Plačiažnypliai vėžiai Astacus astacus

Plačiažnypliai vėžiai Astacus astacus L. - viena iš penkių Europos šalyse paplitusių vietinių vėžių rūšių, įtraukta į Raudonąją knygą ir saugotina pagal Berno konvenciją ir Europos Sąjungos aplinkos direktyvą (Westman, 2002). Plačiažnypliai vėžiai Europos rinkoje yra reikšmingiausia vėžių rūšis dėl puikių maistinių savybių, didelės paklausos ir aukštų rinkos kainų. 2003 m. duomenimis, Norvegijos rinkoje gyvų prekinių plačiažnyplių vėžių kaina siekė 40 eurų. Šios rūšies vėžiai paplitę 28-se Europos šalyse. Jie buvo introdukuoti į Anglijos, Kipro, Ispanijos, Portugalijos, Lichtenšteino ir net Maroko vidaus vandens telkinius (Skurdal, Taugb0l, 2002). Įvairių rūšių vėžių laimikiai Europos šalyse 1999 m. duomenimis, siekė 4-4,5 tūkst. t, o akvakultūros produkcija sudarė 150 t. (Ackefors, 2000). Šiaurės ir Baltijos šalių regionas praeityje garsėjo plačiažnyplių vėžių laimikiais - po 2000 t. per metus, šiuo metu vėžių laimikiai sumažėjo dešimteriopai - iki 200 tonų per metus.

Plačiažnyplių vėžių ištekliais kadaise garsėjusi Lietuva, tačiau nuo praeito šimtmečio pradžios dėl vėžių maro epizootijų, melioracinių priemonių, vandens taršos ir brakonieriavimo vėžių ištekliai ženkliai sumažėjo. Pastaraisiais metais, sumažėjus vandens taršai žemės ūkio trąšomis, nevykstant melioracijos darbams plačiažnyplių vėžių ištekliai palaipsniui didėja, šiuo metu jie paplitę 140 vandens telkinių (Burba,

2002).

Daugelyje Europos šalių plačiažnyplių vėžių ištekliai nėra gausūs, dėl šios priežasties maždaug prieš 30 metų buvo pradėti vėžių akvakultūros darbai - jų veisimas ir auginimas specialiai įrengtuose veislynuose ir fermose (Mackevičienė ir kt., 1996, 1998). Sparčią plačiažnyplių vėžių akvakultūros plėtrą Europoje lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, plačiažnypliai vėžiai dėl gero eksterjero ir puikių maistinių savybių turi didelę mitybinę vertę ir yra labiausiai paklausūs, ypač Skandinavijos šalių rinkoje. Be to, dideli poreikiai vėžių jauniklių išleidimui į gamtinius vandens telkinius taip pat skatino akvakultūros plėtotę.

Pastarąjį dešimtmetį vėžių akvakultūros technologijų įdiegimu susidomėta Lietuvoje. Perėjus į rinkos ekonomiką vėžių verslas gali būti ekonomiškai naudingas (Mackevičienė ir kt., 1998).

Pusiau-intensyvios plačiažnyplių vėžių akvakultūros modelis, (1 pav.) taikomas Suomijoje (Pursiainen ir kt., 1989), yra įdiegtas LVŽŽTC Simno filialo gamybinėje bazėje. Vėžių veisimo ir auginimo modernios technologijos, užsienio šalių pavyzdžiu, yra diegiamos

Simno vėžių veislyne, vykdant bendro Vilniaus Universiteto Ekologijos instituto ir Žuvininkystės departamento prie ŽŪM projekto užduotis.

SANTRAUKA

Tyrimo tikslas buvo plačiažnyplių vėžių (Astacus astacus L.) augimo ir reprodukcijos tyrimas polikultūrinėje aplinkoje kartu su augalėdėmis žuvimis: baltuoju amūru (Ctenopharyngodon ideila) ir marguoju plačiakakčiu (Aristhichthys nobilis) karpiais augintais vėžių veisimo tvenkiniuose. Pirmą kartą eksperimentas buvo atliktas Simno vėžių veislyne 2002-jų vasaros ir rudens sezonais. Buvo tirta augalais mintančių žuvų įtaka vandens makrofitų gausai, vėžių išlikimui, jų augimui ir reprodukcijai pusiau intensyviose sąlygose.

Tyrimo rezultatai parodė, kad augalėdžių žuvų bendrija efektyviai reguliuoja vandens makrofitų kiekį mažose (80 m² ) tvenkinių sistemose. Be to, buvo nustatyta, kad žolėmis mintančios žuvys neturi neigiamos įtakos plačiažnyplių vėžių išgyvenimui ir augimui ir gali būti naudojamos polikultūroje su vėžiais mažinant vandens augalijos kiekį vėžių veisimo tvenkiniuose.

Siekiant įvertinti plačiažnyplių vėžių reprodukcijos efektyvumą pusiau intensyvios akvakultūros sąlygose, nustatytas subrendusių ir pasiruošusių reprodukcijai vėžių pateliu skaičius pagal jų cementinių liaukų išsivystymo lygį.

IŠVADOS

1.    Plačiažnyplių vėžių ir augalėdžių žuvų (baltųjų amūrų, margųjų plačiakakčių)
gyvenamosios aplinkos parametrų tyrimais polikultūros tvenkiniuose
nustatyta:

•         Vandens terminis ir hidrocheminis režimas vėžių jauniklių auginimo tvenkiniuose 2002/2003 m. liepa (III dekada) ir rugpjūčio pradžioje buvo nepalankus vėžiams dėl letaliai aukštų (iki 30⁰C) vandens temperatūrų ir deguonies stygiaus kaitros metu;

•         Vandens kokybė Simno vėžių veislyno talpyklose pagal hidrocheminius parametrus patenkinama, tačiau pagrindinių vėžių akvakultūrai: bendro kietumo, kalcio kiekio, šarmingumo rodiklių vertės buvo žemiau normos ribų;

•         Makrozoobentoso bendrijoje dominavo svarbiausi vėžių mitybos bestuburiai: chironomidai (62,8%), lašalai (39,7%), gamaridai (31,9%). Bentosinių organizmų gausumas ir biomasė kito sezoniškai. Jų vidutinės vertės šiųmetukų ir reproduktorių auginimo tvenkiniuose polikultūroje su augalėdėmis žuvimis sudarė 1,7 - 1,8 tūkst.ind./m²;

•         Tiriant augalėdžių žuvų biomelioracinį poveikį makrofitinės augalijos gausumui vėžių jauniklių auginimo tvenkiniuose nustatyta, kad kontroliniai tvenkiniai vegetacijos sezono pabaigoje buvo 80-95% užaugę ištisiniais makrofitų sąžalynais. Baltojo amūro ir margojo plačiakakčio bendrija tankiu 0,03-0,2 ind.m² efektyviai sumažino maktrofitų gausumą vėžių ir žuvų polikultūros tvenkiniuose, kuris buvo reguliuojamas vegetacijos sezono metu priklausomai nuo nuleidžiamų tvenkinių būklės.

2.    Tiriant biotinių veiksnių poveikį plačiažnyplių vėžių išeigai, augimo
rodikliams bei reprodukcinės selekcijos rezultatams polikultūrinėse vėžių ir
augalėdžių žuvų (amūrų ir plačiakakčių) bendrijose nustatyta, kad:

• Vėžių šiųmetukų išeiga atskiruose tvenkiniuose siekė 50%. Vėžių išgyvenimo didelį kintamumą (35-80%) įvairiaamžių vėžių (dvimečių, reproduktorių) grupėse sąlygojo dėl kaitros susidaręs nepalankus terminis režimas seklinuose tvenkiniuose. Subrendusių patinų (keturvasariai) išgyvenimo rodikliai buvo geresni (60-80%) lyginant su patelėmis (35­65%);

•         Trivasarių amūrų išeiga sudarė 100%, dvivasarių plačiakakčių - 40%. Vidutinis augalėdžių žuvų kūno masės prieaugis per 2002 m. vegetacijos sezoną svyravo tarp 185-600 g ir buvo ženkliai didesnis baltųjų amūrų bendrijoje;

•         Plačiažnyplių vėžių reprodukcinės selekcijos rezultatai parodė, kad įvertinus patelių pasiruošimą reprodukcijai pagal cementinių liaukų indeksą, polikultūrinių bendrijų sąlygomis subrendusių patelių kiekis svyravo atskiruose tvenkiniuose nuo 88 iki 100% ir priklausė nuo patelių nėrimosi laiko;

•         Ištyrus plačiažnyplių vėžių bendro kūno ilgio (BKI, mm) pokyčius polikultūros sąlygomis nustatyta, kad vėžių šiųmetukai skirtingais 2002­2003 m. vegetacijos sezonais pasiekė vidutinę 452-1100 mg kūno masę, kuri ženkliai svyravo atskiruose tvenkiniuose. Dvimečiai nesubrendę vėžiai pasižymėjo didesniais augimo tempais, negu reproduktoriai dėl didesnio nėrimosi dažnio, jų kūno ilgio prieaugis sudarė 14,4%. Vėžių reproduktorių augimo tempai mono-ir polikultūros sąlygomis buvo normos ribose ir sudarė 6,9-7%.