Posovietinėje Lietuvoje ir mokykloje, ir šeimoje religinis vaikų
auklėjimas vyksta sudėtingomis aplinkybėmis. Tikybos pamokas dabar renkasi
vaikai tos žmonių kartos,
23
kuri sovietinėje mokykloje buvo ateizuojama. G.Matulienė teigia, kad
komunistinė ideologija ir jos moralė ne tik idėjiškai kovojo prieš tikėjimą,
bet ir reikalavo besąlygiškai keisti gyvenimo būdą, o besielgiantiems
priešingai taikė sankcijas (Matulienė, 1997:66). Kai kurios šeimos sovietmečiu
slapta puoselėjo tikėjimo jausmą, kitos to nedarė, kad nepakenktų sau ir
vaikams, jų likimui. Todėl ne visų mokinių tėvai, sovietinės mokyklos
auklėtiniai, šiandien yra savo vaikams krikščioniško gyvenimo būdo ir tikėjimo
pavyzdys, taip pat ne visų įtaka savo vaikams pozityvi. Tad religinio vaikų
auklėjimo šeimoje problema šiandien šeimose aktuali.
Šeima - tėvų ir vaikų
gyvenimo bendrija, kurioje vaikas pažįsta gėrį ir blogį, suvokia savo
žmogiškąją esmę, gauna socialumo, pasaulėžiūros pagrindus. Tarp pašauktųjų auklėjimo
veiksnių L.Jovaiša nurodo dvasinio auklėjimo instituciją -bažnyčią ir pabrėžia,
kad ji yra lemiantis auklėjimo veiksnys, jeigu jos vertybėmis patiki žmonės
(Jovaiša,1995:43).
Kardinolas J.Hoffneris
taikliai teigia, kad tėvams Dievas suteikė pirminį autoritetą ir užduotį
auklėti vaikus. Ir vis dėlto dabar besimokantį jaunimą veikia įvairios įtakos,
socialiniai veiksniai ir todėl iškyla prieštaravimų tarp tėvų vaikams daromos
įtakos ir kitų įtakų, išlieka tėvų teisė auklėti vaikus, bet ir suteikti auklėjimui
religinį aspektą, taip pat pasirinkti ugdymo įstaigą, kur namų auklėjimas būtų
tęsiamas pradėta linkme (Tijūnėlienė, 2000:13).
Religinio auklėjimo
tikslas - išugdyti sąmoningą ir aktyvų žmogų, kuris savo gyvenimo pavyzdžiu
įrodytų bendražmogiškųjų vertybių: sąžiningumo, atlaidumo svarbą, siektų
žmogiškojo orumo, taikos, socialinio teisingumo kovoje prieš blogio užuomazgas:
pyktį, melą, agresiją, smurtą visuomenėje.
Religijos pedagogai
pateikia konkrečių rekomendacijų, kaip siekti šeimoje pradinio religinio
auklėjimo tikslų. Vokiečių pedagogas A.Mitterbacheris nurodo, kad tėvų namuose
religinis auklėjimas reiškiasi tuo, kad tėvai moko melstis, pasakoja apie
Dievą, skaito Šv. Rašto ištraukas. Tėvai, be to, turi padėti vaikui suprasti,
jog Dievas nori, kad jis būtų laimingas, padėti vaikui suformuoti gebėjimą
elgtis pagal sąžinę. Tėvų pareiga - ugdyti krikščionį, pasiryžusį be kritikos
priimti visus teiginius apie Dievą, skiepyti vaikui aiškų vertybių pojūtį,
greta to, išmokyti atmesti kitokių religinių požiūrių klaidingumą. Apie
religinio auklėjimo padėtus pamatus vaiko dorovės ugdymui rašo V.Čižiūnas: „
lėtai ir palaipsniui vaikas keičia gėrio ir blogio mąstą: gėriui ir blogiui
pažinti jau nebepakanka jo paties pergyvenimų, nes jis pradeda jausti ir suvokti
bendrą visiems žmonėms dorovės įstatymą ir to įstatymo šaltinį - Dievą
(Čižiūnas, 1953:88).
Tėvų pavyzdžio vaidmens
svarbą religiniam vaikų auklėjimui akcentavo lietuvių pedagogikos atstovai.
Pasak M.Pečkauskaitės pirmoji vaiko pamaldumo stiprinimo priemonė yra
patrauklus, užkrečiantis motinos pavyzdys. Pedagogė primena seniai žinomą
pedagoginę tiesą - vaikas viską girdi ir mato. Knygoje „Motina -
auklėtoja" autorė rašo kaip vaikas pastebi karštą motinos maldą: „jo
švelni ausis jaučia iš pat širdies dugno einantį jos balso toną, kuriuo ji
kalba poterius, - visa tai krinta į jo sielos kertelę ir niekuomet neišnyksta
iš atminties" (Pečkauskaitė, 1998:54).
Siektina, kad tėvai rodytų vaikams gražų tikėjimo pavyzdį, kartu su
jais dalyvautų Šv. Mišiose, kartu švęstų šventes, o apie Dievą kalbėtų vaikams
taip, jog vėliau nereikėtų keisti nuomonės. Taigi tėvų vaidmuo religiniam vaikų
auklėjimui turi neabejotinos reikšmės, nes pasak L.Jovaišos aukščiausios
Katalikų Bažnyčios vertybės - tikėjimas, viltis ir meilė yra kartu ir
bendražmogiškos vertybės, kurias tėvai savo vaikams diegia nuo mažens (Jovaiša,
1995:43).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą