Vaikų auklėjimo šeimoje metodai

L.Jovaiša pateikia auklėjimo metodikos apibrėžimą. Jis teigia: „Auklėjimo metodika - bendrųjų auklėjimo metodų (gr. meta hodos - už kelio, pagal kelią, tyrimo, veikimo būdas) ir organizacinių formų (lyčių) tikslingo konkretizavimo mokslas, grindžiamas auklėjimo pamatais ir principais. Ji ieško rasti optimalius veikimo būdus, kad auklėtojas pasiektų konkrečius darnios asmenybės ugdymo tikslus" (Jovaiša, 1995:179). Auklėjimo metodika pateikia konkrečių metodų, formų visumą, iš kurios auklėtojai (tėvai) gali rinktis tinkamas priemones auklėjimo uždaviniams spręsti, tačiau visa tai duos tik menkus rezultatus, jei nepažinsime vaiko, jo individualių savybių.

Kadangi vaikų auklėjimas šeimoje yra sudėtingas kūrybinis procesas, todėl auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Taikant metodus būtina prisilaikyti bendrų dėsningumų, tačiau kas tinka vienam vaikui ir konkrečioje situacijoje, kitam vaikui tokio metodo pritaikymas gali paskatinti negatyviam poelgiui.

Siektina, kad tėvai savo vaikams kūrybiškai pritaikytų auklėjimo metodus ir pasiektų aukštų rezultatų. Aptarsime pagrindinius metodus ir jų panaudojimo pranašumą.

Įtikinimo metodas. Teigtina, kad tai pats populiariausias ir lengviausiai organizuojamas auklėjimo būdas, tačiau reikia pripažinti, jog įtikinimo metodas neduoda reikiamo efektyvumo auklėjimo proceso pradžioje arba jei jis nederinamas su kitais metodais. L.Jovaiša pabrėžia: „Žodis pirmiausia turi būti natūralus, paprastas, kad jį suvoktų, ryškus ir vaizdus, kad tvirtai įsimintų, pagrįstas, kad suprastų ir susimąstytų, emocingas, kad sužadintų elgesio motyvus, tvirtas, kad nukreiptų valią

30

ryžtingai, ištvermingai veikti (Jovaiša, 1995:223). Manytina, kad auklėjamasis žodis įtikinant vaikus yra labai reikšmingas, tačiau labai retai pavyksta vien įtikinėjimo metodu pasiekti norimų auklėjimo tikslų.

Įpratinimo metodas. L.Jovaiša teigia, kad pratinimas yra tokia mokinių veiklos organizacija, kuri formuoja elgesio mokėjimus ir įgūdžius. Jo manymu, pagrindinė pratinimo priemonė - režimas, kuris reguliuoja darbo ir poilsio laiką, higieną ir sudaromas šeimoje ir mokykloje (Jovaiša, 1995:226). Manoma, kad tai veiksmingesnis metodas, įgalintis suformuoti vaikui teigiamus įpročius. Pratinimo metodu tėvai pratina vaiką elgtis pagal šeimoje nustatytas taisykles, normas, ugdo savarankiškumą, tvarkingumą, rūpestingumą, darbštumą. Pratinimo būdu formuojamos ir įvertinamos svarbios moralinės, elgesio nuostatos, įprotis nuosekliai dirbti, atlikti savo pareigas. Daugiavaikėje šeimoje vyksta minėtų pareigų pasiskirstymas, mažesniuosius pratina vyresnieji vaikai, formuojami ne tik įpročiai, bet ir įgūdžiai.

Pavyzdžio metodas. L.Jovaiša teigia: „Pavyzdys - veiksminga pradinė auklėjimo priemonė. Kai ši kokiais nors būdais panaudojama auklėjimo tikslu, tampa auklėjimo metodu. Psichologinis jo pamatas yra faktas, kad vaikų, paauglių, jaunuolių ir net suaugusių žmonių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, net eiseną, gestikuliaciją. Taip jie lavinasi ir auklėjasi." (Jovaiša, 1995:202). Efektyviausią poveikį turi pavyzdžiai iš pačios ugdytinių gyvenamosios aplinkos. Jie geriausiai suprantami ir lengviausiai pasiekia jų sąmonę ir širdį, o kartais didelę reikšmę turi literatūriniai ar kino filmų herojai, žymūs žmonės.

Labai svarbus tėvų asmeninis pavyzdys, jų pasaulėžiūra, dora, elgsena, dvasingumas. L.Jovaiša teigia, kad asmeninio pavyzdžio, kaip auklėjimo metodo, taikymas pareikalauja iš pedagogo (tėvų) mokamai panaudoti savo asmenybės saviraiškos priemones: kalbą, valią, jausmus, temperamentą, charakterį, sugebėjimus, žinias (Jovaiša, 1995:204). Tėvų pavyzdžio įtaka vaikams esti ypatinga, kadangi ji yra pirminė ir nenutrūkstama. Vaikas mokosi iš savo tėvų mąstyti, suprasti, kontroliuoti savo reakcijas ir veikti kitus žmones. Teigtina, kad tėvai vaikuose negali išugdyti to, ko patys neturi.

Skatinimo metodas. L. Jovaiša teigia, kad auklėtinio veiklą stimuliuoja pati veikla, jeigu ji sėkminga, jeigu atitinka jo interesus, tačiau yra būtina imtis ir tokios veiklos, kurios nesinori, todėl auklėtinį reikia skatinti (Jovaiša,1995:227). Dėl skatinimo metodo auklėjimo teorijoje pateikiami du požiūriai. Pagal vieną jų, skatinimo metodas labai svarbus ir reikalingas. Jį naudojant siekiama pastebėti vaikuose gerąsias savybes, akcentuoti jas ir skatinti ir toliau būti tokiu. Pagal kitą požiūrį, nuolat giriamas ir skatinamas vaikas, turi nuolat stengtis, įtempti visas jėgas, o kartais patirti nesėkmę.

Auklėjimo praktika rodo, kad visiškai teisingu negalime laikyti nė vieno iš šių požiūrių. Kokį poveikį padarys skatinimas vaikui, priklauso nuo jo asmeninių savybių ir tėvų kūrybiškumo, t.y. kaip gerai jie pažįsta savo vaikus, kaip sugeba įvertinti visas aplinkybes, kaip ir kokią skatinimo formą jie pasirenka.

Draudimų ir bausmių metodas. Bausmės - tradicinė lietuvių šeimos auklėjimo priemonė. Jos buvo taikomos siekiant parodyti vaikui gėrio ir blogio skirtumą. L.Jovaiša teigia, kad žmonija sukūrė daug bausmės rūšių, kurios slopina arba išorinius veiksmus, arba dvasią. Mokslininkas pabrėžia, kad bausmių reikėtų vengti ir pateikia bausmių sugrupavimą:

1.      Lengvos bausmės: nepritarimas, nesutikimas, pastaba.

2.      Sunkesnės bausmės: ironija, nuolatinė kontrolė, įspėjimas, peikimas.

3.      Sunkios bausmės: barnis, grasinimas, elgesio svarstymas.

4.      Sunkiausios bausmės: abejingumas asmenybei, dominavimas, deprivacija (teisių, privilegijų, pagarbos ar ko nors kito atėmimas), distancija (artumo vengimas), nepasitikėjimas, izoliacija (Jovaiša, 1995:227).

Draudimai ir bausmės naudojamos tuomet, kai neleistini poelgiai kartojami, o aiškinimas ir įtikinėjimas nepadeda. Fizines bausmes ir leidimą elgtis taip, kaip vaikas užsigeidžia, psichologai laiko netikusiais auklėjimo metodais. Tėvai turėtų žinoti, kad draudimą, liepimą, bausmės skyrimą negali lydėti juos skiriančio asmens pyktis, įtūžis. Siektina, kad nuobauda būtų skiriama susitvardžius, įvertinus situaciją.

Aptarę auklėjimo metodus, darome išvadas, kad teigiamų rezultatų auklėjant vaikus galime tikėtis, jei tėvai:

-         vadovausis auklėjimo principais ir nepažeis auklėjamosios veiklos etapų;

-         auklėjimo procese naudos įvairias auklėjimo formas ir metodus;

-         sugebės įgyti vaikų pagarbą ir pasitikėjimą ir rodys jiems asmeninį pavyzdį visais klausimais;

-         bus geri psichologai ir mokės pažinti ir suprasti vaiko charakterį ir dvasią;

-         auklės vaikus sistemingai, visada išnaudodami įvairias situacijas.

Manoma, kad tėvai, taikydami auklėjimo metodus, pagal savo tėvų šeimose vyravusius auklėjimo būdus pasirenka ir auklėjimo stilių.

1.2.4. Vaikų auklėjimo šeimoje stilius

Kiekvienai šeimai būdingas savitas auklėjimo stilius, tačiau pastebėta, kad auklėdami vaikus tėvai dažniausiai stengiasi pažinti vaiką ir paveikti jį taip, kaip tai darydavo jų tėvai. Jie daugeliu atvejų remiasi sukaupta asmenine patirtimi arba įgytomis pedagoginėmis ir psichologinėmis žiniomis, arba perimdami kitų tėvų patirtį, auklėja savo vaikus.

Manoma, kad vaikų auklėjimo stilius gali sutapti, jeigu abu tėvai savo šeimose buvo auklėjami panašiai, arba nesutapti, jei pastarieji patyrė kitokį auklėjimą ir vadovavimo šeimai būdą. Z.Bajoriūnas, remdamasis M.Pšetačnikova, pagal tai, kas vadovauja šeimos veiklai, išskiria keturis šeimos tipus:

1)     didžiausias autoritetas šeimoje yra tėvas, kuris visų pirma vykdo vaiko elgesio kontrolės funkcijas;

2)     tas funkcijas atlieka motina, todėl ji čia turi didelį autoritetą;

3)     yra pusiausvyra tarp vyro ir žmonos;

4)     šeimoje susikuria tarpinė padėtis tarp vyro ir žmonos priklausomai nuo to, kuris iš jų šeimoje vyrauja (Bajoriūnas, 1997:267).

Auklėtojų (tėvo ir motinos) asmenybės savybės lemia auklėjimo stilių, kuris neretai yra nevienodas, nesutampa. Inerciniame procese vaikas gali būti veikiamas dviejų visiškai priešingų auklėjimo stilių vienu metu. Auklėjimo stilių prasme laikui bėgant tėvai paprastai prisitaiko vienas prie kito, tačiau tai nebūtinai reiškia harmoniją, nes konfliktiškas šeimos požiūris į auklėjimą turi įtakos šio proceso padariniams.

Pastebėtina, kad šeimose, kuriose tėvai yra vieningesni, stengiasi derintis vienas prie kito ir taip pasitaikančius auklėjimo sunkumus įveikia nesunkiai.

Psichologas A.Liepuonius teigia, kad nemažai šiuolaikinių pedagogikos atstovų remiasi elgesio psichologijos teorijos principais, akcentuoja tėvų vadovavimo vaikams ir jų elgesiui būdus, kurie daugiau ar mažiau yra priimtini ir išmoko vaikus tam tikru būdu elgtis. Auklėjimo stilius įvairiose kultūrose gali reikštis „sankcijomis":

-          už norimą elgesį apdovanoti;

-          ignoruoti netinkamą elgesį;

-          modeliuoti tinkamą elgesį;

-          bausti už netinkamą elgesį (Liepuonius, 1998:25).

Kiekviena šeima turi labiau ar mažiau išreikštą auklėjimo stilių, todėl pagal pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje pateiktus įvairius auklėjimo stiliaus modelius E.P.Zambacevičienė įžvelgia du svarbiausius aspektus: emocinį santykį su vaiku ir jo kontrolės lygį bei pobūdį (Zambacevičienė, 2002:79). Remdamasi užsienio autorių darbais,

33

Zambacevičienė aptaria auklėjimo stilių klasifikacijos įvairovę per mokslininką A. Boldwin, kuris nurodo demokratinį ir kontroliuojantį tėvų auklėjimo stilių. Demokratiniam stiliui būdinga: dažnas tėvų ir vaikų bendravimas, vaiko įtraukimas į šeimos problemų svarstymą, atsižvelgimas į jo nuomonę, tėvų pasirengimas ateiti vaikui į pagalbą, tikėjimas jo savarankiškos veiklos sėkme. Kontroliuojančiam stiliui būdinga griežtas vaikų elgesio taisyklių apibrėžimas, nediskutuojami su vaiku drausmės palaikymo būdai.

E.S.Schaefer tėvų elgesį su vaikais aprašo pagal dviejų požymių poras: 1) palankumo (meilė, šiluma) ir priešiškumo; 2) tolerancijos (savarankiškumas, laisvė) ir kontrolės. Tėvai, kurių elgesiui vienu metu būdinga palankumas ir kontrolė vadinami globėjiškais, nuolaidžiaujančiais, o kuriems būdinga priešiškumas ir kontrolė, - reikliais, nepakančiais, valdingais, griežtais. Tėvai, atstumiantis vaikus ir nekontroliuojantys jų elgesio, vadinami abejingais, atsainiais, nerūpestingais, o palankiai žiūrintys į vaiką ir toleruojantys jų savarankiškumą - demokratiškais, padedančiais.

R.ir A. Tauch taip pat skiria dvi pagrindines dimensijas, apibūdinančias tėvų elgesį: emocinę ir vadovavimo. Emocinės dimensijos ryškiausi poliai yra vaiko vertinimas (širdingumas) ir niekinimas (nepripažinimas). Vadovavimo dimensijos pagrindas yra griežtumas, kontrolė, polinkis bausti, todėl ji dar vadinama „vadovavimo ir dirigavimo" dimensija (Zambacevičienė,2002:79).

D.G.Myers pateikia kelių mokslininkų nustatytus keturis auklėjimo tipus pagal tai, kaip ir kiek tėvai nori kontroliuoti vaikus: 1)valdingą; 2)autoritetingą; 3)nereiklų; 4)atstumiantį - abejingą. (Myers,2000:53).

Lietuvių mokslininkų A.Liepuoniaus, J.Grudzinsko, R.Žukauskienės tyrimų duomenimis, išryškėjo trys pagrindiniai tėvų elgesio stiliai:

Autoritarinis vaiko auklėjimo stilius. Tėvų žodis vaikams yra neginčytinas įstatymas. Pasak Z.Bajoriūno autoritarinėje šeimoje vaikas žino teises ir pareigas, suvokia, ko jam negalima daryti ir ką galima, tačiau kraštutinis autoritarinis vaiko auklėjimo stilius riboja vaiko savarankiškumą ir iniciatyvą (Bajoriūnas, 1997:269). Tokioje šeimoje vaikai yra griežtai baudžiami, o tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, bijo jiems parodyti švelnumą ar apdovanoti.

Liberalus vaiko auklėjimo stilius (viską leidžiantis). Tėvai pateikia vaikams iškart keletą reikalavimų ir neverčia jų laikytis slėpdami nekantrumą. Tokioje šeimoje nėra disciplinos, dažnai vyrauja anarchija. Pasak Z.Bajoriūno vaikui duodama visiška laisvė, sudaromos tinkamos sąlygos, jis yra mylimas, jautriai su juo elgiamasi. Į vaiko gyvenimą tėvai kišasi tik tada, kai jis drastiškai pažeidžia visuomenės elgesio normas (Bajoriūnas, 1997:269). Pastebėtina, kad tokių tėvų dukterys ir sūnūs dažniausiai socializuojasi pavėluotai. Demokratinis vaiko auklėjimo stilius. Šis stilius palankus vaiko asmenybės vystymuisi. Būdingas šio auklėjimo stiliaus bruožas - vaiko įtraukimas į kasdienius šeimos reikalus, palaikant jo iniciatyvą ir savarankiškumą. Vaikas žino savo pareigas, bet jos jam nėra primestos. Pastebėtina, kad tėvai iš dalies panašūs į autoritarinius tėvus, nes jie taip pat nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles, tačiau, skirtingai nuo autoritarinio stiliaus tėvų, jie linkę jautriai išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausimus.

Z.Bajoriūno teigimu aptartieji vaiko auklėjimo stiliai neegzistuoja gryni, tačiau vienas iš jų visada vyrauja, kurdamas savitą šeimos gyvenimo atmosferą (Bajoriūnas, 1997:269). Todėl teigtina, kad vienas ar kitas vaiko auklėjimo šeimoje stilius nėra vienintelis vaiko asmenybę lemiantis veiksnys, nes jis įgyja tam tikrą reikšmę kartu su bendruoju tėvų elgesiu, emociniais šeimos narių ryšiais ir bendra jo gyvenimo atmosfera. Tam ypatingumo, originalumo ir savitumo suteikia šeimos tradicijos, papročiai.

1.2.5. Vaikų auklėjimo šeimoje tradicijos

Lietuvių etnografai: A.Vyšniauskaitė, P.Kalnius, R.Paukštytė pastebi šeimos ir tautos nykimo tendencijas mažėjant jų skaičiui, blunkant tautiniui savitumui bei pabrėžia: „Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų." (Vyšniauskaitė; Kalnius; Paukštytė: 1995:8).

Pasak Z.Bajoriūno ir K.Miškinio lietuvių šeimų, ypač kaimo, auklėjimo tradicijos yra senos ir prasmingos. Jose sukaupta ne tik kultūrinė, bet ir pedagoginė tėvų išmintis. Tėvų pamokymai vaikams ir dabar nepraranda vertės, gaivina tautos dorovę. Tautinės vaikų auklėjimo tradicijos natūraliai brandina šeimos narių, savųjų pajautimą, ugdo etninį šeimos tipą (Bajoriūnas, 1997:274; Miškinis, 2003:62).

K.Miškinis pabrėžia, kad tautinės vaikų auklėjimo tradicijos įvertina lietuvių rimtumą, tvirtumą, ramumą, atsakingą požiūrį į šeimą. Šeimos tvarka, grindžiama tauriomis vaikų auklėjimo tradicijomis, yra svarbiausia doro žmogaus, tautiečio, tėvynainio individualybės ugdymo sąlyga. Tauriausios auklėjimo idėjos, kurias puoselėjo mūsų senoliai ir tėvai, pirmiausia diegiamos šeimoje. Ypač svarbus yra motinos vaidmuo šeimoje. Ji ne tik tenkino vaiko biologinius poreikius, bet labai daug dėmesio skyrė jausmams ugdyti. Augdami vaikai turėjo išmokti padėti, atjausti, užtarti, globoti ir pan. (Miškinis, 2003:62).

Remiantis lietuvių etnografų ir pedagogų teiginiais pastebėtina, kad svarbiausias senovės lietuvių šeimos auklėjimo principas buvo visiškas atsidavimas mylimo žmogaus, t.y. vaiko, laimei. Tradicinė liaudies pedagogika buvo pagrįsta siekimu išugdyti fizines ir psichines vaikų savybes esminiams žmogaus gyvenimo tikslams - gerai dirbti, pratęsti šeimą ir sugyventi su visa supančia aplinka.

Z.Bajoriūnas pateikia vaikų auklėjimo tradicijų senoje lietuvių šeimoje klasifikaciją, o K.Miškinis ją praplečia.(Bajoriūnas, 1997:275-276; Miškinis, 2003:63-65). Remiantis minėtų autorių studijomis galime įvardinti visus galimus tradicinius auklėjimo būdus ir priemones:

1.   Auklėjamosios aplinkos išnaudojimas. Senoji karta mokė vaikaičius pagarbiai ir
jautriai elgtis gamtoje. Ji mokė vaikus gerbti kiekvieną gyvą padarą ir jo be reikalo
nežudyti, neskriausti gyvulių. Kaimo žmogui gamta ir jos objektai buvo sakralūs. Žmonės
manė, kad pažeidus sakralumą, nuskriaustoji gamta žmogui atkeršija.

Senovės lietuviai prie vaikų piktai nekalbėdavo, nesikeikdavo, nesibardavo, nepriekaištavo vieni kitiems, neapkalbinėdavo. Šeimoje buvo diegiama moralinio elgesio abėcėlė, kurioje mokoma: gražiai sugyventi su broliais, seserimis, giminėmis, kaimynais; gerbti ir mylėti tėvus, senatvėje juos globoti; gerbti svetimą nuosavybę; mylėti savo namus, gimtinę, tėvynę.

Valstiečių šeimoje, to neapibrėžiant, jaunajai kartai buvo perduodamos etninės kultūros vertybės: nuo mažens vaikai stebėjo kaime vykstančias vestuves, laidotuves, talkas, šventes, darbų pradžios ir pabaigos apeigas, buvo mokami žaidimų, šokių, dainų, klausėsi močiutės pasakų, mindavo mįsles. Taip lietuvių šeima pagal paveldėtą iš tėvų ir protėvių jaunosios kartos ugdymo ir auklėjimo sistemą mokė savo vaikus pagarbiai elgtis su žmogų supančia aplinka, žmonėmis ir savo doru elgesiu pelnyti kitų pagarbą. Šeimos darna buvo pagrįsta aukšta to meto žmonių morale, tarpusavio supratimu ir pagarba.

Šiandieninėje Lietuvoje, atgimsta tradicijos ir papročiai, šeimos juos perima iš savo tėvų arba sukuria savas, nors atotrūkis nuo pagrindinių iš kartos į kartą perduodamų tradicijų dar yra, daugelis tėvų jas atgaivina savo šeimose ir sėkmingai perduoda savo vaikams.

2.   Religinis auklėjimas. Lietuvių šeimoje vaikus iš mažens mokė žegnotis, pratino kas
rytą, vakarą kalbėti poterius drauge su visa šeima. Religines krikščioniškąsias tiesas vaikui
perteikdavo suprantamai, įtaigiai. Kiekvieną sekmadienį ir per visas didžiąsias šventes
motinos vaikus vesdavosi į bažnyčią, kurios aplinka, šventųjų paveikslai veikdavo mažųjų
vaizduotę, ugdydavo norą būti geresniems.

Prie vaikų religinio auklėjimo prisidėjo ir kaimo bendrijos atliekamos religinės apeigos (Gegužinės ir Birželinės pamaldos, rožinio kalbėjimas spalio mėnesį, Kryžiaus dienos, Žolinės ir kitos krikščioniškosios šventės). Daugelyje tokių religinių apeigų dalyvaudavo ir vaikai. Visa tai turėjo neabejotinos įtakos jų doroviniam auklėjimui.

3.  Darbinis auklėjimas. Lietuvių šeimoje buvo rūpinamasi, kad vaikai užaugtų geri ir
darbštūs žmonės. Iš mažens jie buvo pratinami dirbti įvairius darbus, padėti tėvams.
Drauge dirbdami vaikai artimai bendravo su tėvais ir vyresniais šeimos nariais. Toks
bendravimas buvo labai reikšmingas vaiko socializacijai - vaikas tiesiogiai perimdavo
valstiečio šeimos bendravimo būdą ir normas. Ugdytas tvarkingumo jausmas, visada
apeliuojant į vaiko sąmonę nederamo elgesio padariniais, atnešdavo teigiamų vaikų
auklėjimo rezultatų.

Kaip žinia, daugelis vaikų daugiavaikėse šeimose pratinami prie darbo nuo mažens, turi pareigas ir ugdosi darbštumo, atsakingumo jausmą.

4.    Patarimai. Motinai malonu, kai giriami jos vaikai, tačiau liaudies tradicijos reikalavo, kad motinos būtų kuklios, nerodytų savo vaikų nepažįstamiems, ypač perėjūnams. Patarimai lietė ne tik motinas, bet ir vaikus.

5.    Draudimai. Šeimų vartojamų tradicinių draudimų buvo gana daug. Jų tikslas -apsaugoti vaikus nuo netinkamų įpročių, polinkių. Buvo draudžiama prasivardžiuoti, juoktis iš fizinių trūkumų, rodyti liežuvį ir kt. Tėvai mokė vaikus nemeluoti, nesikišti į suaugusiųjų pokalbį, atsikalbinėti.

6.    Baudimas. Auklėjimo tradicijos nebuvo labai liberalios. Tarp draudimo ir bauginimo dar buvo taikomas bauginimas. Kaimo bendruomenėje laikytasi nuostatos, kad nusikaltusį vaiką būtina nubausti, nes nenubaustas kitą kartą jis vėl nusikals.

Švelnus baudimas kasdien buvo tėkštelėti per minkštą vietą, rimtesnis - plakimas rykšte, o didžiausia bausmė - tėvo diržas. Baudžianti ranka buvo ir mylinti, tad vaikas turėjo ją pabučiuoti. Kartais vaikai išsipirkdavo atsiprašydami tėvų, pabučiuodami ranką.

Pastebėtina, kad nykstančios lietuvių auklėjimo šeimoje tradicijos yra svarbus veiksnys, dėl kurio akivaizdžiai pablogėjo sūnų ir dukterų auklėjimas. Dauguma senųjų šeimos gyvenimo ir auklėjimo tradicijų ilgainiui buvo paneigtos arba išnyko, nes pasikeitė pats gyvenimas: padidėjo tempas, sumažėjo laisvo laiko, pasikeitė darbų pobūdis, gyvenimo sąlygos, žmonių pasaulėjauta.

Manoma, kad šiuolaikinėje šeimoje tėvai dažniausiai nenori bausti savo vaikų ir stengiasi juos auklėti liberaliai, tačiau pasitaiko šios auklėjimo nuostatos nepripažinimo ir vaikus tėvai baudžia fizinėmis bausmėmis, nesusimąstydami, kad agresija gimdo agresiją. Dėl to vaikai dažnai pakelia ranką prieš bendraamžius, daro kitokio pobūdžio nusikaltimus.

Šeimos turėtų perimti papročiuose ir tradicijose įsikūnijusią liaudišką gėrio ir grožio sampratą, kuriant šiuolaikišką stilių, gyvenimo būdą, vertybių pasaulį ir kt.