Šeimos samprata ir jos funkcijos

Egzistuoja daug šeimos sąvokos apibrėžimų. Kiekvienas mokslas, nagrinėjantis šeimą kuriuo nors aspektu, pateikia net keletą šeimos apibrėžčių.

Edukologijos mokslo atstovai, apibrėždami šeimos sąvoką, ypatingą dėmesį kreipia į ugdomąjį šeimos potencialą. Z.Bajoriūnas (1995) pabrėžia, jog šeima - svarbiausioji vaikų auklėjimo grandis, nes šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Visų pirma mokslininkas pabrėžia, jog šeimoje svarbiausia yra vaikų auklėjimo funkcija. Iš socialinės pedagogikos pozicijų tyrinėjanti šeimą J. Leliūgienė (1997) žvelgia į šeimą pirmiausia kaip į socializacijos institutą: šeima -

„svarbiausia mikroaplinka, kur vykdoma vaikų socializacija, atliekamos šeimos funkcijos: ugdomoji, rekreacinė, komunikacinė ir kt." ir pažymi šio instituto išskirtinį vaidmenį vaikų socializacijoje, teigdama, jog normali šeima savo ugdymo galimybėmis yra aukščiau socialinių institucijų. J. Litvinienė teigia, kad „šeima - vaiko socializacijos pagrindas. Mažyliui artimiausia socialinė aplinka - šeima. Joje jis mokosi gyventi" (Litvinienė,2002:4). L. Jovaiša akcentuoja šeimos bendrumą ir dvasinį mikroklimatą bei teigia: „Šeima - ypatingas socialinis darinys, kurio nariai susieti meile, kraujo giminyste, bendru gyvenimu ir likimu" (Jovaiša, 1995: 40).

Šeima sukuria savitą pasaulį, kuriame visus jos narius sieja tarpusavio meilė, pagarba, pasitikėjimas, prieraišumas. „Pedagogikos terminų žodyne" L. Jovaiša pateikia universalesnį šeimos sąvokos apibrėžimą: „Šeima - mažiausias visuomenės regeneracijos kolektyvas, kurį sieja ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumas". (Jovaiša, 1993: 230).

Sociologai pabrėžia, jog šeima yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Kai kurie sociologai pabrėžia teisinį šeimos statusą. Pasak R. Žibaičio ir V. Stankūnienės, šeima - asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.

Remiantis apibendrintais teiginiais šeimą galima apibrėžti įvairiais aspektais:

-          šeima - holistinis biosocialinis vienetas, unikali socialinė institucija, nepakartojamas fenomenas;

-          šeima - paremta socialiniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais mažos žmonių grupės sąjunga, mažiausia visuomenės regeneracijos grupė;

-          šeima susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių; jos nariai tvarko bendrą ūkį; tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba;

-          šeima - svarbiausioji vaikų ugdymo institucija, svarbiausioji mikroaplinka, kur vykdoma vaikų socializacija;

-          šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės.

Šiandieninėje visuomenėje šeima traktuojama kaip vienas iš svarbiausių vaiko ugdymo bei visuomenės vystymosi veiksnių, todėl mokslininkai domisi įvairiomis šeimos problemomis bei įvairiais jų aspektais. Ypač daug dėmesio skiriama šeimos funkcijoms, kurios siejamos su sutuoktinių ir kitų šeimos narių poreikių ir pareigų atlikimu bei patenkinimu. Šeimos funkcijų teorinius klasifikavimo klausimus nagrinėja Z.Bajoriūnas,

J.Bikulčius, K.Miškinis, J.Uzdila, A.Žvinklienė, G.Navaitis ir kt. Vaikų auklėjimo šeimoje problemas gvildena K.Miškinis, V.Aramavičiūtė, Z.Bajoriūnas ir kt.

Šeimos paskirtis siejama su šeimos narių poreikių tenkinimu ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimu. Šeimos funkcijos tiesiogiai priklauso nuo šeimos narių poreikių. Kadangi evoliucijos metu kinta šeimos poreikiai, atitinkamai laikui bėgant kinta ir funkcijos. Vieni mokslininkai sureikšmindami kai kuriuos šeimos poreikius nurodo daugiau funkcijų, nes dažniausiai tai priklauso nuo mokslininko tyrinėjamo objekto. Teigtina, kad edukologijos mokslo atstovai daugiausia dėmesio skiria vaikų ugdymui šeimoje, todėl jų darbuose išskiriamos šeimos funkcijos, susijusios su vaikų ugdymu ir socializacija. K. Miškinis pabrėžia: „Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas" (Miškinis,2003:20). Ši funkcija apima grupę kitų funkcijų.

Šeimos funkcijos

1. Žmonių giminės tęsimas

Ši funkcija glaudžiai susijusi su emociniu poreikiu pratęsti save vaikuose. Gimus vaikams, praturtėja šeimos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakartoja savo vaikystę ir jaunystę, papildo gyvenimo prasmę ir per savo vaikus geriau pažįsta gyvenimą. Vaikų gimdymas visuomenei yra ekonominė (darbo jėgos atkūrimas), o šeimai moralinė būtinybė (Bajoriūnas, 1997:28).

A. Mackovskis, L. Darskis, A. Antonovas nurodo, jog vaikų gimstamumas priklauso ir nuo šeimos narių tarpusavio santykių, jos narių vaidmens šeimoje pasiskirstymo, nuo sutuoktinių savijautos šeimoje. Tyrimai rodo, kad esant toms pačiomis šeimos gyvenimo sąlygoms, esant vienodam išsimokslinimui, šeimose, kurių tarpusavio santykiai malonūs, vaikų gimsta daugiau. Vaikų skaičius šeimose tiesiogiai priklauso nuo racionalaus pareigų pasiskirstymo šeimoje bei giminių ir artimųjų pagalbos (Mackovskis, 1982:31).

Tačiau per didelė ir ilga tėvų pagalba, ypač materialinė, vaikams gali išugdyti vartotojiškus poreikius, o vaikų gimdymas dabartinės šeimos gyvenimo sąlygomis reikalauja iš tėvų tam tikro ilgalaikio pasiaukojimo. Gimdant ir auklėjant daugiau nei 3-4 vaikus dažnai tenka atsisakyti saugios materialinės gerovės, karjeros, prestižiškesnių pareigų bei geresnės padėties visuomenėje.

2. Vaikų socializacija ir auklėjimas

Šeimoje gimęs kūdikis jau nuo pat gimimo patenka į socialinę aplinką. Vos gimusį kūdikį supa žmonės, kurie bendrauja su juo, tenkina pagrindinius jo poreikius. Veikiamas aplinkos ir pats būdamas aktyvus, vaikas šeimoje socializuojasi. Kaip teigia K. Miškinis, „socializacija - tai visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius" (Miškinis, 2003:20). Socializacijos vyksme mokomasi skirti, kas teisinga ir kas neteisinga.

Pasak K. Miškinio, vaikas socializuojasi įvairiais būdais:

-         klausosi nurodymų, pamokymų, patarimų;

-         įvertina savo elgesio padarinius;

-         stebi kitų elgesį;

-         kaupia patirtį ir ja remiasi;

-         laikosi taisyklių;

-         vengia bausmių, pageidauja skatinimų ir pan. (Miškinis, 2003:21).

Kitų stebėjimas

Kiti įtakos šaltiniai (televizija, knygos, muzika, žiniasklaida)

Giminės

Artimi šeimos nariai (tėvai, seneliai, broliai, seserys)

1 pav. Žmogaus socializacijos įtakos šaltiniai (Miškinis, 2003:21)

Kadangi pačią reikšmingiausią vaiko aplinkos dalį sudaro tėvai, tai vaiko asmenybės vystymasis didele dalimi priklauso nuo jų. Pasak J.Pikūno, „vienas svarbiausių reikalavimų motinai ir tėvui yra jų kuo didesnis fizinis ir ypač psichinis jautrumas mažo vaiko poreikiams" (Pikūnas, 1994:3). Tėvai turi rodyti savo vaikams besąlyginę meilę ir stiprų prisirišimą. Motina paprastai tampa vaiko vystymąsi labiausiai veikiančiu asmeniu, todėl jis lengvai prie jos prisiriša ilgalaikiu ryšiu. Kadangi vis daugiau motinų dirba, vaikai pakliūva į platesnį socializacijos ratą. Samdytos auklės, kaimynai ar kiti šeimos nariai dalyvauja prižiūrint vaiką. Bet net ir tais atvejais, kada kiti nuolatos rūpinasi vaiku, tėvai vis tiek daro svarbiausią įtaką ankstyvajai socializacijai. Tėvų ir vaikų santykiai reiškia labai daug, ypač vaiko emociniam vystymuisi, nes žmogaus sugebėjimas išreikšti jausmus ir emocijas užima išskirtinę vietą socializacijoje.

Šeimoje lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, atjautą, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė socializuoti ir auklėti vaikus (Miškinis, 2003:21).

3. Ūkinė - ekonominė šeimos funkcija

Pasak K. Miškinio ši funkcija susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Įsitraukę į ūkinę - ekonominę šeimos veiklą, vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą, atsakingumą už šeimos turtą (Miškinis, 2003:22).

Šeimos ekonomika apima jos santykius, susijusius su egzistavimo, materialinių ir kai kurių dvasinių poreikių tenkinimu, namų ir asmeninio ūkio, biudžeto tvarkymu, tarpusavio parama, sveikata, darbu namuose ir įstaigoje.

Ūkinė - ekonominė šeimos funkcija glaudžiai susijusi su Lietuvos žmonių pragyvenimo lygiu. Kuo turtingesnė ir kultūringesnė visuomenė, tuo didesnį pasirinkimą turi šeima, tvarkydama ekonomiką ir naudodamasi jos gėrybėmis. Šios funkcijos veikimo mechanizmas turėtų būti išanalizuotas ekonominiu, moraliniu ir pedagoginiu požiūriu. Skurdas ir vargas nepaprastai žaloja ypač daugiavaikės šeimos dvasinį gyvenimą, todėl pastebimai mažėja jos auklėjamoji galia.

Pasak Z. Bajoriūno, teoriškai rinkos ekonomika yra tikroji šeimos laisvė, tačiau daugelis šeimų yra psichologiškai ir ekonomiškai nepasiruošusios naudotis šia laisve. Šeimos ekonomiką, ūkį, taigi ir elgesį, reguliuoja žiauri rinkos tikrovė (Bajoriūnas,1997:44). Dėl to šiandieninėje Lietuvoje dėl sunkios šalies ir šeimos ekonomikos padėties kyla pavojus vaikams ir jaunimui degraduoti kaip asmenybėms, o dalis tėvų, nepajėgdami rasti vietos rinkos pasaulyje, nesugeba išlaikyti šeimos, patiria psichines traumas dėl bedarbystės ir tampa blogais savo vaikų auklėtojais ir tėvais.

Šeimos ekonomikos racionalumui svarbią reikšmę turi jos narių santykiai. Kai jie yra normalūs, bendromis jėgomis ir sumaniai tvarkomas ūkis bei biudžetas. Dažniausiai santaupos skiriamos geresnei buto įrangai, maistui, kultūriniams poreikiams, palankesnių gyvenimo sąlygų sudarymui, vaikų auginimui. Tokiose šeimose vengiama švaistyti pinigus, visi stengiasi taupyti. Todėl manytina, kad žmogaus mokymas tvarkyti šeimos ūkį ir ekonomiką yra vienas svarbiausių asmenybės socializacijos uždavinių, nes šeima, gyvendama dabartinės rinkos sąlygomis, visų pirma pati atsako už savo gerovę ir vaikų ugdymo pasekmes.

5.   Rekreacija (lot. Recreatio - jėgų atgavimas, pasveikimas)

Šią funkciją suprantame kaip laiką, skirtą šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti, susigrąžinti. Tai dvasinių galių šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina psichinę šeimos narių įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį žmogišką džiaugsmą. Šeima geriausiai atpalaiduoja, sušvelnina ir paties žmogaus vidinius konfliktus, psichinę {tampą (Miškinis,2003:22).

Rekreacinę šeimos funkciją, pasak A. Charčevo ir M. Maskovskio, apibūdina du požymiai:

-         laikas, kurį kiekvienas šeimos narys gali skirti jėgų atstatymui ir pramogoms;

-         laiko naudojimo būdas (bibliotekos, teatrai ir pan.). (Bajoriūnas, 1997:49). Kaip bus plėtojama ši funkcija šeimoje apsprendžia daugelis dalykų, tačiau visų pirma tai priklauso nuo tėvų ir kitų šeimos narių uždarbio bei pagalbos vienas kitam atliekant būtiniausius namų ūkio darbus.

Kadangi šeimų kultūrinis gyvenimas įvairėja, vis daugiau šeimų savo santaupas gali panaudoti kultūriniam, estetiniam, doroviniam lygiui kelti, išvykoms į gamtą, tuo pačiu sumažinti psichinę įtampą, kylančią už šeimos ribų, ypač darbe. Tačiau kaip teigia K. Miškinis „šeima neatlieka rekreacinės funkcijos, kai jos nariai negali persiorientuoti iš darbo aplinkos į šeimos aplinką, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo tik iš kito, kai nemoka turiningai organizuoti ir leisti laisvalaikio" (Miškinis, 2003:22). Tokioje šeimoje pamažu prasideda susvetimėjimas, pablogėja tarpusavio santykiai, sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, pakantumo, bendrosios kultūros ir padoraus bendravimo etiketo.

Manytina, kad šeimoje, kurioje rekreacinė funkcija vykdoma tobulai, vaikai dvasiškai suartėja su tėvais, pažadinami ir pagilėja tėviški jausmai vaikams.

Komunikacinė šeimos funkcija

Komunikacija (lot. Communicatio - pranešimas) - šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis apie gautą informaciją ( iš televizijos, radijo, periodinės spaudos), domėjimasis literatūra, menu ir vienas kitu. (Bajoriūnas, 1997:50).

Bendraudami šeimos nariai keičiasi informacija, sukuria palankią emocinę terpę, veikia vienas kitą. Bendrauti žmogui yra įgimta ir reikšminga, kaip ir apsiginti, pratęsti giminę. Bendravimas šeimoje augančiam žmogui yra tinkamiausia gyvenimo mokykla. Būdami labai artimi vienas kitam, šeimos nariai gali nesibaimindami rodyti savo emocinę būseną, dalytis džiaugsmais, papasakoti apie nesėkmes ir nuoskaudas, gauti patarimą pačiu subtiliausiu, intymiausiu klausimu, atgauti ir stiprinti savo dvasines galias, įveikti nerimą ar stresines situacijas (Miškinis, 2003:23).

Nuo šeimos dvasinės, dorovinės brandos, emocijų ir kultūros priklauso visuomenės informavimo priemonių skelbiamų idėjų vertinimas, pasirenkami pavyzdžiai, kurie šeimos nariams gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką. Jei šeima pasirenka tai, kas visuomenėje yra geriausia, pažangiausia, tada ji aktyviai prisideda prie tautos lūkesčių įgyvendinimo.

Šeimos nariai dažnai bendrauja vieni su kitais, tačiau pastaruoju metu šis procesas darosi vis sudėtingesnis. Kaip teigia A. Titarenka didėja tarpusavio ryšio tarpasmeniniuose santykiuose vaidmuo, dorovinės   ir psichinės dermės kolektyve reikšmė (Bajoriūnas,

1997:51).

Siekiant sutuoktinių ir vaikų prieraišumo, svarbu žinoti bendravimo šeimoje mechanizmą. Šia prasme galima sutikti su P. Šteinhauer ir K. Rei Grant teigimu, kad bet kuri komunikacija gali būti aptariama mažiausiai dviem aspektais:

a)      turinys t.y. komunikacijos tema;

b)      komunikacijos maniera, jos būdas (Bajoriūnas, 1997:52).

Informacijos priėmėjo reakcija priklauso ne tik nuo šių abiejų veiksnių, bet ir nuo to, kaip ji priimta ir interpretuota. Šeimose, kur vyrauja prasti tarpusavio santykiai, komunikacijos maniera ir būdas dažniausiai būna iškreipti, o perduodama informacija dviprasmiška. Tokiose šeimose vaikai auklėjami netinkamai, sutuoktiniai nesutaria, susvetimėja.

Pasak K.Miškinio šeimos darną didina šie veiksniai: -   žmogaus dorovinė patirtis ir dorovinis brandumas (gebėjimas suprasti kitą),

-         savižina, gebėjimas vertinti save,

-         jautrumas, empatija (gebėjimas identifikuoti savo ir artimo žmogaus išgyvenimus, teikti emocinę paramą),

-         dorovinė intuicija (gebėjimas subtiliai suvokti kito žmogaus „sielos virpesius"),

-         aukštas  intelektas  (gebėjimas  „ištirpdyti  psichologinį  barjerą",  prisitaikyti, bendrauti vadovaujantis faktais ir logika, prireikus patylėti ir kt.),

-         gebėjimas laiduoti gerą psichologinį klimatą, pasakyti trūkumus, spręsti konfliktus.

(Miškinis, 2003:23).

Bendraujant organizuojamas, kontroliuojamas ir reguliuojamas visų šeimos narių gyvenimas. Šeima, kaip didesnių socialinių institutų (giminės, tautos, valstybės) dalis, įgyja naujų funkcijų: ginti Tėvynę, aukotis dėl tautos, puoselėti gimtąją kalbą, tautos papročius, tradicijas ir kt.

7. Emocinė šeimos funkcija

Z. Bajoriūnas teigia, kad tai viena svarbiausių, būdingiausių šeimos funkcijų, nes šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų rasti emocinį prieglobstį. Emocinė šeimos funkcija susijusi su jausmų pusiausvyros joje išsaugojimu, su smarkiais išgyvenimais (Bajoriūnas, 1997:53).

Emocinę šeimos funkciją daugelis Vakarų mokslininkų laiko lemiama. T. Peters nurodo, kad svarbiausia šeimos funkcija yra asmeninių jausmų ir prieraišumo patenkinimas (Peters, 1982:4). Šiuolaikinėje visuomenėje kai kurias šeimos funkcijas atlieka kitos visuomeninės grandys: ikimokyklinės ir mokyklinės įstaigos, o ankščiau šeima daugeliu atvejų pati augindavo, prižiūrėdavo ir auklėdavo vaikus. Manytina, kad emocinė šeimos funkcija yra svarbiausia, nes realizuojama tik šeimoje. Kadangi šeimos gyvenimas negali būti bejausmis, todėl negalime neigti emocinės funkcijos pranašumo, nes ji natūraliai apima visa kitas šeimos funkcijas.

Kiekvieno normalaus žmogaus jaučiamas poreikis gyventi su jam artimais žmonėmis šeimoje išreiškiamas geriausiai. Emocinės šeimos funkcijos tenkinimas yra viena svarbiausių asmeninės laimės priežasčių. Šiandieninėje visuomenėje ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų tarpusavio prieraišumas, kad jų bendravimas būtų natūralesnis, turtingesnis. Manytina, kad visuomenė pasiima dalį šeimos rūpesčių ir padeda auklėti vaikus (vaikų darželiai, užmokyklinės įstaigos ir kt.), todėl tėvams turint mažiau pareigų šeimai, susilpnėja vaikų ir tėvų emocinis ryšys. Teigtina, kad tėvus ir vaikus gali suartinti jų dorovingumas, bendra veikla ir geriau atliekamos pareigos šeimai. Daugiavaikėje šeimoje dažniausiai nedirbanti mama turi daugiau galimybių sustiprinti emocinius ryšius tarp šeimos narių, todėl tokioje šeimoje sėkmingai bendraudami jos nariai jaučia vienas kito paramą, sulaukia dvasinės pagalbos ir yra saugūs.

8. Reguliuojančioji funkcija

Z.Bajoriūnas apibūdina šią funkciją kaip šeimos ir jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją, kuri skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes (Bajoriūnas, 1997:56). Kadangi visuomenės lūkesčius tenkina doro žmonių elgesio siekimas, šeimos nariai turi kontroliuoti vieni kitų elgesį. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad ypač svarbu sutuoktinių veiksmų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų pagrindinius šeimos, mokyklos ir visuomenės tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų atžvilgiu. Tai ir visos šeimos emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu (Bajoriūnas,

1997:57).

Labai svarbu žinoti šeimos narių tarpusavio santykių psichologinio reguliavimo metodiką, kad ja remiantis galima būtų palaikyti pusiausvyrą šeimoje. Pasak P. Šteinhauer, šeima, kaip pusiausvyros palaikytoja, gali būti suvokta trimis tarpusavyje susijusiais lygiais:

1.       Vidinis psichologinis lygis. Kiekvienas žmogus turi palaikyti deramą biologinių, psichologinių ir socialinių poreikių balansą. Tada jis bus psichologiškai patenkintas.

2.       Tarpasmeninės sąveikos lygis. Šeimos nariai patys veikia ir yra veikiami vienas kito net tada, kai jų poveikis vienas kitam visiškai nepastebimas. Vieno žmogaus elgesys šeimoje keičia kitų jos narių elgesį. Pavyzdžiui, blogas vaiko elgesys slegia tėvų nuotaiką, sukelia jų pyktį, įniršį. Tai savo ruožtu neigiamai atsiliepia vaiko elgesiui.

3.       Socialinio poveikio šeimai lygis. Visa šeima, kaip vienetas, sąveikauja su socialine aplinka, yra elgesio standartų veikiama (Bajoriūnas, 1997:57).

Visi lygiai tarpusavyje yra susiję ir jie gali sukurti šeimos pusiausvyrą arba jos nesukurti, todėl verta panagrinėti anot P.Šteinhauer 6 pagrindinius principus, kurie lemia šeimos pusiausvyrą:

1.Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus vaidmenis, kurie yra jų pačių prisiimti ir kitų šeimos narių jiems paskirti.

2.   Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius vaidmenis. Vaidmenys turi savo specifiką ir priklausymą nuo šeimos narių vaidmenų ir specifikos. Juos nustato pati šeima. Jos nariai vienas kitam šia prasme pavaldūs (vienas su kitu susiję). Pavyzdžiui, aiškūs vaidmenys: berniukai šeimoje negali mušti mergaičių, vaikams neleistina šokiruoti tėvų; jei pasakyta vaikui, kad jis turi eiti miegoti, tai jis taip ir privalo elgtis. Neapibrėžto vaidmens pavyzdys gali būti: prie stalo nekalbama apie seksą. Niekada apie tai nepasakoma žodžiais, bet susiraukiama, pakeičiama pokalbio tema.

3.   Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingų užduočių - problemų sprendimo būdą. Tie patys nariai su bet kuo sutiks ir tie patys diskutuos.

4.   Kiekvienas šeimos narys išlaiko tarpusavio pusiausvyrą. Vienas atsako už kitą tai šeimai būdingu būdu. Ji reiškiasi įprastu pasikartojimu. Ta pusiausvyra nėra nustatyta ir priimta visam laikui. Ji nuolatos atsinaujina.

5.   Šeimos pusiausvyra reguliuojasi pati savaime. Bet kokios pastangos pakeisti ją šeimoje (vidiniai šeimos nario pasikeitimai) ar už jos ribų (pavyzdžiui, gydytojo pagalba) gali sukelti pasipriešinimo reakciją. Kuo sveikesnė šeimos psichika, tuo ji palankiau reaguos į pasikeitimus šeimoje. Antra vertus, kuo mažiau šeima moka prie jų prisitaikyti, tuo ji labiau priešinasi pasikeitimams.

6.   Šeimos pusiausvyra yra susijusi su jos pačios savigyna. Ji ginasi nuo to, ką savo gyvenime laiko skausmingu dalyku (tai depresija, įniršis, lytinis nepasitenkinimas, nuotaika prieš neviltį ir pan.). Neapdairūs patarimai iš šalies gali sukelti visos šeimos ar kai kurių jos narių pasipriešinimą pakitimams (Bajoriūnas, 1997:58).

Svarbiausia daugiavaikėje šeimoje yra ne kaip nustatomi vaidmenys šeimoje, bet vidinė darna, bendras tarpusavio supratimas, nes kiekvienas privalo žinoti ko iš jo šeimoje tikimasi ir kad būtų realios jų atlikimo galimybės. Priešingu atveju šeimos narių santykiai bus neharmoningi, praras pusiausvyrą. Siektina, kad šeimos vienybę sąlygotų protingas jos narių vaidmenų suderinimas, nepažeidžiant tėvų, tėvų ir vaikų individualybių ir asmeninių poreikių.

9. Seksualinis sutuoktinių gyvenimas

Kai kurie Vakarų autoriai tai vadina seksualine funkcija, K.Miškinis savo knygoje „Šeima žmogaus gyvenime" tai vadina lytinių poreikių tenkinimu. Jis teigia, kad šeimos reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Lytinis aktas - tai meilės ir pagarbos, atidumo mylimam ir artimam žmogui įrodymas. Normalus lytinis gyvenimas yra sutuoktinių asmeninės saviraiškos dalis, įmanomas tik vedybų dėka ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus dorove. (Miškinis, 2003:23).

Vokiečių seksologo P.G.Hesės teigimu, praktiniame gyvenime, žmonių santykiuose nėra seksualumo už dorovės ribų, nes nėra seksualinių santykių, nepriklausomų nuo konkrečių visuomenės santykių. Moteris ir vyras sukurti vienas kitam ne tik kaip gamtos būtybės, lytiniai partneriai žmonijai pratęsti, bet ir kaip draugai, partneriai lytiniams poreikiams tenkinti. Sveikas lytinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, mažina nervinę įtampą, išsklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausmą, kelia nuotaiką, didina darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius (Miškinis, 2003:24).

Z.Bajoriūnas teigia, kad lytinis aktas tai ne jėgos, o meilės ir pagarbos bei atidumo įrodymas. Nesėkmė seksualiniame gyvenime dažnai sukelia buitinius konfliktus ir, atvirkščiai, buitiniai nesutarimai būna intymaus gyvenimo nesėkmių priežastis (Bajoriūnas, 1997:60).

Todėl šeimose tėvai siekia pilnaverčio seksualinio gyvenimo, kuris yra jų asmeninės laimės ir saviraiškos dalis. Didelį vaidmenį seksualiniame sutuoktinių gyvenime vaidina jų abiejų fizinis potraukis vienam prie kito, nes lytinio gyvenimo harmonija yra vienas iš šaltinių, gerinančių sutuoktinių tarpusavio santykius, o didėjant sutuoktinių konfliktams, nykstant meilei, švelnumui, emocinei paramai, rūpinimuisi vienas kitu, prapuola seksualinė harmonija.

Z.Bajoriūnas pabrėžia: „Iš tikrųjų šeimoje vienas iš svarbiausių reikalų ir vertybių yra savo ir visos šeimos gyvenimo saikingas tvarkymas, vaikų auklėjimas, jų rengimas ne tik erotiniam gyvenimui" (Bajoriūnas, 1997:64). Siektina, kad vyrai šeimoje būtų galantiški (mandagūs, meilūs, atidūs, paslaugūs), gerbtų ir didžiuotųsi žmona, motina, moterimi. Tėčiai turėtų tapti puikiais savo sūnų mokytojais ir pavyzdžiu kaip gerbti ir mylėti moterį.. Lytinis gyvenimas šeimoje neatsiejamas nuo kitų jau minėtų šeimos funkcijų.

10. Tautos etoso tęstinumo funkcija

Etosas (gr. Ethos - paprotys, tradicija, įprotis, charakteris) - tai tam tikros socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visuma. Žmonių bendrumą palaikydamas tradicijų ir papročių jungtimi, jis ne tik išplečia socialinių

ryšių erdvę dabartyje, bet ir nutiesia gijas toli į praeitį. Etosas - natūralus, ilgainiui susiklostęs istorinis dorumo paveldas, gyva tautos dvasia, siejanti kiekvieną mūsų su praeitimi (Miškinis, 2003:24).

Etoso tęstinumas daugiausia puoselėjamas šeimoje. K.Miškinio teigimu: „Lietuvių tautos etninės kultūros kloduose glūdi vaikų tautiškumo ir dorovingumo, dvasingumo ugdymo versmės. Tai ypač svarbu dabar, kai šeima, panaudodama etnines tradicijas, gali prisidėti prie šeimos stiprinimo, lietuvių tautos vienijimo" (Miškinis, 2003:24).

Lietuvių dvasinės jungties su praeitimi silpninimas buvo pastebimas stalinizmo ir stagnacijos metais. Dvi filosofijos, šeimos ir viešoji, išugdė netikrumą. Buvo stengiamasi atsisakyti tradicinių lietuvių švenčių, mažiau vartojama gimtoji kalba, tačiau pastaraisiais metais jaučiamas tradicinių lietuvių švenčių sugrįžimas į šeimas, sustiprėjo protėvių duotas dvasinės kultūros paveldas. Teigtina, kad šeima yra geriausia terpė ugdant lietuvių tautos etnines tradicijas, kurios padeda išsaugoti tautiškumą, dvasingumą, dorovingumą.