Savivaldybių biudžetų sandara

Biudžetas - tai iš prancūzų kalbos kilęs žodis (budget), reiškiantis materialinių išteklių visumą, skirtą disponavimui. Biudžetai sudaromi namų ūkiams, įvairaus tipo organizacijoms, valstybei, savivaldybėms ir pan. Ši materialinių išteklių visuma gali būti deficitinė (kai išlaidos viršija pajamas), perteklinė (kai pajamos viršija išlaidas) ir subalansuota (kai pajamos lygios išlaidoms). Perteklinis ar subalansuotas biudžetas visada yra siekiamybė.

„Finansai ir biudžetas yra pagrindinės savivaldybių politinių diskusijų temos, kurių metu nustatomi savivaldybių finansinės veiklos rėmai, priimami sprendimai, ar verta ir kaip savivaldybėms investuoti" (K. Ehrhart, S. R. Schwarz-Jung, H. Welge, 1996). Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (2004) savivaldybės biudžeto sąvoką traktuoja kaip „savivaldybės tarybos patvirtintą savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planą biudžetiniams metams". Savivaldybių biudžetuose yra kaupiamos lėšos, reikalingos atlikti įstatymuose numatytas ir valstybės deleguotas funkcijas. V. Naraškevičiūtė ir A. Lakštutienė (2007, p. 69) teigia, kad tai yra pagrindinė savivaldybės biudžeto paskirtis.

V. Meidūnas ir P. Puzinauskas (2003, p. 85) analizuodami biudžeto terminologiją, pastebėjo, kad „finansų mokslas yra nustatęs modernaus biudžeto santvarkos principus: tikrumo, vieningumo, pilnumo, specializacijos ir viešumo".

Biudžeto tikrumas (realumas) reiškia, kad į biudžetą turi būti įtrauktos tik tokios pajamos, kurios bus gautos, ir tik tokio dydžio, kokį gali pakelti ūkis. Biudžeto vieningumas (vientisumas) reiškiasi tuo, kad visos finansinio ūkio pajamos ir išlaidos į vieną biudžetą (viena savivaldybė = vienas biudžetas). Biudžeto pilnumo principas reikalauja, kad į biudžetą būtų įtrauktos visos finansinio ūkio pajamos ir išlaidos. Biudžeto viešimo principas reikalauja, kad biudžetas būtų viešai skelbiamas ir kiekvienam norinčiam su juo susipažinti lengvai prieinamas. Biudžeto specializacijos bei detalizacijos principas reiškia, kad biudžete turi būti aiškiai ir griežtai paskirstytos išlaidos: išleidžiamos tiems reikalams, kuriems buvo skirtos.

Savivaldybės biudžetas turi dvi dalis: pajamas ir išlaidas. Šios dalys yra viena nuo kitos neatsiejamos ir, pagal biudžetui keliamus reikalavimus, turėtų būti apylygės, „suformuotos be deficito, t.y. išlaidos negali būti didesnės už pajamas. Jei savivaldybei nepavyksta subalansuoti biudžeto, ji gali imti trumpalaikes ir ilgalaikes vidaus ar užsienio paskolas" (Davulis, 2006, p. 41).

1.2.1. Savivaldybės biudžeto pajamos

Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas (1997) nustato savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius ir savivaldybių biudžetams skiriamų valstybės dotacijų bei lėšų apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarką. savivaldybės biudžeto pajamos susideda iš trijų dalių:

1.      Mokestinės pajamos;

2.      Nemokestinės pajamos;

3.      Valstybės dotacijos.

„Mokestinėspajamos - tai biudžeto pajamų dalis, kurią sudaro mokesčiai" (Pagrindiniai ekonomikos..., 2012). Jos formuojamos iš savivaldybėms priskirtų mokesčių ir įstatymų nustatytos bendrųjų mokesčių dalies:

•         Fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal sveikatos draudimo įstatymą skirtas lėšas;

•         Žemės mokestis;

•         Valstybinis žemės ir valstybiniam vandenų fondui priskirtų vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;

•         Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

•         Žyminis mokestis, nustatytas žyminio mokesčio įstatyme;

•         prekyviečių mokestis;

•         Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

•         Kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.

Nemokestinės pajamos - tai biudžeto pajamų dalis, gaunama iš nemokestinių šaltinių. G. Gipienė (2001, p. 294) savivaldybių biudžetams priskiriamas nemokestines pajamas skirsto į šias grupes:

•         pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės);

•         Baudos ir pajamos iš konfiskacijų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;

•         Vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų įstatymą;

•         savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;

•         Kitos pajamos;

•         pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamose sąskaitose;

•         pajamos už nustatyta tvarka išnuomotus ir parduotus ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;

•         Kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.

Valstybės dotacijos. Dotacija - tai finansinė ir materialinė parama konkrečiai veiklai. „Valstybės biudžeto dotacijos yra skiriamos pajamų bei išlaidų skirtumams tarp savivaldybių išlyginti ir valstybės perduotoms funkcijoms atlikti" (Davulis, 2006, p. 40). Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas (1997) valstybės skiriamas dotacijas skirsto į dvi grupes:

1.      Valstybės biudžeto bendroji dotacija;

2.      Valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos.

Bendroji dotacija skiriama savivaldybių gyventojų pajamų mokesčiui išlyginti ir savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti. Specialiosios tikslinės dotacijos skiriamos valstybinėms (valstybės deleguotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti, mokinio krepšeliui finansuoti ir Seimo, Vyriausybės patvirtintoms programoms ar priimtiems sprendimams vykdyti.

Kaip buvo minėta anksčiau, perteklinis biudžetas yra siekiamybė. Tačiau kalbant apie savivaldybės biudžetui skiriamas valstybės dotacijas, šis siekis iš dalies praranda esmę, nes per biudžetinius metus nepanaudotos iš valstybės biudžeto suteiktos lėšos yra grąžinamos į valstybės biudžetą. G. Davulio (2006, p. 41) teigimu, tokia praktika turi trūkumų, nes savivaldybės yra verčiamos neracionaliai išleisti gautas lėšas ir jos ne visada būna ekonomiškai tikslingos. Būtų tikslingiau nepanaudotas valstybės biudžeto lėšas palikti savivaldybėms, jei jos numato jas panaudoti racionaliai.

Mokestinės ir nemokestinės savivaldybės biudžeto pajamos - tai nuosavos savivaldybės pajamos. Anot G. Davulio (2006, p. 40), nuosavomis šias pajamas galima vadinti tik sąlyginai, nes „Lietuvos savivaldybių nuosavos lėšos nevisiškai atitinka jų sampratą. Idealiu atveju nuosavos lėšos yra tokios lėšos, kurių formavimas visiškai priklauso nuo vietos valdžios sprendimų". Tokių lėšų Lietuvoje savivaldos teisę turintys valstybės teritorijos administraciniai vienetai savo biudžetuose praktiškai neturi. Savivaldybė gali reguliuoti tik vieną biudžeto pajamų dalį - nemokestines pajamas. O jos pajamų struktūroje užima mažiausią dalį. Taigi galime teigti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetų pajamų valdymas nėra savarankiška veikla. Todėl savivaldybėms kyla nemažai keblumų, formuojant pajamas ir planuojant išlaidų panaudojimą.

1.2.2. Savivaldybės biudžeto išlaidos

G. Gipienė (2001, p. 290) pabrėžia, kad „visais laikais ir visose valstybėse valdžios institucijų veikla buvo vertinama vienu iš pagrindinių požiūrių - ar valdžia sugeba suderinti

17 poreikius su realiomis galimybėmis, t.y. pajamomis". Todėl labai svarbu yra racionaliai įvertinti būsimas išlaidas - neviršijant pajamų ar bent jau minimizuojant skolinimosi būtinybę.

Savivaldybių išlaidos yra apibrėžiamos kaip savivaldybių asignavimų planas biudžetiniams metams. „Savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami Vietos savivaldos įstatymui ir kitiems įstatymams įgyvendinti vykdant savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų patvirtintas programas" (Buckiūnienė, 2005, p. 40). V. Meidūnas ir P. Puzinauskas (2003, p. 62) savivaldybių biudžetų asignavimų naudojimą skirsto į dvi grupes:

1.      Įstatymų deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti;

2.      Savivaldybių tarybų patvirtintoms programoms vykdyti.

Galima teigti, kad vietinė valdžia savo veiklą plėtoja tose srityse, kur paprastai privatus kapitalas nėra aktyvus ir suinteresuotas, o socialiniu požiūriu ši veikla yra būtina. Šią veiklą galima skirtyti pagal funkcinę ir ekonominę klasifikaciją (žr. 1.2 lent.).

1.2 lentelė

Savivaldybių biudžetų asignavimų klasifikacija

	Funkcinė klasifikacija		Ekonominė klasifikacija
1.	Bendros valstybės paslaugos;	1.	Darbo užmokestis ir socialinis draudimas;
2.	Gynyba;	2.	Prekių ir paslaugų draudimas;
3.	Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;	3.	Turto išlaidos;
4.	Ekonomika;	4.	Subsidijos;
5.	Aplinkos apsauga;	5.	Dotacijos;
6.	Būstas ir komunalinis ūkis;	6.	Socialinės išmokos (pašalpos);
7.	Sveikatos priežiūra;	7.	Kitos išlaidos;
8.	Poilsis, kultūra ir religija;	8.	Sandoriai su materialiuoju turtu bei finansinių
9.	Švietimas		įsipareigojimų vykdymas.
10.	Socialinė apsauga.

Šaltinis: sudaryta darbo autorės.

Funkcinės klasifikacijos pagrindu yra sudaromi savivaldybių biudžetai ir paskirstomi asignavimai. Paprastai prioritetinės finansavimo sritys yra švietimas, socialinė apsauga, ekonomika, būstas ir komunalinis ūkis.

G. Gipienės (2001, p. 290) pastebėjimu, tiesioginę įtaką savivaldybių biudžetų pajamoms ir išlaidoms turi šalies ekonominė būklė, jos nuosmukio ar augimo problemos, tačiau galima įvardyti ir daugybę kitų prielaidų, kurios turi didelę įtaką biudžeto pajamoms ir išlaidoms. Biudžeto pajamų surinkimo efektyvumas priklauso nuo verslo apmokestinimo sąlygų, mokesčių įstatymų, nuo mokesčių administravimą vykdančių institucijų efektyvaus darbo ir kt.

Veiksnius, įtakojančius savivaldybių biudžetų pajamas ir išlaidas, galima suskirstyti į tris grupes:

1.      Šalies ekonominiai veiksniai: bendrasis vidaus produktas (BVP), bazinės mėnesinės algos dydis, pagrindinis neapmokestinamasis minimumas ir kt.

2.      Savivaldybės ekonominiai veiksniai: veikiančių ūkio subjektų skaičius, tiesioginės užsienio investicijos, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis ir kt.

3.      Savivaldybės socialiniai veiksniai: gyventojų skaičius, darbingo amžiaus gyventojų skaičius, bendrojo lavinimo mokyklų mokinių skaičius, socialinės pašalpos gavėjų skaičius ir kt.

Savivaldybės, formuodamos pajamas ir planuodamos išlaidas, turi atsižvelgti į šiam procesui keliamus reikalavimus. Tai biudžeto formavimo principai ir metodai. Jie nusako pagrindinius biudžeto bruožus ir jo sudarymo būdus.

1.3.    Savivaldybių biudžetų formavimo principai ir sudarymo metodai

Kiekvienos savivaldybės paskirtis - kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą derinant bendrijos ir valstybės interesus. Kad ši paskirtis būtų prasminga ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu, savivaldybė turi racionaliai formuoti ir įgyvendinti biudžeto projektą. Anot V. Naraškevičiūtės (2008, p. 150), „biudžeto formavimo principai turi didžiulę įtaką ekonominiams procesams, o šių principų ignoravimas - lengviausias ir ekonominiu požiūriu neefektyviausias būdas".

V. Naraškevičienė (2008, p. 150), teigia, kad yra svarbu aptarti principus, apsprendžiančius savivaldybių biudžetų formavimą, jei norima įvertinti jų įtaką ekonominiams procesams. Taip pat ji teigia, kad mokslinėje literatūroje išskiriama daug ir įvairių biudžeto formavimo principų ir aptaria keleto autorių nuomones (žr. 1.3 lent.).

1.3 lentelė

Savivaldybių biudžetų formavimo principai

G. Davulis (2007, p. 33), įvardindamas savivaldybių biudžeto formavimo principus, pasirenka A. Astrausko ganėtinai platų jų paskirstymą ir remiasi nuomone apie šiuolaikinių demokratinių šalių praktikoje nusistovėjusius pagrindinius principus, kuriais remiantis savivaldybės formuoja savo biudžetus, ir trumpai juos charakterizuoja:

•         Nuolatinių funkcijų atlikimo principas reikalauja, jog savivaldybei įstatymais priskirtos funkcijos turi būti nuolat ir stabiliai vykdomos. Tai reiškia, kad savivaldybių biudžete numatytos išlaidos turi būti adekvačios jų funkcijoms.

•         Taupumo ir ekonomiškumo principas reiškia, jog savivaldybių biudžetinės lėšos turėtų būti naudojamos efektyviausiu būdu.

•         Biudžeto balanso principas reikalauja, jog savivaldybių biudžetai būtų subalansuoti. „Biudžeto balansas - tai biudžeto pajamų ir išlaidų skirtumas. Pirminis biudžeto balansas būna arba perteklinis, arba deficitinis. Perteklinio biudžeto atveju, skirtumas panaudojamas valstybės ar savivaldybės skolai mažinti, o deficitinio biudžeto atveju, stengiantis subalansuoti biudžetą, yra didinama skola" (Naraškevičiūtė, 2008, p. 150).

•         Realaus kasos darbo principas įpareigoja į biudžeto projektą įtraukti tik realias pajamas ir realias išlaidas.

•         Biudžeto visuotinumo principas reiškia, jog į biudžeto projektą privalo būti įtrauktos visos savivaldybės gaunamos pajamos bei visos išlaidos.

•         Bendro išlaidų padengimo principas reikalauja, jog visos biudžeto pajamos privalo būti skiriamos maksimaliam biudžeto išlaidų padengimui.

•         Individualaus įvertinimo principas reikalauja, kad visos savivaldybės biudžeto pajamos ir išlaidos būtų aiškiai išskirstytos pagal pajamų kilmę ir išlaidų paskirtį.

•         Viešumo principas reiškia, jog biudžeto projektas būtų prieinamas visuomenei, institucijoms bei interesų grupėms ir sudaromos sąlygos suinteresuotiems pateikti savo pastabas ir siūlymus, kurie privalo būti viešai įvertinti.

Anot V. Naraškevičiūtės (2008, p. 150), geriausiai užsienio autorių patirtį apibendrino K. Ehrhart, kuris nustatė, kad „savivaldybių veiklą reglamentuojantys įstatymai numato tokius privalomus biudžeto formavimo principus: nuolatinio funkcijų atlikimo, taupumo ir ekonomiškumo, biudžeto balanso, biudžeto teisingumo ir aiškumo, realaus kasos darbo, biudžeto pilnumo, bruto įvertinimo, individualaus įvertinimo, bendro išlaidų padengimo, viešumo".

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti biudžeto balanso principui, nes labai svarbu, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp pajamų ir išlaidų. Tik racionaliai paskirstytos išlaidos pagal realias

pajamas (realaus kasos aparato principas) gali būti įvertintos kaip efektyvios ir ekonomiškai pagrįstos. Biudžeto balanso principas yra vienintelis, įteisintas teisės aktu - biudžeto sandaros įstatymu, kuriame skelbiama, kad savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti be deficito.

Minėti savivaldybių biudžetų formavimo principai - tai reikalavimai savivaldybių biudžetams, kuriuos įgyvendinant savivaldybių veikla tampa kryptingesnė ir racionalesnė. Kitaip tariant, šie principai nupiešia drausmingumo rėmus, kurie riboja savivaldybių laisvę ir riziką daryti klaidas, formuojant biudžetą.

Finansų teorija nurodo šiuos savivaldybių biudžetų sudarymo metodus:

•         Didėjančio (augančio) biudžeto sudarymo metodas. Anot G. Davulio (2007, p. 34), „tai ne kas kita, o atnaujintas praėjusių metų biudžeto variantas, patikslintas atsižvelgiant į infliacijos poveikį ir į numatomos veiklos pokyčius". Šio metodo trūkumas yra tai, kad naudojami duomenys, kurie yra orientuoti į praeitį, o ne į ateitį, taigi yra nepalankūs naujovėms, todėl „pažanga ateina ne dideliais šuoliais, o mažyčiais žingsneliais" (Astrauskas, 1999, p. 8).

•         Bazinio biudžeto sudarymo metodas. Šis metodas panašus į didėjančio biudžeto sudarymo metodą. Skirtumas tas, kad formuojant biudžetą pagrindu imamas tam tikrų, t.y. bazinių metų biudžetas. „Daugiausia dėmesio skiriama nustatyti bazę ir bazės atskirų elementų pasikeitimus tiek dėl infliacijos, tiek ir dėl naujos veiklos arba plėtros" (Astrauskas, 1999, p. 8). Šis metodas orientuotas į biudžeto plėtojimo galimybes, nes yra įvertinamos ne tik trumpalaikės, bet ir ilgalaikės tendencijos. Tačiau tai reikalauja daug darbo sąnaudų ir, žinoma, patirties.

•         Nustatytų ribų (fiksuotų limitų) sudarymo metodas. E. Buškevičiūtės (2006, p. 124) teigimu, „taikant šį metodą, atskiriems veiklos sektoriams iš anksto žinoma skiriamų išlaidų bendra apimtis. Finansų komitetas, įvardijęs planuojamais biudžetiniais metais numatomas gauti pajamas, atskiriems komitetams paskirsto „išlaidų limitus", kurių privalu laikytis" .

•         Kritinių dydžių metodas. Dar vadinamas pokyčių planavimo arba marginaliniu metodu. Taikant šį metodą, dėmesys sutelkiamas ties nauja veikla ir jos finansavimu, „darant prielaidą, jog bazinių metų veikla bei jos finansavimas mažai kis. Savivaldybės biudžeto projekto rengime dalyvaujančios tarnybos nurodo konkrečias veiklas, jos prioritetus bei finansavimo apimtis" (Davulis,

2007, p. 34).

•      Siekiamų rezultatų biudžeto sudarymo metodas ir jo pagrindu sukurtas programinio biudžeto sudarymo metodas. Taikant šį metodą, daugiausia dėmesio skiriama programų tikslams ir rezultatams, gautiems siekiant užsibrėžtų tikslų,

21 taip pat ir finansiniams ištekliams, panaudotiems tikslams pasiekti. „Biudžetas yra tarsi padalijamas į programines dalis, o iš komitetų ir administracijos skyrių, atsakingų už tam tikrą sektorių ar sritį, reikalaujama konkrečių užduočių ir veiklos planų" (Astrauskas, 1999, p. 9).   Anot G. Davulio (2007, p. 34), šis metodas pasiteisina tik esant gerai veikiančiai savivaldybės strateginio valdymo sistemai, nes yra gana sudėtingas ir reikalauja aukštos darbuotojų kvalifikacijos. •   „Nulinio pagrindo" biudžeto formavimo metodas ir jo pagrindu sukurtas biudžeto sudarymo blokais metodas. Taikant šį metodą, reikia nuolat peržiūrėti ir  tikslinti   savivaldybės  vykdomas  programas,  kurių  įgyvendinimas  ir finansavimas gali kisti dėl įvairių priežasčių bei savivaldybės institucijų sprendimų. Ištekliai atskiroms sferoms gali būti perskirstomi gana radikaliai, pradedant nuo nulio. A. Astrauskas (1999, p. 9) biudžeto sudarymo blokais metodą apibūdina remdamasis Danijos savivaldybių patirtimi: „savivaldybės taryba priima politinį sprendimą ir preliminariai suskirsto „išlaidų limitus" pagal 10 - 12 sektorių ir komitetus bei administracijos skyrius įpareigoja pateikti siūlymus (sprendimų blokus), kokius veiklos ar paslaugų būtina atsisakyti, norint biudžetą (išlaidų limitą) sumažinti, pvz., 10 arba 15 procentų". Šiuo metu Lietuvos savivaldybėse yra taikomas programinio biudžeto sudarymo metodas. LR Seimas 1998 m. priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros koncepcijos", kuria tiek vyriausybė, tiek ir savivaldybės, sudarinėdamos ir vykdydamos biudžetus, yra įpareigotos taikyti būtent šį metodą.

1.4.    Savivaldybės biudžeto sudarymas, vykdymas ir kontrolė

Biudžeto sudarymas (planavimas) - tai biudžeto pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniams metams. Šis procesas apima biudžeto rengimą, svarstymą ir tvirtinimą.

G. Davulio (2007, p. 36) teigimu, „savivaldybių biudžetų rengimo procesas gana sudėtingas, nes jį reglamentuoja nemažai teisės aktų". Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos patvirtinimo" (2001) teigiama, kad savivaldybių biudžetų projektai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintais savivaldybių biudžetų finansiniais rodikliais, valstybinės statistikos duomenimis, savivaldybės tarybos patvirtintomis socialinėmis, ekonominėmis ir kitomis programomis, savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų programomis ir jų sąmatų projektais. Remiantis šiais šaltiniais, savivaldybių vykdomosios institucijos (savivaldybių administracijų direktoriai) rengia biudžetų projektus pagal valdybų nustatytą tvarką.

Anot R. Lazdyno (2005, p. 214), ateinančių metų biudžeto projekto rengimas prasideda, kai tik pradedamas vykdyti šiemetinis biudžetas. Savivaldybės tarybos Finansų komitetas, gavęs ką tik užbaigtų metų biudžeto vykdymo apyskaitą, pakoreguoja pajamų prognozę ateinantiems metams ir pateikia skyriams „biudžeto lubas" - kontrolinius didžiausios jų funkcijos finansavimui įmanomos per ateinančius trejus metus skirti dotacijos skaičius.

Savivaldybių vykdomosios institucijos parengtus biudžetų projektus teikia savivaldybių taryboms. Jos svarsto biudžetų projektus, atsižvelgdamos į savivaldybių vykdomųjų institucijų pranešimus, tarybos komitetų siūlymus bei išvadas ir vadovaudamosi tarybų patvirtintais komitetų darbo nuostatais.

Savivaldybės biudžetas tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu, kuriame nurodoma visa pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis bei visa asignavimų suma ir jų paskirstymas atitinkamoms institucijoms šių programoms vykdyti. „Biudžetas priimamas lapkričio pabaigoje - gruodžio pradžioje ir paskelbiamas spaudoje, internete ar kitose informavimo priemonėse. Iki finansinių metų pradžios priimtas sprendimas nebeperžiūrimas ir nebekeičiamas. Tačiau, jeigu metų pradžioje paaiškėja, kad praėjusiais metais į biudžetą pajamų buvo surenkama žymiai daugiau, negu prognozuota, pradedamas rengti ir supaprastinta tvarka svarstyti papildomas biudžeto planas kitoms, prioritetų plane įrašytoms programoms finansuoti" (Lazdynas, 2005, p. 215).

Savivaldybių biudžetų vykdymą, susijusį su patvirtinto biudžeto pajamų ir išlaidų dalių vykdymu, organizuoja savivaldybių administracijų direktoriai ir reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos patvirtinimo" (2001). V. Meidūnas ir P. Puzinauskas (2003, p. 79) interpretuodami šias taisykles, numatė, kad savivaldybių biudžetų vykdymą Vyriausybė organizuoja per jų suformuotus valdymo organus bei kitas šioms taryboms priklausančias įstaigas bei įmones.

Biudžeto kontrolės uždavinys - tikrinti ir įspėti, kad į biudžetą būtų teisingai renkami pinigai. Savivaldybių biudžetus tikrina rajonų ir miestų savivaldybių suformuotos kontrolės tarnybos: „kaip administruojamos pajamos, kaip valdyba vykdo biudžeto kontrolę, kaip savivaldybės viešojo administravimo institucijos įgyvendina biudžeto planą, prižiūri tarybos Kontrolės komitetas, kas ketvirtį biudžeto pajamų ir išlaidų tikslingumo auditą atlieka savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, politinės kontrolės funkcija patikima tarybos Finansų komitetui" (Lazdynas, 2005, p. 216). Biudžetus tikrinančios žinybos kontroliuoja, kaip yra renkamos lėšos į biudžetą, ar įmonės, įstaigos ir organizacijos vykdo savo prievoles biudžeto atžvilgiu, kaip yra naudojamos lėšos, ar yra laikomasi finansinės drausmės.

„Kontrolės formos yra įvairios: atliekamos biudžetinių įstaigų ir organizacijų finansinės veiklos revizijos ir patikrinimai; ūkio subjektų ūkinės bei finansinės veiklos revizijos ir patikrinimai; mokesčių inspekcijų atliekami mokesčių mokėjimo teisingumo patikrinimai. Rajonų ir miestų savivaldybių kontrolės institucijos vykdo žinybinę finansinę kontrolę ir įstatymų nustatytu laiku daro dokumentų revizijas pavaldžiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose" (Meidūnas, Puzinauskas, 2003, p. 83).

Apibendrinant būtų galima teigti, kad gerai organizuotas biudžeto projekto rengimas, svarstymas ir tvirtinimas bei patvirtinto biudžeto vykdymas ir kontrolė yra pagrindiniai savivaldybės finansų efektyvaus tvarkymo elementai. Ir tik šie elementai gali užtikrinti savivaldybės lėšų naudojimo našumą bei garantuoti planuojamų išlaidų finansavimą.