Atliekant socialinės reklamos poveikio prevencinių sveikatinimo
programų įgyvendinimui tyrimą Lietuvos sveikatos apsaugos politikos kontekste,
pirmiausia buvo nustatyta tyrimo eiga (žr. 7 pav.).
I etapas. Socialinės reklamos panaudojimo sveikatos apsaugos politikoje teorinis
kontekstas vertinamas atliekant mokslinės lietuvių
ir užsienio autorių literatūros analizę, sintezę, sisteminimą ir apibendrinimą apie socialinės reklamos teoriją ir praktiką (Jokubauskas, 2003;
Pruskus, 2003; Toleikienė, Karpinaitė, 2008; Učkorienė, 2008; Kotler ir kt.,
2002, Tucker, 2012; Plessis, Brown, 2005; Yemic, 2001 ir kt.), viešosios politikos, sveikatos apsaugos politikos ir
prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinimo aspektus (Lazutka, 2005; Raipa,
2007; Albaekas, 2004; Weinreich, 1999; Merson ir kt.,
2006; ir kt.) bei socialinės reklamos kaip viešosios politikos ir sveikatos
apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės įvertinimą (Cheng ir kt., 2009; Ling
ir kt., 1992, Coreil ir kt., 2001 ir kt.). Taipogi, teorinio konteksto analizei
atliekama ir dokumentų analizė: LR teisės norminių aktų, reglamentuojančių socialinės reklamos veiklą,
vertinimas, Lietuvos viešųjų institucijų strateginių planų ir kitų dokumentų
analizė.
II etapas. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vertinama atliekant statistinę duomenų analizę apie Lietuvos sveikatos apsaugos situaciją. Galima išskirti tokius
rodiklius, kurie bus analizuojami atliekant statistinę duomenų analizę:
1)
vidutinė gyvenimo
trukmė pagal lytį;
2)
mirtingumas nuo
mediciniškai pagydomų ligų (pagal Mirties priežastys (išankstiniai duomenys),
2012).
Statistinė duomenų
analizė padės įvertinti pagrindines problemas sveikatos apsaugos srityje bei
nustatyti kokia linkme turi būti nukreipiamos prevencinės sveikatinimo
programos, kad sveikatos problemų visuomenėje sumažėtų.
III etapas. Šio etapo metu analizuojami dokumentai, internetiniai puslapiai,
vykdomas lauko reklamų stebėjimas Šiaulių mieste, ir minėtos analizės pagrindu
išdėstomi pagrindiniai socialinės reklamos pavyzdžiai pagal iš anksto
sugrupuotas dalis, nustatytas įvertinus Lietuvos sveikatos apsaugos situaciją bei
apibrėžus Lietuvoje įgyvendinamas prevencines sveikatinimo programas.
IV
etapas. Siekiant įvertinti socialinės reklamos poveikį prevencinių sveikatinimo
programų įgyvendinimui, vykdyta apklausa grupinės diskusijos metodu (angl. k. Focus group research). Šis metodas efektyvus nagrinėjant problemą, nustatant savybes,
atrandant geriausius variantus. Šis metodas sėkmingai taikomas norint įvertinti
analizuojamo objekto savybes, geriausiai atitinkančias tam tikros tikslinės
grupės poreikius (Dikčius, 2005). Grupinių diskusijų metodika remiasi interviu,
kuris atliekamas ne su vienu žmogumi, o vienu metu - su grupe žmonių, kurių tam
tikros socialinės charakteristikos panašios (grupės vienalytiškumas). Grupes
dažniausiai sudaro 6-12 asmenų grupės, pašnekesys trunka apie 1,5-2 val.,
grupinei diskusijai pagal sudarytą planą turi vadovauti interviuotojas.
Pagrindiniai grupinių diskusijų privalumai:
1.
Sinergizmas.
Suvedus grupę žmonių, gaunama platesnio pobūdžio informacija, požiūriai ir
idėjos, nei apklausiant pavienius žmones.
2.
Saugumas. Kadangi
vienų dalyvių jausmai yra panašūs į kitų dalyvių jausmus, tai respondentai
jaučiasi patogiai ir noriai išreiškia savo mintis.
3.
Įrašinėjimas. Toks
interviu būdas dažnai naudoja audio bei video aparatūrą, kurios pagalba yra
fiksuojama sesija ir vėliau yra galimybė patogiai bei tiksliai analizuoti
duomenis.
4.
Greitis. Kadangi
vienu metu yra apklausiama tam tikras respondentų skaičius, tai duomenų rinkimo
procedūra labai pagreitėja (Dikčius, 2005).
Pagrindiniais šio metodo
trūkumais įvardijama: ribotas panaudojimas, kadangi šis metodas gali būti
panaudotos kaip žvalgybinis tyrimas, tačiau netinka aprašomajam tyrimui;
grupinės diskusijos vedimo sunkumas ir sudėtingumas, reikalaujantys tam tikrų
moderatoriaus sugebėjimų (tyrimo rezultatai labai priklauso nuo moderatoriaus
darbo kokybiškumo); nereprezentatyvumas, t. y. kadangi pasirenkamas nedidelis
skaičius respondentų, tai sunku tikėtis, jog jie atspindės visas nuomones
(Dikčius, 2005).
Grupinei diskusijai pasirinktas
struktūrizuotas
(standartizuotas, formalizuotas) kokybinis interviu dėl objektyvių priežasčių: siekiant išlaikyti grupinėje diskusijoje
dalyvaujančiųjų dėmesį, užtikrinti tyrėjo kompetentingumą identifikuoti tyrimo
duomenis ir gebėti juos susisteminti. „Struktūrizuotas interviu - klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, interviu eigoje mažai
kas keičiama, situacija yra apibrėžta" (Kardelis, 2002, p. 196). Kadangi
kokybiniai tyrimo metodai pasirenkami tuomet, kai yra mažai išanalizuota tiriama
sritis, tai grupinei diskusijai buvo pasirinktas struktūrizuotas kokybinis
interviu metodas.
Tyrimo tikslinės grupės. Respondentų atranka yra pagrįsta kiekybinių tyrimų patogios atrankos
metodika, kai apklausiami tie, kuriuos lengva rasti: artimieji, pažįstami,
bendradarbiai ir t.t., bei tikslinės atrankos metodika, kai pasirenkama nedaug
asmenų, atitinkančių kriterijus, turinčių vienodas savybes (Valackienė, 2007,
p. 80). Atliekant socialinės reklamos poveikio prevencinių sveikatinimo
programų įgyvendinimui tyrimą, pasirinktos ir apklausiamos tiriamųjų grupės,
besiskiriančios šiomis savybėmis:
-
Grupė Nr. 1 -
jauni rūkantys asmenys;
-
Grupė Nr. 2 -
jauni nerūkantys asmenys;
-
Grupė Nr. 3 - virš
50 metų asmenys ir pensininkai, esantys rizikos grupėje susirgti tam tikromis
ligomis (padidėjęs kraujospūdis, nutukimas, širdies ligos ir kt.).
Tyrimo imtis. Grupės Nr. 1 imtis - 6 asmenys iš minėtos tikslinės grupės, Grupės Nr.
2 imtis - 5 asmenys iš minėtos tikslinės grupės, Grupės Nr. 3 imtis - 4 asmenys
iš minėtos tikslinės grupės.
Tyrimo duomenų rinkimo
metodas - struktūrizuotas
kokybinis interviu iš anksto paruoštų uždarų ir atvirų klausimų pavidalu (žr. 2
priedą). Ruošiantis vykdyti ir vykdant tyrimą, buvo laikomasi struktūruotam
interviu keliamų reikalavimų (Luobikienė, 2010): susisiekus telefonu su
respondentais arba sutikus juos „akis į akį" suderintas jiems tinkamas
laikas, numatyta apytikrė interviu trukmė (su grupe buvo susitarta kalbėtis
apytikriai vieną valandą), pasirengta interviu duomenų fiksavimui
(respondentams sutikus, paties pokalbio metu buvo raštu fiksuojamos darbo
autorei reikšmingos respondentų mintys), laikytasi tyrėjui rekomenduojamo
etiketo, susitarta dėl respondentų anonimiškumo.
Ruošiant instrumentą -
parengiant numatomus klausimus respondentams - buvo taip pat laikomasi
atitinkamų reikalavimų. Klausimų formuluotėse buvo vengiama nurodyti, kokio
atsakymo yra tikimasi, klausimai formuluoti taip, kad informantai negalėtų į
juos atsakyti taip, kaip į uždaro tipo klausimus - „taip" arba „ne".
Klausimai buvo siejami su darbo uždaviniais, spręstais teorinėje jo dalyje ir
orientuoti į pagrindinį tyrimo tikslą - išsiaiškinti, kaip respondentai iš
įvairių iš anksto nustatytų grupių vertina socialinės reklamos poveikį įvairių
sveikatinimo priemonių įgyvendinimui ir jų viešinimui. Siekiant šio tikslo,
numatytuose užduoti klausimuose buvo nustatytos penkios esminės respondentų
požiūrį detalizuojančios sritys, į kurias buvo orientuoti užduodamieji
klausimai (žr. 2 priedą):
1.
Demografinių
duomenų surinkimas apie respondentą: lytis, amžiaus grupė, ar jis (ji) rūko,
vartoja alkoholį, serga nurodytomis ligomis, sveikai maitinasi, sportuoja (1-7
klausimai).
2.
Respondentų
nuomonė apie rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimų bei tikimybės užsikrėsti
ŽIV/AIDS ligomis prevencinių socialinių reklamų pakankamumą, transliuojamumą,
perdavimo priemones, pobūdį bei poveikį jiems, tikslinei auditorijai ir
aplinkiniams asmenims (8-12 klausimai).
3.
Respondentų
nuomonė apie onkologinių, kraujospūdžio ir širdies susirgimų prevencinių
socialinių reklamų pakankamumą, transliuojamumą, perdavimo priemones, pobūdį
bei poveikį jiems, tikslinei auditorijai ir aplinkiniams asmenims (13-16
klausimai).
4.
Respondentų
nuomonė apie sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo skatinimo socialinių reklamų
pakankamumą, transliuojamumą, perdavimo priemones, pobūdį bei poveikį jiems,
tikslinei auditorijai ir aplinkiniams asmenims (17-20 klausimai) .
5. Respondentų požiūris į
socialinės reklamos panaudojimą bei jų poveikio sveikatos apsaugos problemų
sprendimui ir sveikatinimo programų įgyvendinimui bei viešinimui efektyvumą
(21-24 klausimai). Tyrimo data, laikas ir vieta. Struktūrizuotas
interviu su trimis tikslinėmis grupėmis buvo vykdomas 2013 m. balandžio mėnesį
Šiaulių mieste, su kiekviena grupe grupinė diskusija užtruko po 1 valandą.
Socialinės reklamos
poveikio prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinimui vidinė analizė
atliekama pasitelkus SSGG analizės
metodą - tiriamojo objekto
stiprybių ir silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė. SSGG metodo logika būtų
tokia (Jucevičius, 1998, p. 231):
1)
pagrindinių
tiriamojo objekto veiklos aplinkos galimybių identifikavimas;
2)
pagrindinių
grėsmių, galinčių kilti šioje aplinkoje, identifikavimas;
3)
tiriamojo
objekto stipriųjų pusių, esminio konkurencinio pranašumo veiksnių
nustatymas;
4)
tiriamojo objekto
strateginio pažeidžiamumo, jos silpnųjų savybių identifikavimas.
V etapas. Socialinės reklamos poveikio prevencinių sveikatinimo programų
įgyvendinimui sveikatos apsaugos politikos kontekste plėtros galimybės bus
nustatomos atliekant viso tyrimo apibendrinimus, formuluojant išvadas ir
pateikiant praktines rekomendacijas.
Apibendrinant
reikia pažymėti, kad socialinės reklamos poveikio prevencinių sveikatinimo
programų įgyvendinimui tyrimas susideda iš penkių etapų: teorinio konteksto
įvertinimo, Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos statistinio įvertinimo,
socialinių reklamų pavyzdžių nustatymo, socialinėms reklamos poveikio
prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinimui, tyrimo bei išvadų formulavimo
ir rekomendacijų teikimo. Tyrimo eigoje bus naudojami tokie metodai: statistinė
duomenų analizė, grupinės diskusijos metodas (panaudojant struktūrizuotą
kokybinį interviu) bei SSGG analizė.
2.2. Socialinės reklamos ypatumai, įgyvendinant
prevencines sveikatinimo
programas Lietuvoje
Siame skyriuje pateikiamos įžvalgos Lietuvos sveikatos apsaugos
politikos raidos aspektu ir identifikuojami pagrindiniai rodikliai,
atspindintys sveikatos apsaugos tikslus. Taip pat nagrinėjama Lietuvos
sveikatos apsaugos sistemos situacija, nustatomos pagrindinės visuomenės
sveikatos problemos, siekiant įvertinti, kokios ir ar tikslingai vykdomos
prevencinės sveikatinimo programos Lietuvoje bei su jomis susijusios socialinės
reklamos.
2.2.1.
Lietuvos sveikatos apsaugos politikos raida
Pasaulio Sveikatos
Organizacija sveikatos apsaugą apibrėžia kaip sistemą, įtraukiančią „visas veiklas, kurių pirminis
tikslas yra skatinti, sugrąžinti arba išlaikyti sveikatą" (World Health Organization, 2000, p. 5). Tai apima ne
tik formalųjį sektorių, atsakingą už asmens sveikatos priežiūrą, bet įtraukia
ligonių slaugymą namuose, vaistų vartojimą (įskaitant tuos atvejus, kai jie
vartojami be gydytojų žinios), visuomenės sveikatinimą, taip pat viešosios
politikos priemones, kaip antai saugaus eismo užtikrinimas, medicinos
darbuotojų profesinis rengimas, moksliniai tyrimai ir kita. Taigi, sveikatos
apsauga apima labai platų veiklų spektrą ir gali būti įvairių formų. Iš esmės
bet kuri pasaulio šalis turi tam tikrą sveikatos apsaugos sistemą - net ir
tokiu atveju, kai ji yra tik neformali arba labai fragmentiška.
Už sveikatos apsaugą
Lietuvoje yra atsakinga LR Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai vadovauja
Sveikatos apsaugos ministras.
Lietuvai atkūrus
nepriklausomybę, buvo atliktos esminės sveikatos apsaugos reformos. 1991 metais
vos 7 proc. gyventojų buvo patenkinti sveikatos apsaugos kokybe ir net 80 proc.
pasisakė už esmines reformas šioje srityje (Černiauskas ir kt., 2000, p. 65).
Tuo metu kokybiškų sveikatos paslaugų prieinamumas buvo mažas, pirminė asmens
sveikatos priežiūra buvo neišplėtota, paplitę neformalūs mokėjimai, gydytojų
algos buvo mažos, trūko vaistų, o privati gydymo praktika buvo uždrausta. 1991
m. spalį Aukščiausioji Taryba patvirtino nacionalinę sveikatos koncepciją,
perorientavo sveikatos politiką link pirminės sveikatos priežiūros ir sukūrė
mišrų finansavimo modelį, paremtą privalomojo draudimo įmokomis ir
biudžetiniais asignavimais (Gudžinskas, 2012).
Iki 1997 m. didžioji
sveikatos apsaugos išlaidų dalis buvo finansuojama valstybės biudžeto lėšomis.
Dalis 1991 metais įvesto socialinio draudimo įmokų buvo skirta tam tikroms
sveikatos išlaidoms, pirmiausia vaistams kompensuoti ir gydyti pacientus
sanatorijose. Kadangi vaistų iš Vakarų buvo importuojama vis daugiau, šios
socialinio draudimo skiriamos lėšos sveikatos apsaugai padidėjo nuo 3 proc.
viso socialinio draudimo biudžeto 1991 m. iki 10 proc. 1995 m.
(Gudžinskas, 2012).
Dar viena svarbi Lietuvos
sveikatos apsaugos raidos iki 1997 m. ypatybė susijusi su tuo, kad apie 60
proc. sveikatos priežiūros įstaigų kontrolės buvo atiduota savivaldybėms. Tai
apėmė visas ambulatorines paslaugas, daugumą poliklinikų bei vidutinio dydžio
ir mažų ligoninių. Sveikatos apsaugos ministerija savo žinioje pasiliko
Vilniaus ir Kauno universitetines ligonines. Teikiant išskirtinį dėmesį šių
ligoninių plėtrai, susiklostė ligoninių grandis, kurios prieinamumas visiems
gyventojams išliko ribotas.
Privalomojo sveikatos
draudimo reforma taip pat įgyvendinta uždelstai (1997 m.) ir nenuosekliai. 1997
m. buvo nustatyta, kad darbdaviai turi sumokėti 3 proc. apskaičiuoto darbo
užmokesčio. Be to, į privalomojo sveikatos draudimo biudžetą buvo skiriama 30
proc. surenkamo gyventojų pajamų mokesčio. Kitaip tariant, buvo pasirinktas
vadinamasis „kompromisinis" variantas, kur tik nedidelę dalį įplaukų (apie
20 proc.) sudarė draudimo įmokos, o likusią -valstybės biudžeto lėšos. Taigi,
sveikatos apsaugos sistema iš esmės rėmėsi daugiausia lėšomis, surinktomis iš
bendrųjų mokesčių. Kartu buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa (VLK) (turinti
dešimt teritorinių padalinių kiekvienoje iš apskričių). Iš pradžių VLK buvo
pavaldi Vyriausybei, vėliau - Sveikatos apsaugos ministerijai (Gudžinskas,
2012).
Pirminės priežiūros
reforma iš esmės prasidėjo tik 1999-2000 m. Įgyvendinant reformą pagrindinis
trukdis buvo tam tikras vietos savivaldybių ir jų teritorijose esančių
poliklinikų ir antrosios grandies ligoninių, besistengusių išlaikyti visą
specializuotos pagalbos „monopolį", pasipriešinimas. Pirminės priežiūros
reformos taip pat neskatino menkas šeimos gydytojo specialybės prestižas ir
sąlyginai prastai apmokamas darbas. Reforma tam tikrą „persilaužimą"
Lietuvoje pasiekė tik 2004 metais, kai bendrosios praktikos gydytojai
ambulatorines paslaugas teikė jau 66 proc. šalies gyventojų (Bankauskaitė, O'Connor, 2008, p. 158).
Ligoninių tinklo
restruktūrizacija taip pat vėlavo. Nors ligoninių lovų skaičius nuo 1991 iki
1999 m. sumažėjo 22 proc., pačių ligoninių skaičius per šį laikotarpį sumažėjo
tik nuo 187 iki 184 (Davis, 2010, p. 57). Tuo pačiu
metu Lietuvos sveikatos apsauga išgyveno finansų krizę ir, palyginti su
nepriklausomybės pradžia, apie 1994-1995 m. buvo finansuojama 20-30 proc.
mažiau. Valstybei negalint vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, vis daugiau už
oficialiai nemokamas paslaugas tekdavo susimokėti patiems gyventojams.
Privalomojo sveikatos
draudimo fondo (PSDF) biudžeto išlaidos 1998-2000 m. neviršijo plano, tačiau
dėl didelio planuotų pajamų trūkumo faktinės išlaidos buvo didesnės už faktiškai
gautas pajamas, todėl ligonių kasa vis daugiau įsiskolino gydymo įstaigoms ir
vaistinėms. Vėliau, pasitaisius šalies ekonominei situacijai, sveikatos
biudžeto deficitas tapo nebe tokia aštri problema. 2005 metais PSDF biudžeto
turimos lėšos jau viršijo PSDF įsipareigojimus ligoninėms, ambulatorinėms
gydymo įstaigoms ir vaistinėms, tačiau 2008 metais ištikus naujai ekonomikos
krizei tapo aišku, kad toliau tokia sveikatos apsaugos finansavimo sistema
egzistuoti nebegali. Valdžiai sumanius sumažinti gyventojų pajamų mokestį tam,
kad padidintų šalies konkurencingumą ir pagyvintų verslą, būtų smarkiai
nukentėjęs sveikatos biudžetas (Černiauskas, Panovas, 2010, p. 251). Todėl nuo
2009 m. sausio 1 d. įvestos 9 proc. PSD įmokos nuo asmeniui apskaičiuotų
pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Po šio pakeitimo
pagaliau PSD įmokos tapo pagrindiniu sveikatos biudžetą formuojančiu šaltiniu
(apie 56-59 proc. viso sveikatos biudžeto).
Pagal Pasaulio Sveikatos
Organizacijos (PSO) rekomendacijas yra skiriami trys pagrindiniai sveikatos
apsaugos tikslai (World Health Organization, 2000, p. 5):
S geresnė visuomenės sveikata;
S finansinis nešališkumas ir apsauga nuo katastrofiškų gydymo išlaidų; S atliepimas (jautrumas) žmonių lūkesčiams. Lietuvoje minėti sveikatos
apsaugos tikslai įgyvendinami siekiant atitinkamų rodiklių (žr. 4 lentelę).
4 lentelė
Sveikatos sistemos tikslų
įvertinimas Lietuvoje
|
Sveikatos sistemos
tikslas
|
Rodikliai
|
|
Geresnė visuomenės sveikata
|
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė; Gyvenimo trukmės
pasiskirstymas pagal lytį; Mirtingumas nuo mediciniškai pagydomų ligų
|
|
Finansinis saugumas ir nešališkumas
|
Mokėjimų iš savo kišenės lygis; Neformalių mokėjimų
lygis.
|
|
Atliepiamumas pacientų lūkesčiams
|
Pacientų apklausos
|
Šaltinis: sudaryta
darbo autorės pagal Gudžinsku, 2012
Remiantis aukščiau pateiktoje lentelėje esančiais geresnės visuomenės
sveikatos rodikliais, bus atliekamas Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos
vertinimas, t.y. analizuojama žmonių vidutinė gyvenimo trukmė pagal lytį bei
žmonių mirtingumas nuo mediciniškai pagydomų ligų (žr. 2.2.2 skyrelį).
Galima teigti, kad faktas, jog Lietuva po
nepriklausomybės atkūrimo tik po 18 metų įvedė privalomuoju sveikatos draudimo
pagrįstą sveikatos apsaugos finansavimą sąlygojo pavėluotą sveikatos apsaugos
sistemos politikos skaidrumą, solidarumą ir efektyvesnį valdymą. Pagrindiniai
Lietuvos sveikatos apsaugos politikos tikslai yra geresnė visuomenės sveikata,
finansinis saugumas ir nešališkumas bei atliepiamumas pacientų lūkesčiams.
Geresnės visuomenės sveikatos pagrindiniai rodikliai yra vidutinė gyvenimo
trukmė ir mirtingumas nuo mediciniškai pagydomų ligų.
2.2.2.
Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vertinimas
Lietuvos sveikatos
apsaugos sistemos vertinimas atliekamas analizuojant žmonių vidutinę gyvenimo
trukmę pagal lytį bei žmonių mirtingumą nuo mediciniškai pagydomų ligų.
Vidutinė gyvenimo
trukmė - vienas pagrindinių
gyventojų sveikatos rodiklių, tiksliausiai parodantis gyventojų mirtingumo
skirtumus. Vidutinė gyvenimo trukmė priklauso ne tik nuo sveikatos priežiūros,
higienos, mitybos, gyvenimo būdo, bet ir nuo ekonominių bei socialinių
sąlygų.
Bendra Lietuvos gyventojų
gyvenimo trukmė 2011 m. buvo 73,65 metai, nuo 1990 m. ji padidėjo per 2,19
metų; 2011 m. vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 11 metų mažesnė nei
moterų, nuo 1990 m. vyrų gyvenimo trukmė padidėjo mažiau (per 1,61 metų) nei
moterų (per 2,87 metų) (žr. 8 pav.).
1995 m., lyginant su 1990 m., labai sumažėjo bendra Lietuvos gyventojų
vidutinė gyvenimo trukmė. Viena iš šio mažėjimo priežasčių buvo pavėluotai ir
ilgai vykdoma sveikatos apsaugos reforma po nepriklausomybės paskelbimo, taip
pat šalyje buvusi socialinė-ekonominė suirutė. Nuo 1995 m. iki 2004 m. su
nežymiais pakitimais vidutinė gyvenimo trukmė didėjo, o 2005-2007 m. vėl ėmė
mažėti.
Vidutinė
gyvenimo trukmė
8 pav. Vidutinė gyvenimo trukmė
1990-2011 metais Lietuvoje, metais
Šaltinis: sudaryta darbo autorės pagal Mirties priežastys (išankstiniai
duomenys), 2012.
Lietuva 2005 m. ES sveikatos politikos dokumentuose priskiriama
labiausiai atsilikusių šalių grupei, nes Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė
buvo 65,31 metų, moterų - 77,06 metų. Pagal šį rodiklį Lietuvos vyrai gyvena
vidutiniškai daugiau nei 10 metų, o moterys - apie 5 metus trumpiau nei 15-oje
ES šalių senbuvių. Tai vienas blogiausių rodiklių visoje ES.
Mirtingumas. Nepalankius Lietuvos vidutinės tikėtinos gyventojų trukmės rodiklius
sąlygoja itin didelis kai kurių sociodemografinių gyventojų grupių mirtingumas.
Lietuvoje 2012 m. mirė 40
938 žmonės, t. y. 99 asmenimis mažiau negu 2011 m. Išankstiniais duomenimis
1000 gyventojų 2012 m. teko 13,7 mirusiojo (2011 m. - 13,5/1000 gyventojų).
Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūra jau daugelį metų išlieka
nepakitusi. Trys pagrindinės mirties
priežastys - kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės
mirties priežastys 2012 m. sudarė
85,1 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau
nei pusė, t.y. 56,6 proc., nuo piktybinių navikų - 19,5 proc., o nuo išorinių
mirties priežasčių - 8,9 proc. visų mirusiųjų. Daugiausia (47,8 proc.) vyrų
mirė nuo kraujotakos sistemos ligų (žr. 9 pav.), nuo piktybinių navikų 2012 m.
Lietuvoje mirė 21,6 proc. visų mirusių vyrų; trachėjos, bronchų ir plaučių
vėžys sudarė 24,6 proc., priešinės liaukos - 13,1 proc., skrandžio - 8,6 proc.
mirusių nuo piktybinių navikų vyrų.
9 pav. Vyrų mirtingumo
priežastys 2012 m., proc.
Saltinis: sudaryta darbo autorės pagal Mirties priežastys (išankstiniai
duomenys), 2012.
Nuo trachėjos, bronchų ir plaučių piktybinių navikų vyrų mirė 4 kartus
daugiau negu moterų. Galima daryti prielaidą, kad būtent rūkymas yra minėtų
ligų ir mirčių priežastis. 13,5 proc. visų 2012 m. mirusių vyrų žuvo dėl
išorinių mirties priežasčių (apima transporto įvykius, nukritimus, paskendimus,
atsitiktinius apsinuodijimus, savižudybes). Nuo išorinių mirties priežasčių
mirė 3,2 karto daugiau vyrų negu moterų. Ketvirtoje vietoje vyrų mirties
priežasčių struktūroje yra virškinimo sistemos ligos. 2012 m. nuo jų mirė 5,6
proc. visų mirusių vyrų. Nuo virškinimo sistemos ligų kas antram mirusiam vyrui
pagrindinė mirties priežastis buvo lėtinė kepenų liga. Galima daryti prielaidą,
kad būtent alkoholio vartojimas yra minėtų ligų ir mirčių priežastis.
10 pav. Moterų mirtingumo
priežastys 2012 m., proc.
Saltinis: sudaryta darbo autorės pagal Mirties priežastys (išankstiniai
duomenys), 2012.
2012 m. Lietuvoje mirė 20 247 moterys, lyginant su 2011 m. - 154
moterimis daugiau. Daugiausia moterų (65,6 proc.) mirė nuo kraujotakos sistemos
ligų. Nuo piktybinių navikų 2012 m. mirė 17,4 proc. moterų. Iš jų daugiausia
mirė nuo krūties, skrandžio ir storosios žarnos piktybinių navikų. Trečioje
vietoje moterų mirties priežasčių struktūroje yra virškinimo sistemos ligos
(4,5 proc. visų mirusių moterų). Moterų, taip pat kaip ir vyrų, mirčių nuo
virškinimo sistemos ligų dažniausios priežastys yra lėtinės kepenų ligos
(alkoholio vartojimo pasekmė). Nuo išorinių mirties priežasčių 2012 m. mirė 4,3
proc. moterų (žr. 10 pav.).
Daugiausia darbingo amžiaus vyrų mirė nuo išeminių širdies ligų (19,0
proc.), tyčinių susižalojimų (7,6 proc.), kepenų ligų (6,5 proc.). Darbingo
amžiaus moterų mirė 2,7 karto mažiau negu darbingo amžiaus vyrų. Nuo išeminių
širdies ligų mirė 12,1 proc. 16-64 m. amžiaus moterų, moters lyties organų
piktybinių navikų - 8,3 proc., kepenų ligų -8,2 proc.
2012 m. mirė 124 1 -17
metų amžiaus vaikai (83 berniukai ir 41 mergaitė). Pagrindinės 1 -17 metų
amžiaus vaikų mirties priežastys buvo išorinės mirties priežastys (53,2 proc.),
piktybiniai navikai (15,3 proc.) ir nervų sistemos ligos (9,7 proc.).
2012 m. mirė 118 kūdikių,
lyginant su 2011 m. - 26 kūdikiais mažiau. Pagrindinės kūdikių mirties
priežastys buvo perinatalinio laikotarpio ligos (43,2 proc.), įgimtos
formavimosi ydos (28,8 proc.) ir kvėpavimo sistemos ligos (7,6 proc.).
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos gyventojų
mirties priežasčių struktūra jau daugelį metų išlieka nepakitusi: daugiausia
žmonių Lietuvoje miršta nuo kraujotakos sistemos ligų (moterų ženkliai daugiau
nei vyrų), antroje vietoje - nuo piktybinių navikų, trečioje vietoje
-mirtingumą lemia išorinės mirties priežastys (vyrų ženkliai daugiau nei
moterų). Pastebėtina, kad pastaruoju metu sparčiai didėja mirtingumas nuo
virškinimo sistemos ligų. Taip pat vyrų mirtingumas nuo trachėjos, bronchų ir
plaučių piktybinių navikų yra ženkliai didesnis nei moterų, tai sąlygojo vyrų
rūkymo įpročiai. Mirtingumą nuo lėtinių kepenų ligų dažniausiai sąlygoja gausus
alkoholio vartojimas, tiek vyrams, tiek moterims ši problema yra pakankamai
aktuali.
Išanalizavus
sveikatos apsaugos situaciją Lietuvoje, galima daryti išvadą, kad prevencinės
sveikatinimo programos (kaip ir socialinė reklama) turi būti nukreiptos {
tokias sveikatos apsaugos sritis prioritetine tvarka:
S kraujotakos
sistemos ir širdies ligų mažinimą; S susirgimų piktybiniais navikais mažinimą;
S rūkymo mažinimą; S alkoholio vartojimo mažinimą.
2.2.3. Lietuvoje
{gyvendinamų prevencinių sveikatinimo programų aspektai
Viena iš Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijų yra rūpintis
visuomenės sveikata. Lietuvoje vyksta laipsniška ir kryptinga visuomenės
sveikatos priežiūros sistemos reforma, besiremianti tarptautine patirtimi.
Minėtos reformos tikslas - užtikrinti efektyvų ligų prevencijos ir kontrolės
sistemos funkcionavimą, sveikatos ugdymą ir informacijos sistemų plėtrą,
skatinant profesinį tobulėjimą, įgyvendinti visuomenės sveikatos sistemos
reformą, atitinkančią ES teisės reikalavimus.
Lietuvoje visuomenės sveikatos priežiūrą formuoja ir vykdo Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamentas
su jai pavaldžiomis nacionalinio lygio institucijomis, teritoriniais visuomenės
sveikatos centrais ir jų filialais rajonuose. Visuomenės sveikatos politiką
įgyvendina Radiacinės saugos, Ekstremalių sveikatai situacijų centrai, mokslo
statusą turintis Higienos institutas, kuriame yra Visuomenės sveikatos tyrimų
centras, Profesinės sveikatos tyrimų centras, Sveikatos informacijos centras ir
kt. institucijos (Visuomenės sveikata, 2012).
Pasaulio sveikatos
organizacija (PSO) teigia, kad 10 proc. žmogaus sveikatos lemia sveikatos priežiūra,
po 20 proc. - paveldimumas ir aplinka, 50 proc. - gyvenimo būdas (World Health Organization, 2000). Lietuvos
Respublikos Seimas 2013-uosius paskelbė Sveikatingumo metais. Šalies Vyriausybė
yra pasiryžusi nuosekliai įgyvendinti visas numatytas visuomenės sveikatos
stiprinimo priemones.
Sveikatos apsaugos
ministerija įgyvendina tokias visuomenės sveikatos stiprinimo priemones
(Visuomenės sveikata, 2012):
1. Visuomenės
sveikatos sauga apima:
a)
radiacinę saugą;
b)
vaikų ir jaunimo
sveikatą;
c)
žalingų veiksnių
prevenciją (rūkymo, alkoholio, narkomanijos prevenciją);
d)
traumatizmo
profilaktiką;
e)
psichikos
sveikatos stiprinimą.
2.
Ligų prevencija.
3.
Mityba ir fizinis
aktyvumas.
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos 2012-2014 m. strateginiame veiklos plane yra
numatyta Visuomenės sveikatos stiprinimo programa, kuria įgyvendinama LR
Vyriausybės prioriteto „Modernus valstybės valdymas siekiant naujos paslaugų
kokybės" kryptis „Struktūrinė sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės
apsaugos sričių pertvarka, siekiant geresnės paslaugų kokybės" (Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro
2012).
Strateginis minėtos
programos tikslas - „saugoti ir stiprinti sveikatą, vykdant ligų prevenciją,
mažinant sergamumą ir mirtingumą" (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro 2012).
Taigi, pagrindinis
programos siekis - užtikrinti visuomenės sveikatos priežiūros viešojo
administravimo ir viešųjų paslaugų, mažinančių gyventojų sergamumą, ligotumą,
neįgalumą ir mirštamumą, teikimą, gerinant jų prieinamumą, efektyvumą,
racionalų lėšų naudojimą, formuojant sveikas gyvensenos nuostatas
bendruomenėje.
Pradėjus įgyvendinti visuomenės sveikatos sistemos pertvarką, t.y. atskyrus
visuomenės sveikatos viešojo administravimo funkcijas nuo paslaugų teikimo,
visuomenės sveikatos paslaugų teikimui bendruomenėse užtikrinti pradėti steigti
savivaldybių visuomenės sveikatos biurai. Vykdant ES struktūrinės paramos
lėšomis finansuojamus projektus, numatoma atlikti visuomenės sveikatos
priežiūros viešųjų paslaugų savivaldybėse reguliavimo, administravimo,
prieinamumo, savivaldybių visuomenės sveikatos programų valdymo vertinimus.
Atliktų analizių ir rekomendacijų pavyzdžiu numatoma parengti teisinę bazę,
užtikrinančią visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems
gyventojams (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012).
Visuomenės sveikatos
stiprinimo programa yra tęstinė, prioritetinė įgyvendinant sveikatos politiką
ir ES reikalavimus sveikatos priežiūros srityje, formuojant nuostatą, kad
visuomenės sveikata taptų valstybės ilgalaikių ekonominių interesų objektu. Į
sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą turi būti atsižvelgiama formuojant kitų
ūkio šakų politikas. Visuomenės sveikatos stiprinimo programos rezultatai yra
ilgalaikiai, nulemiantys šios ir ateinančių gyventojų kartų sveikatos būklę.
Visuomenės sveikatos stiprinimo programos vykdytojai yra (Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2012): Ekstremalių sveikatai situacijų centras;
Higienos institutas; Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Radiacinės saugos
centras; Valstybinis psichikos centras; Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos
centras; Slaugos darbuotojų tobulinimo ir specializacijos centras; Nacionalinė
sveikatos priežiūros laboratorija; Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros
tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir jai pavaldžios teritorinės
visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos; Lietuvos medicinos biblioteka.
Apibendrinta Visuomenės
sveikatos stiprinimo tikslų, uždavinių ir priemonių suvestinė pateikiama
lentelėje (žr. 5 lent.). Šioje lentelėje galima išskirti tokias prevencines
sveikatinimo programas, kurios turėtų būti vykdomos Lietuvoje 2012-2014 metų
laikotarpyje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012):
S jaunimo ir vaikų psichikos sveikatos ligų prevencijos programos;
S sveikos mitybos principų plėtojimo programos, ypatingai vaikų ir
jaunimo tarpe;
•
gyventojų fizinio aktyvumo skatinimo ir nutukimo prevencijos programos;
•
psichoaktyvių,
psichotropinių medžiagų ir
narkotikų vartojimo prevencijos programos;
•
kvėpavimo takų infekcijų epidemiologinės priežiūros ir prevencijos
programos;
•
per maistą ir vandenį plintančių užkrečiamų ligų epidemiologinės
priežiūros ir prevencijos programos;
•
retų ir pernešėjų platinamų ligų, parazitozių epidemiologinės
priežiūros ir prevencijos programos;
S užkrečiamų ligų vakcinavimo
ir epidemiologinės priežiūros
ir prevencijos programos;
S ŽIV/AIDS, lytiškai plintančių ir per kraują plintančių ligų
epidemiologinės priežiūros ir prevencijos programos bei kitos.
5 lentelė
Visuomenės sveikatos
stiprinimo programos tikslų ir uždavinių suvestinė
|
Tikslas
|
Uždavinys
|
|
I. Gerinti gyventojų sveikatą, plėtojant ligų
prevenciją bei mažinant žalingų veiksnių poveikį
|
1. Saugoti sveikatą nuo kenksmingų veiksnių
poveikio.
|
|
2. Sudaryti sąlygas žmonėms gyventi
psichosocialinėje aplinkoje, mažinti mitybos sąlygotą žmonių sergamumą
|
|
|
3. Vykdyti visuomenės sveikatos priežiūros veiklos
licencijavimą
|
|
|
II. Formuoti sveikos gyvensenos pagrindus,
tobulinant visuomenės sveikatos informacijos valdymą ir sklaidą.
|
1. Vykdyti sveikatos informacijos sklaidą.
|
|
2. Tobulinti sveikatos stebėsenos sistemą.
|
|
|
3. Tobulinti visuomenės sveikatos priežiūros
specialistų gebėjimus.
|
|
|
III. Skubiai ir koordinuotai reaguoti į grėsmes
visuomenės sveikatai.
|
1. Apriboti ir kontroliuoti infekcinių ligų plitimą.
|
|
2. Užtikrinti sveikatos sistemos valdymą ekstremalių
situacijų atvejais.
|
|
|
3. Garantuoti gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą.
|
|
|
IV. Įgyvendinti visuomenės sveikatos priežiūrą ligų
profilaktikos srityje, užtikrinant
visuomenės sveikatos
saugą, atliekant laboratorinius tyrimus
|
1. Vykdyti valstybinei
visuomenės sveikatos priežiūrai reikalingus tyrimus.
|
|
V. Mažinti paslaugų, gaminių, aplinkos veiksnių
neigiamą poveikį ir riziką gyventojų sveikatai
|
1. Mažinti žalingo aplinkos poveikio gyventojų
sveikatai riziką.
|
|
2. Didinti Valstybinės visuomenės sveikatos
priežiūros tarnybos ir jai pavaldžių teritorinių visuomenės sveikatos
priežiūros įstaigų efektyvumą ir kokybę.
|
|
|
VI. Formuoti
Lietuvos medicinos bibliotekos
fondus ir skleisti medicinos mokslo žinias.
|
1. Plėtoti bibliotekos paslaugas, užtikrinant
prieigą prie mokslinės medicinos informacijos bei ugdyti informacinius
vartotojų gebėjimus.
|
____________________________________ I_______________________________________________________________________________________
Šaltinis: sudaryta darbo
autorės pagal LR sveikatos apsaugos ministro
2012
Šiuo metu Lietuvoje iš viso yra šešios ligų prevencinės programos
(Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2012):
S atrankinė mamografinė patikra dėl krūties vėžio
programa vykdoma nuo 2005 m. ir
yra skirta 50-69 m. amžiaus moterims, programos prevencinės priemonės taikomos
kartą per dvejus metus;
S gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencijos
priemonių programa įgyvendinama nuo
2004 m., skirta moterims nuo 25-60 m. amžiaus, taikoma kartą per trejus metus;
S priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos
programa vykdoma nuo 2006 m. ir
yra skirta vyrams nuo 50-75 m. amžiaus, tačiau vyrams, kurių tėvai ar broliai
yra sirgę prostatos vėžiu, programa taikytina nuo 45 m.; ši programa taikoma
kartą per dvejus metus;
S asmenų, priskirtinų širdies ir kraujagyslių ligų didelės
rizikos grupei, atrankos ir prevencinių priemonių programa vykdoma nuo 2006 m., taikytina vyrams nuo 40-55 metų, o moterims nuo
50-65 metų; ši programa taikoma dažniausiai - kartą per metus;
S vaikų dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programa skirta vaikų nuo 6 iki 14 metų nuolatinių krūminių
dantų kramtomųjų paviršių
ėduonies prevencijai; pradėta įgyvendinti nuo 2005 m.; S storosios žarnos ankstyvosios diagnostikos programa pradėta įgyvendinti 2009 m., skirta
gyventojams nuo 50-74
metų ir taikoma kartą per dvejus metus. Reziumuojant reikia pažymėti, kad Sveikatos apsaugos
ministerija įgyvendina tokias visuomenės sveikatos stiprinimo priemones:
visuomenės sveikatos sauga (radiacinė sauga, vaikų ir jaunimo sveikata, žalingų
veiksnių prevencija (rūkymo, alkoholio, narkomanijos prevencija), traumatizmo
profilaktika, psichikos sveikatos stiprinimas, ŽIV/AIDS ligos), ligų prevencija
(moterų krūties, gimdos kaklelio vėžio, vyrų prostatos vėžio, širdies ir
kraujagyslių ligų prevencija, storosios žarnos ankstyvosios diagnostika ir
vaikų dantų dengimas silantinėmis medžiagomis), mityba ir fizinis aktyvumas.
2.2.4. Socialinės
reklamos panaudojimas prevencinių sveikatinimo programų
įgyvendinime
Lietuvoje
Išanalizavus LR Sveikatos ministerijos Lietuvoje įgyvendinamas
visuomenės sveikatos stiprinimo programas, nustatyta, kad jos skirstomos į tris
dideles grupes (Visuomenės sveikata,
2012):
1)
visuomenės
sveikatos sauga;
2)
ligų prevencija;
3)
mityba ir fizinis
aktyvumas.
Išnagrinėjus sveikatos
apsaugos situaciją Lietuvoje, nustatyta, kad didžiausias mirtingumas šalyje
prioriteto tvarka yra nuo (Mirties priežastys (išankstiniai duomenys), 2012):
1)
kraujotakos
sistemos ligų;
2)
piktybinių navikų;
3)
rūkymo sąlygotų
ligų;
4)
per didelio
alkoholio vartojimo sąlygotų ligų.
Atsižvelgiant į tai, jog
iškyla poreikis identifikuoti, kokių sričių analizei bus skirtas socialinės
reklamos poveikio prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinime tyrimas (šiuo
atveju - kokios sveikatos apsaugos problemos yra skaudžiausios ir dažniausiai
pasikartojančios mūsų visuomenėje) bei į Lietuvos sveikatos apsaugos situaciją,
išskiriamos tokios svarbiausios sveikatos problemos, kurios bus nagrinėjamos
tyrimo eigoje:
1) visų amžiaus grupių rūkymo, alkoholio vartojimo ir
narkomanijos, ŽIV/AIDS ligų prevencija;
2)
vyresnių asmenų onkologinės, kraujospūdžio ligos;
3) mityba ir fizinis aktyvumas, išskiriant vaikų ir
paauglių amžiaus grupes.
Lietuvoje sveikatos
apsaugos problemomis, kurios yra dalis socialinių ir visuomeninių problemų,
rūpinasi ir socialines kampanijas atlieka šios organizacijos: Lietuvos AIDS
centras, Lietuvos savivaldybės, Nacionalinis organų transplantacijos biuras,
Lietuvos jaunimo organizacijų tarnyba, narkotikų kontrolės departamentas, ir
kt. Kiekviena iš aukščiau paminėtų institucijų, vykdydamos socialinę reklamą,
pačios turi finansuoti jos įgyvendinimą.
Rūkymo problema visuomenei yra aktuali tuo, kad rūkantieji dažniau serga
kvėpavimo ir kraujotakos sistemos ligomis, kas sąlygoja papildomas sveikatos
apsaugos bei priežiūros išlaidas, taip pat tabako naudojimas ir jo sukeltos
pasekmės sąlygoja didesnės rizikos grupės dalies mirtingumą. Tabako vartojimas
įtakoja piktybinių navikų (lūpų, burnos ertmės, ryklės, gerklų, trachėjos,
bronchų, plaučių) žmogaus organizme atsiradimą, kraujotakos ir kvėpavimo
sistemos ligas; kasmet nuo piktybinių navikų miršta 1600-1700 žmonių Lietuvoje.
Lietuvoje rūko 34,0 proc. 20-64 metų vyrų ir 15,0 proc. to paties amžiaus
moterų; lyginant su 2008 metais vyrų tarpe rūkančiųjų skaičius sumažėjo per 9,4
proc., moterų tarpe - padidėjo per 0,5 proc. (Mirties priežastys (išankstiniai
duomenys), 2012).
2007 metais Lietuvos
medicinos studentų asociacijos (LiMSA) nariai sukūrė socialinę reklamą jaunimui
vienai iš svarbiausių prevencinių temų - rūkymui (žr. 1 priedo I dalies 1
pav.). Kuriant socialinę reklamą LiMSA nariai bendravo su Nacionalinės tabako
ir alkoholio kontrolės centru, psichologais, agentūros „Euro RSCG MIA"
darbuotojais. Socialine reklama raginama susimąstyti, kad rūkymas sukelia
impotenciją, apsigimimus, blogą burnos ir rankų kvapą.
Lietuvos sveikatos
ministerija inicijavo socialinės reklamos „Rūkai? Nepakartojamas kvapas",
„Rūkai - save žudai", „Nežinau, kuri bus paskutinė" (žr. 1 priedo I
dalies 2 pav.) kūrimą. Šios reklamos skaitomos esančios efektyviausios, nes
socialinės reklamos apie rūkymo žalą žmogaus organizmui tiek nepaveikia
rūkančių asmenų, kiek blogas burnos ir rankų kvapas ar rūkymo sąsaja su
mirtimi.
Nacionalinė tabako ir
alkoholio kontrolės koalicija (NTAKK) ir Nacionalinis tabako ir alkoholio
kontrolės departamentas (NTAKD) išleido leidinį „Rūkymo įtaka mamos ir vaiko
sveikatai" skirtą nėščiosioms, moterims planuojančioms turėti vaikų ir jau
auginančioms vaikus, supažindinti su rūkymo įtaka vaisiui ar kūdikiui ir pačios
moters organizmui.
NTAKK ir NTAKD
organizuoja akciją „Nerūkai - sutaupai. Sužinok kiek", kurios tikslas
-padėti rūkantiems asmenims sužinoti, kiek jie sutaupytų pinigų nerūkydami per
atitinkamą laiką.
NTAKK ir NTAKD
organizuoja socialinę akciją „Išgyvendinkime rūkymą iš savo laiptinių"
(pagal LR Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad „...rūkyti
draudžiama bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose t.y. ir
namų laiptinėse, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako
dūmais užterštu oru...").
Minėtos institucijos
teikia informacija apie tai, kad jei daugiabučių namų bendrijos laiptinėse kyla
problemos, susijusios su rūkymu, galima pakabinti ženklus, įspėjančius apie
draudimą rūkyti ir galimybe susipažinti su galimomis nuobaudomis.
NTAKK ir NTAKD taip pat
organizuoja socialinę prevencinę akciją „Ragink savo savivaldybę kurti nerūkymo
zonas tavo mieste", kuria Lietuvos savivaldybės siekia, kad nerūkymas
taptų tautiečių kultūros dalimi, taip siekiant pakeisti rūkorių įpročius,
formuoti sveikesnes visuomenės tradicijas (pagal LR Tabako kontrolės įstatymą
savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti rūkyti viešose ir kitose jų valdymo
kompetencijai priklausančiose vietose).
Alkoholio vartojimas sukelia sergamumą priklausomybės ligomis, mirtingumą, didina visuomenės
narių susvetimėjimą, nelaimingus atsitikimus darbe, smurtą, eismo įvykius ir
pan. 2010 metais 20-64 metų amžiaus grupėje stiprius alkoholinius gėrimus bent
kartą per savaitę naudojo 24 proc. vyrų ir 9 proc. moterų, alų - 51 proc. vyrų
ir 12 proc. moterų (Mirties priežastys (išankstiniai duomenys), 2012).
Alkoholio vartojimas sukelia alkoholinę psichozę, lėtinį alkoholizmą.
Mirtingumo priežastys, susijusios su alkoholio vartojimu, yra alkoholinė
kardiomiopatija, alkoholinė kepenų liga, atsitiktiniai apsinuodijimai ir jų
poveikis, taip pat mirtys eismo įvykiuose, kurių kaltininkai yra neblaivūs
vairuotojai.
NTAKD duomenimis, 2011 m.
Europos mokyklose atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje 95 proc. 15-16 metų
moksleivių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 1994-2010 m. reguliariai vartojančių
alkoholį penkiolikmečių berniukų dalis išaugo dvigubai, o mergaičių - tris
kartus. Lietuvoje 67 proc. paauglių nors kartą gyvenime buvo nusigėrę, kai ES
vidurkis - 47 proc.
2008 metais prasidėjo, o
2012 metai atgimė socialinė reklamos kūrimo programa „Išpilk" (žr. 1
priedo I dalies 3 pav.), kurią inicijuoja Lietuvos moksleivių sąjunga ir kurios
pagrindinis tikslas - skatinti visos Lietuvos moksleivius imtis pačių
efektyviausių priemonių, skirtų atkreipti visuomenės ir bendraamžių dėmesį į
alkoholio vartojimą bei prieinamumą nepilnamečiams ir daromą alkoholio žalą
jaunam organizmui. Programa „Išpilk" skatina kurti prevencinius plakatus,
prevencinių-edukacinių reklamų scenarijus prieš alkoholio vartojimą, iš kurių
bus išrinktas geriausias scenarijus, kurio pagrindu sukurta socialinė reklama.
Galima daryti išvadą, kad tikslingų reklamų prieš alkoholio vartojimą šiuo metu
Lietuvoje nėra.
NTAKD informuoja, kad
vairavimas išgėrus yra viena iš trijų pagrindinių žudikų Europoje. S
kaičiuojama, kad ES su neleistina alkoholio koncentracija kraujyje yra
nuvažiuota 2 proc. visų kilometrų skaičiaus. Socialinė reklama „Rezervuota
girtiems" (žr. 1 priedo I dalies 4 pav.) pagrindinis akcentas - karstų
nuotraukos automobilyje, yra finansuojama Lietuvos aludarių asociacijos. Tai
rodo verslo įmonių socialinę atsakomybę.
Socialinėje reklamoje „Už
jaunimo saviraišką be alkoholio" reklamuojamas skatinimas atsisakyti
alkoholio ir rinktis naudingą veiklą, siekti gyvenime savo tikslų (žr. 1 priedo
I dalies 4 pav.). Vaizdo klipe filmuojasi perspektyviausias ir aukščiausią
reitingą kada nors turėjęs lietuvis tenisininkas Ričardas Berankis, kiti žymūs
sportininkai. Kadangi jie yra nemažai pasiekę savo srityje ir tai puikus
įrodymas, jog jie nesirinko alkoholio. Reklama skirta daugiausiai paauglių
auditorijai, kurią sudaro daugiausiai iki 18 metų amžiaus asmenys. Minėtą
reklamą inicijavo taipogi Lietuvos aludariai.
Narkotikų vartojimas sukelia sergamumą priklausomybės ligomis, mirtingumą, didina visuomenės
narių susvetimėjimą, degradaciją, smurtą, nusikalstamumą, kas sąlygoja
papildomas valstybės išlaidas šioms pasekmėms mažinti ar naikinti. Tai yra
jaunimo problema, nes didžioji dalis (apie 81 proc.) besigydančių Lietuvoje yra
20-34 metų amžiaus žmonės. Narkotikų vartojimas Lietuvoje yra nusikalstama
veika. Remiantis LR Policijos departamento duomenimis (2008-2010 metų),
Lietuvoje kasmet yra sulaikomi vidutiniškai 11746 neblaivūs arba apsvaigę nuo
narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojai.
1971 m. Europos Taryboje
įkurta Pompidou grupė, įgyvendinanti
Europos Tarybos politiką, kuria siekiama stiprinti narkomanijos prevenciją ir
narkotikų kontrolę. Grupės tikslas - keistis informacija apie šalių veiklą
narkotikų kontrolės srityje, vykdomą politiką bei programas, rengti
tarpžinybines konferencijas narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės
klausimais. Šiuo metu Pompidou grupė vienija 35 šalis. Lietuva Pompidou grupės nare tapo 2002 m. Pompidou grupė sukūrė prevencinį vaizdo klipą „Narkotikai ir vairavimas"
(žr. 1 priedo I dalies 5 pav.). Ši socialinė reklama, skirta psichoaktyviųjų medžiagų
vartojimo prevencijai (informacija pateikiama internete adresu http://www.youtube.com/watch?v=NJzNClFtnAQ),
jau pasiekė Lietuvos piliečius prekybos centruose MAXIMA.
Pastaruoju metu lauko reklamos stenduose yra
matoma socialinė
reklama, skirta narkotikų vartojimo prevencijai
„Nevartok" (žr. 1 priedo I dalies 6 pav.).
NTAKD ir JAV Nacionalinis
priklausomybių nuo narkotikų institutas (NIDA) inicijuoja socialinę akciją,
pristatydami bukletą „Sugriauk mitus apie psichoaktyvias medžiagas",
kuriame vizualiai pateikiami atsakymai į dažniausiai paaugliams kylančius
klausimus apie narkotikus ir jų vartojimą, bei socialinį bukletą „Kanapės -
faktai paaugliams", kuriame taipogi dažniausiai vizualiai paaugliams
pateikiami atsakymai į užduodamus klausimus apie marihuaną, paaiškinama, koks
narkotikas yra šis augalas, kaip jis veikia asmens sveikatą ir psichiką tiek po
trumpalaikio, tiek po ilgalaikio jo vartojimo; apie kanapių vartojimą minėtos
institucijos leidžia ir socialinius bukletus ir tėvams. Bukletuose narkotikų
vartojimas yra susiejamas su galimybe užsikrėsti AIDS/ŽIV ligomis, todėl šiame
sveikatos apsaugos problemų bloke bus nagrinėjamos ir prevencinės sveikatinimo
programos, siekiant užkirsti kelią AIDS/ŽIV ligoms.
2012 metais Lietuvoje žmogaus imuno deficito virusu (ŽIV) užsikrėtė 34 asmenys, per 2011 metus - 29 asmenys. Iš viso iki 2013 m.
balandžio 1 d. Lietuvoje diagnozuoti 2097 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių 1712
vyrų ir 385 moterys. Pagal amžių, dauguma šiemet naujai užsikrėtusiųjų ŽIV
priklauso 30-34 metų amžiaus grupei. Per visą ŽIV infekcijos registravimo
laikotarpį Lietuvoje, registruoti du vaikai, kurie ŽIV užsikrėtė nuo ŽIV
infekuotos motinos (perinatalinis perdavimas).
„Užteks tylėt" - socialinė
kampanija, inicijuojama Užkrečiamų ligų ir AIDS centro, orientuota į jaunimą ir
skatinančią prabilti apie ŽIV/AIDS problemas. „Ar žinai, kad..."
-socialinė reklama, inicijuojama Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (žr. 1 priedo I
dalies 7 pav.). „Užteks tylėt" socialinis projektas yra vykdomas flash mobo akcijų pagrindu, siekiantis naikinti ŽIV stigmą, skatinti žmones
pasitikrinti dėl ŽIV nemokamai šalies medicinos centruose.
Dažniausios Lietuvoje
pasitaikančios onkologinės ligos yra moterų krūties vėžys ir vyrų prostatos vėžys. Moterų krūties vėžys
yra dažniausia moterų vėžio rūšis išsivysčiusiose šalyse, dažniausiai juo serga
55-65 metų moterys, nors gali sirgti ir jaunesnės moterys, be to, ligos
ypatumai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Laiku diagnozavus krūties vėžį,
išgelbėti galima daugiau nei 90 proc. moterų. Nustačius 0 ir I stadijos krūties
vėžį, pasveiksta 95 proc. susirgusiųjų, II stadijos - 85 proc. Lietuvoje jie
dažniausiai diagnozuojami II ir III stadijos. Dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje
- prostatos vėžys, per metus nustatoma apie 2000 naujų atvejų, sergamumas šia
liga nuolat auga. Prostatos vėžys paprastai aptinkamas vyrams, turintiems
daugiau kaip 50 metų, iki to amžiaus pasitaiko retai (Vėžio informacijos
centras,
2012).
Moterų krūties vėžio
prevencijos rožinio kaspino socialinė reklama „Nedelsk" (žr. 1 priedo II
dalies 1 pav.) skatina pasitikrinti moteris dėl krūties vėžio, socialinės
akcijos iniciatorė - A. Zuokienė 2003 metais. Projekto „Nedelsk" tikslas -
siekti, kad moterys būtų sąmoningos, daugiau dėmesio skirtų savo sveikatai,
turėtų žinių apie vėžio ligų prevenciją, sveikos gyvensenos svarbą ir
reguliariai krūtis tikrintųsi pačios bei pas gydytojus. Reklamos plakate
rožinis kaspinas - 1993 metais kosmetikos kompanijos „Avon" pradėtos
socialinės reklamos simbolis. Reklamos žinutės tekstas „laiku nustačius krūties
vėžį išgelbėti galima beveik 90 procentų moterų" iškarto nurodo į
sveikatos problemos sprendimą. Reklamos plakate pavaizduotos dvi greipfruto
pusės, kurios simbolizuoja moters krūtis, viena iš jų sultinga ir prisirpusi,
kita - tuščia ir išdžiūvusi. Šia metafora bandoma pasakyti, kokios galimos
ligos pasekmės, pateikiama informacija, kur ieškoti pagalbos.
Vyrų prostatos
onkologijos prevencijai skirti socialinės reklamos plakatai pateikiami 1 priedo
II dalies 2 paveiksle. Socialinę reklamą „Nelauk! Tikrinkis" inicijuoja
Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija, socialinę reklamą „Išsaugokime
vyrus" - Prostatos vėžio prevencijos paramos ir labdaros fondas. Prostatos
vėžio prevencijos socialinės reklamos simbolis - melsvasis kaspinas, reklamos
kūrėjai pasinaudoja žymių žmonių dalyvavimu reklaminėje kampanijoje (pavyzdyje
- aktorius Rimantas Bagdzevičius), apeiliuojama į vyrams artimų žmonių (žmonų,
dukrų, sesių, draugių) jausmus, siekiant skatinti vyresnio amžiaus vyrus
dažniau tikrintis nuo prostatos vėžio.
Darbe atlikto statistinio
tyrimo duomenimis, Lietuvoje kraujospūdžio
ligos yra pagrindinė žmonių
mirtingumo priežastis (tiek moterų, tiek vyrų). Šiuo metu yra sukurtas
socialinės reklamos vaizdo klipas „Raudona suknelė" (žr. 1 priedo II
dalies 3 pav.) ir vykdoma tokio paties pavadinimo socialinė akcija, kurios
iniciatorius - Lietuvos širdies asociacija kartu su Pasauline širdies
federacija (WHF) ir Europos širdies tinklu (EHN). Raudona suknelė yra
universalus tarptautinis moterų, sveikatos, gyvybės ir dinamiškumo simbolis,
t.y. raudonas pavojaus signalas, skatinantis moteris rūpintis savo širdies
sveikata.
Vaikų, paauglių ir
jaunimo mityba ir fizinis aktyvumas yra dar viena pastaruoju metu didėjanti sveikatos problema, nes
nesveiki maisto produktai didina ligų pavojų, o vis didėjantis žmonių nutukimas
taipogi tampa didele sveikatos problema.
Pagal PSO rekomendacijas,
vaikai ir paaugliai turi dalyvauti vidutinio intensyvumo fizinėje veikloje ne
mažiau kaip 60 minučių kasdien, suaugusieji - ne trumpesnėje nei 30 minučių
vidutinio intensyvumo fizinėje veikloje. 2013-ieji metai Lietuvoje yra
paskelbti Sveikatingumo metais, nes Visuomenės sveikatos stiprinimo priemonių plane
skatinama sveika mityba ir fizinis aktyvumas.
Sveikatos apsaugos ministerija kartu su VU Medicinos fakulteto,
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos bei Sveikatos
mokymo ir ligų prevencijos centro specialistais yra parengę naują vaizdinę
priemonę (socialinę reklamą): „Maisto pasirinkimo piramidę", skirtą
gyventojų (ypač vaikų) teisingos mitybos įpročių ugdymui (žr. 1 priedo III
dalies 1 pav.). Piramidės apačioje yra 8 stiklinės vandens (tai vidutinis
privalomas skysčių per parą suvartojimo kiekis), aplink piramidę - fizinio
aktyvumo figūros, nes mityba ir fizinis aktyvumas yra glaudžiai susiję, juk
mityba - maisto medžiagų ir energijos gavimas, fizinis aktyvumas - eikvojimas.
Nesilaikant šio balanso - kaloringai maitinantis ir mažai judant - gresia
antsvoris, nutukimas, širdies ir kraujagyslių bei kitos lėtinės ligos. Apatinės
piramidės aukštas suskaldytas į du sektorius - viename grūdiniai produktai ir
bulvės, kitame - vaisiai ir daržovės (400-500 gramų). Antrame piramidės aukšte
- mėsos ir pieno produktai, nedidelę šio aukšto dalį užima aliejus bei
riešutai. Šių produktų reikia vartoti kiekvieną dieną, bet saikingai. Piramidės
viršūnėje yra tie produktai, kuriuos rekomenduojama vartoti retai ir mažais
kiekiais (saldainiai, sviestas, pyragaičiai, cukrus ir druska).
2010 metais prasidėjo
inicijuojamas projektas „Sveikatiada" (buvęs pavadinimas „Sveikos mitybos
ir fizinio aktyvumo ugdymas mokyklose") - socialinė iniciatyva, kuria
siekiama formuoti sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo įgūdžiais pagrįstą
kultūrą mokyklose. Mokyklų
bendruomenės yra skatinamos patraukliomis priemonėmis - žaidynėmis,
viktorinomis, netradicine aktyvia veikla per pamokas, pertraukas ar po pamokų -
ugdyti supratimą apie mitybą ir fizinį aktyvumą.
Apibendrinant
reikia pažymėti, kad prevencinių sveikatinimo programų įgyvendinimui Lietuvoje
yra skirta nemažai socialinių reklamų, bukletų, akcijų bei iniciatyvų. Visos
jos yra inicijuojamos atitinkamą socialinę problemą sprendžiančių institucijų, asociacijų,
klubų, draugijų. Daugiausia socialinių reklamų yra skirta onkologinių ligų
prevencijai, rūkymo, alkoholio vartojimo prevencijai; pastaruoju metu daugėja
socialinių reklamų, skirtų narkotikų vartojimo prevencijai, ŽIV/AIDS ligų
prevencijai, tačiau mažai socialinių reklamų sutinkama skirtų kraujotakos ir
širdies ligų prevencijai, nutukimo problemai ir mažo fizinio aktyvumo lygio
problemai visuomenėje spręsti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą