudų. Modelinių ūkių analizė parodė, kad vieno visiškai užimto darbuotojo ekologi­nis ūkis pagal ūkio veiklos kryptį kinta nuo 10 iki 18 ha, yra 11-19 proc. mažesnis nei tradici­nis. Ekologiniame ūkyje dirbančio visą darbo dieną darbuotojo gaunamas pelnas (su išmo­komis), lyginant su tradiciniu ūkiu, kai kurių tipų ūkiuose padidėja nuo 9 iki 58 proc., išsky­rus pienininkystės-galvijų auginimo ūkiuose, kuriuose pelnas yra 3 proc. mažesnis.

Ekologinis ūkininkavimas mažiaupalankiose ūki­ninkauti vietovėse. Lietuvoje beveik pusę žemės ūkio naudmenų užima mažo nepalankumo ūkininkauti vie­tovės. Pienininkystė ir galvijų auginimas mažo nepa­lankumo vietovėse be paramos būtų nuostolingi. Ūki­ninkaujantiems mažo nepalankumo vietovėse ir ren­kantis pelningiausią žemės ūkio veiklos kryptį svarbu įvertinti galimybę kurti atitinkamo dydžio ūkį, kuris tenkintų ūkio šeimos narių vartojimo poreikius ir jų galimybę dirbti ūkyje. Apskaičiuota, kad visiškai už­imto vieno darbuotojo ūkio dydis pagal veiklos kryptį kinta nuo 8 iki 25 ha. Ūkininkai, siekdami pasinaudoti parama, turi daugiau dėmesio skirti žemės ūkio gamy­bos krypčiai, atitinkančiai regiono sąlygas ir rinkos poreikius. LAEI mokslininkų (Kriščiukaitienė ir kt., 207) apskaičiuoti ekologinių ūkių modeliai, atitinkan­tys gamybos kryptį ir struktūrą mažo nepalankumo vietovėse, rodo, kad ekologinių ūkių pelnas tarp skir­tingos veiklos ūkių skiriasi iki 25 proc., o ūkininkau­jant įprastomis sąlygomis kur kas daugiau - 46 proc. Didesnė parama už grūdinių augalų plotus sudaro pa­lankesnes sąlygas ekologinės kiaulininkystės ir paukš­tininkystės ūkių plėtrai (žr. 1 lent.).

Pelnas su išmokomis tradiciniuose ir ekologiniuose įvairių tipų ūkių palankiose ūkininkauti vietovėse (Kriščiukaitienė ir kt., 2006)

-	Bendrasis pelnas su išmokomis, Lt/ha		Ekologinis ūkis, palyginti
Ūkio veiklos kryptis	Tradicinis ūkis	Ekologinis ūkis	su tradiciniu
Pienininkystė / galvijų auginimas	1407	1281	0,9
Pienininkystė / daržovių auginimas	1942	1787	0,9
Pienininkystė / kiaulės / daržovės	1287	1802	1,4
Netradicinė veikla (vaistiniai augalai)	1470	1544	1,1
Turizmas / retųjų veislių gyvuliai / daržovės	746	1567	2,0

Ekologiniuose ūkiuose, auginant daržoves ar kitus augalus, labai svarbu apsirūpinti organinėmis arba na­tūralios kilmės mineralinėmis trąšomis. Šiuo požiūriu gerokai perspektyvesni mišrios gamybos ekologiniai ūkiai, kur gyvulininkystė derinama su augalininkys­te. Ekologiniuose ūkiuose, kurie nelaiko gyvulių ir perka šias trąšas iš ekologinių ūkių, pelnas sumažėja 35 proc. Didžiausią ekologinę paramą gauna ūkiai, auginantys daugiau grūdinių kultūrų. Šiuose ūkiuose ekologiniam ūkininkavimui parama sudaro beveik 70 proc. visos gaunamos paramos, tuo tarpu pieninin-kystės-galvijų auginimo ūkiuose - 60 proc. išmokų dydis turi įtakos ekologinių ūkių gaunamų piniginių pajamų dydžiui. Vienas darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną, didžiausias pajamas per metus gali gau­ti ūkiuose, kuriuose naudojama mažiau rankų darbo: javų-kiaulininkystės, pienininkystės-galvijų augini­mo; kiek mažesnės pajamos bus daržovių, mažiau­sios - vaistinių augalų auginimo ūkiuose. Remiamas ekologinis ūkininkavimas, plėtojamas didesniuose nei 10-25 ha ūkiuose, duoda pakankamas pajamas, už­tikrinančias vidutinės (trijų asmenų) šeimos pragyve­nimą ir 1,5-2 darbuotojų užimtumą. Smulkesnių ūkių savininkai turėtų orientuotis į netradicinę ekologinę veiklą: vaistinių, prieskoninių augalų auginimas, uo­gų, retųjų paukščių auginimas. Mažiau palankiose ūki­ninkauti vietovėse, patraukliose rekreaciniu požiūriu, ekologinį ūkininkavimą perspektyvu derinti su kaimo turizmo paslaugomis, alternatyvių veiklų kaime sukū­rimas, nes ateities kaime toli gražu ne visi šiandien ūkininkaujantys užsiims ir toliau ekologine gyvulinin­kyste (Lietuvos žemės ir maisto ūkis, 2006).

Ekologiško pieno gamyba

Pieno ūkis yra viena svarbiausių mūsų šalies že­mės ūkio šakų, turinčių ne tik ekonominę, bet ir socia­linę reikšmę. Pieno ūkis - tai prioritetinis, į vidaus ir užsienio rinką orientuotas konkurencingas sektorius, gamintojams užtikrinantis pajamas, o vartotojams -geros kokybės pieno produktus.

Pagal gamybos išlaidas pienas yra konkurencin-giausias produktas. Jo gamybos išlaidos Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, mažesnės dėl mažiau ap­mokamo darbo, pigesnio kapitalo ir pašarų. Daugely­je šalių pieno gamyba - viena svarbiausių žemės ūkio veiklos sričių. ES pieno sektorius sukuria 14,5 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Be to, ES du trečdaliai jautienos išauginama iš pieninių bandų. Tai sudaro papildomai apie 9 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. ES šalyse apie 24 proc. vi­sų ūkių (6,7 mln.) sudaro galvijų ūkiai (juose pieni­ninkystė ir galvijininkystė - mišri). Atskirose šalyse melžiamų karvių skaičius ūkyje skiriasi: Austrijoje vi­dutiniškai vienam ūkiui tenka 9 karves ir tik 1,6 proc. ūkių turi daugiau nei 30 karvių. Panašios karvių ban­dos Graikijoje (vidutinis karvių skaičius ūkyje - 12,8) ir Portugalijoje (10,8 ). Didžiausios karvių bandos lai­komos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kai kuriose Ispanijos bei Prancūzijos dalyse.

Didžiausia pieno produktų eksportuotoja buvo ES, nes pieno produktų eksportas (perskaičiavus į pieno ekvivalentą) buvo apie 12 mln. t (tai sudaro per treč­dalį pasaulinio pieno produktų eksporto). Antroji pa­gal eksporto apimtis - Naujoji Zelandija (9,3 mln. t), trečioji - Australija (4,9 mln. t). JAV eksportavo 2,8 mln. t pieno produktų.

Išvystytos pieninės galvijininkystės šalyse spar­čiai didėjant karvių pieningumui, Europos rinkoje pra­dėjo jaustis pieno ir jo produktų perteklius, todėl ES šalyse buvo nutarta įvesti apribojimus pieno gamybai, nustatant kiekvienai šaliai pieno gamybos kvotas. Di­dėjantys reikalavimai galvijienos kokybei pasaulinėje rinkoje ir priverstinis pieninių karvių skaičiaus ma­žinimas vertė ES šalių galvijų augintojus peržiūrėti šios šakos vystymo strategiją, kad racionaliau būtų pa­naudojama žemė ir pigiausi pašarai, kurie gaunami iš pievų ir ganyklų. Per paskutiniuosius 10 m. Europos šalyse melžiamų karvių skaičius sumažėjo 4,1 mln. ir vietoje prarastų 100 melžiamų karvių įveista po 95 pieninių veislių karves.

Lietuvoje veisiamos dvi pieninių galvijų populiaci­jos -juodmargiai ir žalieji. Juodmargių populiaciją su­daro 73 proc. visų Lietuvoje laikomų pieninių galvijų. Tai Lietuvos juodmargiai, Olandijos juodmargiai, Vo­kietijos juodmargiai, Danijos ir Švedijos juodmargiai, Britų frizai, JAV ir Kanados holšteinai, Vokietijos ir Olandijos holšteinai. Žalųjų ir žalmargių pieninių gal­vijų populiaciją sudaro 27 proc. visų laikomų galvijų:

Lietuvos žalieji, Danijos žalieji, anglerai, Vokietijos ir Švedijos žalmargiai galvijai bei žalmargių holšteinų ir švicų veislės bulių su žalosiomis karvėmis įvairių kar­tų palikuonys. Vidutiniškai iš vienos karvės Lietuvoje primelžiama apie 5400 kg pieno per metus. Daugiau­sia pieno karvutės duoda Izraelyje (12150 kg), JAV (9632 kg), Švedijoje (9040 kg), Latvijoje (5084 kg),

Estijoje (6509 kg), Lenkijoje (6508 kg).

Pieno ūkis - viena svarbiausių šalies žemės ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikš­mę. Pieno ūkis ir ateityje išliks prioritetine žemės ūkio šaka. Į vidaus ir užsienio rinką orientuotas, konkuren­cingas pieno ūkis gamintojams užtikrins darbo vietas ir pajamas, o vartotojams - geros kokybės pieno pro­duktus (Skurdenienė, Macijauskienė, 2008).

Pieno produktų, pagamintų Lietuvoje, eksportas į ES šalis viršija importą penkis kartus (LAEI). Jis su­daro daugiau nei 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į šias šalis. Didžiausią paklausą iš pieno produktų turi sūriai ir LPM (Lieso pieno milte­liai). Jie pasižymi gera kokybe, atitinkančia ES stan­dartus. Lietuva eksportuoja į ES ir kitas šalis šiuos pieno produktus: geriamą pieną, grietinėlę, pasukas skirtas vartoti tiesiogiai, grietinės ir augalinių riebalų mišinį, jogurtą ir kefyrą be priedų, jogurtą ir kefyrą su priedais, sutirštinto pieno nugriebto pieno milteliai, sviestą, tepius riebalų mišinius, šviežius sūrius, varš­kę, pelėsinius sūrius, kitus brandintus sūrius, brandin­tus sūrius su augaliniais riebalais, trintus arba miltelių pavidalo sūrius, lydytus sūrius, išrūgų miltelius, grie­tininius ledus. Iš ES šalių 2007 m.daugiausia pieno produktų buvo eksportuota į Vokietiją - 28 proc. visų į ES šalis įvežtų produktų, Italiją - 20 proc., Lenkiją -14 proc., Latviją - 7 proc. Vis daugiau pieno produktų išvežama į Rusiją. Daugiausia į Italiją, Latviją, Rusiją išvežama sūrių, į Vokietiją ir Lenkiją - grietinėlės, lie­so pieno ir lieso pieno miltelių. Vis daugiau pieno rie­balų eksportuojama grietinėlės pavidalu - grietinėlės gamyba išaugo 5 kartus. Taip pat sparčiai augo švie­žių sūrių ir pieno konservų gamyba.

2003 m. vidutinis pieno ūkis Lietuvoje buvo smulkiausias iš visų ES-25 šalių ir siekė 2,3 karvės, arba 1 proc. ES vidurkio. Iki 2007 m. pabaigos vidu­tinis pieno ūkio dydis išaugo 43 proc., iki 3,3 karvių. 2007 m. šalyje ypač padaugėjo pieno ūkių, laikančių 10-19 karvių. Sparčiausiai augo 30-49 karvių laikan­čių ūkių skaičius (3,6 karto), o labiausiai sumažėjo 1-2 karvių laikytojų (38 proc.). Tačiau pieno ūkiai vis dar smulkūs, daugiau nei 10 karvių laiko tik 4,8 proc. šalies gamintojų.

Vidutinis karvių produktyvumas gerokai mažes­nis, lyginant su kitomis ES šalimis, dėl Lietuvoje vy­raujančių smulkių ūkių, kuriuose paprastai taikomos senosios pieno gamybos technologijos, jis tesiekia apie 70 proc. ES šalių vidurkio. Tačiau ūkiams stam-bėjant, karvės racionaliau šeriamos, gerėja selekcijos darbas, o jų produktyvumas nuolat didėja (Skurdenie-

nė ir kt., 2006).

Prognozuojama, kad 2015 m. vienas gyventojas su­vartos apie 370 kg pieno ir pieno produktų. 40-50 proc. pagamintų pieno produktų bus eksportuojama.

Lietuvos pieno pramonė susidūrė su paaštrėjusia konkurencija vidaus ir tarptautinėse rinkose. Todėl svarbu, kad toliau vyktų įmonių konsolidacija, moder­nizacija ir gamybos specializacija, kurie leistų įmo­nėms mažinti pieno surinkimo, perdirbimo ir parda­vimo išlaidas, daugiau lėšų skirti rinkodarai ir naujų produktų kūrimui. Labai svarbi yra ekologinių pieni­ninkystės ūkių kooperacija.

LVA Gyvulininkystės instituto mokslininkai, LR žemės ūkio ministerijos užsakymu, vykdė 2007 m. ty­rimus, kurių tikslas buvo ištirti ekologinių gyvulinin­kystės ūkių aplinką, įvertinti ekologinių ūkių gyvulių ir paukščių gerovės atitikimą pagal ekologinio ūkinin­kavimo standartus. Tam reikėjo išspręsti šiuos užda­vinius: išanalizuoti galvijų, paukščių, avių ir ožkų, triušių laikymo technologijas Lietuvos ekologiniuo­se ūkiuose; įvertinti ekologinių šalies ūkių poveikį atmosferos, dirvos ir vandenų taršai; įvertinti žemės ūkio paskirties gyvūnų gerovę pasirinktų ekologinių ūkių; numatyti šio proceso tendencijas ir galimus pro­blemos sprendimus Lietuvos sąlygomis; palyginti gau­tus tyrimų rezultatus su ekologinio ūkininkavimo stan­dartais. Gauti įdomūs ir vertingi tyrimų rezultatai.

2006 m. melžiamų karvių ekologiniuose ūkiuose buvo laikoma 6273 vnt., 2007 m. - 7961 vnt. 2008 m. Lietuvos ekologinės pieno gamybos ūkiuose buvo laikomos 8489 melžiamos karvės. 1-9 melžiamas karves laikė 406 ūkininkai, 10-20 karvių - 122 ūki­ninkai, 31-99 karves - 66 ūkininkai, o daugiau nei 100 karvių - 5 ūkininkai (žr. 2 lent.). Vidutinis pieno kiekis, gaunamas per vieną laktaciją iš vienos ekolo­giškai laikomos melžiamos karvės, vidutiniškai svy­ravo nuo 4000 iki 5000 kg. Atskiruose didesniuose ūkiuose buvo primelžta 8000 kg, o senojo genotipo juodmargės karvės davė 7100 kg pieno (Klaipėdos ap­skritis, Žiogų ūkis).

Labai išsiplėtė pastaraisiais metais ekologiškų pie­no produktų asortimentas - siūloma pieno, kefyro, grietinės, sūrio, įvairių skonių jogurto ir kt.

Nuo 2008 m. sausio 1 d. uždraudus ekologiniuo­se ūkiuose naudoti pašarų papildus (melasą, rapsų iš­spaudas, palmių aliejų, cukrinių runkelių išspaudas ir pan.) ((EEB) Nr. 2092/91 C PRIEDAS), nėra galimy­bės sudaryti išsamaus visaverčio pašarų raciono galvi­jams aukšto genetinio potencialo veislinėse bandose. Lietuvos rinkos situacija rodo, kad ekologiškų vitami­nų ir provitaminų, baltyminių ir riebalinių pašarų prie­dų kulkas nėra pakankamo asortimento, leidžiančio ūkininkams ekologiniuose ūkiuose sudaryti gyvūnų mitybos poreikius atitinkančius visaverčius pašarų racionus. Tai gali labai sąlygoti ekologinės gyvulinin­kystės plėtrą Lietuvoje, kadangi itin gali sumažėti eko­logiškų pieno produktų, taip reikalingų vartotojams, ypač alergiškiems vaikams, gamyba. Be to, didesnių ekologinių ūkių savininkai rimtai svarsto pasitrauki­mo iš ekologinio pieno gamybos būdo galimybę. Tai rimtas signalas, į kurį reikia skubiai reaguoti atitinka­moms institucijoms.

Tik moksliniais tyrimais pagrindus įvairių pašarų ruošimo technologijų įtaką gyvulininkystės produk­cijai ir jos kokybei, galima tikėtis sukurti pažangias pašarų gamybos ir gyvūnų mitybos priemones bei gaminti ekologišką gyvūninę produkciją. Tai ypač ak­tualu vartotojams ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Galutiniam vartotojui skirtų gyvulinių maisto produktų kokybė ir sauga labai priklauso nuo geriamo vandens ir pašarų kokybės bei higienos. Todėl būtinas pašarų saugos, rizikos veiksnių, higienos praktikos mokslinis įvertinimas ir konsultacijos.

Ekologiškai ūkininkaujantys dėl žemės ūkio pro­dukcijos gamybos technologinių ypatumų gauna ma­žesnius derlius, nes ne visa produkcija yra geros preki­nės išvaizdos. Be to, tam tikri technologiniai aspektai reikalauja didesnių žmogaus ir technikos darbo sąnau­dų. Todėl ekologiškai ūkininkaujantys, ypač pereina­majame iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą, etape patiria ekonominių nuostolių.

Tik pagerėjus ekonomikai ir padidėjus gyventojų perkamajai galiai, ekologiškos produkcijos paklau­sa turėtų didėti ir skatinti ekologiniu ūkininkavimu užsiimti daugiau ūkių, tarp jų - ir stambiųjų. Šiuo metu svarbiausias valstybės uždavinys - efektyviai teikti informaciją, sklandžiai ir skaidriai administruo­ti ir kontroliuoti paramą ekologiniam ūkininkavimui (2007-2013 m. KPP priemonė „Ekologinis ūkininka­vimas").

Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES narės, turėtų susirūpinti savo šalyje atliekamų tyrimų sklaida ir kar­tu didinti investicijas į naujus perspektyvius tyrimus ekologine tematika, ieškant nišų inovacijoms, kurios įgalintų geriau panaudoti vietinius ekologinio ūkinin­kavimo privalumus ir žmogiškuosius išteklius, kom­pleksiškai sujungiant įvairių ekologine tyrimų krypti­mi dirbančių institucijų mokslinį potencialą.

Alternatyvių veiklų sąveika su ekologine gyvuli­ninkyste Lietuvoje

Alternatyvių veiklų įvairovė ir būtinybė įvairinti ekonominę veiklą galėtų užtikrinti kaimo gyvento­jams kitus pajamų šaltinius. Tai galėtų būti tradiciniai ir netradiciniai amatai, kadangi tai ir šalies etnokultū­ros dalis. Lietuvoje puoselėjama dažnai iš kartos į kar­tą ilgaamžės kaimiškųjų amatų tradicijos, susijusios su ūkio inventoriaus, drabužių, namų apyvokos daik­tų ir kitų buičiai reikalingų dirbinių gaminimu. Jokie politinių permainų vėjai nepalaužė tautodailininkų, išsaugojusių kalvystės, žalvarinių dirbinių, audimo, mezgimo, beržo tošies ornamentavimo, karpinių iš po­pieriaus, tekstilės darbų, pynimo iš vytelių, šiaudinių sodų rišimo, medinių žaislų gamybos, vilnos vėlimo ir iš jos dirbinių gamybos, sausų gėlių puokščių, ver­bų, gintaro dirbinių, odos dirbinių gamybos tradicijų. Skirtinguose regionuose įvairūs dirbiniai turi savą ga­mybos specifiką, savitus spalvinius derinius ir savitus raštus.

Būtina skatinti ekologinio turizmo plėtrą Lietu­voje. Šiandien vien kaimo paslaugų paklausa viršija pasiūlą. Mūsų šalis yra labai patraukli užsienio turis­tams savo gamta, tradicijomis, etnografiniais sodybų elementais ir ypač besiskiriančiais savo tradicijomis regionais. Ekologinis turizmas - vienas sparčiausiai besiplėtojančių pasaulinio turizmo verslų. Lietuva -viena nedaugelio Europos šalių, galinčių panaudoti tam savo gamtos turtus. Žinoma, ekologinis turizmas gali prisidėti prie jų išsaugojimo. Ekologinio turizmo svarbiausi principai:

• rekreacinių gamtos teritorijų biologinės įvairo­vės išsaugojimas;

•        į ekologinio turizmo veiklą įtrauktų regionų ekonominio stabilumo gerinimas;

•        ekologinio turizmo veiklos dalyvių ekologi­nės kultūros kėlimas;

•        rekreacinių teritorijų etnografinio statuso iš­saugojimas.

Pagrindinį ekologinių turistų srautą visame pasau­lyje sudaro išvystytos pramonės šalių gyventojai, besi­domintys gamta, tos šalies buitimi. Nemažai lietuvių taip pat domisi savo šalies gamta, galimybe kvėpuoti grynu oru, gerti švarų vandenį, maudytis švariuose vandens telkiniuose, maitintis ekologiškais produk­tais, patirti estetinio pasitenkinimo jausmą, stebint na­tūralius kraštovaizdžius, susipažinti su naujų teritori­jų gyvūnijos ir augalijos pasauliu. Tai puiki iliustruoja jau 11 m. Kernavėje vykstantis Tarptautinis gyvosios archeologijos festivalis, surenkantis vis daugiau entu­ziastų iš Lietuvos ir užsienio šalių, demonstruojančių senuosius tautinius amatus. 3 m. šiame festivalyje de­monstruojami ir senųjų veislių gyvūnai (kartu teikia­ma visapusė mokslinė informacija apie jų atsiradimą šalyje, tyrimus, išsaugojimo problemas), daugeliui mūsų šalies gyventojų esantys tikra egzotika. Lietuvo­je gausėja panašių, tik gerokai mažesnių savo apimti­mi ir turiniu festivalių. Tai geras ženklas - vis daugiau jaunimo atsigręžia į savo šaknis, susipažįsta gyvai su senaisiais amatais, gyvūnais, muzika, kulinariniu paveldu šalia žvelgiančių į amžinybę pirmosios Lie­tuvos sostinės piliakalnių. „Virš šimtamečių ąžuolų, didingų piliakalnių, pilkapių ir kapinynų, virš legendi­nio Pajautos slėnio sklando protėvių dvasia, kviečianti mus ateiti prie pagoniškojo amžinojo židinio ugnies, pasisemti stiprybės rytdienos darbams", - sako istori­kas Jonas Vitkūnas (1999).

Ekologiniai turistai - tai mažiausiai pretenzijų tu­rintys turistų srauto atstovai, nekeliantys didelių reika­lavimų aptarnavimui, kuris šalyje vis gerėja. Ekologi­nio turizmo rūšys yra įvairios: trekingas, arba pėsčių­jų turizmas, kelionė su gamtininku, kelionė dviračiu, kelionės raitomis (žirginis turizmas), turai vidaus van­dens telkiniais (baidarėmis, kajakais, katamaranais, plaustais, karkasinėmis pripučiamomis valtimis, bur­laiviais), sportinė medžioklė saugomose teritorijose. Taigi Lietuvoje ekologinis turizmas įgauna vis dides­nį mastą.

Ekologinis švietimas, kurio pagrindinis tikslas -diegti ekologinį sąmoningumą ir ekologinę atsako­mybę, turėtų būti aktyviai įgyvendinamas visoms tikslinėms visuomenės grupėms: nuo darželinukų, moksleivių iki politikų (Appleby, 2005). Tuomet lengviau spręsis tokios įsisenėjusios problemos kaip Kuršių Nerijos likimas, nuolaidžiavimas nelegalioms statyboms nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, žalių zonų naikinimas miestuose, Baltijos jūros apsau­ga, GMO naudojimas žemės ūkyje ir kt. Labai svarbu, kad nemažai jaunimo išvyksta dirbti į užsienio šalis ir pasilieka ten gyventi. Kaime prarandama kvalifikuota jaunimo darbo jėga.

Humanistinių idėjų, dvasinio žmogaus pasaulio, etinių vertybių ugdymas gali išsaugoti lietuvių tautą, sulaikyti nuo destruktyvių veiksmų ir emigracijos jau­nus žmones, suteikti jiems motyvaciją pasilikti savo gimtojoje šalyje ir ją kurti. Tik naujai atrasti vertybi­niai akcentai, humanistinės nuostatos, pagrįstos tauti­ne savimone, gali prisidėti prie sėkmingo ekologinių, ekonominių ir socialinių klausimų sprendimo. Globa­lių ekologinių problemų suvokimas, atsakomybės vi­sai žmonijai stiprinimas nuo pat mažens padės spręsti savas lokalias problemas.

Šiandien, kai lietuviai visame pasaulyje pažymi Lietuvos vardo tūkstantmetį, yra kaip niekad aktu­alūs prieškario Lietuvos žemės ūkio ministro, lietu­vio patrioto Jono Prano Aleksos savo „Testamente" Sibire parašyti žodžiai: „Prieš tūkstantį metų Breme­no kronininkas Adomas Bremenietis stebėjosi mūsų senolių didžiu dorovingumu, jų aukštu žmoniškumo supratimu, savitarpio santaika. Ten darbą lydi graži kūrybinio pobūdžio daina, žydi talka, dailus gražus nusimanymas, yra stebima dvasios sveika pusiausvy­ra, gyvenimiškas jaukumas ir gyvenimo sudėtingumo bei margumo nusimanymas. Laikais, kai Europos tautų dauguma buvo ar laukinės (teutonai ir Europos Rytų kai kurios tautybės), ar pusiau laukinės (slavų dauguma), mes jau kūrėme gyvybingas kultūrines vertybes. (...) Dvasinės vertybės turi valdyti visa kita ir visa pirm joms tenka dirbti, bet ne joms tarnauti. Tad ne kuris medžiaginis daiktas ir ne abstrakcija, o gyvas žmogus turi būti dedamas tautos ir valstybės pagrindan. (...) Tautos išsigimimas ir kūrybinis išsisė­mimas gali vykti ir dideliu spartumu. (.) Savo vals­tybę iš griuvėsių atkuriančiai lietuvių tautai svarbus kūrybiškų gyvybingų idealų būtinumas, jų augimas ir tobulėjimas tiek sveikose atskirose lietuvių šeimose, tiek lietuvių tautos visumoje. (.) Po ilgo snaudulio ir merdėjimo visiškas atbudimas neretai gan ilgam už­trunka. Posnaudulinis pasiraivymas ir lietuvių tautoje yra šiek tiek užsitęsęs. Tačiau jau metas tą posnauduli-nį pasiraivymą baigti, išeiti į aiškią prisikėlimo dienos šviesą ir su didžia energija griebtis Didžios Kultūrinės Lietuvos atkūrimo kilniųjų darbų".

Išvados

1.      Ekologiniai gyvulininkystės ūkiai Lietuvoje vys­tomi remiantis europiniu žemės ūkio modeliu.

2.      Pastebimas Lietuvos ekologinių gyvulininkystės ūkių ir jų ploto didėjimas.

3.      Ūkiai per mažai investuoja, siekdami pagerinti gy­vulių laikymo technologijas, nesiekia didinti pre­kinės produkcijos.

4.     Neišplėtotas prekybos tinklas, maža paklausa eko­loginei gyvulininkystės produkcijai.

5.     Nepakankama ekologinių produktų reklama.

6.     Lietuvoje sparčiai kuriasi ekologinių ūkių koope­ratyvai, daugėja ekologiškos gyvūninės produkci­jos perdirbimo įmonių.

7.     Ekologiniai gyvulininkystės ūkiai gali prisidėti prie biologinės įvairovės, kultūrinio paveldo iš­saugojimo Lietuvos kaime.

8.     Ekologiniam Lietuvos gyvulininkystės ūkiui įta­kos turi skirtingų šalies regionų ypatumai: geogra­finė padėtis, etnokultūriniai skirtumai.

9.     Ekologinis švietimas turėtų būti aktyviai pradeda­mas ir vykdomas nuo pat jauno amžiaus, t. y. jau ikimokyklinėse ugdymo įstaigose.

Literatūra

1.     Aleksa J. (1999). Mano testamentas lietuvių tau­tai. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose. Vilnius: Nirmedas.

2.     Antrosios tarptautinės konferencijos „Ekologinė gyvulininkystė: dabartis ir perspektyvos" moksli­nių pranešimų medžiaga (p. 32-34). (2006). Kau­nas.

3.     Appleby, M. C. (2005). Sustainable agriculture is humane, humane agriculture is sustainable. Jour­nal of Agricultural and Environmental Ethics, Vol. 18, p. 293-303.

4.     Bučienė, A., Šliažas, M. (2008). Ekologinio ūki­ninkavimo plėtros Suomijoje ir Lietuvoje paly­ginimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir per­spektyvos, 2 (11), 162-176. Šiauliai: Šiaulių uni­versiteto leidykla.

5.     Bučienė, A., Šlažas, M., Steponavičiūtė, A., Eidu-kevičienė, M. (2006). Researching the interests and problems of organic food producers, proces-sors and consumers in Western Lithuania. Sustai-nable Consumption and Production: Opportuni-ties and Challenges. Proceed of the Conference of the Sustainable Consumption Research Exchange (SCORE!) Network (p. 125-134). 23 November until Saturday 25 November 2006, Wuppertal, Germany.

6.     Ekologinio žemės ūkio plėtros 2007-2010 m. pro­grama. Lietuvos žemės ūkio ministro įsakymas (2007-06-20, nr. 3D-308).

7.     Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. (2002). Lietuvos žemės ūkio ministeri­ja, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vil­nius.

8.     Elliot, J. (1999). Sustainable Society and Envi-ronmental education: future perspectives and de-mands for the education system. Cambridge Jour­nal of Education, Vol. 29 (3), p. 325-40.

9.      Gross, W. B., Siegel, P. B. (1993). General prin-ciples of stress and welfare (p. 21-34). In: Lives-tock Handling and Tarnsport. T. Gardin (Ed.). CAB International, Wallingford, UK.

10.   Jasaitis, J. (2008). Šiuolaikinio lietuviškojo kaimo vizijos kūrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2 (11), 15-27. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

11.   Krikščiukaitienė, I., Tamošaitienė, A., Andrikie­nė, S. (2006). „Ūkio veiklos modeliavimas ieš­kant pelningiausių sprendimų". Žemės ūkio moks­lai, 1, 35-47. Vilnius: LMA.

12.   Kšivickienė, D. (2006). Kaimo gyventojų pajamų šaltiniai. Rinkotyra, 4, 101-109. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

13.   Lietuvos žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių iš­saugojimo programos gairės. (2006). Baisogala. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkys­tės institutas.

14.   Lietuvos kaimo raida. (2005). Red.: R. Melnikie­nė ir kt. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

15.   Lietuvos žemės ūkio integracijos į Europos sąjun­gą aktualijos. (2002). Vilnius: Lietuvos žemės ūkio ministerija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

16.   Lietuvos žemės ir maisto ūkis. (2006). Ekologi­nis žemės ūkis ir ekologiški maisto produktai (p. 134-140). Vilnius: LAEI.

17.   Rahmann, G. (2004). Ekologishe Tierhaltung. Ul-mer Verlag.

18.   Rutkovienė, V. M., Nominaitis, S. (2004). Ekolo­giškosprodukcijos kokybė. Akademija: LŽŪU.

19.   Skulskis, V., Kairytė, E., Zemeckis, R. (2006). Ekologinį ūkininkavimą skatinančių veiksnių ver­tinimas. Žemės ūkio mokslai, 1, 55-61. Vilnius:

LMA.

20.   Skurdenienė, I., Macijauskienė, V. (2008). Gyvu­lininkystės situacija ir jos plėtros perspektyvos Lietuvoje.ekonomika ir vadyba: aktualijos ir per­spektyvos, 2 (11), 218-225. Šiauliai: Šiaulių uni­versiteto leidykla.

21.   Skurdenienė, I., Ribikauskas, V. (2006). Animal science in Lithuania with emphasis on environ-mental safety. XXIIBaltic Conference on the His-tory of Science, October 5-6, Vol. 2, p. 113-114. Vilnius-Kaunas.

22.   Skurdenienė, I., Ribikauskas, V., Bakutis, B. (2007). Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkys­tėje. Kaunas: Lututė.

23.   Skurdenienė, I., Ribikauskas, V. (2007). ES pa­ramos galvijininkystės ūkių plėtrai priemonės „Standartų laikymasis" įgyvendinimo patirtis. Že­mės ūkio mokslai, 14, 158-164. Vilnius: LMA.

24.   Skurdenienė, I., Ribikauskas, V., Vaičionis, G. (2006). Kaimo plėtros priemonės „Standartų lai­kymasis" įtaka pieno ūkių vystymuisi Lietuvoje. Žemės ūkio mokslai, 1, 92-99. Vilnius: LMA.

25.   Sundrum, A. Organic Livestock Production. Research Consortium Sustainable Animal Production, 2001. Prieiga internete: <http:// agriculture.de/acms1/conf6/ws4orga.htm> [žiūrėta 2007-10-08].

26.   Tausojančio žemės ūkio taisyklės. Prieiga internete: <//http://www.laei.lt/liet/proj/tzut0402.

pdf> [žiūrėta 2008-02-25]. www.moku.lt

27.  The EU Organic Livestock Regulation - Common
Questions Answered. Briefing paper, 2001. Prieiga
internete:   <http://www.soilassociation.org/web/

I. Skurdenienė sa/saweb.nsf/librarytitles/Standards09112000>

[žiūrėta 2008-05-16].

28.   Tzilivakis, B. J., Lewis, K. Environmental Management for Agriculture (EMA) and Sustainable Agriculture. EFITA 99 - Second European Conference of the European Federation for Information Technology in Agriculture, Food and the Environment (p. 175-185). Bonn, 1999. <http://www.fiz-agrar.de/ELF/AUT/DDD/R9_ 19990053.pdf> [žiūrėta 2008-07-23].

29.   Zemeckis, R., Ribašauskienė, E. Ekologinis Žemės ūkis - ateities modelis. Prieiga internete: <Error! Hyperlink reference not valid.> [žiūrėta

2007-04-16].

Expression of stock-raising in the ecological movement of Lithuania: european model at the national peculiarity background

Summary

Agriculture is a sector in Lithuania that plays an important role in the country's eonomy and at the same time performs a significant social ethno-cultural and environmental function. Lithuania integration into European Union implied a challenge to produce only competitive goods, i.e. competitive agricultural products. It is also necessity to apply cost effective farming methods, environmentally and friendly and socially acceptable arrangements. This gives a task to solve economic, ecological as well as as social problems in a complex way. Organic farming (or ecological agriculture) is of growing importance in the agricultural sector worldwide. Organic farming can be seen as an approach to agriculture where the aim is to create integrated, humane, environmentally and economically sustainable agricultural production system.

Many of the necessary preconditions for the growth of the organic sectorare present in contemporary Lithuania: a favorable ecological situation, goverment support to organic agriculture, an expanding local and foreign market for organic products, national and International recognition of the Lithuanian certification enterprise „Ekoagros".

The article deals with ecological farming in the Lithuania. Dairy cows are typical in organic farming of many countries and in Lithuania too. In the past four years there has been an annual increase in dairy farming of about 6.5%. The increase is even higher in cattle, dairy and laying hens. Pigs have been of a minor importance, but are gaining more interest recently. In each category the number of animals is growing in Lithuania faster than the number of farms. In ecological husbandry, specialization of personnel has to go in hand with improvements of keeping, feeding, hygiene, health of animals, integration of farming and stock breeding and documentation to cope with demands of the market. The article analized regional differences of stock-raising ecological farms and possibilities of development of alternative activities. Ecological products are in greater demand in Lithuania now. Ecological farming should play an important role in the national Strategy for Agricultural Development of Lithuania.

Keywords: stock-raising, model of agriculture, ecolo-gical farming, production, education, alternative activity

ISSN 1648-9098

Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009. 3 (16). 179-192

I. Skurdenienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas