Šiuolaikinėje
visuomenėje, kuri susiduria su įvairiais socialiniais, ekonominiais ir
aplinkosauginiais iššūkiais, atsiranda poreikis naujoms priemonėms, kurios
padėtų spręsti visuomenės problemas. Socialinė politika gali būti pavadinta
valstybės instrumentu, kuriančiu visuomenės gerovę, skiriant didelį dėmesį socialinei
atsakomybei. Būtent viešojo administravimo specialistai, viešosios politikos
formuotojai, būdami atsakingi už piliečių gerovę, nuolatos ieško galimybių,
kaip efektyviau spręsti įvairias socialines problemas ir kaip užkirsti kelią jų
atsiradimui. Vienas iš tokių viešinimo, informavimo ir prevencijos instrumentų
-socialinė reklama, kuri gali būti taikoma įvairiose gyvenimo sferose plačiu
mastu. Pagal savo specifiką skiriama keletas reklamos rūšių. Komercinė
(pasaulyje didžiausią reklamos dalį sudaranti) reklama padeda realizuoti
pagamintą, gaminamą ar būsimą produktą - prekę, paslaugą, idėją (Čereška,
2004). Ši reklama neįeina į viešojo administravimo organizavimo sistemą, nes ji
orientuota į privatų, o ne viešąjį sektorių. R. Jokubauskas (2003) teigia, kad
yra skiriamos politinė reklama, religinė reklama, asmeninė žmogaus reklama. Dar
viena iš reklamos rūšių - socialinė reklama, turinti utilitarinį, neatsiejamą
nuo materialinės naudos praktinį pobūdį. Jos pagrindą sudaro pragmatiškai
vertinga socialinė informacija, kurios pagrindinė idėja - pozityvesnio
visuomenės gyvenimo kūrimas (Toleikienė, Karpinaitė, 2008). Socialinė reklama
skatina visuomenę susimąstyti, kokie veiksmai atliekami netinkamai, jog
nepavyksta išspręsti svarbių visuomenei problemų. Socialinės reklamos tikslas -
atkreipti žmonių dėmesį į konkrečias socialines problemas arba pranešti apie
valdžios, viešųjų institucijų socialines iniciatyvas, taigi būtent ši reklamos
rūšis yra labai svarbi viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo kontekste.
Socialinių problemų sprendimų paieškos laukas atsispindi valstybių vykdomoje
politikoje. Taigi, viešųjų institucijų vaidmuo yra ypač svarbus kuriant ir
pateikiant visuomenei socialinę reklamą dėl žmonių gerovės užtikrinimo.
Socialinės politikos,
kaip viešosios politikos srities, įgyvendinimas remiasi viešojo administravimo
(viešųjų institucijų) veikla ir sprendimais. Viena svarbiausių socialinės
politikos sričių yra sveikatos apsaugos politika, sutelkianti dėmesį į
valstybėje egzistuojančias ir kylančias visuomenės sveikatos problemas. Pasak
R. Toleikienės ir K. Karpinaitės (2008), pasauliniu mastu medicininių paslaugų
teikimas ir visuomenės sveikatinimo idėjos vystymas konkrečioje valstybėje yra
patikimi tam tikroms valstybės valdymo ar viešojo administravimo institucijoms
(pvz. Lietuvoje sveikatos apsauga rūpinasi Sveikatos apsaugos ministerija).
Būtent tokios institucijos yra suinteresuotos ne tik tiesioginių viešųjų
paslaugų teikimu, jų teikimo administravimu ir reguliavimu, tačiau ir įvairių
socialinių akcijų vykdymu, socialinių reklaminių kampanijų organizavimu,
siekiant strateginių visuomenės sveikatos gerinimo tikslų bei prevencinių
sveikatinimo programų įgyvendinimo. Šiam uždaviniui įgyvendinti
pasitelkiamosįvairios priemonės, o viena iš jų - socialinė reklama. Ji
pasaulyje taikoma kovojant su didžiausią grėsmę visuomenei keliančiomis ligomis
- vėžiu ir AIDS (ŽIV), vykdant prevencines akcijas prieš abortus, prieš
alkoholio ir narkotikų vartojimą, prieš rūkymą, ir pan. Kadangi prevencinius
sveikatinimo reklaminių kampanijų įgyvendinimas Lietuvoje prasidėjo visai
neseniai (XX a. pabaigoje), vis dar trūkta mokslinių tyrimų apie socialinės
reklamos poveikį visuomenei. Į prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinimo
strategiją socialinė reklama kaip viena iš įgyvendinimo priemonių įtraukta tik
pastaraisiais metais, todėl išryškėja poreikis tiek moksliniu, tiek ir
praktiniu aspektais ištirti socialinės reklamos panaudojimo konkrečioje
viešosios politikos srityje galimybes. Darbo problema gali būti išreiškiama klausimu: kuo pasižymi socialinės reklamos
poveikis, įgyvendinant prevencines sveikatinimo programas Lietuvoje?
Darbo tikslas - nustatyti socialinės reklamos poveikį, įgyvendinant prevencines
sveikatinimo programas Lietuvos sveikatos apsaugos politikos kontekste.
Tyrimo objektas - socialinės reklamos poveikis.
Darbe buvo iškelti šie uždaviniai:
•
Atskleisti
socialinės reklamos poveikio teorinę sampratą;
•
Išnagrinėti
prevencinių sveikatinimo programų teorinę sampratą sveikatos apsaugos politikos
kontekste;
•
Atlikus socialinės
reklamos poveikio tyrimą, identifikuoti socialinės reklamos panaudojimo
perspektyvas, įgyvendinant prevencines sveikatinimo programas sveikatos
apsaugos politikos kontekste.
Tyrimo metodai. Bakalauro baigiamajame darbe naudoti šie tyrimo metodai: turinio
analizė, grupinių diskusijų metodas[1], duomenų
grupavimas, lyginimas, sisteminimas, analizė.
Bakalauro baigiamojo
darbo struktūra ir apimtis. Bakalauro darbą
sudaro: įvadas, dvi darbo dalys, išvados ir rekomendacijos, literatūra bei
priedai. Pirmoje bakalauro baigiamojo darbo dalyje atskleidžiama teorinė
socialinės reklamos samprata, savybės ir funkcijos, kūrimo procesas, naudos
gavėjai ir socialinės reklamos poveikis; analizuojami sveikatos apsaugos
sistemos kaip viešosios politikos srities ypatumai; prevencinių sveikatinimo
programų kaip viešosios politikos instrumento įgyvendinimo samprata. Antroje
darbo dalyje analizuojama Lietuvos sveikatos apsaugos raida ir situacija,
išryškinant pagrindines sveikatos problemas; identifikuojami prevencinių
sveikatinimo programų įgyvendinimo bei joms skirtų socialinių reklamų
panaudojimo ypatumai; pristatomi socialinės reklamos poveikio prevencinių
sveikatinimo programų įgyvendinimui tyrimo duomenys ir SSGG analizė. Darbo
pabaigoje pateikiamos išvados ir formuluojamos rekomendacijos.
[1] Grupinės diskusijos metodas - anglų. k. Focus group
research (Įspėjimas dėl Focus
grupių, 2011).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą