Socialinių paslaugų, socialinės globos reforma

Socialinės politikos sąvoka atsirado tik XX a. pradžioje, bet pats reiškinys egzistuoja jau seniai. Socialinių paslaugų, socialinės globos reforma nuo XX a. devintojo dešimtmečio tapo itin aktualiu daugelio Europos Sąjungos šalių praktinės veiklos, mokslinių ir politinių diskusijų klausimu. Europos Sąjungos šalių socialinė politika socialinių paslaugų srityje atspindi bendrąsias demografines, ekonomikos raidos tendencijas, nacionalinių sistemų konvergenciją. Per pastaruosius du dešimtmečius ypač išryškėjo socialinių paslaugų augimo dinamika: didėja poreikis, siūlomų paslaugų asortimentas ir jų teikimo apimtys. Vis daugiau šalių į savo nacionalinę politiką įtraukia įvairias pagrindines ir tikslines paslaugas, pritaikytas individualiems poreikiams. Lietuvoje veikia nemažai pagyvenusių žmonių nevyriausybinių organizacijų, kurios jungia pagyvenusiu aktyvius piliečius į tokias NVO kaip Bočiai, pensininkų klubai, Pagyvenusių moterų dienos centrai ir kt.

Vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų - sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui savo jėgomis tvarkyti savo gyvenimą, laisvai ir atsakingai kurti savo ateitį bei solidariai padėti tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negali apsirūpinti patys. Pamatines

30

socialinės apsaugos gaires numato Lietuvos Respublikos Konstitucija .

Socialinę paramą - socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Lietuvos respublikos

₃₁

teisiniai aktai (LR socialinių paslaugų įgyvendinimo įstatymas (1996) , 1996 m. priimtas ir 2006

_{32                                                                                     33}

m. išleistas naujas socialinių paslaugų įstatymas^[1], socialinių paslaugų katalogas (2006)^[2] ir kt.), kuriuose apibrėžiamos socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo funkcijos. Taip pat rekomendacinio pobūdžio Europos sąjungos direktyvos ir kiti tarptautiniai dokumentai, kaip kad Žmogaus teisių konvencija^[3], Europos socialinė chartija^[4].

Socialinę paramą (ir paslaugas) teikia Valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO), religinės bendruomenės, privatūs ir juridiniai asmenys.

Socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų, turint labiau išsivysčiusių valstybių socialinės apsaugos modelius ir sukauptos patirties pavyzdžius bei teisinį pagrindą^[5]. Tarptautiniuose dokumentuose nubrėžtos pagrindinės gairės nacionalinės socialinės politikos pagyvenusių žmonių atžvilgiu. Europos pataisytosios socialinės chartijos l dalies 23 straipsnyje pabrėžiama, kad pagyvenusio amžiaus žmonės turi teisę į

37

socialinį aprūpinimą . Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu ratifikavo 1996 metų Europos socialinę chartiją su korekcijomis.

Kiekvienos šalies socialinė politika priklauso nuo bendros valstybės vykdomos vidaus politikos, ekonominės situacijos, tradiciškai susiklosčiusių sąlygų ir galimybių.

2.1. Tarptautiniai teisiniai dokumentai apie senų žmonių socialinę apsaugą

Senėjant visuomenei, aktualios tampa pagyvenusių žmonių galimybės, teisės ir pareigos. JTO Rezoliucijos Principuose dėl pagyvenusių žmonių, teigiama: pastarieji privalo turėti galimybę ,,gauti maistą, vandenį, būstą, aprangą, medicininį aptarnavimą parūpinant tam reikalingas pajamas šeimos, visuomenės ir tarpusavio pagalbos būdu; dirbti ar verstis kita pajamas teikiančia veikla", „saugiai gyventi ir adaptuotis pagal asmeninius polinkius ir besikeičiančias sąlygas;

38

gyventi savo namuose, kol tai įmanoma" .

Žmogaus teisių konvencija (Lietuvos ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.) -pagrindinis dokumentas, garantuojantis žmogaus teisę į socialinę apsaugą.

Europos Sąjunga priima sprendimus, kurie daro įtaką kasdieniam daugelio šalių narių (ir ne tik) gyvenimui. ES įgaliota spręsti daug svarbių praktinių klausimų: padėti spręsti finansų krizės sukeltas problemas, mažinti nedarbą, socialinę atskirtį, užtikrinti švaresnę aplinką ir kita. Europos Parlamentui pritarus, finansuojami projektai, kuriais siekiama sumažinti atotrūkį tarp vargingiausių ir turtingiausių Europos Sąjungos regionų, didinti užimtumą ir konkurencingumą visoje Europoje, stiprinti tarpvalstybinį įvairių Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimą. Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje paramos besivystančioms šalims ir šalims narėms teikėja. Žalimienė L. išskyrė pagrindines ES šalių socialinių paslaugų tendencijas :

■       orientacija į socialinių paslaugų standartų suderinimą ES šalyse;

■       socialinių paslaugų decentralizavimas;

■     neformalios ir formalios socialinių paslaugų sistemų integravimas;

37 Europos socialinė chartija. Lietuvos Respublikos Seimas 1996-05-03// Valstybės žinios, 2001, Nr.49-1704. 38 Nuoroda internete: www.socmin.lt 39 Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Vilnius, 2003. - 180 p.

■       šūkio „kaip galint ilgiau gyventi savo namuose" įgyvendinimas;

■       didėja neprofesionalios pagalbos poreikis;

■       globos pinigų, kaip paslaugų alternatyvos, plitimas;

■       dėmesys paslaugų kokybei, efektyvumui;

■       aktyvus    dalyvavimas    kuriant    naujas    socialinių    paslaugų    sistemas postkomunistinėse šalyse.

ES teisiniai dokumentai, reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą ir socialinę apsaugą - rekomendacinio pobūdžio, todėl Lietuvai tenka pasinaudojus pasauline patirtimi ir socialinio darbo praktika, kurti savo sistemą ir ją teisiškai pagrįsti.

2.2. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys senų

žmonių socialinę apsaugą

Lietuvos narystė ES neabejotinai turi įtakos socialinių paslaugų sistemos standartams, tendencijoms ir organizavimo modeliams. ES sutartyje, direktyvose, reglamentuose pabrėžiamas būtinumas laikytis tam tikrų principų, formuojant socialinės apsaugos garantijų sistemą bei ją įgyvendinant.

Socialinė apsauga Lietuvoje yra taikoma visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar lyties. Pagrindines teises į socialinę apsaugą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos^[6] 52 straipsnis. Jame garantuojama piliečių teisė gauti senatvės ir neįgalumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo, slaugos ir kitais įstatymų numatytais atvejais. 53 straipsnis teigia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui sutrikus sveikatai. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucijoje įrašytos tik bendrosios nuostatos dėl socialinės apsaugos, kurios detalizuojamos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme (2011)^[7], Pajamų garantijų įstatyme (1991)^[8], Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005)^[9], Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2003)^[10], Socialinės paramos koncepcijoje (1994)^[11].

Socialinės paramos koncepcijoje nurodoma, jog socialinėmis, ekonominėmis, teisinėmis bei organizacinėmis priemonėmis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygasasmenims, kurie dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamai galintys pasirūpinti savimi. Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama socialinės paramos būklė, jos plėtojimo strategija bei taktika, siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės paramos klausimais, rengti teorines sąlygas, tobulinti esamus bei rengti naujus įstatymus.

Socialinę paramą ir socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisiniai aktai, sudaryti remiantis Europos sąjungos direktyvų rekomendacijomis ir kitais tarptautiniais dokumentais, kaip kad Žmogaus teisių konvencija. Socialinę paramą (ir paslaugas) teikia Valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO), religinės bendruomenės, privatūs ir juridiniai asmenys. Literatūroje įvairių šalių autoriai skirtingai apibrėžia socialines paslaugas. Skirtinga paslaugų samprata priklauso nuo kiekvienos socialinės politikos, tradicijų, turimos patirties, viešųjų paslaugų teikimo praktikos ir kitų faktorių. Finansinės Lietuvos galimybės riboja paslaugų teikimą ir socialinės apsaugos projektų įgyvendinimą, tačiau kiekvienos bendruomenės siekis turėtų būti kompleksinis socialinių problemų sprendimas, apimantis ne tik būtiniausių poreikių tenkinimą, bet ir visapusę pagalbą kokybiškam gyvenimui - tiek vieno atskiro nario, šeimos, ir tuo pačiu - visos bendruomenės.

2.3. Socialinės paslaugos — socialinės apsaugos dalis

Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje sudarant žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus to nepajėgia padaryti. Socialinės paslaugos teikiamos ir prevencijos tikslais, atliekant švietėjišką ir aiškinamąjį darbą visuomenėje, siekiant išvengti galimų socialinių problemų pasireiškimo. Socialinės globos paslaugos pagyvenusiems žmonėms yra viena šiuolaikinės socialinių paslaugų sistemos sudėtinių dalių, kuri visuotino Europos gyventojų senėjimo kontekste tampa vis labiau reikalinga ir svarbi. Kalbant apie visuomenės senėjimo problemas ir šiame kontekste ypač aktualius pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės klausimus, socialinių paslaugų kokybė ir jos užtikrinimas yra vienas aktualių socialinės politikos klausimų. Socialinių paslaugų kokybės užtikrinimas sukuriant standartų (normų) sistemą yra gana nauja sritis reglamentuojant socialinę politiką. Analizuojant socialinių paslaugų pagyvenusiems žmonėms reglamentavimą įvairiose šalyse galima daryti išvadą, kad šios sistemos kokybės modeliai yra gana skirtingi^[12]. Vienose šalyse paslaugų kokybės reguliavimas reiškia tik bendrų principinių reikalavimų įtvirtinimą nacionaliniuose teisės aktuose, tuo tarpu kitose šalyse nacionaliniu mastu pateikiami labai detalūs irkonkretūs standartai paslaugų kokybei. Iki šiol Lietuvoje taikytą socialinių paslaugų pagyvenusiems asmenims kokybės reglamentavimą negalėtume apibūdinti kaip standartų sistemą - teisės aktuose buvo reglamentuoti tik kai kurie atskiri socialinių paslaugų kokybės aspektai. 2006 m. pradžioje

₄₇

priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad socialinės globos paslaugas pagyvenusiems asmenims gali teikti tik tos įstaigos, kurios atitinka socialinės globos standartus (normas) ir tuo pagrindu gauna licenciją tokiai veiklai. Tuo būdu Lietuva pasirenka socialinių paslaugų (tarp jų ir pagyvenusiems žmonėms) kokybės reguliavimo modelį panaudojant standartų sistemą. Socialinės globos normų struktūra Lietuvoje ir kitose Europos šalyse apima tokius pagrindinius aspektus kaip paslaugų poreikio vertinimas, paslaugų planavimas, asmeninė globa, kasdienis gyvenimas, gyventojo teisių apsauga, aplinka, būstas, personalas, valdymas. Trūkstant socialinių darbuotojų, socialines paslaugas namuose senjorams teikia lankomosios priežiūros darbuotojai, tad trūksta kompleksinės socialinės pagalbos. Kasdienis socializacijos lygmuo nėra palaikomas specialistų profesionalų, tai yra, - sprendžiami buitiniai ir higienos klausimai, patenkinami tik gyvybiškai svarbūs fiziologiniai poreikiai, bet moralinė ir psichologinė pagalba nėra teikiama, kliento motyvacijai ir bendruomeniškumui skatinti bei palaikyti nėra skiriama pakankamai dėmesio. Išskyrus tuos atvejus, kai kliento artimieji ar jis pats tokios pagalbos paprašo.

Pagrindinis   teisės   aktas,   reglamentuojantis   Lietuvoje   socialinių   paslaugų organizavimo, teikimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų skyrimo bei apmokėjimo principus,

₄₈

yra Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas^[13]. Šiame įstatyme nurodytos socialinių paslaugų rūšys, gavimo sąlygos, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykiai bei finansavimo principai. Keičiantis šalies ekonominėms sąlygoms ir sparčiai kylant socialinių paslaugų poreikiui, atsirandant didesnei jų įvairovei, augant potencialių paslaugų gavėjų gretoms, 2000 metais buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas (2006 metais patvirtintas naujai), kuriame socialinės paslaugos susistemintos, pateikta bendrųjų bei specialiųjų socialinių paslaugų klasifikacija, naujos bendrųjų paslaugų rūšys, socialinių paslaugų įstaigų tipai bei išskiriamos mišrias paslaugas teikiančios įstaigos, kurios teikia socialines paslaugas skirtingoms socialinėms žmonių grupėms tos pačios įstaigos bazėje^[14]. Socialiniame paslaugų kataloge nurodomi paslaugų gavėjai bei paslaugas teikiantys specialistai, nusakomos jų kompetencijos. Prie kiekvienos paslaugos yra nurodyta jos sudėtis, teikimo vieta bei trukmė.

Normatyviniuose dokumentuose, reglamentuojančiuose socialinių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje, savivaldybėse, numatomos sąlygos plėtoti tokią socialinių paslaugų rūšį kaip pagalba namuose. Tai svarus teisinis pagrindas plėtoti šią paslaugų sistemą.

Socialinių paslaugų poreikio vertinimas yra pirmas žingsnis organizuojant bei teikiant socialines paslaugas. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo bei senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo" (2006)^[15], pateiktas asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo bei skyrimo tvarkos aprašas, kuriuo remiantis nustatomas asmens socialinių paslaugų poreikis, subjektai, kriterijai, procedūros, asmens socialinės globos poreikis, socialinių paslaugų skyrimas, sustabdymas bei nutraukimas, asmens siuntimo į socialinės globos įstaigą tvarka, teisės, pareigos, skundų nagrinėjimas bei pateikiama socialinės globos poreikio nustatymo metodika^[16].

Socialinių paslaugų, kurias savivaldybės planuoja bei nustato jų poreikį asmeniui (šeimai), pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis, jų tenkinimą finansuojant iš savivaldybės biudžeto ar savivaldybės biudžetui skiriamų Lietuvos Respublikos Valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų socialinėms paslaugoms organizuoti, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo" (2006). Šiame nutarime nurodomas bendrųjų bei socialinės priežiūros paslaugų finansavimas, lėšų apskaičiavimas socialinėms paslaugoms, socialinių paslaugų finansavimas savivaldybėse vadovaujantis viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais bei vykdant specialias socialinių paslaugų programas.

Nustatant socialinių paslaugų teikimo mastą bei rūšis pagal gyventojų poreikius, būtina nustatyti paslaugų planavimo subjektus, rengti paslaugų plano projektus. Šiuo tikslu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo" (2006). Nutarime, kuris įsigaliojo 2007 metais, yra pateikta socialinių paslaugų plano projekto rengimo tvarka, struktūra, turinys, plano projekto svarstymo, derinimo bei įgyvendinimo tvarka.

Planavimo metodikos objektas - socialinės paslaugos, kurias savivaldybės planuoja bei organizuoja savo teritorijos gyventojams, paslaugų teikimas finansuojamas iš savo biudžeto lėšų ar iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (1994) , nutarimu

₅₃

„Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo" (2006) bei kitais norminiais dokumentais, Druskininkuose kasmet tvirtinamas Socialinių paslaugų teikimo planas.

Valstybės bei vietos savivaldų socialinių paslaugų vertinimą, priežiūrą bei kontrolę vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl socialinių paslaugų priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo" (2006)^[17], yra nurodyta departamento paskirtis, uždaviniai, teisės bei veiklos organizavimas rengiant bei įgyvendinant valstybės socialines programas, priemones, projektus bei valstybės socialinių paslaugų politiką.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533). Valstybės žinios. 1994 Nr. 55-1049 53 Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo (Nutarimas 2006 m. lapkričio 15 d. Nr. 1132). Valstybės žinios. 2006, Nr. 17-589.

Apibendrinant galima teigti, kad vis daugiau ES šalių į socialinę politiką įtraukia įvairias socialines paslaugas labiausiai socialiai pažeistiems asmenims atsižvelgiant į nustatytus individualius poreikius, kurios padeda integruotis į darbo rinką, kovoti su skurdu ir diskriminacija, siekiant mažinti atskirtį ir priklausomybę įvairioms pašalpoms. ES priimti teisiniai dokumentai -direktyvinio pobūdžio ir nubrėžia pagrindines kryptis ir gaires šalių socialinės politikos įgyvendinimui.

---

Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įgyvendinimo įstatymas//Valstybės žinios.1996, Nr.104-2368.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// 2006 sausio 19 d. Nr. X-493, Vilnius

Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2006 Nr. A1-93. Nuoroda internete: www.socmin.lt

Europos socialinė chartija. Lietuvos Respublikos Seimas 1996-05-03// Valstybės žinios, 2001, Nr.49-1704. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. Vilnius, 2001, P. 21-24

^[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

_[7]

LR Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio 1 d. Nr. XI-1772). [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. Prieiga per internetą: www.lrs.lt

^[8] Pajamų garantijų įstatymas (1991 m. Nr. I-618). [žiūrėta 2013 balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: www.lrs.lt

^[9] Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. Nr. X-209). Žin. 2005 Nr. 71-2555.

^[10] Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. I-1336). [žiūrėta 2013 balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: www.socmin.lt

^[11] Socialinės paramos koncepcija (1994 m. gegužės 13 d.). Valstybės žinios, 1994, Nr. 36-653.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1- 94 „Senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodika"//Valstybės žinios. 2006, Nr.43-1570.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// Valstybės žinios. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas//Valstybės žinios. 2006 sausio 19 d. Nr. X-493.

Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2006. Nr. A1-93.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. A1- 94 „Senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodika"//Valstybės žinios.

2006, Nr.43-1570.

^[16] Socialinių paslaugų poreikio asmeniui nustatymo principų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr.A1-146 2004 m.//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88-3256.

^[17] Dėl socialinių paslaugų priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo (ministro įsakymas 2006 m. liepos 1 d. Nr. A1-182). [žiūrėta 2013 m. balandžio 19 d.]. prieiga per internetą: http://tar.tic.lt