Optimali valiutos zona (OVZ) yra apibrėžiama kaip geografinė teritorija

Optimali valiutos zona (OVZ) yra apibrėžiama kaip geografinė teritorija, kurioje bendra valiuta sukurtų didžiausią galimą ekonominę naudą šalims. Optimalios valiutos zonos teoriją 1960 metais iškėlė Robert Mundell, jis teigė, kad šalims turėti atskiras valiutas nėra ekonomiškai naudinga. Šis teiginys ypač tinka valstybėms, kurios palaiko glaudžius ekonominius santykius viena su kita. Bendra valiuta tarp tokių valstybių leidžia geriau integruoti kapitalo rinkas bei skatina prekybą tarp šalių. Tačiau neigiama bendros valiutos pusė ta, kad tai neigiamai veikia šių šalių gebėjimą įtakoti monetarinę ir fiskalinę politiką, kai reikia imtis priemonių ekonomikos stabilizavimui (Investopedia žodynas, 2012).

Vienas iš pagrindinių Mundell klausimų dėl optimalios valiutos zonos buvo kokio dydžio turėtų būti teritorija, kurioje optimalu turėti vieną valiutą. Šis klausimas dažnai išskaidomas į dvi dalis. Visų pirma, ar valstybė X yra optimali valiutos zona t.y. ar valstybė X turi tokias charakteristikas, kurios leidžia jai savo valiutą naudoti optimaliai visoje teritorijoje ir ar atskiriems šios šalies regionams nebūtų naudingiau turėti atskiras valiutas. Visų antra, svarstoma ar valstybei X nebūtų geriau prisijungti prie kitų valstybių ir tapti didesnės valiutos zonos nare (Horvath J., 2003).

Mundell (1961) tai pat nurodė, kad valiutų sąjungos egzistavimo sėkmė priklauso nuo to ar ši sąjunga yra optimali valiutos zona. Optimalios valiutos zonos teorijoje teigiama, kad jei tam tikra valiutų sąjunga nėra OVZ tuomet kai kurie valiutos sąjungos nariai patirs makroekonominius nuostolius t.y. nuolatinis aukštesnis nedarbo lygis, mažesnė gamyba. Šie nuostoliai netgi nusveria makroekonominę naudą gaunamą dėl bendros valiutos t.y. mažesnės sandorių ir apsidraudimo išlaidos (Yuceol H. M., 2003).

Kenen (1961) ir McKinnon (1963) apibrėžė optimalios valiutos zonos kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti ar tam tikram regionui ar šalims yra naudinga turėti bendrą valiutą (Yuceol H. M., 2003). Šie ir keletas kitų autorių kriterijų yra pateikiami žemiau esančioje lentelėje.

OVZ kriterijus

Ekonomikos atvirumo laipsnis

Verslo ciklų koreliacija

Darbo rinkos mobilumas

Gamybos diversifikacija

Bendra fiskalinių mokėjimų sistema

Paaiškinimas

Šalis, kurios pagrindiniai prekybos partneriai yra optimalioje valiutos zonoje, gali turėti daugiausiai naudos būdama OVZ nare, nes sumažinamas neapibrėžtumas dėl valiutų kursų svyravimo ir sandorių kainos sumažėja. Todėl kuo valstybė yra atviresnė tuo naudingiau turėti bendrą valiutą.

Dėl asimetrinių ir verslo ciklų šokų gali reikėti keisti monetarinę politiką vienoje šalyje, norint lengviau įveikti šiuos šokus. Tačiau vienos valiutos zonoje atskira monetarinė politika yra neįmanoma, todėl svarbu, kad šalių esančių OVZ verslo ciklai būtų kuo labiau koreliuoti.

Aukštas darbo rinkos mobilumo laipsnis padeda lengviau prisitaikyti prie asimetrinių šokų ir sumažina riziką dėl valiutos kurso keitimo.

Šalis eksportuojanti labiau diversifikuotus produktus yra mažiau pažeidžiama specifinių sektorių šokams. Dėl to, yra mažesnė tikimybė, kad valiutos kursas bus naudojamas kaip koregavimo priemonė.

Norint panaikinti skirtumus tarp šalių arba regionų optimalios valiutos zonoje, kurie dažniausiai atsiranda dėl netolygaus ekonomikos augimo ir darbo jėgos judėjimo reikalinga vykdyti pinigų perskirstymą.

Infliacijos lygio panašumas

Darbo užmokesčio ir kainų lankstumas

Politinė integracija

Skirtumai tarp infliacijos lygio optimalios valiutos zonos šalyse pasireiškia konkurencingumo praradimu valstybėse, kuriose infliacija aukšta, todėl svarbu, kad šis rodiklis būtų panašus OVZ narėse. Jei infliacijos lygis panašus valstybėse narėse tai teigiamai veikia einamosios sąskaitos balansą ir prekybą.

Kai nominalios kainos ir darbo užmokestis yra lankstus tarp šalių esančių OVZ yra mažesnė tikimybė, kad esant ekonominiam šokui ilgalaikis nedarbas gali sukelti infliaciją kitoje optimalios valiutos zonos šalyje.

Politinė valia skatina bendrą įsipareigojimų laikymąsi, palaiko bendradarbiavimą dėl bendros ekonominės politikos ir skatina institucijų ryšius.

1 lentelė. Optimalios valiutos zonos kriterijai

Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Yuceol H. M. (2003), p. 61 ir Europos centrinis bankas (2002), p. 8-11).

McKinnon (1963) nurodo, kad vienas iš pagrindinių optimalios valiutos zonos kriterijų yra šalies atvirumo laipsnis, kuris įvertinamas apskaičiavus prekiaujamų (angl. tradables) ir neprekiaujamų (angl. non-tradables) prekių santykį. Pagrindinis jo argumentas - šalis, kurios ekonomika yra labiau atvira yra labiau motyvuota naudoti fiksuotą valiutos kursą, kad sumažinti neapibrėžtumą, o „plaukiojantis" valiutos kursas yra labiau naudingas uždaroms ekonomikoms (Horvath J., 2003).

Dar vienas optimalios valiutos zonos kriterijus šalims - jų verslo ciklų koreliacija. Tikslinga ir stabilizuojanti monetarinė politika optimalios valiutos zonoje esant ekonominiams šokams galima tik tuo atveju, jei verslo ciklai yra suderinti. Taigi šalys, kurių verslo ciklo svyravimai turi panašias tendencijas, gali priklausyti optimalios valiutos zonai. Tačiau Frankel ir Rose (1997) nuomone verslo ciklų koreliacija ir prekyba yra endogeninis reiškinys t.y. šalys kurios prekiauja daugiau tarpusavyje turi ir labiau koreliuotus verslo ciklus. Taigi šalims tapusioms monetarinės sąjungos narėmis yra lengviau patenkinti šį OVZ kriterijų (Frankel J. A. ir Rose A. K., 1997).

Vienas iš Mundell pasiūlytų OVZ kriterijų buvo darbo rinkos mobilumas. Pagrindinė šio kriterijaus idėja yra ta, kad dėl asimetrinių šokų esant aukštam nedarbo lygiui viename regione ar šalyje žmonės persikeltų į labiau užimtas teritorijas (Horvath J., 2003). Taigi mobili darbo jėga leidžia lengviau prisitaikyti prie ekonominių šokių optimalios valiutos zonos šalyse. Masson ir Taylor atliko tyrimą siekiant išsiaiškinti JAV, Kanados ir Europos šalių darbo rinkos mobilumo laipsnį. Rezultatai parodė, kad nedarbo dispersija yra mažiausia JAV, didesnė Kanadoje ir didžiausia Europoje. Toks rezultatas paaiškinamas maža darbo migracija Europoje, lyginant su kitomis dvejomis tirtomis valstybėmis (Masson

ir Taylor, 1994).

Kenen (1969) nurodo, kad optimalios valiutos zonos kriterijus yra šalies gamybos diversifikacijos laipsnis. Jo nuomone šalis, kuri turi diversifikuotą ekonomiką gali lengviau įveikti šokus susijusius su eksporto paklausos pasikeitimais. Kenen nuomone eksporto sukrėtimai yra ne tokie reikšmingi labiau diversifikuotose valstybėse. Ši nuomonė remiasi idėja, kad keičiantis produktų paklausai vienų produktų eksporto dydžiai sumažės, tačiau šie pokyčiai bus kompensuojami kitų produktų paklausos padidėjimu. Taigi, šalis gaminanti didesnę įvairovę produktų patirs mažesnį gamybos sumažėjimą, jei pasikeis išorinių rinkų paklausa jos produktams. Dėl to šalims turinčioms mažiau diversifikuotą ekonomiką siūlomas lankstus valiutos kurso režimas, kuris padėtų sumažinti šokų pasekmes nuo išorinių sukrėtimų, o diversifikuotoms - valiutos sąjunga (Horvath J., 2003).

Tai pat optimaliai valiutos zonai svarbu turėti bendrą fiskalinių mokėjimų sistemą. Tokia sistema leistų šalims perskirstyti lėšas toms valstybėms, kurios nukenčia nuo nepalankių asimetrinių šokų ir leistų joms lengviau prie jų prisitaikyti. Dėl to, būtų reikalingas kur kas mažesnis bendros nominalios valiutos kurso pakeitimas esant ekonominiams šokams. Tačiau tokios sistemos sukūrimas reikalauja gana didelės politinės integracijos tarp šalių ir noro dalintis rizika (Europos Centrinis bankas, 2002).

Infliacijos lygio panašumas optimalios valiutos zonos narėms tai pat svarbus kriterijus. Dėl didelių infliacijos skirtumų atskirose OVZ narėse gali atsirasti išorinis disbalansas. Skirtingą infliacijos lygį dažniausiai lemia skirtingi struktūriniai pokyčiai, darbo rinkos institucijų skirtumai, skirtinga ekonominė politika ir kt. Fleming (1971) pabrėžia, kad kai infliacijos lygis yra žemas ir panašus tarp valstybių tam tikrą laiką, tai teigiamai veikia prekybos sąlygas tarp šių šalių. Tai savo ruožtu daro teigiamą įtaką einamosios sąskaitos balansui ir prekybai ir sumažina nominalaus valiutos kurso keitimo reikalingumą (Europos Centrinis bankas, 2002).

Darbo užmokesčio ir kainų lankstumas - dar vienas optimalios valiutos zonos kriterijus. Kai nominalios kainos ir darbo užmokestis yra lankstus tarp šalių esančių optimalios valiutos zonoje yra mažesnė tikimybė, kad esant ekonominiam šokui ilgalaikis nedarbas gali sukelti infliaciją kitoje optimalios valiutos zonos šalyje. Dėl to, kaip teigia Friedman (1953), sumažėja valiutos kurso korekcijos reikalingumas. To atveju, jei nominalios kainos ir užmokestis nėra lankstūs, galimas valiutos kurso koregavimas, tačiau prarandama nominalios valiutos kurso priemonės tiesioginė kontrolė. Svarbu pabrėžti, kad kainų ir darbo užmokesčio lankstumas yra ypač svarbus trumpame laikotarpyje, nes padeda palengvinti koregavimosi procesą po ekonominio šoko (Europos Centrinis bankas, 2002).

Paskutinis, tačiau vienas iš svarbiausių OVZ kriterijų - politinė integracija. Politinė valia skatina bendrą įsipareigojimų laikymąsi, be to palaiko bendradarbiavimą dėl bendros ekonominės politikos ir skatina institucijų ryšius. Haberler (1970) pabrėžia, kad politikos požiūrių panašumas tarp šalių svarbus paverčiant grupę šalių į sėkmingą valiutos zoną. (Europos Centrinis bankas, 2002).

Taigi, apibendrinus galima daryti išvadą, kad šalys, turinčios atviras ekonomikas, mobilią darbo jėgą, lankstų darbo užmokestį ir kainas, panašų infliacijos lygį, diversifikuotą gamybą, bendrą fiskalinių mokėjimų sistemą ir verslo ciklus, kurie teigiamai koreliuoti, turėtų didžiausią galimą naudą tapdamos optimalios valiutos zonos narėmis.