Vietos savivalda Lietuvoje nėra naujiena

Vietos savivalda Lietuvoje nėra naujiena. Ji turi istorines šaknis, siekiančias pirmykštę bendruomenę ir viduramžius, yra buvusi kelių formų, gyvavusi ir okupacijos sąlygomis, ir laisvoje Lietuvoje, veikiama tiek vietos įstatymų, tiek ir tarptautinių dokumentų. Vietos savivaldos sistemą ir jos finansus nagrinėjo Algirdas Astrauskas, Gediminas Davulis, Rimantas Lazdynas, Romas Stačiokas, Justinas Rimas, Violeta Naraškevičiūtė, Eugenija Buškevičiūtė, Olga Buckiūnienė, Paulius Puzinauskas, Vitoldas Miedūnas ir kt.

1.1.    Savivaldybės ir vietos savivaldos samprata bei funkcijos

A. Astrausko (2011, p. 294) pastebėjimu, visuose šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose savivaldybės apibrėžimas yra pateikiamas skirtingai (žr. 1.1 lent.) ir tai „rodo, kad nėra vieno požiūrio į šį sudėtingą politinį socialinį fenomeną."

1.1 lentelė

Savivaldybės apibrėžimai Lietuvos Respublikos teisė aktuose

Teisės aktas	Savivaldybės apibrėžimas
Lietuvos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas (1994-07-12)	Tai LR teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jo gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal LR Vietos savivaldos ir kt. įstatymus.
LR konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas	Tai įstatymu numatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenė, turinti Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę.
Vietos savivaldos įstatymas (red. 2008-09-15)	Tai įstatymo numatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją bei kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo.
Šaltinis: Sudaryta darbo autorės, remiantis A. Astrausko (2011, p. 294) pateikta savivaldybės apibrėžimų analize.

Visuose teisės aktuose apibrėžimo pagrindą sudaro frazė „valstybės teritorijos administracinis vienetas", kurią galima laikyti pagrindiniu savivaldybės požymiu (apibrėžta teritorija). Toliau yra interpretuojami kiti savivaldybės požymiai:

1. Juridinio asmens statusas, kurio veiklą reglamentuoja įstatymai;

2.      Bendras tikslas - socialinių ir ekonominių gyvenimo sąlygų gerinimas. Šis tikslas įgyvendinamas renkant savivaldybės tarybą, kuri sudarydama atskaitingus organus, siekia bendro tikslo;

3.      Gyventojų bendrumo pagrindas - jų gyvenimas toje pačioje teritorijoje. Tai reiškia, kad savivaldybė yra savarankiška ir nepriklausoma nuo kitoje teritorijoje gyvenančių žmonių socialinių susivienijimų.

Vietos savivaldos ir savivaldybės apibrėžimų turinį analizuodamas A. Astrauskas (2011, p. 283) pabrėžė, kad „vietos savivalda turi daug „veidų":

•         tai ir valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenei laiduota savivaldos teisė;

•         tai ir valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas;

•         tai ir teritorinių bendruomenių valdžia, kuri nėra tiesiogiai pavaldi valstybės valdžiai;

•         tai ir vietinė viešojo administravimo sistema, funkcionuojanti kitais nei valstybės valdžia teisiniais pagrindais;

•         tai ir specifinė Valstybės Tautai priklausančio suvereniteto pasireiškimo forma;

•         ir t. t.

Apibendrinant visus apibrėžimus, galima teigti kad „vietos savivalda - tai savivaldybės bendruomenės ir jos išrinktų atstovų bei jų suformuotų ir kontroliuojamų viešojo administravimo institucijų teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus" (Lazdynas, 2005, p. 140).

Vietos savivaldos raidą užsienio šalyse tyrinėję R. Stačiokas ir J. Rimas (2002, p. 144), padarė išvadą, kad savivalda yra gimininga federalizmui, nes vietiniai valdžios organai ir savivaldos federalizmo sąlygomis yra formuojami visuotinių rinkimų pagrindu ir demokratiškai išrinktoms valdymo struktūroms pripažįstamos juridinio asmens teisės. Anot autorių, pagrindinis skirtumas - administracinės teritorijos atlieka tik administracinę funkciją, į jų kompetenciją neįeina konstitucinė ar įstatymų leidimo funkcija. Vadinasi, centrinė valdžia sprendžia politinius uždavinius (gynyba, užsienio politika, nacionaliniai finansai ir pan.), o vietinė valdžia vykdo tam tikras valdymo funkcijas (švietimas, kelių priežiūra, viešosios tvarkos saugojimas ir pan.).

„savivaldybės funkcijos - tai savivaldybių konkrečios veiklos poreikis nuolat jų valdomose teritorijose vykstantiems socialiniams - ekonominiams procesams. Būtent funkcijų sistema turi didžiulį poveikį savivaldos sistemos struktūrai" (Naraškevičiūtė, 2008, p. 152).

1.1 pav. Lietuvos savivaldybių funkcijos

Šaltinis: Sudaryta darbo autorės, remiantis E. Buškevičiūtės (2006, p. 126) pateiktu savivaldybių funkcijų modeliu.

Savarankiškos funkcijos kitaip dar vadinamos autonominėmis, prigimtinėmis. R. Lazdyno (2005, p. 56) teigimu, šias funkcijas savivaldos institutas paveldėjo iš bendruomenės santvarkos. „Savarankiškasias funkcijas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesams" (Astrauskas, 2003, p. 20). joms priskiriama ikimokyklinių vaikų ugdymas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas, maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo bei bendrojo lavinimo įstaigose, suaugusiųjų neformalusis švietimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas bei išlaikymas, sveikatos priežiūros rėmimas iš savivaldybės biudžeto, dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį, turizmo ir poilsio organizavimas, gamtos bei kultūros paveldo objektų saugojimas, sąlygų verslo plėtrai sudarymas ir kitos funkcijos. Šių funkcijų vykdymo nekontroliuoja valstybė. Savivaldybės gali pačios savarankiškai spręsti jų vykdymo (ar nevykdymo) klausimus.

Priskirtosios funkcijos dar vadinamos ribotai savarankiškomis. Anot A. Astrausko (2003, p. 21), vykdant šias funkcijas atsiranda minimali kontrolė, nes savivaldybės nebegali jų nevykdyti. Turi būti skiriamas bent minimalus finansavimas šiose srityse: vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas, vaikų ir jaunimo teisių apsauga, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, šilumos ir vandens tiekimo bei valymo organizavimas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra ir daugelis kitų funkcijų.

Valstybinės funkcijos - tai perduotos savivaldybėms valstybės funkcijos. Vykdant šias funkcijas, savivaldybės yra dar labiau suvaržytos. jų vykdymui skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto specialiųjų dotacijų forma. Nepanaudota specialiųjų dotacijų dalis, pasibaigus biudžetiniams metams, gražinama į valstybės biudžetą. Šioms funkcijoms priskiriama: civilinės būklės aktų registravimas, savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas, socialinių išmokų apskaičiavimas ir mokėjimas, valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo pasitikėjimo teise, statistikos duomenų teikimas ir kitos įstatymų perduotos funkcijos.

Sutartinės funkcijos - tai tokios, kurias įmonės ir organizacijos atlieka pagal sutartis su savivaldybe. „Tai įvairūs bei atskiri pavieniai darbai, kuriuos sunku iš anksto numatyti. Pvz., vasaros lauko kavinių įrengimo sutartys, reklaminės sutartys, ilgalaikio turto nuomos ir pardavimo sutartys ir t.t." (Buškevičiūtė, 2006, p. 125).

Viešojo administravimo funkcijas atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, valdyba, meras, savivaldybės administracija ir tarnybos bei tarnautojai.

Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba fiziniai ir juridiniai asmenys pagal sutartis, sudarytas su savivaldybėmis. Viešosios paslaugos teikiamos nemokamai arba už tokį mokestį, kuris padengtų tik su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Viešųjų paslaugų teikimas negali būti susijęs su pelno siekimu.

Tirdami Lietuvos politinę sistemą, A. Krupavičius ir A. Lukošaitis (2004, p. 490) aiškiai išskyrė vietos savivaldos ir savivaldybės sąvokų esmę ir skirtumus: vietos savivalda - tai teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis, o savivaldybė - tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis šią teisę. Tačiau tai nereiškia, kad savivaldybė, turėdama savivaldos teisę, gali visiškai laisvai valdyti valstybės apibrėžtą teritoriją. Ši teisė yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (1994), kuris „nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus."

Apibendrinant galima pasakyti, kad savivaldybė yra apibrėžiama kaip laisvas ir savarankiškas viešasis juridinis asmuo, kuriam LR Konstitucija suteikia savivaldos teisę. Tačiau „savivaldybės negali savarankiškai nustatyti savo kompetencijos. Jų kompetenciją nurodo valstybės valdžios institucijos" (Krupavičius, Lukošaitis, 2004, p. 505). Savivaldos galią minimizuoja LR Vietos savivaldos įstatyme 5 straipsnyje numatytos savivaldybių funkcijos, aiškiai apibrėžiančios ribotą savivaldos laisvę.