Mmoterų kuno sandaros pokyčiai dėl amžiaus bėgant laikui

Moters gyvenime skiriami keli laikotarpiai, susiję su bendros kūno masės ir atskirai riebalinio audinio kiekio ryškesne kaita. Tai brendimo, nėštumo, po gimdymo, laktacijos ir perimenopauzės laikotarpiai.

Laikotarpis, kai galima tikėtis moterų kūno masės ir KMI rodiklių pokyčių, yra perimenopauzės laikotarpis. Paprastai perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiu moterų kūno masė didėja. Šiuo laikotarpiu moterų kūno masė per metus gali padidėti apie 0,5 kg [25]. Jų organizme vyksta esminiai pokyčiai - keičiasi hormonų ir medžiagų apykaitos profilis, kinta kūno sandara. Šešių metų trukmės longitudinis tyrimas parodė, kad perimenopauzės laikotarpiu moterų organizme mažėja neriebalinio audinio kiekis, didėja bendrojo riebalinio audinio kiekis, didėja liemens ir klubų apimčių santykis [54].

Kuo didesnis kiekis vidinių pilvo riebalų, tuo didesnė rizika sirgti širdies ligomis, metaboliniu sindromu, diabetu ir vėžiu. Ypač moterys pažeidžiamos ir turi didelę riziką sirgti šiomis ligomis po menopauzės (dėl saugančio estrogenų efekto išnykimo) ir todėl, kad moterys turi daugiau riebalų visais amžiaus tarpsniais [9].

Ericas Poehlmanas su bendraautoriais įrodė, kad moterų organizme po menopauzės, palyginti su moterų iki menopauzės, bendrojo riebalinio audinio masė padidėja 28 proc., poodinio (periferinio) riebalinio audinio - 36 proc., poodinio riebalinio audinio pilvo srityje -22 proc. ir visceralinio riebalinio audinio - net 49 proc.. Su amžiumi moterims ne tik didėja bendroji kūno masė, bet vyksta riebalinio ir neriebalinio audinio proporcijų persiskirstymas. Neriebalinio audinio (aktyviosios kūno masės) kiekis mažėja, o riebalinis audinys (pasyvioji kūno masė), priešingai, didėja. Kartu riebalinis audinys persiskirsto centralizacijos link [54].

Kanados mokslininkai be aprašytų pokyčių dar atkreipia dėmesį į vidaus organų ir raumenų „suriebėjimą" ir riebalinio audinio kaupimąsi kaulų čiulpuose [35]. Taigi, vidutinio amžiaus moterų organizme, ypač po menopauzės, vyksta medžiagų apykaitos požiūriu nepalankūs kūno sandaros pokyčiai, turintys neigiamą įtaką fizinei sveikatai.

Dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros, nutukimo ir atsparumo insulinui moterims po menopauzės dažnėja angliavandenių apykaitos sutrikimų. Padidėja insulino ir gliukozės koncentracijos [53].

Nustatyta, kad fiziologiniai pokyčiai, nepakankamas fizinis aktyvumas, prasta sveikata, nevisavertė mityba, žalingi įpročiai skatina kaulų retėjimą ir senatvėje didina kaulų lūžių riziką [48]. Kaulinė masė didėja iki 25-30 gyvenimo metų. Vėliau kaulų formavimosi ir rezorbcijos proceso pusiausvyra stabilizuojasi, tačiau palengva pradeda vyrauti reazorbcija,

25

osteoblastai nebekompensuoja osteocitų sukeltos nekrozės, pradeda mažėti kaulinio audinio masė. Pradžioje kaulinė masė mažėja trabekuliniuose kauluose (plokštieji kaulai bei stuburas), dėl to gali įvykti kompresiniai stuburo lūžiai. Vėliau kaulinė masė pradeda mažėti ir kortikaliniuose (ilguosiuose) kauluose, dėl to didėja šlaunikaulio kaklelio lūžio rizika. Nustatyta, jog kaulų mineralinis tankis nuo 30 metų mažėja po 0,2-1,2 proc. per metus, tačiau moterims pomenopauziniu laikotarpiu ji ypač suaktyvėja, vystosi osteoporozė [19]. Yra gerai žinoma, kad moterims greitesnis kaulinės masės nykimas prasideda per menopauzę, kur tipiškai kasmet sumažėja nuo 0,5 -1 proc., o per menopauzę dvigubai, apie 2 proc. per metus per 5-ių metų prieš menopauzę ir per menopauzę [9]. Dažniausiai nustatoma osteoporozės forma pasireiškia moterims po menopauzės ir atsiranda dėl estrogeno trūkumo. Estrogeno lygio sumažėjimą prasidėjus menopauzei arba chirurgiškai pašalinus kiaušides lydi staigus kaulo masės praradimas. Greitas kaulo masės praradimas yra bendras nesubalansuoto remodeliavimo ir kaulo apykaitos pagreitėjimo padarinys. JAV osteoporozė pasireiškia apie 25 milijonams moterų po menopauzės ir sukelia apytiksliai 1,5 milijono lūžių per metus, tarp jų apytiksliai 500 000 stuburo lūžių, 250 000 šlaunikaulio lūžių ir 200 000 distalinės stipinkaulio dalies lūžių [74]. Esant osteoporozei, ūgis mažėja dar pastebimiau, kaulai tampa trapūs ir 2-3 kartus greičiau lūžta net minimalių traumų atvejais. Pakinta sąnarių kremzlės; jos tampa ne tokios elastingos, plonėja, mažėja intrasąnarinio skysčio, sutepančio kremzlių paviršius. Dėl šių pakitimų vyresnio amžiaus žmonėms gali būti sunku atlikti kasdieninę veiklą: atsikelti nuo kėdės, išlipti iš lovos, pasiekti aukštai ar žemai spintelėje sudėtus daiktus. Dėl raumenų nusilpimo, eisenos ir pusiausvyros sutrikimų vyresniame amžiuje pargriūvama gerokai dažniau [48].

Tarp daugybės įvairių veiksnių, galinčių turėti įtakos kūno laikysenai, kompozicijai, ypatingą reikšmę užima gyvenimo būdo ypatumai. Ne vien todėl, kad nuo jų didžiąja dalimi priklauso individo sveikata, bet ir todėl, kad gyvenimo būdą sudarantys elementai, tokie kaip fizinis aktyvumas, mitybos ypatumai, darbo ir poilsio organizavimas gali ir privalo būti paverčiami teigiamai sveikatą įtakojančiais faktoriais. Ypač tai aktualu jauname amžiuje. Sveika gyvensena - kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir stiprinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniams priklauso racionali ir subalansuota mityba, optimalus fizinis aktyvumas, racionali darbo ir poilsio kaita, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas ir kt. [56].

Remiantis moksliniais įrodymais, fizinė veikla gali būti svarbus kūno svorio reguliavimo komponentas, ne tik padedantis sumažinti kūno svorį, bet ir reguliuojantis riebalų pasiskirstymą organizme, mažinantis pilvinį nutukimą. Svarbu pabrėžti, kad fizinis aktyvumas turėtų būti derinamas kartu su taisyklingų mitybos įpročių ugdymu, kadangi kūno svorio reguliavimas tik fizinės veiklos pagalba yra paprastai ne didesnis, kaip 3 proc. pradinio kūno svorio. Taigi, norint pasiekti ilgalaikių rezultatų, fizinio aktyvumo ir mitybos intervencijos turėtų būti taikomos kartu [36].

Pagal JAV Sveikatos departamento gaires, įvairios dietos, taikomos be fizinio aktyvumo, nepadeda išvengti ilgalaikio svorio padidėjimo, todėl norint ilgesniam laikui sumažinti svorį, patariama dietą derinti su reguliaria fizine veikla [74]. Mityba kartu su fiziniu aktyvumu svarbūs tinkamam energijos balansui organizme palaikyti, kas labai svarbu kontroliuojant kūno svorį.

Siekiant išvengti sveikatos problemų menopauzės metu, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas profilaktikai. Yra daugybė neabejotinų įrodymų, kokią naudą gydant antsvorį bei dėl jo kilusias ligas, turi gyvenimo būdo pakeitimas. Lėtinių ligų prevencija turėtų būti vykdoma premenopauzės ir menopauzės laikotarpiu. Visų pirma - visavertė mityba ir fizinis aktyvumas. Tai veiksmingos, specifinių medikamentų ir diagnostinių procedūrų nereikalaujančios priemonės. Kaip teigia H. J. Teede ir kt., kad net toks mažas svorio netekimas -5,6 kg per 3 metus, sumažina riziką susirgti 2 tipo diabetu [69].

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas turi įtakos žmogaus kūno kompozicijai. B. Gaigalienės ilgalaikiai 10 metų stebėjimai įrodo, kad fizinis aktyvumas ir kūno masė yra tarpusavyje susiję atvirkštiniais ryšiais. Tų asmenų, kurie visą gyvenimą užsiiminėjo aktyvia fizine veikla, yra mažesnis kūno svoris negu tų, kurie reguliariai nesimankštino. Ilgalaikis vaikščiojimo, bėgimo, plaukimo, važiavimo dviračiu, aktyvūs užsiėmimai rekomenduojami norintiems sumažinti svorį ir riebalinį audinį, intensyvumas ir trukmė turi būti kiekvienam individualiai parinkta. Aktyvi veikla gali pakeisti kūno sandarą, palaikyti optimalų riebalinio audinio kiekį ir jo pasiskirstymą organizme, taip pat padažnėja natūralus jo netekimas visais žmogaus amžiaus tarpsniais [20]. D. Schardto atliktame tyrime, kuris truko 9 metus, buvo stebėtos moterys menopauzės metu. Tyrimo metu įrodyta, kad moterys, kurios nuolat sportavo, pasiekė sėkmingų rezultatų ir nepriaugo svorio [65].