Auklėjimas - viena iš ugdymo struktūros grandžių

Pagal L.Jovaišą auklėjimas yra viena ugdymo funkcijų, todėl nėra kažkoks atskiras, tiesinis, nuo kitų ugdymo funkcijų izoliuotas vyksmas. Jis susilieja su mokymo, lavinimo, švietimo, prusinimo, globojimo, aprūpinimo bei auginimo procesais, jų turiniu, priemonėmis ir metodais, bet juose neištirpsta, išlaiko auklėjamąjį autentiškumą ir savo galią. Tačiau galima pastebėti ir skirtumų lyginant jį su mokymu. Mokymas palyginti tolygus procesas, kylantis pagal programas, tuo tarpu auklėjimas netolygus, nes jį sąlygoja įvairios atsitiktinės arba specialiai sudaromos situacijos. Auklėjimasis būna šuoliškas - staiga auklėtinis ima taisytis, doroviškai arba priešingai elgtis. Tai rodo auklėjimosi prieštaringumą. Auklėjimo vyksmas labai sudėtingas, tačiau ne visada sėkmingas (Jovaiša, 1995:12).

Kaip žinia, ugdymo procese šeimai skirtas ypatingas vaidmuo. Tėvai, perteikdami vaikams žinias, juos prusina ir lavina, moko ir auklėja, formuodami individualybę (žr. 2 pav.). Manoma, kad daugiavaikėje šeimoje globa ir rūpyba atlieka išskirtinį vaidmenį dėl to, kad tėvai rūpinasi visais vaikais, o vyresnieji vaikai globoja jaunesniuosius brolius ir seseris, rūpinasi jais. Šeima tampa pirmine institucija vaiko ugdymo procese ir pagrindine kuriant vertingą ugdytinio asmenybę.

UGDYMAS

ŠVIETIMAS

žinios

VEIKDINIMAS

veiksmas

PRUSINIMAS

LAVINIMAS

MOKYMAS

AUKLĖJIMAS

	FORMAVIMAS		GLOBA

2 pav. Auklėjimo vieta ugdymo sąvokų sistemoje (Jovaiša, 1995:13)

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymo funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo neatskiriamas funkcijas - lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas - pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais. Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

-          prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus,

-          lavinimas - kūrėją,

-          mokymas - žinovą ir mokovą,

-          auklėjimas - asmenybę,

-          formavimas - individualybę. (Jovaiša, 1995:13).

L.Jovaiša duoda išsamią auklėjimo sampratą, t.y. ne tik apibūdina auklėjimo sąvoką, jo esmę bei prasmę, bet ir atskleidžia auklėjimo vyksmo ypatumus, struktūrą, auklėjimo principų bei veiksnių sistemą.

Lietuvos pedagogikos klasikai asmenybės tarpsmo procese auklėjimui skyrė daug dėmesio. Daugumai jų auklėjimas - tai tas funkcinis ugdymo aspektas, kuriuo siekiama sukurti vertingą ugdytinio asmenybę, nukreipiant jos fizines ir psichines galias siekti aukščiausių arba idealių vertybių. Auklėjimas vadinamas aukštesne, aukščiausia, pagrindine, seniausia ugdymo funkcija, lemiančia ugdymo proceso baigtumą, efektyvumą.

1.2.1. Vaikų auklėjimo šeimoje samprata

Šeima, kaip prigimtinis ugdymo (auklėjimo) veiksnys, socializuoja asmenybę, plėtoja vaiko savarankiškumą, kūrybiškumą, kritišką mąstymą, bendražmogiškąją

26

kultūrą, dvasingumą, dorovę, gebėjimą bendrauti. Kaip teigia S.Šalkauskis: „pašauktųjų ugdymo veiksnių eilėje pirma vieta priklauso šeimai, nes tėvams pirmiesiems tenka rūpintis savo vaikų ugdymu. Užgimęs kūdikis negali apseiti be svetimos pagalbos, ypač be savo motinos pagalbos. Iš čia plaukia vaikui prigimtoji teisė būti auklėjamam, o tėvams - prigimtoji pareiga savo vaikus penėti, globoti ir auklėti, žodžiu tariant - ugdyti" (Šalkauskis, 1992:202). Būtent šeima (tėvai) tampa pirmaisiais žmogiškumo ugdytojais ir mokytojais.

Vaikų ugdymas (auklėjimas) šeimoje - sudėtingas ir dažnai problemiškas socialinis - pedagoginis procesas. Jo rezultatyvumas priklauso nuo šeimos, dorovingumo, dvasingumo mikroklimato, tėvų pedagoginės kultūros, bendravimo stiliaus, asmeninio pavyzdžio ir kt.

Auklėjimą šeimoje reikėtų suprasti kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Pasak A.Maceinos, visas dorinis žmogaus gyvenimas kaip tik kristalizuojasi asmenybėje. Jeigu dorinį žmogaus veikimą laikysime asmenybės tarpsmu individe, tai auklėjimas bus pagalba šitam tarpsmui, asmenybės kūrimas, žmogaus dorinimas. Auklėjimu atskleidžiama asmens prigimtis, jo individualybė. (Bajoriūnas, 1997:236).

Teigtina, kad tėvai, auklėdami savo vaiką, tobulina jo prigimtį, nes auklėjimu paliečiama visa vaiko būtybė, visos jo galios ir realizuojamos žmogiškosios idėjos. Lavinimas apipavidalina vaiko išorę, apibrėžia jo periferiją, o auklėjimas paliečia jo gelmes, prigimtį. Į vaikų auklėjimą šeimoje žvelgtina ir kaip į pačių tėvų ir vaikų, visos šeimos buities, jos narių veiklos ir gyvenimo bei elgesio sutvarkymą. Ypač daugiavaikėje šeimoje tėvai, siekdami būti geri savo vaikų auklėtojai, stengiasi būti ir geri organizatoriai, kad neįsigalėtų chaosas, kad vaikai pasidarytų neimlūs blogiems pavyzdžiams.

S.Šalkauskis pabrėžia pilnos šeimos (tėvo ir motinos) svarbą vaiko ugdyme (auklėjime) ir teigia, kad be suderintų ugdomųjų tėvo ir motinos pastangų pilnutinis žmogaus išugdymas negali būti tikslingai įvykdytas. „Tėvas atstovauja šeiminiame ugdyme labiau intelektualiniam valios pradui, motina - labiau intuityviniam jausmo pradui. Bet kadangi vaikų tarpime lemiamą vaidmenį turi moteriškas pradas, tai motina yra visų pirma šeiminio ugdymo veikėja", - teigia S.Šalkauskis (Šalkauskis, 1992:204). M.Pečkauskaitė sėkmingo auklėjimo šeimoje kriterijumi laikė motinos ir tėvo darną, pagarbą vienas kitam. Ji taikliai pastebėjo, kad motina neturi skiepyti vaiko priešiškumo tėvui net tada, kai jis to būna vertas. Pedagogė rašė: „auklėjimas tuomet

tėra geras ir atneša gerų vaisių, jei tėvas visame kame padeda motinai, stengdamasis nuo savęs daryti viską vaiko labui drauge su motina" ( Pečkauskaitė, 1998:20).

Apibendrinant ir remiantis žymaus pedagogo Z.Bajoriūno tyrimais galime teigti, kad:

-         vaikų auklėjimas šeimose yra visos šeimos reikalas;

-         geras vaikų auklėjimas priklauso nuo tėvų dėmesio vaikų auklėjimui;

-         šeimos santarvė, geri tarpusavio santykiai yra gero vaikų auklėjimo garantas;

-         visi žmonės yra skirtingi, todėl vaikų auklėjimas šeimose negali būti „urminis", turi būti skirtingas;

-         vaikų ugdymo efektyvumas priklauso nuo dorinės šeimos terpės, nuo šeimos gyvensenos vertybių;

-         šeima yra institucija, kuri deleguoja tiek tėvams, tiek vaikams atsakingas pareigas;

-         už savo šeimos darną atsako kiekvienas jos narys;

-         šeima savo dvasinį gyvenimą natūraliai sieja su savo tauta.

Geri tarpusavio santykiai, šeimos mikroklimatas reikalingas kiekvieno šeimos nario normaliai egzistencijai, tačiau jis ypač svarbus augančių vaikų socializacijai ir visavertei asmenybės sklaidai. Teigtina, kad gražiai sutardami, vienas kitą paremdami, protingai spręsdami gyvenimiškus konfliktus, tėvai sukuria tinkamiausią psichologinę terpę, kuri užtikrina gerą vaikų auklėjimą.

1.2.2. Vaikų auklėjimo šeimoje tikslas ir uždaviniai

Kaip teigia L.Jovaiša šeima yra ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą pasauliui. Vienas svarbiausių jos tikslų - sudaryti normalias sąlygas vaikams įgyti veiklos pasaulyje patirtį, kad galėtų savarankiškai dirbti ir laimingai gyventi (Jovaiša, 1995:159).

Z.Bajoriūno teigimu vaikų auklėjimo tikslas šeimoje gali būti trejopas:

1)   ateities meilė - aukščiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų);

2)   harmoningos asmenybės ugdymas - bendražmogiškas tikslas;

3)   žmogaus Lietuvos piliečio, patrioto, šeimyniško, gerbiančio ir mylinčio kitas tautas auklėjimas - artimiausias, konkrečiausias auklėjimo tikslas (Bajoriūnas, 1997:242).

Pasak Z.Bajoriūno šeimos atsinaujinimas glaudžiai siejasi su mūsų Tėvynės -Lietuvos geresnės ateities siekimu. Ateities meilės siekimas šeimoje skatina tėvus būti

28

kultūringais, labiau išsilavinusiais, dvasingais ir dorais. Ateities meilė jiems padeda geriau suvokti tautos ir šeiminio gyvenimo, vaikų auklėjimo čia prasmę. Šeima padeda gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Ji siekia pažangos sudvasindama savo gyvenimą (Bajoriūnas, 1997:242).

Vaikų auklėjimo šeimoje tikslas būtų nevisiškai suprastas nesuvokus pagrindinio tautinės mokyklos uždavinio. Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijoje rašoma: „Pagrindinis bendrojo lavinimo mokyklos uždavinys - atsigręžti į žmogų kaip absoliučią vertybę: 1) puoselėti jo fizinę ir psichinę prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei; pažadinti siekimą per saviauklą ir savikūrą tapti asmenybe; 2) padėti tvirtus žmogaus dorovės pagrindus: puoselėti sąžiningumą, savigarbą ir orumą, kūrybiškumą, nukreipti į tiesą, gėrį, grožį, skatinti gailestingumą, geros valios veiklą, siekimą laisvės, taikos, darnos ir šviesos; 3) ugdant žmogaus intelektą, emocijas, valią, brandinti jo nuostatą, kad jis yra gimtosios kultūros veikėjas, atsakingas už jos raidą; 4) ugdyti žmogaus pilietiškumą, t.y. savo kaip asmens pareigų ir teisių visuomenėje bei valstybėje sampratą ir nuostatą įsijungti į konstruktyvią savo krašto kultūrinę, visuomeninę bei politinę veiklą, vadovaujantis aukščiausiais žmoniškumo kriterijais" (Bajoriūnas, 1997:243).

Suvokus pagrindinį tautinės mokyklos uždavinį, matyti, kad šeima turi prigimtinę teisę įgyvendinant jį kartu su mokykla, nes žmogaus auklėjimas, jo gerųjų kūno, dorovės ir sielos savybių puoselėjimas neatsiejamas nuo aukščiausio auklėjimo tikslo. Šeima savo teigiamomis nuostatomis turi kuo labiau palaikyti mokyklą, o mokykla -šeimą, tačiau reikia žinoti, kad vaikų auklėjimas šeimoje skiriasi nuo mokyklinio auklėjimo. Mokykla neįvykdys savo uždavinio, jei šeima nepadės ugdyti pagrindinių vertybių, nepadės tvirtų dorovės pagrindų ir nebus atsakinga už visavertės asmenybės suformavimą. Teigtina, kad šeima auklėja savo vaiką su mokykla ir valstybe (visuomene) bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus.

Sprendžiant vaikų auklėjimo šeimoje uždavinius, laikomasi bendrų psichologinių -pedagoginių reikalavimų, kuriuos pateikiame remdamiesi P.Kapterevu:

Pirma. Pats bendriausias šeiminio auklėjimo uždavinys - pasiekti, kad būtų organiškai individualus.

Antra. Geras auklėjimas turi būti visuomeninis auklėjimas. Vaikas turi vystytis tarp bendraamžių. Išaugęs tik tarp suaugusiųjų, jis būna nelaimingas. Tai žuvis, išmesta iš vandens ir įmesta į kitą skystį, labai jaudrinantį, bet negyvybingą tam organizmui. Žinotina, kad vaikui gera ir jis jaučiasi laisvas tik su draugais.

Trečia. Vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta. Jis turi pasinerti į ją, savo įspūdžiais įsisiurbti į ją, pajusti tas mintis ir atjautimus, kuriuos ji sukelia kiekvienoje gyvoje dvasioje (Bajoriūnas, 1997:251).

Tėvai, spręsdami vaiko auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, leidžia jam patirti visus jo amžiaus tarpsnio ypatumus. Bendruosius reikalavimus vaiko auklėjimui jie nuolatos keičia, pritaiko prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgia į jo individualybę ir psichologinius ypatumus. Auklėdami savo vaikus, tėvai siekia gerų rezultatų, todėl naudoja įvairius auklėjimo metodus. Manytina, kad sėkmingas minėtų metodų taikymas yra svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei užtikrinti.