Upių klasifikacija

Upių klasifikacijos pagrindas yra koks nors pasirinktas parametras, pagal kurį upė priskiriama vienai ar kitai grupei. Užsienio literatūroje upės klasifikuojamos pagal maitinimo vandeniu sąlygas, vidutinį metinį nuotėkį, upių geografinę padėtį reljefe, upės vagos dugno nuolydį bei nešmenų kiekį, upių slėnių geologinę sandarą, vandens juostos plotį, tekėjimo greitį (Tarvydas, 1992).

Planetos Šiaurės pusrutulio upės skirstomos į 5 grupes:

1.      Upės, kurios drenuoja sniego tirpsmo ir atmosferos kritulių vandenį.

2.      Upės, kurios drenuoja sniego tirpsmo ir gruntinį vandenį.

3.      Upės, kurios drenuoja ledynų tirpsmo ir gruntinį vandenį.

4.      Upės, kurios drenuoja gruntinį ir atmosferos kritulių vandenį.

5.      Upės, kuriomis teka įvairios kilmės vanduo.

Lietuvos upes maitina atmosferos krituliai ir požeminiai vandenys. Tokio vandens kiekiai nevienodi skirtingais metų laikais. Vidurvasarį ir žiemą upėmis teka daugiau požeminis, o pavasarį ir rudenį - atmosferos kritulių vanduo.

Populiarus upių klasifikavimas pagal vidutinį metinį vandens nuotėkį. Pagal tai Lietuvos upės skirstomos į 3 grupes:

1.      Rytų ir Pietryčių Lietuvos upės (Šventoji, Merkys) su palyginti mažu nuotėkio svyravimu.

2.      Vidurio žemumos ir Žemaičių aukštumos rytinio ir šiaurrytinio šlaito upės (Nevėžis, Dubysa, Venta, Mūša) su nesureguliuotu nuotėkiu. Čia vandens lygių svyravimai per metus siekia 4-5 metrus. Be pavasario čia pastebimi vasaros ir rudens poplūdžiai.

3.      Pajūrio žemumos ir Žemaičių aukštumos pietvakarinio šlaito upės (Jūra). Nuotėkis labai nepastovus ir per metus labai keičiasi.

Pagal geografinę padėtį išskiriamos kalnų, lygumų ir mišrios upės. Lietuvos upės priklauso lygumų tipui. Vanduo teka lygiu reljefu, lėtai. Vanduo atlieka šoninę ir tik vietomis dugninę eroziją (uolienų irimas dėl tekančio vandens) (Tarvydas, 1992).

Pagal vandens juostos plotį tekantys vandenys skirstomi į:

1.      Šaltinius (vandens juostos plotis ne didesnis kaip 1 m, baseino plotas ne didesnis kaip 2 kv.km); jiems taip pat priskiriamas vanduo, tekantis drenažo ir valymo įrenginių, pramoninių ir buitinių objektų nuotakais.

2.      Didelius upelius (vandens juostos plotis 1-3 m, baseino plotas - 2-50 kv.km).

3.      Nedideles (vidutines) upes (vandens juostos plotis 3-10 m, baseino plotas - 50­300 kv.km).

4.      Dideles upes (vandens juostos plotis didesnis kaip 10 m, baseino plotas kalnuotose vietovėse - 50-500 kv.km, lygumose 300-500 kv.km) (Heinrich,

2000).

2.7. Lielupės baseino upės

Latvijoje ties Bauske susiliejus lygiaverčiams partneriams Mūšai ir Nemunėliui gimsta Lielupė - ne itin ilga (120 km), bet didelį baseiną (17600 km²) drenuojanti upė, įtekanti į Rygos įlanką. Lielupės formalios versmės - Latvijoje, tačiau mūsų šalies teritorijoje yra ilgesni ir trumpesni hidrografiniai aukštupiai, kurių daliai tenka apie 51 proc. viso baseino ploto (Kilkus, 1998).

Upelių, įtekančių į tikrąją Lielupę (žemiau Bauskės), baseinų plotas Lietuvoje siekia 1750 km². Visi jie - kairieji Lielupės intakai, plačiai vėduokliškai pasklidę po Žemgalos lygumą, kuri driekiasi nuo Linkuvos moreninio kalnagūbrio Lietuvoje iki senųjų Baltijos leduotojo ežero krantų toliau į pietus nuo Jelgavos Latvijoje. Priemolingą lygumą formavo ledyno plaštaka, atšliaužusi nuo Rygos įlankos ir palikusi Šiaurės Lietuvoje ilgą lanko pavidalo kalnagūbrį, kuris driekiasi nuo kairiojo Mūšos kranto beveik iki Apaščios-Nemunėlio santakos. Šį kalnagūbrį kerta tik Švėtė (ilgis Lietuvoje 503 km įskaitant pasienio ruožą, baseino plotas 483 km²), o kiti lietuviški Lielupės intakai mezgasi jo šiaurinėje papėdėje. Tai Platonis (ilgis Lietuvoje 35 km, baseino plotas 289 km²), Šešėvė (ilgis Lietuvoje 14 km, baseino plotas 58 km²), Švitinys (ilgis Lietuvoje įskaitant ir pasienio ruožą 29 km, baseino plotas 256 km²) ir Iliskis (ilgis Lietuvoje 20 km, baseino plotas 404 km²). Ežerų šioje Lielupės baseino dalyje išvis nėra, jei neskaityti neaiškios kilmės Žvelgaičio tvenkinio-ežerėlio (0,27 km²), telkšančio Švėtės slėnyje netoli Lietuvos-Latvijos pasienio. Daugiausia tvenkinių yra Platonio baseine, tarp jų Buivydžių (0,25 km², 0,38

3                                         2                           3                                                2                           3

mln.m ), Joniškio (0,1 km , 0,18 mln.m ), Vilkiaušės (0,08 km , 0,16 mln.m ). Nedidelių tvenkinukų yra ir Švėtės baseine (Kamojų - 0,14 km², 0,15 mln.m³; Rukuilių - 0,05 km², 0,075 mln.m³ ir kt.) (Garunkštis, 1988; Kilkus, 1998).

Aptariamoje teritorijoje, kurią drenuoja kairieji Lielupės intakai, per metus iškrinta apie 600 mm kritulių (Lietuvos minimumas). Suminis garavimas yra taip pat nedidelis (apie 450 mm). Upeliai itin nusenka vasarą, nes pagrindines uolienas dengiančioje dugninėje morenoje, į kurią jie yra įsigraužę, beveik nėra požeminio vandens sluoksnių (Kilkus, 1998). Labiausiai baseine užteršta yra Sidabra, ypač žemiau Joniškio miesto (Vandens telkinių būklė ir gerinimo būdai, 1997). Dėl šios priežasties vidutinė metų deguonies

koncentracija vandenyje yra mažesnė kaip 10 proc., o kai kada susidaro net anaerobinės sąlygos.

Nors teritorija yra stipriai antropogenizuota, vienok išliko ir vertingų gamtos kompleksų, ypač Švėtės ir jos intakų aukštupiuose. Ten, pavyzdžiui, ošia Žagarės miškas, kuriame įsteigtas regioninis parkas, o toliau į pietus liulančios Girkančių ir Karniškių pelkės - botaniniai draustiniai-spanguolynai; hidrografinio draustinio statusas suteiktas Vilkijos upeliui (įteka į Švėtę jau Latvijos teritorijoje) (Kilkus, 1998).

2.8. Mūšos upės geografinė ir geomorfologinė charakteristika

Mūšos-Nemunėlio baseinas mūsų respublikoje užima visą Vidurio žemumos šiaurinę dalį. Vakaruose ribojasi su Ventos, pietuose - su Nemuno, o rytuose - su Dauguvos upių baseinais (Lasinskas ir kt., 1962).

Kylant į Lielupės hidrografinius aukštupius iš pradžių pasirenkame ilgiausiąjį -Mūšą. Upės ilgis iki santakos su Nemunėliu - 157 km, baseino plotas - 5463 km². Mūšą galima pagrįstai laikyti lietuviška upe, nes mūsų krašto teritorija ji teka 140 km (įskaitant 7 km pasienio ruožą) ir renka vandenis iš 5297 km² baseino (atitinkamai 89 ir 97 proc. viso ilgio ir baseino ploto) (Kilkus, 1992). Jos versmės yra takoskyrinės Mūšos Tyrelio pelkės vakariniuose pakraščiuose, apie 3 km į pietus nuo Juodeikių, o į rytus orientuotas aukštupys (iki Pasvalio) visą laiką glaudžiasi prie Linkuvos moreninio kalnagūbrio pietinės papėdės, todėl beveik neturi kairiųjų intakų (Švažas ir kt., 2000). Toliausiai į vakarus nutolę (Voverkis, Tautinys, Kulpė, Šiladis, Pala, Kruoja ir kt.) prasideda Šiaulių-Šeduvos moreniniame kalvagūbryje ir teka į šiaurės rytus Nemėžio ledyninės plaštakos suformuota riedulinga morenine lyguma. Einant toliau į rytus prasideda Mūšos-Lėvens ledyninės plaštakos šoninių morenų vakarinis ruožas ir upeliai (Daugyvenė, Lašmuo, Plautupys, Mažupė, Ramojus) teka į šiaurę tarpugūbriais. Sutirpus Mūšos-Lėvens ledyninei plaštakai ir ištekėjus prieledyniniams ežerams visus šiuos upelius prisijungė laisvos dubumos link pradėjusi tekėti Mūša. Tačiau dar anksčiau šitai padarė Lėvuo - buvusio prieledyninio baseino intakas, perskrodęs savo smėlingą deltą ir pasukęs dubumos centru į šiaurę. Taigi Mūša yra senovinis Lėvens intakas, būtent dėl to taip staigiai upė pasuka į šiaurę ties Pasvaliu. Kai kurie Lėvens dešiniųjų intakų (pavyzdžiui, Įstros) ir ypač Mūšos dešiniojo intako Tatulos aukštupiai teka ledyninės plaštakos šoninių morenų rytinio ruožo tarpugūbriais, todėl šiam rajonui būdingas lygiagrečiai (iš pietų į šiaurę) tekančių upelių tinklas (Basalykas, 1977).

Lėvuo (145 km, 1629 km²) išteka iš Notigelės pelkės pakraštyje telkšančio Lėvenaičio ežerėlio. Aukštupys juosia kraštinių moreninių kalvų ruožą ir netrukus patenka į pietvakarių krypties senslėnį, kurio plotis ties Kupiškiu siekia 0,6 km. Ties Korsakiškiu upė kerta smėlingą senovinę deltą, kurioje kai kur kyšo moreniniai gūbriai. Įveikęs šiuos smėlynus Lėvuo šoninių morenų tarpugūbriu suka į šiaurę ir patenka į plaštakinę dubumą.

Panašiai elgiasi ir pora kilometrų žemiau Lėvens žiočių į Mūšą įtekanti Pyvesa (93 km, 502 km²). Be jos dar paminėtina Tatula - trečioji pagal ilgį (65 km), ir ketvirtasis pagal plotą (po Lėvens, Pyvesos ir Daugyvenės, 453 km²) Mūšos intakas (Lasinskas ir kt., 1959).

Plaštakinės dubumos paviršių dengia plonas dugninės morenos limnoglacialinių darinių kompleksas, po kuriuo slūgso (kai kur tik 2-3 m gylyje) pagrindinės uolienos -devono dolomitai ir gipsai. Šios uolienos (daugiausia dolomitai) atsidengia pačios Mūšos ir jos intakų - Daugyvenės, Kruojos, Lėvens, Tatulos ir kt. - pakrantėse bei vagose (Basalykas, 1977). Upėms graužiantis gilyn žemyn leidosi ir uolienų horizontaliuose plyšiuose cirkuliarų požeminiai vandenys, todėl kai kur buvo tirpinamas net apatinis gipsingas horizontas (Kavaliauskas, 1990).

Vietomis itin sudėtinga ir visa Mūšos baseino takoskyra, ypač vakarinėje dalyje, tarp Mūšos ir Dubysos baseinų. Antai Kulpės-Mūšos dešiniojo intako, ištekančio iš Talkšos ežero, hidrografinės versmės yra Rėkyvos ežere, todėl pastarajį maitinantis baseinas priskiriamas Mūšai, nors yra žinoma, kad dalis nuteka į Dubysos ir Nevėžio baseinus. Mūšos baseino ežeringumas siekia vos 0,5 proc., tačiau jame yra ganėtinai didelių ežerų, iš kurių didžiausias - Rėkyvos ežeras (plotas 11,7 km², didžiausias gylis 4,5 m) (Kilkus, 1998). Rėkyvos ežeras yra prieledyninio baseino liekana. Kadangi ežeras buvo seklus, jo pakraščius greitai užkariavo vandens ir pelkių augalai, iš kurių klostėsi durpės (Tarvydas,

1958).

Be Rėkyvos ežero Kulpės baseine dar plyti Talkšos ir Ginkūnų ežerai. Didokų ežerų yra Lėvens baseine: Suosa ir Viešintas, Mituva, Pukiškis ir kt. Iš viso lietuviškoje Mūšos baseino dalyje telkšo 38 ežerai, kurie yra didesni kaip 0,5 ha (Kilkus, 1998).

Prie Mūšos ir jos intakų būta daug vandens malūnų. Dabar Mūšos baseine yra 23 tvenkiniai, kurių užtvankos yra 3 m ir aukštesnės. Didžiausias tvenkinys (8,3 km²) išsiliejo iš Lėvens aukščiau Kupiškio. Mūšoje žemiau Daugyvenės žiočių įrengti Dvariūkų ir Švobiškio tvenkiniai.

Pelkėms tenka apie 5 proc. Mūšos baseino ploto. Didžiausi pelkynai plyti upių takoskyrose, tad jų priskyrimas Mūšos baseinui yra sąlygiškas (Švažas ir kt., 2000).

Mažiausias santykinis vandeningumas yra pačios Mūšos iki Lėvens, ką galima paaiškinti mažesniu kritulių kiekiu, tačiau, kita vertus, įsiliejus Lėveniui, Pyvesai ir Tatulai jis vėlgi nedaug padidėja. Šis fenomenas sietinas su nuotėkio nuostoliais, kuriuos Mūša patiria kirsdama aktyvaus karsto zoną (Kilkus, 1998).

Daugelyje Lietuvos upių mažiausias nuotėkis esti vasaros ir rudens sausmečiu. Ne išimtis ir aptariamasis baseinas, išskyrus sukarstėjusią jo dalį. Kadangi Mūšos baseinas yra lygus, priemolingas bei molingas, tai didesnioji kritulių dalis išgaruoja (Lasinskas ir kt., 1962). Mūša kaip ir jos intakai nevandeninga, iškritus kritulių labai greitai patvinsta ne tik pavasarį, bet ir rudenį bei vasarą. Per sausrą Mūša labai nusenka, jos mažesni intakai netgi išdžiūva (Garunkštis, 1988). Dėl mažo nuolydžio upė teka lėtai, vaga vasarą užauga vešlia vandens augalija, dėl kurios vandens greitis dar sumažėja. Mūšos debitas - 26 m³/s. Mūša -upė su palyginti nesureguliuotu nuotėkiu. Lygių svyravimai metų būvyje šioje upėje siekia iki 4-5 metrų, nes Mūša ir jos intakai maitinami tik kritulių vandeniu (Basalykas, 1989).

Mūšos baseine vyrauja agrarinis kraštovaizdis, tačiau yra ir ypatingai svarbių gamtosaugai teritorijų. Be minėtų Mūšos Tyrelio ir Notigalės kraštovaizdžio draustinių analogiški draustiniai įsteigti prie Daugyvenės ir Lėvens, senovinę smėlio deltą kertanti Pyvesos atkarpa tapo hidrografiniu draustiniu. Išskirtiniai yra geologiniai draustiniai, kur saugomos unikalios smegduobės: ežeringas Kirkilų draustinis Tatulos-Apaščios takoskyroje, į pietus nuo jo - Karojimiškio draustinis su garsiąja požemine Karvės ola ir Kirdonų-Tatulos draustinis kairiajame Tatulos krante (Kilkus, 1998).

Dešiniosios Lielupės šakos - Nemunėlio - ilgis yra 199 km, o baseino plotas - 4047 km². Lietuvai tenka tik Nemunėlio aukštupys (80 km); analogiško ilgio vidurupys -pasienio ruožas, o 40 km žemupys vingiuoja Latvijos teritorija. Lietuvoje upė surenka vandens iš 1892 km². Didžiausi jos intakai Lietuvoje yra Apaščia, Vyžuona, Vingerinė, Nereta, Laukupė.

Iš Nemunėlio baseine esančių ir su ypatingai globojama gamta teritorijų paminėtinos dvi: Biržų regioninis parkas ir Biržų girios kraštovaizdžio draustinis (Kilkus,

1998).

Nemunėlis jau Latvijos teritorijoje susisiekia su Mūša (Tarvydas, 1958).