Gyventojų senėjimas
charakterizuojamas gyventojų senėjimo rodikliu (indeksu), kurį Jungtinių Tautų
Organizacija (PSO) rekomenduoja apskaičiuoti pagal 65 metų ir vyresnių žmonių
procentą nuo visos populiacijos. Remiantis PSO[1]
apibrėžimu, pagyvenę žmonės - nuo 60 iki 74 metų amžiaus, seni žmonės - nuo 75
metų iki 90 metų, o virš 90 metų vadinami ilgaamžiais.
Asmenybės raidos psichologai teigia, kad paskutinioji gyvenimo era
kartais prasideda
20
jau peržengus 55 gyvenimo metus, tačiau tikslus laikas priklauso nuo
asmens socialinio amžiaus[2].
Nagrinėjant pažintines
suaugusiojo raidos ypatybes, R. Žukauskienė išskiria tris pagrindinius
periodus: jauno suaugusio (apytikriai 20-40 metų), vidutinio amžiaus arba
pagyvenęs
21
asmuo (apytikriai 40-65
metų) ir senatvės (apytikriai nuo 65 metų)[3].
Autorė pabrėžia, kad jaunesni ir neturtingesni žmonės senatvės pradžią linkę
paankstinti - nuo 55 metų amžiaus, kai tuo tarpu, vyresni ir labiau
pasiturintys žmonės - senatvės pradžia laiko 65 ar net 70 metų amžių. Paprastai
vienos ar kitos visuomenės dauguma socialinį amžių suvokia panašiai.
Dažniausiai amžiaus ir senėjimo sąvokos yra siejamos su atskiro individo
gyvenimu. Be abejo, pragyventų metų skaičius, t.y. kalendorinis amžius, yra
universaliausia ir priimtiniausia žmogaus amžiaus traktuotė.
Lietuvoje (ir ne vien)
yra keli simboliškai naudojami kriterijai, kuriais remiantis žmogų galima būtų
vadinti pagyvenusiu ar senu. Vienas - pensijinis amžius, kitas - žmogus
sulaukia vaikaičių. Tiek vienas, tiek kitas liaudyje paplitę kriterijai yra
susiję su žmogaus socialinio statuso pasikeitimu ir formaliai - tam tikru
amžiumi. Ir jeigu PSO nubrėžtos amžiaus ribos daugiau orientuotos į skaičius
(apvalios datos 60, 65, 70), liaudiškasis amžiaus tarpsnių įvardijimas šiuos
skaičius daugiau tapatina su socialine žmogaus situacija, nors iš esmės, ir
skaitinė jų išraiška labai panaši. Lietuvoje į pensiją žmogus išeina apie 63
metų, anūkų sulaukia apie 50-60 metų, taigi šie skaičiai menkai tesiskiria nuo
PSO rekomenduojamųjų.
Darbe norint išvengti
pasikartojimų ir nesusipratimų, šios amžiaus grupės - nuo 60 metų amžiaus ir
vyresni žmonės - bus sujungtos į vieną grupę, vadinamą senolių, senjorų, senų
ar pagyvenusių, garbaus amžiaus žmonių sinonimais.
1.1. Demografinis
senėjimas — šiuolaikinės visuomenės iššūkis
Populiacijos senėjimas yra svarbus rodiklis, nes vyresnio amžiaus
žmonių dalies didėjimas visuomenėje neišvengiamai turi įtakos socialinės
politikos, sveikatos apsaugos, šaliųekonomikos sferoms. Gilintis į gyventojų
sudėties pagal amžių problemas būtina, norint laiku ir
22
deramai atsiliepti į pasikeitusios
visuomenės poreikius[4]. Senėjančioje
visuomenėje būtina numatyti, kad be padidėjusio sveikatos paslaugų poreikio,
didėja ir sparčiai keičiasi pagyvenusių
23 24
žmonių poreikiai
socialinėje srityje , . Pasauliniu mastu prognozuojamas visuomenės senėjimas
reikalauja numatyti valstybių finansinių ir ekonominių resursų kaupimo,
investicijų, paskirstymo modelius, socialinės politikos plėtrą, kad didėjantis
senų žmonių skaičius nedarytų neigiamos įtakos valstybių ekonominei, politinei
ir socialinei gerovei.
Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, Lietuva 1990 metais
peržengė aukštos demografinės senatvės ribą - tais metais pagyvenę žmonės šalyje
sudarė jau apie 16 proc. viso krašto gyventojų (Socialinis pranešimas,
2011-2012). Demografinis senėjimas vyksta ir toliau. Lietuvoje, kaip ir kitose
Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro
pagyvenę žmonės, t. y. 65 metu ir vyresni gyventojai. 2012 m. tokių asmenų buvo
543,3 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas (Lietuvos statistikos
metraštis, 2012).
Lietuvoje, kaip ir kitose
Europos Sąjungos valstybėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro 60 metų ir vyresni
žmonės. 2012 m. duomenimis, Druskininkų savivaldybėje net 24,3 proc. gyventojų
yra pagyvenę ir senyvo amžiaus, dar 11 proc. sudaro neįgalieji - ekonominiu
požiūriu, šios abi grupės yra nedarbingos ar riboto darbingumo. Ir kartu -
abiem ypač svarbi yra kompleksinė socialinė pagalba.
Palyginus Lietuvos ir
pasaulio šalių rodiklius, galima teigti, kad Lietuvos gyventojų senatvės lygis
artimesnis labiau išsivysčiusių šalių rodikliui. Situacija nėra kritinė
(Lietuvos gyventojai šiek tiek jaunesni už artimiausius savo kaimynus latvius
bei estus, nors vyresni už kaimyninės Lenkijos gyventojus)[5],[6] tačiau
spręstinų problemų daug.
Pagyvenusių žmonių
galimybės, siekimas geresnio gyvenimo lygio buvo svarbūs veiksniai
demografiniams procesams per pastaruosius 50 metų ne tik Lietuvoje, bet ir
visame pasaulyje.
|
23 Šurkienė G., Stukas R., Alekna V., Melvidaitė A. Populiacijos senėjimas kaip visuomenės
sveikatos problema.
Gerontologija 2012; 13(4):235-239.
24 Lazutka R., Žalimienė L.,
Miklionienė S., Andrejeva L., Skučienė D. Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė.
Lietuvos
politikos strategijos metmenys. STI, Vilnius, 2004, p.55-78. |
Gyventojų senėjimas yra
XX a. fenomenas. Vienos konferencija Europos Sąjungos pagyvenusių žmonių
klausimais konstatavo, kad ypač senėja Vakarų Europos šalių gyventojai.
Žymiausiuose Europos
regionuose populiacija nustojo augti (t.y. mirtingumas susilygino ar aplenkė
gimstamumą) jau XX amžiaus pabaigoje. Reikšmingai didėja 65 metų ir vyresnių
žmonių skaičius visoje Europoje. Demografiniai pakitimai ryškūs net tose
vietovėse, kur demografinės perspektyvos
27
buvo labai skirtingos.
Konferencijoje pateikti duomenys , kuriuose parodoma, kad lyginant 60 metų ir
vyresnių žmonių demografinius rodiklius, 1965 metais demografiniai rodikliai
kito nuo 4,6 procento iki 16,3 procento, o 2025 metais prognozuojama, kad šie
rodikliai bus 5,8 procento iki 29,6 procento.
Apibendrinant galima
pagrįsti, kad pagyvenusių asmenų užimtumo politika yra valstybių narių
kompetencijoje. Tačiau ES gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį siekdama abipusiai
naudingų užimtumo tikslų. Lietuvoje skatina plėsti senyvų žmonių užimtumą,
dalijimąsi patirtimi, mokymais ir idėjomis užimtumo politikos srityje
struktūrą. Strategijoje „Europa 2020" nustatyta, kad 2020 metais 20-64
metų amžiaus moterų ir vyrų užimtumas ES sieks 75 proc. Norint pasiekti šį
rezultatą, Komisija skatina valstybes nares įdiegti vyresnių žmonių aktyvumo
strategijas, kuriose neskatinama naudotis ankstyvo pasitraukimo į pensiją
planais ir siekiama palankumo pasilikimui darbe bei pakartotinei vyresnio
amžiaus darbininkų integracijai. Viena iš svarbiausių „Europa 2020"
iniciatyvų yra Naujų įgūdžių ir darbo vietų darbotvarkė. Tai pabrėžia vyresnio
amžiaus darbuotojų, kurie yra itin pažeidžiami ekonomikos restruktūrizavimui,
įgūdžių lavinimo ir strategijos, skirtos palaikyti vyresnio amžiaus asmenų
perėjimus darbo rinkoje, ypač iš bedarbystės į darbą, svarbą. Mokymosi visą
gyvenimą programa šiame kontekste yra itin tinkama.
1.2. Demografinio
senėjimo pasekmės ir jų įveikimas Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Nacionalinėje gyventojų
senėjimo pasekmių įveikimo
28
strategijoje
analizuojamos su gyventojų senėjimu šalyje susijusios problemos ir suformuluoti
tikslai bei priemonės, siekiant palengvinti senėjimo pasekmes, numatyti
uždaviniai ir jų įgyvendinimas. Į populiacijos senėjimo problemą žiūrima
kompleksiškai, apimamos įvairios veikos sritys: demografinė padėtis; pajamos ir
pajamų garantijos vyresnio amžiaus žmonėms; užimtumas; sveikata ir socialinės
paslaugos; visaverčio gyvenimo galimybės - švietimas ir integracija į
informacinę visuomenę; būstas ir aplinkos pritaikymas; kultūrinio gyvenimo
prieinamumas; aprūpinimas transportu; asmens saugumas; aktyvus dalyvavimas
nevyriausybinių organizacijų veikloje ir pagyvenusių žmonių teigiamo įvaizdžio
formavimas.
|
Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje.-Vilnius, 1999,
2000, 2001,2002-2003 Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo
strategija //Valstybės žinios. 2004, Nr. 95 (1)-3501
|
Siekiant ekonomikos augimo, pritaikant prie senėjančios visuomenės
socialinio draudimo sistemą ir derinant pagyvenusių žmonių poreikius su
būsimais iššūkiais, Lietuvojepasiekta šiokia tokia pažanga. Įvykdyta pensijų
reforma, sukūrusi kaupiamąją pensijų pakopą, privačius pensijų kaupimo fondus.
Pamažu artėjama prie užsibrėžto tikslo - užtikrinti pagyvenusiems žmonėms
stabilias pajamas, garantuojančias turėto dirbant gyvenimo lygio išlaikymą ir
leidžiančias gyventi visavertį gyvenimą.
Prie senstančios
visuomenės poreikių pritaikant darbo rinką, būtini užimtumo politikos pokyčiai,
todėl imtasi priemonių paskatinti pagyvenusių žmonių užimtumą ir verslumą,
sudarant galimybes jiems mokytis visą gyvenimą, ir palankias darbo sąlygas
pritaikant lanksčius darbo grafikus bei pašalinti diskriminaciją dėl amžiaus.
Dėl šiuo metu vykstančios intensyvios migracijos į kitas šalis darbo paieškoms,
daugiau pagyvenusių žmonių atsirado galimybė susirasti pageidaujamo darbo.
Siekiant garantuoti lygias galimybes ir lyčių lygybę, vykdomos užimtumo ir
reintegracijos į darbo rinką priemonės, ypač atkreipiamas dėmesys į socialiai
pažeidžiamas moteris, siekiama sudaryti galimybes derinti darbą ir šeimos
pareigas.
Pagyvenusių žmonių
gyvenimo kokybės garantavimui didinamos pajamos, plečiamas socialinių paslaugų
sektorius, siekiama suteikti geros kokybės socialines ir sveikatos paslaugas,
stengiantis padėti žmogui kuo ilgiau gyventi jiems įprastoje gyvenamoje
aplinkoje. Svarbios sveikatos profilaktikos programos, orientuotos į
pagyvenusių žmonių rizikos grupes. Žymiai pagerėjo pagyvenusių žmonių aplinkos
pritaikymas, jų aprūpinimas transporto paslaugomis, dalies išlaidų transportui
kompensavimas, atleidimas nuo mokesčių už žemės sklypus, pritaikomos priemonės
jų saugumui, ypač kaimo vietovėse, užtikrinti.
Vykdant įsipareigojimą
padėti šeimos nariams slaugantiems savo artimuosius, įteisinta trumpalaikės
socialinės globos paslauga - suteikiamos trumpalaikės socialinės globos
paslaugas asmens namuose ar socialinės globos įstaigose, kad šių asmenų šeimos
nariai galėtų išvykti atostogauti, ar pasirūpinti savo sveikata. Globojantys
neįgalų asmenį, kuriam medicininės gydytojų komisijos sprendimu paskirta
speciali priežiūra ar globa, asmenys apdraudžiami valstybės lėšomis.
Akivaizdūs pokyčiai
socialinėje pagyvenusių žmonių politikos srityje ir įvaizdžio formavimo
klausimu. Pradėtos vykdyti akcijos, kuriomis siekiama formuoti pozityvų
pagyvenusio amžiaus asmenų įvaizdį, pabrėžiant kartų bendradarbiavimą ir
solidarumą.
29
Strategija[7] parodo, jog
šalyje suprantamos senėjimo problemos, pradedamos įgyvendinti atitinkamos
politikos kryptys, tam sukurta reikalinga teisinė bazė, ekonomikos kilimas
leidžia didinti pensijų ir socialinės apsaugos finansavimą. Tačiau reikia
pažymėti, kad socialinei ir sveikatos apsaugai skiriama žymiai mažesnė nei ES
vidurkis BVP (bendro vidaus produkto) dalis, dėl ko iškyla problema suderinti
dabartinį poreikį didinti pensijas ir kitas socialines išmokas su finansinio
pensijų sistemos stabilumo ateityje perspektyva. Tenka pažymėti, kad dėl
nepakankamai išvystytos infrastruktūros socialinės paslaugos vis dar sunkiau
prieinamos kaimo gyventojams, ypatingai daliai tų pagyvenusių žmonių kurie
gyvena atokiuose vienkiemiuose.
Apibendrinant galima
konstatuoti, jog Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo
strategijoje numatoma: vykdyti subalansuotą pensijų, užimtumo politiką;
formuoti pozityvų pagyvenusių žmonių kaip puikių darbuotojų įvaizdį; plėsti
socialines ir sveikatos paslaugas; sudaryti specialias mokymo programas, kurios
padėtų priimti konkrečias gyvenimo situacijas ir adaptuotis prie senatvinių
praradimų. Tai ypač aktualu, nes tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje stebimos
gyvenimo trukmės ilgėjimo ir visuomenės senėjimo tendencijos.
[6] Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1999,
2000, 2001,2002-2003
[7]Lietuvos gyventojų politikos metmenys. Sudarė V.Stankūnienė: Prieiga
per internetą: http://www.demografija.lt/users/www/uploaded/mografijos/turiniai/LTgyvpolstrategmetm2004.pdf, (žiūrėta 2012 gegužės 6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą