Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas

Vaiko teisių konvencijoje pažymėta, kad pagrindinės institucijos, atsakančios už vaiko ugdymą, jo asmenybės tarpsmą yra šeima ir mokykla. Šeimos ir mokyklos svarba buvo aktuali visas laikmečiais. Šiandien vėl atsigręžiama į šeimą ir pabrėžiamas jos statusas visuomenėje. LR Konstitucijoje teigiama: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą" (LR Konstitucija, 1996: 39 str. 16).

Patys seniausi rašytiniai šaltiniai teikią duomenų apie lietuvių šeimą, turtinius jos narių santykius, buities smulkmenas pasirodė XIII amžiuje. Daug dėmesio vaikų auklėjimui šeimoje XIX- XX amžiuje skyrė žymūs mūsų šalies pedagogai ir mokslininkai: P.Vileišis, J.Šliūpas, G.Petkevičaitė-Bitė, Vydūnas, M.Pečkauskaitė, vėliau - J.Vabalas-Gudaitis, S.Šalkauskis, A. Maceina, J. Laužikas, A. Šerkšnas ir kiti.

Kaip psichologui ir pedagogui J.Vabalui-Gudaičiui pirmiausia rūpi vaikų auklėjimo šeimoje efektyvumas. Vienas žymiausių Lietuvos mokslininkų, aktyviai dirbusių filosofijos ir edukologijos srityse, S.Šalkauskis atskleidė šeimos vaidmenį vaiko asmenybės socializacijoje - šeimai jis skiria pirmą vietą tarp pašauktųjų ugdymo veiksnių (tokių kaip Bažnyčia, mokykla, pedagogai, visuomenė).

Šeimos svarbą normaliam vaikų vystymuisi akcentavo užsienio pedagogai ir mokslininkai K.Ušinskis, P.Kapterevas, P.Lesgaftas. A.Makarenkos ir J.Komenskio studijos išryškina darbinio auklėjimo šeimoje prioritetus, o vaikų auklėjimo daugiavaikėje šeimoje ypatumais savo darbuose domėjosi A.Makarenka ir V.Titarenko. Šeimos ir mokyklos glaudžias sąsajas įžvelgė ir savo mokslinę veiklą tam paskyrė užsienio pedagogai M.Aderis, V.Krumas, A.Faber, E. Mazlish, R.Arends, L. Stoll, D.Finh ir kiti.

Šeimos ugdomajai veiklai visais laikmečiais ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos švietėjai ir mokslininkai Z.Bajoriūnas, J.Uzdila, K.Miškinis, J.Litvinienė, visais kaitos tarpsniais šeimos problemas savo moksliniuose darbuose nagrinėjo daugelis lietuvių pedagogų: M.Gaigalienė, M.Barkauskaitė, V.Aramavičiūtė, B.Bitinas, J.Jovaiša, R.Braslauskienė, P.Dereškevičius ir kiti.

Lietuvos šeimos, kaip pagrindinės visuomenės institucijos, santykius reglamentuoja LR Konstitucija, LR civilinis kodeksas ir kiti įstatymai, taip pat LR tarptautinės sutartys. LR Konstitucijoje teigiama: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę" (LR Konstitucija, 1996: 38 str. 116).

Remdamiesi LR Konstitucija galime teigti, kad valstybė turėtų skirti ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui.

Lietuvoje šeimos padėtis ir jos raidos kryptys šiandien yra sudėtingos. Sparčiai nyksta tradiciniai lietuviškos šeimos bruožai, labai mažas gimstamumas nebeužtikrina kartų kaitos, nerimą kelia vis didėjantis socialinės rizikos šeimų ir beglobių vaikų skaičius. Tai galima teigti iš spaudoje pasirodančių duomenų ir faktų, sudėtingų ugdymo problemų mokyklose, didėjančio vaikų nusikalstamumo ir kt.

Analizuojant bendrą statistinę demografinę situaciją, reikia pastebėti, kad lyginant su 1990 metais ji pasikeitė iš esmės. Šią situaciją lemia įvairūs procesai: laisvosios rinkos formavimas, įvairių reformų vykdymas, taip pat valstybės ir visuomenės požiūris į daugiavaikę šeimą. Šiandieninėje visuomenėje daugiavaikė šeima yra tapatinama su socialinės rizikos šeima. Tiesa, tyrimai rodo, kad pakankamai didelis procentas daugiavaikių šeimų priklauso socialinės rizikos šeimų grupei, o ir pati visuomenė pradeda kelti problemą, kad šios šeimos naudojasi visomis valstybės privilegijomis (jų vaikai išlaikomi savaitiniuose lopšeliuose-darželiuose, vaikų globos namuose, internatuose, vaikai gauna nemokamą maitinimą mokyklose). Daugelis daugiavaikių šeimų gyvena iš pašalpų, net nesistengdamos susirasti darbo, nes tai nuostolinga šeimai, ji neteks lengvatų. Auga antra prašančių ir savimi nepasirūpinančių šeimų karta. Tačiau tokia situacija nėra visuotina, ką patvirtina istorinė patirtis, mūsų tyrimai ir gyvenimas.

Reikšminga kita grupė daugiavaikių šeimų, kurios yra tvarkingos, savais vaikais kaip įmanoma besirūpinančios, tačiau esant sudėtingai ekonominei situacijai, pastarosioms ypatingai sunku materialiai išlaikyti savo vaikus, dalyvauti kultūrinio - šviečiamojo pobūdžio renginiuose, jos neturi galimybės prasmingai pailsėti ar susipažinti su žymiausiomis mūsų krašto vertybėmis t.y. duoti savo vaikams tai, ko reikia augančiam žmogui: kaloringo maisto, padoraus rūbo, žaidimo, prasmingų patirčių, intelektualumo.

Manome, kad šiose šeimose yra dar likęs tvirtas lietuviškumo pagrindas, kuris šiandieninėje situacijoje reikalingas ypatingo valstybės ir regioninės politikos dėmesio. Teigiame, kad tvirtos daugiavaikės šeimos išlikimui šių dienų politika nėra gera, kadangi dokumentas, pasirašytas V.Blinkevičiūtės teigia, kad vienam iš socialinės rizikos šeimų tipų priklauso šeimos, kurios „per daug laiko praleidžia darbe"(Įsakymas Nr.A1-207, 2003:1). Tik iš dalies sutikdami su šiuo teiginiu galime tvirtinti, kad normaliam doros daugiavaikės šeimos fizinių ir dvasinių reikmių tenkinimui darbas yra vienintelė išeitis, tačiau tokios šeimos negalime tapatinti su socialinės rizikos šeima.

Darbo autorės, kaip praktikės, daugiavaikės motinos ir nevyriausybinės organizacijos vadovės, dirbančios su daugiavaikėmis šeimomis nuomone, daugiavaikės šeimos yra dviejų tipų: probleminės - socialinės rizikos ir doros - Lietuvos kaimiškų šeimų tęsinys. Autorę domina pati opiausia problema - kaip išsaugoti lietuvišką daugiavaikę šeimą, kuri dorai auklėtų savo vaikus ir tęstų tautines tradicijas, išlaikytų tautines šaknis.

Problema - neteisingas valstybės ir visuomenės požiūris į daugiavaikę šeimą, gebančią dorai auklėti savo vaikus.

Hipotezė - sėkmingas vaikų auklėjimas įmanomas pilnoje daugiavaikėje šeimoje esant palankioms valstybės politikos ir padėties visuomenėje sąlygoms.

Tyrimo objektas - šeimos gyvenimo organizavimas pilnoje daugiavaikėje šeimoje, auklėjančioje keturis ir daugiau vaikų.

Tyrimo tikslas - ištirti daugiavaikės šeimos vaikų auklėjimo galimybes nustatant

sėkmingo auklėjimo prielaidas.

Uždaviniai:

1)     Išanalizuoti pedagoginę - psichologinę literatūrą vaikų auklėjimo ir ugdymo šeimoje klausimu.

2)     Susipažinti su LR Vyriausybės priimtais įstatymais šeimos politikos klausimu.

3)     Nustatyti daugiavaikės šeimos gyvenimo organizavimo ypatumus.

4)     Ištyrinėti auklėjimo nuostatas, tradicijas, santykius ir auklėjimo stilių daugiavaikėse šeimose.

5)   Išnagrinėti sėkmingo daugiavaikės šeimos vaikų auklėjimo prielaidas.
Kokybinis iš dalies kiekybinis - fenomeloginis tyrimas.

Tyrimo metodai:

Anketinė apklausa buvo taikoma 1- ame tyrimo etape vaikų ugdymo įstaigose (vaikų darželiuose ir mokyklose) norint išsiaiškinti dėl kurių vaikų iš daugiavaikių šeimų pedagogai teigiamai atsiliepia.

Interviu - kokybinis tyrimas sistemingas, standartizuotas, taikomas natūralioje aplinkoje tiesiogiai kalbantis nagrinėjama tema su respondentu. Iš anksto buvo numatomi pokalbio kontūrai ir klausimų ratas, į kuriuos reikėjo gauti atsakymus.

Kokybinei informacijai rinkti panaudota dar vienas būdas - stebėjimas. Duomenys buvo fiksuojami užrašuose.

Sėkmingas vaikų auklėjimas didele dalimi priklauso nuo valstybės politikos daugiavaikės šeimos atžvilgiu, todėl aiškinantis šį aspektą panaudota dokumentų analizės metodas.

Imtis:

1.      Tyrime dalyvavo 20 pilnų (tėvas ir motina) daugiavaikių šeimų, auginančių ir auklėjančių keturis ir daugiau vaikų, gyvenančių Panevėžio mieste ir rajone. Interviu metu buvo apklausta 40 respondentų ( tėvų ir motinų).

2.      Pedagogų, ugdančių minėtų šeimų 52 ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus, anketinė apklausa.

3.      20-ies socialinės rizikos šeimų, auginančių ir auklėjančių keturis ir daugiau vaikų, dokumentų analizė Vaikų teisių apsaugos tarnyboje.