TpDLkVp pulko istorija skiriasi nuo kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų

Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko istorija skiriasi nuo kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų istorijos tuo, kad ji buvo nutrūkusi. 1926 m., mažinant Lietuvos kariuomenę, pulkas buvo likviduotas, o 1935 m. atkurtas, tačiau atkurtas kaip būsimos, paskelbus mobilizaciją, IV pėstininkų divizijos branduolys.

Pulkas pradėtas formuoti 1919 m. gegužės mėn. Raseiniuose, nuo pat pirmųjų dienų susidūrė su didžiulėmis aprūpinimo problemomis, kurios faktiškai nebu­vo išspręstos visą kovų už Nepriklausomybę laikotarpį. Aktuali buvo uniformų, ypač batų ir maisto problema, kurių nuolat trūkdavo.

1919 m. liepos mėn. įtraukus į pulką Šiaulių batalioną, pulkas sustiprėjo, tačiau bataliono įliejimas atnešė ir specifinių problemų. Šiaulių batalionas buvo suformuotas iš Šiaulių krašto žmonių, o paaiškėjus, kad pulkas perke­liamas į Panevėžį ir jį perkėlus, prasidėjo masinis buvusio Šiaulių bataliono kareivių bėgimas iš pulko. Dezertyravusių iš pulko problema buvo aktuali visą kovų dėl Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinės to priežastys - blogas pulko aprūpinimas apranga ir maistu, priešiškos propagandos ir agitacijos įtaka, žemas eilinių išsilavinimo lygis, netinkamas dalies karininkų elgimasis su kareiviais, kai kurių kareivių priešiškos nuostatos kuriamai Lietuvos valstybei.

Kovų prieš bolševikus laikotarpiu pulkas užsirekomendavo kaip sugebantis vykdyti karinės vadovybės jam patikėtus uždavinius. Pulkas, daugiausia veik­damas Daugpilio rajone, įvykdė ne vieną drąsią operaciją, gana sudėtingomis sąlygomis sėkmingai saugojo jam patikėtą fronto barą.

Kovų su lenkais laikotarpis pulkui buvo daug sudėtingesnis ir kompli-kuotesnis. Liepos 8 d. pulkas pradėjęs žygį užimdamas pietrytines Lietuvos teri­torijas, daugiau kaip 15 kartų keitė savo pozicijas. Karinės vadovybės įsakymai keliant pulkui vis naujus ir naujus uždavinius, labai apsunkino pulko vadovybės darbą ir vadovavimą pulkui. Nuolatiniai susidūrimai su lenkais pulko karius vargino, pulkas patirdavo netekčių - žūdavo ir būdavo sužeistų karių, ir, matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad spalio 15-16 d. mūšiuose ties Rykantais pulkas patyrė pralaimėjimą. Kita pralaimėjimo priežastis - lenkai puolė pranašesnėmis jėgomis.

1921-1923 m. pulkas saugojo neutraliosios zonos su Lenkija barą. Nors vyk­dydamas šią užduotį pulkas patyrė ir nuostolių, tačiau apskritai užduotį įvykdė gerai.

1921-1926 metų laikotarpis pulkui buvo nuolatinio kilnojimosi iš vienos vietos į kitą metai. Per šiuos metus pulkas buvo dislokuotas Žaslių rajone, Žiežmarių rajone, Ukmergėje ir jos apylinkėse, Anykščiuose ir jo apylinkėse, Kaune, Klaipėdos krašte, vėl Kaune, Alytuje. Per penkerius metus pulkas aštuonis kartus keitė savo dislokacijos vietą. Šitaip nebuvo elgiamasi nei su vienu kitu pėstininkų pulku. Be to, tik Kaune pulkas turėjo daugmaž tinkamas pulkui dislokuoti patalpas, visose kitose vietose pulkas turėjo didžiulių problemų su patalpomis kariams apgyvendinti ir pulko turtui laikyti. Visose kitose vietose pulko karius apgyvendinti, o sandėlius įrengti tekdavo mažai pritaikytose arba visai tam nepritaikytose patalpose.

Per šį laikotarpį dažniausia dėl tinkamų gyvenimo sąlygų pulko kariams ne­buvimo pulko vadovybė susidurdavo su karių drausmės problemomis. Kad jas išspręstų, tinkamai auklėtų ir mokytų karius, pulko vadovybei ir pulko karin­inkams reikėjo pridėti daug papildomų pastangų.

Nepaisant didžiulių problemų, kurias teko spręsti pulkui, pulkas atliko jam keliamus uždavinius, sėkmingai kovėsi su Lietuvos priešais, rengė karius šalies gynybai.

1935 m. liepos mėn. Respublikos Prezidento aktu pulkas buvo atkurtas dis­lokuojant jį Kėdainiuose, Radviliškyje ir Seredžiuje. Pulko komplektavimas vyko sklandžiai ir jau 1935 m. pabaigoje pulkas turėjo sukomplektuotus visus reikiamus padalinius ir greitai niekuo nesiskyrė nuo buvusių pėstininkų pulkų.

Atkurtas pulkas susidūrė su ta pačia problema, kaip ir pirmuoju veiklos lai­kotarpiu, - tinkamų patalpų trūkumu. Ypač ši problema buvo aštri Seredžiuje ir Raseiniuose dislokuotuose batalionuose. Tačiau skirtingai nei pirmuoju lai­kotarpiu, pulkui buvo statomos kareivinės, kitos reikiamos patalpos, tačiau šį procesą sustabdė sovietinė Lietuvos okupacija.

Pulkas, būdamas priedangos pulku, labai intensyviai ruošėsi galimai priešo agresijai iš vakarų pusės. Buvo parengti priešo stabdymo planai, gerai išžvalgyta vietovė. Apie gerą pulko pasirengimą byloja 1939 m. rugsėjo mėn. pulke gan sklandžiai įvykdyta dalinė mobilizacija.

Sovietų Sąjungos kariuomenei okupuojant Lietuvą, pulko karininkai ir ka­reiviai pakluso Lietuvos politinės vadovybės įsakymui nesipriešinti. Didesnių pasipriešinimo atvejų, išskyrus drausmės susilpnėjimą, dokumentuose nebuvo užfiksuota.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, pulkui teko apleisti savo kareivines Kėdainiuose ir Raseiniuose, o pati pulko istorija baigėsi taip pat, kaip ir visos Lietuvos kariuomenės istorija - 1940 m. spalio 26 d. pulkas buvo likviduotas.