Senėjimas - natūralus procesas, būdingas visai gyvajai gamtai

Žmogus - fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, tad mokslinėje literatūroje paprastai skiriami ir trys žmogaus raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis.

Šiuos bruožus žmogus išlaiko visą gyvenimą iki pat mirties.

Senėjimas - natūralus procesas, būdingas visai gyvajai gamtai, taigi ir žmogui. Senėjimas vyksta visą gyvenimą, nors skirtingais žmogaus gyvenimo etapais jis vadinamas skirtingai: augimas, vystymasis, brendimas, senėjimas^[1],^[2],^[3],^[4]. Šiuo atveju bus kalbama apie žmogaus senėjimą senatvėje. Tai yra fizinių, psichinių ir socialinių veiksnių pokyčius žmonėms, kurių amžius - per 60 metų.

Fizinis senėjimas kasdieniniam gyvenime dažniausiai asocijuojasi su išoriniais individo senėjimo požymiais, sveikatos būkle. Mokslininkai žmogaus fizinę raidą nagrinėja gilindamiesi į kūno organų, motorinių sugebėjimų pakitimus bei sveikatos būklę įvairiais amžiaus tarpsniais.

Psichinė raida apima žmogaus proto ir pažinimo sugebėjimų, mąstymo ir kalbos ypatumus skirtingais gyvenimo etapais. Gerontologijoje reikšminga raidos psichologija, kurioje asmenybė nagrinėjama visą gyvenimą^[5],^[6].

Trečioji žmogaus raidos dalis - socialinė raida, tyrinėjanti žmogaus gyvenimą kaip visumą, ar kurį nors gyvenimo etapą keliais požiūriais, analogiškais bendrosios sociologijos paradigmoms.

Gerontologijoje požiūris, pagal kurį amžius yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis žmonių sąveikavimą ir politinių bei ekonominių resursų pasiskirstymą, vadinamas amžiaus stratifikacijos požiūriu^[7]. Amžiaus stratifikacijos požiūriu, socialinis senėjimas tai individo senėjimas socialiniame kontekste, kur individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai atsiskleidžia bendraujant su kitais šio žmogaus socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Pastebėta, kadsantykiai tarp įvairių amžiaus grupių dažniausiai reguliuojami atsižvelgiant į amžiaus skirtumą, kas patvirtina amžiaus daromą poveikį pagyvenusio žmogaus traktavimui mūsų visuomenėje. Amžiaus stratifikacijos požiūriu senėjimą sudaro perėjimas nuo vieno socialiai apibrėžto asmens statuso prie kito gyvenimo eigoje ir pareigos, teisės bei lūkesčiai, lydintys žmogų visose padėtyse.

Senėjimas - nevienalytis procesas, todėl ir senėjimo pasekmės gali būti tiek neigiamos, tiek teigiamos. Gyvenime sutinkame tiek teigiamų, tiek neigiamų senėjimo apraiškų, todėl svarbu išanalizuoti veiksnius, kurie įtakoja tokius vertinimus ir problemas. Dvilypis senatvės pobūdis atspindi realybę, jog senėjimas daug priklauso nuo požiūrio: ar senatvė turi daugiau privalumų, ar sukuria daugiau problemų. Paprastai kalbant apie senus žmones dažniau akcentuojami neigiami senatvės aspektai, daug rečiau senėjimas ir senas amžius atskleidžiamas kaip resursas, privalumas. Svarbus tinkamas požiūris senatvę, nes pagyvenę žmonės turi pilietinės galios, sukauptus ekonominius resursus, išsilavinimą bei patirtį.

3. 1. Pagrindiniai senėjimo požymiai ir jų įtaka socialiniam gyvenimui

Senėjimas - biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma. Todėl sąveika tarp pagyvenusio žmogaus ir aplinkos yra labai svarbi, kadangi pagyvenęs žmogus turi tokias pačias teises ir pareigas visuomenėje, kaip ir kiti jos nariai. Vienas pagrindinių seno žmogaus gyvenimo kokybės rodiklių yra gera psichologinė adaptacija, kuri vykstant pagyvenusių žmonių senėjimo pokyčiams taip pat kinta ypač socialiniame kontekste^[8].

Ambicinga nauja iniciatyva Europos kraštuose yra skirta suaktyvinti tyrimus ir inovacijas aktyvaus ir sveiko senėjimo srityje, yra bandomoji Europos aktyvaus ir sveiko senėjimo naujovių partnerystė. Ji užsibrėžė tikslą iki 2020 metų pailginti vidutinį sveiką gyvenimo laikotarpį dviem metais. Tai užtikrintų trigubą naudą: pagerinama vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būklė ir gyvenimo kokybė, patobulinamas socialinės ir sveikatos priežiūros sistemų tvarumas ir sukuriamos naujos verslo galimybės bei darbo vietos, susijusios su novatoriškais produktais. Ja siekiama palengvinti visų strateginių partnerių įsitraukimą, stengiantis įveikti kliūtis praktinėms naujovėms šiose srityse:

1.  prevencija, tikrinimas ir ankstyva diagnozė;

2.  slauga ir priežiūra;

3.  aktyvus ir nepriklausomas gyvenimas vyresniame amžiuje.

Praktiškai partnerystė stengsis sujungti šios srities išteklius ir patirtį, įveikti žinių spragas, pagreitinti naujovių kūrimo procesą ir palengvinti proporcingą naujų produktų ir paslaugųdidinimą bei dauginimą. Tai bus atliekama didžiausią dėmesį skiriant esamų ES finansinių priemonių optimizavimo, sulyginimo, koordinavimo ir veiksmingumo priežiūrai. 2011 m. pabaigoje strateginių partnerių vadovavimo grupė patvirtino Europos aktyvaus ir sveiko senėjimo naujovių partnerystės strateginį diegimo planą. Jame numatomas pirmas konkrečių partnerystės veiksmų rinkinys, kurį turi atlikti valstybinės institucijos, verslininkai ir visuomenė nuo dabar iki 2020 metų. Šis rinkinys apima:

1. naujoviškų būdų užtikrinti, kad pacientai laikytųsi nurodymų, paiešką;

2.   naujoviškų sprendimų apsisaugoti nuo kritimų paiešką ir pagalbą ankstyvam vyresnio amžiaus žmonių ligų diagnozavimui;

3.   bendradarbiavimo skatinimą, siekiant padėti apsisaugoti nuo funkcinės veiklos prastėjimo ir trapumo, konkrečiai orientuojantis į netinkamą mitybą;

4.   sėkmingai integruotų lėtinių vyresnio amžiaus pacientų ligų slaugos modelių, tokių kaip nuotolinis stebėjimas, skatinimą;

5.   suderinamų IRT pagrįstų nepriklausomų gyvybės palaikymo sprendimų įsisavinimo pagerinimą taikant bendruomeninius standartus;

6.   naujovių skatinimą atsižvelgiant į amžių pritaikytuose ir pasiekiamuose pastatuose, miestuose ir aplinkoje.

Mokslinių tyrimų, nagrinėjančių senstančios visuomenės problemas ir poreikius, terminijoje atsiranda tokios sąvokos, kaip sėkmingas senėjimas, ori senatvė, sociokultūrinė aplinka, gerovė ir pan.^[9] Kurias pasitelkiama tiksliau apibrėžti tiek nagrinėjimo objektą, tiek įvardyti tai, jog šios problemos nėra vienalytės, ir kiekvienas proceso komponentas yra svarbus. Socialinis darbas, socialinės paslaugos - kaip vienas kertinių senstančios visuomenės gerovės garantų - nėra griežtai apibrėžta disciplina, o tampriai susijusi su psichologijos, kultūros, sveikatos mokslais, tautos ir netgi giminės papročių, tradicijų, įpročių nagrinėjimu ir žinojimu. Tai visapusis ryšys ir toli gražu ne vienakryptis, o lygiaverčiai sąlygojantis ir įtakojantis visus biologinius, psichologinius ir socialinius procesus. Labai svarbu, jog tai įtakoja ne tik objektyviąją proceso dalį, bet ir subjektyvų suvokimą: kiek atskiro individo, šeimos, tiek visos visuomenės. Šeimos įpročiai ir tradicijos (pvz., savaitgaliais ilsėtis gamtoje, susirinkti visai šeimai Kūčioms ir kt.); paveldėtos senėjimo ligos, emocinės būsenos; iš kartos į kartą perimamas požiūris ir santykis su senoliais, karšinčiais, neįgaliaisiais; visuomenės požiūris į senatvę, negalią, - vieniems tai yra labai svarbu, kitiems tai neatrodo būtinybė ar verta dėmesio. Ir tai, jog dėl sveikatos problemų senatvėje (negalioje) žmogus, visą gyvenimą aktyviai sportavęs ar mėgęs būti gamtoje, ar netekęs artimojo praranda bendravimo galimybę, - negali patenkinti tam tikrų įprastų savo poreikių, vieną žmogų gali paveikti labaineigiamai, sukelti labai rimtų psichologinių problemų su pasekmėmis, kitam gali neturėti jokių padarinių. Situaciją jis priims kaip natūralią, apibrėžtą suvokiamu senėjimu, jėgų silpnėjimu, sąlygų pasikeitimu (gal ras kitą veiklą ar kitą bendravimo objektą, kurie atitiks jo fizinį pajėgumą ir galimybes bei poreikius). Tokie veiksniai skirtingai veikia skirtingomis sąlygomis, todėl norint nustatyti tikslų socialinių paslaugų poreikį, reikia analizuoti kiekvieną situaciją individualiai, atsižvelgti į konkrečius iššūkius ir formuluoti poreikius ne tik pagal kataloginius standartus. Žmogaus socialinis aktyvumas itin susijęs su psichologine savijauta^[10], kuri savo ruožtu veikia ir fizinę žmogaus sveikatą.

Pagrindiniai senėjimo požymiai^[11], turintys tarpusavio įtakos ir veikiantys žmogaus kaip asmenybės socialinį egzistavimą, skirstomi į šias grupes:

Biologiniai požymiai:

paaštrėjusios lėtinės ligos (diabetas, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų susirgimai, užsitęsę uždegiminiai procesai);

jutimo organų veiklos pokyčiai (klausos, regos silpnėjimas, uoslės ar skonio receptorių veiklos sutrikimai);

judėjimo ir atramos sistemos problemos (sąnarių ligos, lankstumo, elastingumo praradimas, pusiausviros nelaikymas).

Kuo žmogus ilgiau nešiojasi ligą, tuo labiau su ja susigyveną, tačiau ilgainiui ligos daroma žala organizmui viršija žmogaus atsparumą ir gebėjimą pasipriešinti, daro neigiamą įtaką jo psichikai ir socialiniam gyvenimui. Dar viena iš lėtinių ligų žalų senatvėje, kad žmogui pačiam darosi vis sunkiau kontroliuoti savo ligą ir save patį. Dėl atminties silpimo jis gali pamiršti laiku išgerti vaistus, pasimatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje, nueiti pas gydytoją, kad gautų naują receptą ir pan. Nuolatinis skausmas ar kitokie nemalonūs fiziniai pojūčiai slegia ir gali sukelti depresij ą.

Diskomfortą sudaro ir tokie biologiniai senėjimo požymiai kaip uoslės ar skonio receptorių veiklos sutrikimas, kai senoliui sunku įtikti maistu ar kitais produktais (gali net prieiti prie to, kad pradeda vaidentis, jog jį kažkas ketina apnuodyti ir t.t.). regos ir klausos sutrikimai apsunkina seno žmogaus orientaciją aplinkoje, paskatina uždarumą, bendravimo baimę ir nepatogumo jausmą.

Akivaizdžios judėjimo ir atramos aparato sistemos problemos, dėl kurių žmogus pradeda mažiau judėti, vengia vaikščioti. Tuo pačiu sukuriamas tarsi uždaras ratas: kuo mažiau juda, tuo labiau, kaip sako patys senoliai, „stingsta sąnariai". Pusiausviros sutrikimai taip pat apriboja žmogaus galimybę laisvai judėti erdvėje.

Dėl prastėjančios sveikatos, silpstančių fizinių jėgų žmogus patiria socialinių problemų, tokių kaip priklausomybė nuo kitų žmonių ir pagalbinių priemonių, kasdienos ar įprastinės veiklos apribojimai, savarankiškumo mažėjimas, mažėjantis aktyvumas ir kt. Senatvėje žmogus pradeda mažiau galėti ir ilgainiui norėti bendrauti, o ir pats bendravimas pasidaro įtemptas. Senas žmogus tikisi iš aplinkos daugiau supratimo ir pagalbos nei abipusiai naudingo ir įdomaus bendravimo. Tai sukelia bendravimo problemas, skatina irzlumą, nepakantumą tiek aplinkai, tiek sau.

Psichologiniai požymiai:

kognityviniai (mąstymas, suvokimas, atmintis, intelektas); emociniai (nerimas, baimė, liūdesys); elgesio (gebėjimo prisitaikyti praradimas).

Gebėjimas mokytis, priimti ir apdoroti naują informaciją, atsirinkti, kas svarbiau su amžiumi kinta. Prastėjanti atmintis, sulėtėjęs mąstymas, neadekvatus tikrovės suvokimas, silpstantis intelektas daro įtakos bendravimui su aplinkiniais, orientavimuisi ir tikrovės vertinimui. Seni žmonės ne iš piktos valios gali neišpildyti pažado (pvz., pasveikinti anūką su gimtadieniu ar paskambinti draugui sutartu laiku), atlikti būtino veiksmo laiku (tarkim, vietoj vizito pas gydytoją nueiti į parduotuvę ar kirpyklą).

Senų žmonių emocijos silpnėja, jos tampa vis labiau vidutiniškos: nelieka euforijos, audringų išgyvenimų, beribio džiaugsmo. Tačiau tai nereiškia, kad senas žmogus negali patirti laimės pojūčio ar išgyventi džiugių akimirkų. Tik reakcija bus santūresnė.

Dažniau, ypač vieniši, senoliai išgyvena tokias emocijas kaip baimė, nerimas, liūdesys. Tai priklauso nuo jų gyvenimiškos patirties, fizinės savijautos, esamos situacijos. Patyręs netektį senas žmogus išgyvens daugiau ir stipriau nei patyręs kažką malonaus. Moterys paprastai ir senatvėje išlieka emocionalesnės, joms svarbus aplinkinių pritarimas, aktualu įtikti, patikti.

Pagyvenusių žmonių elgesys tampa rigidišku (siekia kurti tokią tvarką apie save, kad dar kartą primintų jų turėtus socialinius vaidmenis), asmenybės lankstumas mažėja. Senoliai dažnai veikia tokiomis priemonėmis, kurias yra puikiai įvaldę ir žino, kad jos beveik visuomet pasiteisina. Tai tam tikra prasme manipuliacijos kitais žmonėmis, siekiant išsaugoti savo vertę, autoritetą ir pasiekti kitų tikslų.

Psichologiniai senėjimo požymiai sukelia tokias socialines problemas kaip orientavimosi sutrikimai ir neadekvatus pasaulio priėmimas, izoliacija ir uždarumas, elgesiosutrikimai ir konfliktai. Vienišumas, izoliacija, uždarumas tolina žmogų nuo bendruomenės, artimųjų, sukelia bendravimo problemų, gebėjimo susikalbėti, susitarti, suprasti ir būti suprastiems. Socialiniai požymiai:

šeiminės padėties pokyčiai (našlystė, vaikų išleidimas),

aplinkos pokyčiai (aplinka siaurėja, kinta „darbas-namai" proporcija),

ekonominiai pokyčiai (pajamų ir išlaidų santykis keičiasi, dažniausiai pajamos

sumažėja).

Per gyvenimą žmogus patiria daug netekčių ir kiekvienas skirtingai išgyvena jas. tačiau senatvėje patirtos netektys susijusios dar ir su tuo, kad mažai kas gali jas kompensuoti. Našliu tapęs žmogus jau gali ir nesusirasti gyvenimo draugo, išvykus vaikams jis gali tikėtis daug retesnio bendravimo su jais. Be to, kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau lieka jo bendraamžių, tai irgi sunkiai išgyvenamos netektys.

Aplinkos pokyčiai stipriai veikia psichinę ir socialinę žmogaus būseną. Darbe ir kitose veiklose visą gyvenimą jautęsis naudingas ir reikalingas, senatvėje žmogus praranda šiuos ryšius. Proporcija „darbas-namai" keičiasi ir žmogus praranda reikalingumo, naudingumo bendruomenei pojūtį. Viena vertus, atsiranda daugiau laisvo laiko, tačiau silpna sveikata ar kitos priežastys trukdo jį išnaudoti kaip norėtųsi.

Senatvėje pajamų sumažėjimas ypač skausmingas, nes išlaidos nelabai mažėja. Materialinio nesaugumo jausmas, baimė dėl ateities gerovės sukelia daug psichologinių ir kitų socialinių problemų.

Socialiniai senėjimo požymiai iššaukia santykių ir vaidmenų pasikeitimą, bendravimo ribotumą, materialinę priklausomybę, veiklos ir socialinių kontaktų sumažėjimą.

Apibendrinant galime pažymėti, kad senatvės požymiai neišvengiami ir daugiausiai linkę progresuoti, todėl tik kai kuriuos iš jų galima sušvelninti ar padėti spręsti jų keliamas socialines problemas. Tai apima ir sveikatos paslaugas, ir šalies finansinės sistemos sureguliavimą taip, kad negalios ar senatvės ištikti piliečiai nepatirtų didelių ekonominės savo padėties pasikeitimų, nepritekliaus. Ypač aktualu sutvarkyti socialinės apsaugos, o konkrečiai - socialinių paslaugų sistemą, švietimo sistemą, socialines, ir ypač - sociokultūrines - paslaugas^[12].

3. 2. Nūdienos aplinkos veiksniai, neigiamai įtakojantys senėjimą

XX a. seni lietuviai - tai pasaulinį karą, pokarį, sovietmetį, pertvarką ir Lietuvos atkūrimą išgyvenę žmonės. Istorinė jų patirtis - unikali, tačiau sudaro ir papildomų sunkumų.

Prie sovietinės centralizuotos tvarkos pripratę į laisvas rinkos sąlygas patekę daugelis dabartinių jau pensininkų sunkiau nei vakarų pasaulio bendraamžiai išgyvena ne tik savo asmeninius senatvės pokyčius, bet ir sunkiau prisitaiko naujoje valstybėje. Aptarsiu keletą veiksnių, kurie daro įtaką tiek bendruomenės, tiek kiekvieno individo senėjimui (kaip gyvenimo procesui) ir senatvei.

•      informacijos prieinamumas

Dažniausiai pagyvenę žmonės informaciją gauna iš TV, rečiau - iš spaudos (dėl materialinių galimybių), tačiau visų žiniasklaidos priemonių teikiama informacija yra pergausi ir daugiau negatyvaus pobūdžio. Taigi ir be to savo baimių, nerimo, suvokimo ir mąstymo problemų turintis žmogus apkraunamas dar labiau ir bereikalinga informacija, kurios pats negali klasifikuoti ir atsirinkti, ir neigiamas emocijas skatinančiais vaizdais.

•      spartus technologijų vystymasis

Nuo XX a. vidurio sparčiai vystantis technologijoms, net jauni žmonės dažnai nespėja eiti su laiku į koją. Seni žmonės pasimetę modernių susisiekimo priemonių, buitinės technikos, naujoviškų audinių bei medžiagų, maisto prekių ir kitų civilizacijos produktų gausoje. Daugelis šių daiktų palengvina buitį. Nepraradę smalsumo senoliai bando įvaldyti naujas technologijas, kas paskatina juos bendravimui tiek su savo amžiaus žmonėmis, tiek su jaunimu (pvz., išmokyti naudotis telefonu ar internetu gali padėti anūkai, kaimynai). tačiau dažnas vyresnio amžiaus žmogus daugiau išgyvena dėl savo neišmanymo, nei pasinaudoja naujomis technologijomis.

•      urbanistinė kultūra ir bendruomeninių santykių silpnėjimas

Miestuose bendruomenė nėra tokia stipri ir susitelkusi kaip kaimuose, tačiau plintant miestietiškai kultūrai ir miestietiškam gyvenimo būdui, net kaimo gyventojai neišlaiko tokių bendruomeninių santykių, kaip buvo, tarkim, iki karo ar tik po jo. Tokios tradicijos, kaip palydėjimas į paskutinę kelionę ar krikštynos, nustojo savo bendruomenę vienijančios reikšmės (kai kaimas apraudodavo velionį, o krikštijamas kūdikis iškilmingai būdavo priimamas į krikščionių bendruomenės gretas). Dabar šiomis bendruomenes vienijusiomis apeigomis rūpinasi ritualinių paslaugų biurai, civilinės metrikacijos skyriai ir vienos šeimos nariai. Viename name gyvenantys žmonės nepažįsta savo kaimynų, nežino jų poreikių. Iš daugiabučių kiemų mašinų stovėjimo aikštelės pamažu išstumia vaikų žaidimų aikšteles, suoliukus (kur galėdavo susirinkti tiek jaunos mamos su vaikais, tiek senoliai) - nelieka svarbios erdvės skirtingų kartų ir bendraamžių susirinkimams, kur senoliai galėdavo susipažinti, pasikalbėti, užmegzti ryšius su kita karta, gal net duoti patarimų jaunoms mamoms ar pasaugoti kaimynės vaikelį.

•   natūralaus bendravimo pakeitimas techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis

Šiuolaikinės komunikacijos priemonės telefonas ar (kas sugeba ir gali - skype-as) pakeitė gyvą bendravimą ir būtinybę susitikti, rašyti laiškus. Tam tikra prasme visuomenė aptingo, o tai skatina tokias socialines problemas kaip nenorą dėti pastangų į santykius, bendravimą, atitolina žmones ir silpnina socialinius ryšius. Miestuose ir kaimuose organizuojamos masinės šventės dažnam senoliui yra per triukšmingos, per brangios, nereikšmingos savo intencijomis. Pagyvenę žmonės labiau ilgisi ramaus pasibuvimo tada, kada nori ir su tai, kuriais nori.

•     demografinė kaita dėl darbo, emigracijos

Demografinis judėjimas, kai dėl darbų ir kitų priežasčių žmonės dažniau keičia gyvenamąją vietą, išvyksta gyventi ir dirbti į užsienį - suponuoja tokias problemas, kaip ryšių trumpalaikiškumas, neturėjimas ilgalaikių draugų, pažįstamų, - socialinės aplinkos. Jauni žmonės greičiau užmezga kontaktus, susipažįsta su naujais kaimynais, o seniems žmonėms sunkiau pažindintis, užmegzti santykius. Nauja svetima ir neįprasta aplinka gilina liūdesį, vienišumo jausmą, senolis jaučiasi dar labiau nereikalingas, nes praranda tuos likusius socialinius kontaktus, kuriuos turėjo senoje gyvenamojoje vietoje.

•     vartotojiška visuomenė

Vartotojiškos visuomenės diktuojamos bendravimo, tarpusavio santykių konstravimo taisyklės (perku-parduodu, viskas parduodama, viskas turi savo kainą) sunkiai suderinami su ramia ir oria senatve, kai reikalinga pasitikėjimo ir supratimo aplinka, nesavanaudiškas bendravimas ir stabilūs santykiai. Rinkodaros triukai (pakuočių įmantrumas, gudrus kainų rašymas ir apdairus prekių išdėstymas ir t.t.) sunkina orientaciją, atima daug laiko, perprantant reklamos gudrybes. Neįprasti produktai ir prekės (papildai, priedai, naujos medžiagos bei technologijos) išmuša iš pusiausviros, verčia domėtis visai ne tuo, kuo senas žmogus savo valia norėtų (gal jis geriau paskaitytų mėgstamą knygą, o ne duonos sudėtinių dalių sąrašą arba vietoj laiko, praleisto renkantis maisto papildus, prisiskintų miške uogų?).

•     jaunystės ir grožio kultas

Kūno pokyčius senatvėje ypač sunku priimti kai aplinkui vyrauja grožio ir jaunystės kultas. Suvokimas, kad jau niekada nebūsi jaunas, stiprus, nepajėgsi konkuruoti su žiniasklaidoje ir visur kitur propaguojamais gražiais, išpuoselėtais, perspektyviais, sveikais jaunais kūnais, gali skatinti uždarumą, nenorą būti su žmonėmis, nepasitenkinimą savimi, netgi baimes, depresines būsenas.

•   trikdantis intymių temų atvirumas

Ne tik sovietmečiu, bet ir prieškario Lietuvoje buvo dalykų, apie kuriuos nevalia kalbėti, viešinti, juo labiau girtis ar didžiuotis. Į senatvę žmogui linkusiam moralę iškelti auščiau motyvacijos ką nors pasiekti, sunku matyti ir girdėti viešus nemoralaus elgesio propagavimo pavyzdžius (filmai, TV laidos ir kt. masinių informavimo priemonių skleidžiama informacija).

Apibendrinant galime konstatuoti, kad šie veiksniai įtakoja ne tik senus žmones, bet ir jaunus. Tik skirtumas tas, kad jaunimas greičiau adaptuojasi, perima šias visuomenės naujoves, o vyresnio amžiaus žmonėms jos dažnai išmuša pagrindą iš po kojų. Kai kurių aplinkos poveikių dalinai galima išvengti - mažiau žiūrėti televizorių, mažiau skaityti spaudos, tačiau yra tokių dalykų, kurie tiesiog yra ir jų nepakeisi, neišvengsi. Todėl labai svarbu, kad senas žmogus turėtų kuo tvirtesnį asmeninį moralės, auklėjimo, pasaulio suvokimo, savo vertės žinojimo pagrindą. Senatvėje žmogui sunku tapti tolerantišku, jeigu toks bruožas nebuvo išugdytas per visą gyvenimą, o ir turėjusiam šią savybę su amžiumi gali būti sunkiau priimti tai, kas labai skirtinga nuo jam įprastų normų ir požiūrio.

3.3. Sėkmingas senėjimas

Senatvė - neišvengiamas reiškinys bet kurioje visuomenėje, kultūroje, politinėje ar ekonominėje struktūroje. Senstančiai visuomenei kylantys iššūkiai susiję ne vien su atskiro individo problemomis, bet ir su visos aplinkos. Pradedant pačiais artimiausiais - šeimos nariais, giminaičiais, kaimynais, miestelėnais, baigiant net kitų valstybių gyventojais. Įvairių šalių ir sričių mokslininkai ieško atsakymo: kas yra sėkmingas senėjimas^[13], kas yra senolio laimė ar senatvės pilnatvė. Kuriamos metodikos ir teorijos, kaip pasiekti sėkmingą senėjimą, modeliuojamos situacijos ir daromi apibendrinimai^[14]. Sėkmingo senėjimo modeliai sudaromi remiantis komponentų ar faktorių deriniais. Pvz., objektyvios-subjektyvios sėkmės santykio (dviejų faktorių sėkmingo senėjimo modelis), keturių faktorių (fizinio, psichologinio, socialinio ir laisvalaikio) ar multidimensinis (išskiriantis finansinio saugumo, fizinę, dvasinę, kognityvinę, socialinę ir psichologinę dimensijas) sėkmingo senėjimo modeliai.

A. Mockus ir A. Žukaitė išsamiau aptaria multidimensinio sėkmingo senėjimo modelį, kaip vieną naujesnių. Autoriai pabrėžia visų sudedamųjų dalių sąveiką tarpusavyje bei prioritetus. Fizinės veiklos aspektas (sveikata, išvaizda, darbingumas, mityba) tiek vyrų, tiek moterų pripažįstamas vienu svarbiausių sėkmingam senėjimui. Nejausdamas skausmo, galėdamas laisvaijudėti, pasirūpinti savimi, senas žmogus jaučiasi laimingas. Sveikatos sutrikimai kelia nepasitenkinimo jausmą, kančią, liūdesį ir dar labiau blogina sveikatos ir psichinę žmogaus būklę. Socialinis aspektas (apimantis poilsį, pramogas, socialinių vaidmenų kaitą, socialų elgesį) tiriamųjų nėra taip akcentuojamas, tačiau autoriai teigia, jog taip yra dėl to, jog socialinis aspektas šiuo atveju senėjimo nesieja glaudžiai su amžiumi. Daugiau akcentuojamas žmogaus kaip individo socialinis aspektas, t. y. koks jis yra visą gyvenimą. Kognityvinis (pažinimo, mokymosi, kūrybos) aspektas, kaip pripažino autorių vykdytų tyrimų dalyviai, pareikalauja iš jų nemažai pastangų ir su amžiumi -pagalbos, kantrybės. Senam žmogui sunku mokytis naujo, įsiminti ir apdoroti informaciją. Ir nors daugelio garsių meistrų pavyzdžiai (N. Berdiajevas, V. K. Jonynas, L. Tolstojus) rodo, jog senatvėje žmogus gali būti net produktyvesnis nei jaunystėje ar brandžiame amžiuje, eilinio senolio kūrybingumas, smalsumas nėra tokie aktyvūs. Tai taip pat priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, nuo to, kaip kūrybingumo ir pažinimo poreikį jis traktuoja apskritai, ne vien per savo amžiaus prizmę. Dvasingumas - religija, vidinė ramybė, tikėjimas, altruizmas, pagarba - itin svarbus, nes padeda kovoti su pažeidžiamumo, vienišumo jausmu, nerimu ir beprasmybe, padeda adaptuotis, priimti ir adekvačiai vertinti tiek aplinkos, tiek savo paties pokyčius. Turėdamas laisvo laiko ir užpildydamas jį dvasine praktika, kurdamas ir siekdamas dvasinės ramybės senas žmogus tuo pačiu atitolina slogias mintis, mažiau dėmesio kreipia į materialinius ar net fizinius trūkumus. Pabuvęs pamaldose ar aplankęs artimojo kapą senas žmogus jaučia ne tik atlikęs pareigą, bet ir pasitenkinimą, kurio paprastai senatvėje žmogus labai mažai siekia. Patenkintas dvasingumo aspektas daro teigiamą įtaką fizinei ir psichinei sveikatai, socialiniam gyvenimui. Finansinis saugumas, pasak autorių, gali įtakoti psichologinius ir fizinius sėkmingo senėjimo veiksnius.

Sėkmingo senėjimo pagrindus žmogus susikuria pats. Tai yra viso gyvenimo veikla^[15],^[16] ir senatvė - tik jo atspindys. Tačiau yra būdų, kaip šių veiksnių balansą galima padėti palaikyti specialistų ir tam tikrų praktikų pagalba. Taip pat ir per socialines paslaugas.

---

Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

^[2] Žmogaus socialinė raida. Vyr. red. Jolanta Rimkutė. Vilnius, Homo Liber. 2001.

^[3] Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, Margi raštai. 2002.

^[4] Allport G.W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

^[5] Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

^[6] Bond, J. Ageing Society an introduction to social gerontology. London etc: Sage. 2007.

^[7] Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Mokymo knyga. Sud. Nijolė Večkienė. VDU Socialinio darbo institutas, Kaunas. 2004.

Legkauskas V. Socialinė psichologija. Vilnius. Vaga. 2008, - 90-104.

Allport G.W. Tapsmas. Vilnius, 1998.

Miežytė-Tijūšienė J., Bulotaitė L. Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvumas bei psichologinė savijauta. Gerontologija 2012; 13(4):199-205.

^[11] Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Vilnius, 1997.

Baršauskienė V., Leliūgienė I. Sociolkulturinis darbas bendruomenėje. Kaunas: Technologija; 2001.

^[13] Mockus A., Žukaitė A. Sėkmingas senėjimas: psichologinis aspektas. Gerontologija 2012; 13(4):228-234.

^[14] Harper, S. Ageing societies: myths, challenges and opportunities. London. A Hodder Arnold Publication, 2006.

Templeton J. M. Gyvenimo dėsniai. Vilnius, 2003.

Lemme B.H. Suaugusiojo raida. Kaunas, 2003.