Nors ir 1990-1992 metų laikotarpyje Lietuva vis dar priklausė rublio
zonai pagrindinės Lietuvos banko pastangos buvo įsivesti savo valiutą. Jau nuo
1992-ųjų metų buvo įvesti laikinieji pinigai - talonai, kurie leido centriniam
bankui imtis aktyvios pinigų politikos. Jau kitais metais buvo įvestas litas,
tai pat pavyko sumažinti labai aukštą infliacijos lygį bei išlaikyti lito kursą
stabilų (Lietuvos Centrinis Bankas, 2012).
Siekiant, kad lito kursas išliktų stabilus ilgesniam
laikotarpiui buvo priimtas sprendimas pririšti litą prie JAV dolerio. Nors jau
ir buvo numatoma tolimesnė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą rezervinė
lito valiuta buvo pasirinkta JAV doleris. Viena iš tokio sprendimo priežasčių
kaip nurodo LLRI (2004) buvo ta, kad tuo metu beveik visos tvirtos valiutos
atsargos Lietuvos banke buvo JAV doleriais. Dar viena priežastis buvo ta, kad
JAV doleris buvo pagrindinė valiuta, kuria buvo sudarinėjami prekybiniai
sandoriai tarp Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio partnerių. Tai pat dar buvo
mažai tikėtina, kad Lietuva jau nuo 2004 metų galėtų būti Europos Sąjungos (ES)
nare, o ir pats euras kaip vieninga daugelio ES šalių atsiskaitymo priemonė
naudojama tik nuo 2002 metų (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2004).
Taigi 1994 metais buvo priimtas Lito patikimumo įstatytas, kuriame buvo
įtvirtinamas fiksuotas lito kursas dolerio atžvilgiu, numatoma, kad Lietuvos
banko išleisti litai privalo šimtu procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios
valiutos atsargomis (Lietuvos Centrinis bankas, 2012). Kitaip tariant,
Lietuvoje pradėjo veikti valiutų valdybos modelis (VVM). Lietuvos atveju
valiutos valdybos modelis buvo priimtinas, kaip stabilizuojantis veiksnys,
padėjęs užtikrinti lito patikimumą ir stabilumą. Vienas iš VVM argumentų buvo
tas, kad įtvirtinus fiksuotą valiutos kursą JAV dolerio atžvilgiu, buvo norima
apriboti Lietuvos centrinio banko vykdomą politiką nuo įvairių interesų grupių.
Tai pat buvo siekiama sumažinti ir politinių institucijų galimą įtaką pinigų
emisijai, kadangi esant VVM negalima išleisti į apyvartą daugiau pinigų negu
turimos aukso ir užsienio valiutos atsargos. Tai pat veikiant valiutų valdybos
modeliui, vyriausybė negalėjo skolintis iš centrinio banko, dėl to vyriausybė
privalėjo ieškoti kitų būdų kaip subalansuoti biudžeto politiką (Vinkus M.,
2002).
Nuo 2004 metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare,
ji įsipareigojo ateityje litą pakeisti euru, tačiau tai padaryti galės tik tada
kai atitiks konvergencijos kriterijus. Antrasis valiutų kurso mechanizmas (VKM
II) pradėjo veikti nuo 1999 metų sausio 1 dienos ir pakeitė iki to laiko
veikusį Europos Pinigų Sistemos valiutų kurso mechanizmą. Pagrindinis VKM II
bruožas - valstybėms, kurios dar neįsivedusios euro, nustatomas nacionalinės
valiutos ir euro pagrindinis kursas, bei leistinos svyravimo ribos, kurios
neturėtų būti didesnės arba mažesnės negu 15 procentų pagrindinio kurso
(Lietuvos centrinis bankas, 2012). Svyravimo ribos veikiant VKM buvo kur kas
mažesnės t.y. tik +/-2.25 procento, tačiau nuo 1993 metų gana daug padidintos,
dėl ko sumažėjo svyravimo ribų kriterijaus reikšmė. Tai pat svarbu paminėti,
kad valstybės norinčios įsivesti eurą privalo dalyvauti VKM II ne mažiau kaip
du metus (Lietuva Europos Sąjungoje, 2007).
Nuo 2004 metų birželio 24 dienos Lietuva dalyvauja VKM
II, išlaikydama griežtai fiksuotą lito kursą euro atžvilgiu anksčiau nustatytu
kursu. Prieš įstodama į VKM II, Lietuva prisiėmė ir tam tikrus ekonominės
politikos įsipareigojimus, kurių vykdymą reguliariai vertina Europos komisija
ir Europos centrinis bankas. Pagrindinis Lietuvos valdžios įsipareigojimas yra
vykdyti patikimą fiskalinę politiką, kuri padėtų palaikyti makroekonominį
stabilumą ir konvergencijos proceso tvarumą. Kaip papildomus Lietuvos
vyriausybės institucijų įsipareigojimus galima įvardyti subalansuoto biudžeto
vidutinėje perspektyvoje laikymasis, subalansuoto vidaus kredito augimas,
struktūrinių reformų įgyvendinimas, efektyvesnės finansinės priežiūros
stiprinimas, kas padėtų užtikrinti einamosios sąskaitos balanso tvarumą,
ekonomikos lankstumo ir prisitaikomumo užtikrinimas, kas padėtų išlaikyti
ekonomikos konkurencingumą ir sustiprinti vidaus palaikymo mechanizmą (Lietuvos
Bankas, 2012).
Be anksčiau minėto reikalavimo dalyvauti VKM II ne
mažiau kaip du metus, Lietuvai norint įsivesti eurą reikia atitikti ir kitus
Mastrichto kriterijus. Šie kriterijai dar kitaip įvardijami kaip konvergencijos
kriterijai pagal kuriuos nustatoma ar šalys gali sėkmingai pereiti į trečią Europos
ekonominės ir pinigų sąjungos (EMU) etapą t.y. įsivesti eurą. Europos sąjungos
sutarties 121 (1) straipsnyje yra įvardijami keturi pagrindiniai kriterijai,
kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas Euro zonoje. Lietuva
Europos Sąjungoje (2007) nurodoma, kad šalys norinčios įsivesti eurą turi
atitikti šiuos kriterijus:
1.
Infliacija negali
būti daugiau negu 1.5 procentinio punkto lyginant su trijų mažiausią infliaciją
turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkiu. Toks kainų stabilumas turi
būti ilgalaikis.
2.
Metinis šalies
biudžeto deficitas negali būti didesnis negu 3 procentai bendrojo vidaus
produkto praėjusių metų pabaigoje. Išimtys ir išskirtiniai atvejai yra
leidžiami tik tam tikrais atvejais, kai deficitas nuosekliai mažėja ir artėja
prie nustatyto tikslo.
3.
Valstybės skola
negali viršyti 60% bendrojo vidaus produkto (BVP) praėjusių metų pabaigoje. Jei
dėl tam tikrų priežasčių šis rodiklis negali būti pasiektas, jis turi bent jau
būti ryškiai mažėjantis ir atitinkamas lygis turi būti pasiekiamas greitu
laiku. Tai pat atsižvelgiama į ankstesnę pažangą mažinant biudžeto
nesubalansuotumą ir į laikinus veiksnius, dėl kurių atsiranda biudžeto
nesubalansuotumas.
4.
Valstybė turi
dalyvauti Valiutų kursų mechanizme (VKM II) du metus ir per šį laikotarpį turi
būti nedevalvavusi savo valiutos. Vertinant ar šis kriterijus yra vykdomas
pirmiausia yra atsižvelgiama, ar valiutos kursas yra panašus į ankščiau
nustatytą kursą euro atžvilgiu, tai pat įvertinama ar nebuvo veiksnių, kurie
galėjo lemti valiutos kurso padidėjimą arba sumažėjimą.
5.
Nominali
ilgalaikių palūkanų norma negali būti didesnė negu 2 procentai lyginant su
trimis geriausius infliacijos rodiklius turinčiomis valstybėmis narėmis. Tuo
atveju jei investuotojai nepasitiki ekonomikos perspektyvomis arba yra aukšta
infliacija šalyje, jie nori, kad valstybės vertybinių popierių (VVP) ilgalaikė
palūkanų norma būtų kuo didesnė, kad atpirktų investavimo riziką.
Taigi, šiuo metu Lietuva formuoja savo pinigų politiką
fiksuoto valiutos kurso sąlygomis, pasirinkdama bazinę valiutą - eurą. Kaip
teigiama 2009 metų Lietuvos konvergencijos programoje, toks valiutos kurso
rėžimas didina pasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika ir leidžia siekti
santykinio kainų stabilumo ilguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Lietuvos
ekonomikos bruožai leidžiantys sėkmingai taikyti fiksuotą valiutos kursą yra
ekonomikos atvirumas, santykinis kainų ir darbo užmokesčio lankstumas bei
valiutos kurso svarba kainų stabilumui (Lietuvos konvergencijos programa,
2009).
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) nuomone
(2012), siekis ir sutartinis įsipareigojimas įsivesti eurą turi teigiamos
naudos, nes įsipareigojimai dėl valdžios skolos ir biudžeto deficito veikia
kaip deficitą ribojantys veiksniai. Be fiskalinės drausmės, euro įsivedimas
turi ir daugiau privalumų:
•
Nėra lito-euro
konvertavimo sąnaudų;
•
Maža politinė lito
devalvavimo rizika;
•
Mažesnė
skolinimosi kaina;
•
Didesnis
investuotojų pasitikėjimas ir tuo pačiu šalies konkurencingumas.
Pinigų politiką Lietuvoje vykdo Lietuvos Centrinis
Bankas. Pagrindinis Lietuvos Centrinio Banko tikslas yra palaikyti kainų
stabilumą šalyje. Pinigų politika padeda siekti pagrindinio tikslo
netiesioginiu būdu t.y. fiksuotas valiutos kursas palaiko eksporto ir importo
kainas stabiliasnes, padeda formuoti ne per didelius infliacijos lūkesčius, bei
palaiko bendrą pasitikėjimą Lietuvos ekonomika. Siekdamas savo pagrindinio
tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės
bei kitų įstaigų (Lietuvos Centrinis bankas, 2012).
Lietuvos Respublikos Lito patikimumo įstatyto 1-ajame straipsnyje „Lito
patikimumo užtikrinimas" nurodoma, kad Lietuvos banko išleisti į apyvartą
litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos
užsienio valiutos rezervu. 2-ajame Lito patikimumo įstatymo straipsnyje
nurodomas litų kiekis apyvartoje. Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras
išleidžiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko
laikomų aukso atsargų (rinkos kainomis) ir konvertuojamos užsienio valiutos
rezervo (pagal oficialų lito kursą). Įstatyme nurodoma, kad bendrą išleistų į
apyvartą litų kiekį sudaro:
•
Banknotai ir
monetos, esantys apyvartoje;
•
Lietuvos banke
laikomų kitų bankų ir sąskaitų turėtojų litais nominuojamų sąskaitų kreditinių
likučių suma;
•
Lietuvos banko
vertybinių popierių ir kitų skolinių įsipareigojimų litais suma.
•
Lito patikimumo
įstatyme tai pat nurodoma, kad užsienio valiutos rezervą sudaro:
•
Lietuvos banko
turimi konvertuojamos valiutos banknotai ir monetos;
•
Lietuvos banko
korespondentinėse sąskaitose užsienio bankuose ir Tarptautiniame valiutos fonde
esanti konvertuojamos valiutos suma;
•
Lietuvos banko
turimi skoliniai įsipareigojimai, depozitų sertifikatai, obligacijos ir kiti
skolos vertybiniai popieriai, mokėtini konvertuojama valiuta.
Trečioje Lito patikimumo įstatymo dalyje nurodoma, kad Lietuvos bankas,
suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą arba
oficialų lito kursą, tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito
kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų ekonomikos stabilumą (Lito patikimumo
įstatymas, 1994).
Išanalizavus Lito patikimumo įstatymą galime daryti išvadą, kad
Lietuvos bankui yra apribota lito emisijos galimybė. Bankas gali keisti litų
kiekį tik atitinkamai keisdamas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos
rezervą.
1.3. Maža atvira
ekonomika esant fiksuotam valiutos kursui.
Toliau darbe bus nagrinėjamas Mandelo-Flemingo modelis
esant fiksuotam valiutos kursui dar kitaip vadinamas IS-LM-BP modeliu. Šis
modelis remiasi nelanksčiomis kainomis ir prekių bei pinigų rinkų sąryšiu.
Viena iš modelio prielaidų - nagrinėjama šalis yra tokia maža, kad gali gauti
arba teikti bet kokio dydžio kreditus pasaulinėje finansų rinkoje nepaveikdama
pasaulinės palūkanų normos.
Mandelo-Flemingo modelio pagalba galima spręsti, kas atsitinka su
šalies gamyba ir valiutos kursu trumpuoju laikotarpiu, kai centrinis bankas
padidina arba sumažina pinigų pasiūlą, kai vyriausybė nusprendžia didinti arba
mažinti mokesčius, valstybės išlaidas (Jakutis A. ir kt., 1999).
1.3.1. Fiskalinė politika
esant fiksuotam valiutos kursui.
|
|
LM
|
|
LM i
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
ef
|
|
Eo \
|
Ei
|
|
|
|
|
|
\^
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
ISi
|
|
|
|
|
|
|
ISo
|
|
|
|
O
|
Yeo
|
Yei
|
|
Y
|
||
4 pav. Skatinančioji fiskalinė politika Mandelo-Flemingo
modelio Y-e grafike, esant
fiksuotam valiutos kursui.
Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Snieška V. ir kt., 2001, p. 326
Kaip pavaizduota 4-ajame grafike valstybės palaikančios fiksuotą
valiutos kursą ir vykdančios skatinančiąją fiskalinę politiką t.y. didinant
valstybės išlaidas arba mažinant mokesčius, IS kreivė pasislinks į dešinę, kas
padidins valiutos kursą. Kadangi pinigų pasiūla keičiasi taip, kad išlaikytų
nepakitusį valiutos kursą, tai ji padidėja, kas pastumia LMo kreivę į dešinę.
Galutinis rezultatas yra tas, kad Y (pajamos) padidėja. Taigi galime daryti
išvadą, kad skatinančioji fiskalinė politika esant fiksuotam valiutos kursui
automatiškai sukelia skatinamąją monetarinę politiką (Snieška V. ir kt., 2001).
5 paveikslas. Skatinančioji monetarinė politika Mandelo-Flemingo modelio Y-e grafike, esant fiksuotam valiutos kursui.
Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Snieška V. ir kt., 2001, p. 127
Kaip pavaizduota 5-rajame paveiksle valstybės, palaikančios fiksuotą
valiutos kursą ir vykdančios skatinamąją monetarinę politiką t.y. didinant
pinigų pasiūlą, LMo kreivė pasislinks į dešinę. Dėl to nacionalinės valiutos
kursas sumažės. Kadangi nacionalinės valiutos kursas yra fiksuotas,
spekuliantai pasinaudoja situacija ir parduoda valiutą. Dėl to padidėjusi
pinigų pasiūla vėl sumažėja ir LM1 grįžta į pradinę būseną. Taigi, esant
fiksuotam valiutos kursui monetarinė politika neturi įtakos (Snieška V. ir kt.,
2001).
1.3.3. Valiutos devalvacija ir revalvacija
Esant fiksuotam valiutos kursui galimas tik vienas monetarinės
politikos tipas t.y. valiutos devalvacija arba revalvacija. Devalvacija apibrėžiama kaip mažesnės šalies valiutos kurso vertės užsienio valiutų
atžvilgiu nustatymas valstybėse palaikančiose fiksuotą valiutos kursą (Snieška
ir kt., 2001).
6 pav. Devalvacija esant
fiksuotam valiutos kursui.
Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Mankiw G. Economics, 2007, p. 320
Remiantis 6-ajame paveiksle pavaizduotu
Mandelo-Flemingo modeliu, valiutos devalvacijos atveju LM kreivė pasistumia į
dešinę (tolygu pinigų paklausos padidėjimui esant plaukiojančiam valiutos
kursui) dėl ko grynasis eksportas ir bendrasis nacionalinis produktas padidėja.
Priešingas devalvacijai procesas yra revalvacija kai nustatomas aukštesnis valiutos kursas. Valiutos revalvacijos atveju
kai valiutos kursas sumažėja rezultatas priešingas: LM kreivė pasistumia į
kairę ir grynasis eksportas ir bendras nacionalinis produktas sumažėja (Mankiw G., 2007).
Sencicek M. ir Upadhyaya K. P. (2012) nurodo, kad
devalvacija dažniausiai naudojama kaip priemonė sumažinti einamosios sąskaitos
deficitą. Vykdant devalvaciją išauga importo kainos, kadangi vartotojai gali
nusipirkti mažiau prekių už tą pačią pinigų sumą dėl ko išauga paklausa
vietinėms prekėms. Taigi, kaip teigia Snieška V. ir kt. (2001) tuo atveju jei
kainos ir atlyginimai prisitaiko lėtai, beveik iškart po devalvacijos
pabrangsta importas ir atpinga eksportas dėl ko išauga šalies konkurencingumas.
Tačiau nors ir devalvacija skatina (X-Z), šis didėjimas gali būti gana lėtas,
nes gali būti daug neįvykdytų ilgalaikių sandorių bei reikėtų įvertinti ir tai,
kad patiems pirkėjams reikia laiko prisitaikyti prie kainų pasikeitimo. Tai pat
reikalingas laikas ir patiems eksportuotojams padidinti savo pajėgumus, kad
būtų pradėti gaminti importo pakaitalai (Snieška V. ir kt., 2001).
Devalvacija kaip priemonė sumažinti einamosios
sąskaitos deficitą trumpuoju laikotarpiu gali turėti netgi ir priešingą efektą.
Taip atsitinka tuomet kai vidinės kainos dėl devalvacijos trumpuoju laikotarpiu
nespėja persitvarkyti ir eksportas padidėja labai nedaug, o importo vertė
nesikeičiant jos apimčiai dėl valiutos devalvacijos išauga daug daugiau. Taigi
bendras rezultatas trumpuoju laikotarpiu gali būti netgi padidėjąs einamosios
sąskaitos deficitas (Snieška V. ir kt., 2001).
Tačiau ilguoju laikotarpiu, kai importuotojai jau prisitaiko prie
aukštesnių kainų, o eksportuotojai prie padidėjusios paklausos skirtumas tarp
eksporto ir importo padidės, dėl ko sumažės einamosios sąskaitos deficitas.
Taigi apibendrinus galima teigti, kad devalvacija trumpuoju laikotarpiu didina
einamosios sąskaitos deficitą, o ilguoju laikotarpiu mažina (Snieška V. ir kt.,
2001).
Žemiau yra pateikiamas grafikas, kuriame pavaizduota J kreivės reakcija
t.y. einamosios sąskaitos būsena, kai iš pradžių dėl devalvacijos būna
kritimas, o vėliau pakilimas aukščiau pradinio taško.
7 pav. Einamosios sąskaitos
būsenos kitimas, pagal J kreivę. Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Snieška V. ir kt., Makroekonomika, 2001, p.
483
Taigi kaip pavaizduota 7-ajame paveiksle, pradinis
einamosios sąskaitos deficitas (AB) po valiutos devalvacijos gali pablogėti ir
pasiekti maksimalų deficitą, grafike pavaizduotą kaip CD kreivė ir pasiekti
tašką D. Ilgesniu laikotarpiu deficitas mažėja (taške E likviduojamas) ir taške
J netgi tampa teigiamas.
Svarbu paminėti, kad devalvacija turi įtakos ne tik
einamosios sąskaitos deficitui, tačiau ir bendrajai pasiūlai Y. Devalvacija
gali turėti dvejopą poveikį bendrajai paklausai. Pirmuoju atveju jei pagrindiniame
ekonomikos taške buvo nedarbas ir laisvi rezervai, padidėjus bendrajai
paklausai (AD), pagaminama daugiau papildomų prekių bei mažėja nedarbo lygis.
Antruoju atveju, jei pagrindiniame ekonomikos taške yra visiškas užimtumas,
padidėjus bendrajai paklausai (AD), staigiai padidėja kainos ir atlyginimai.
Dėl šių priežasčių sumažėja šalies konkurencingumas ir sumažėja grynasis
eksportas. Realus valiutos kursas ir konkurencingumas sugrįžta į pradinį lygį,
kai kainos ir atlyginimai padidėja tokiu procentu kiek buvo devalvuota valiuta
(Snieška V. ir kt., 2001).
Taigi išanalizavus šiuos du atvejus, galima daryti
prielaidą, kad valstybė, kuri nori paveikti einamosios sąskaitos deficitą
naudojant devalvaciją turėtų tai pat lygiagrečiai sumažinti vidinę absorbciją
(C+I+G) t.y. didinti mokesčius. Tokiu būdu vidutiniuoju laikotarpiu nebūtų
vidinių kainų kilimo spaudimo ir būtų išlaikytas eksporto konkurencingumas ir
žemesnis realus kursas. Nors ir devalvacija vienas iš greičiausių būdų greitai
pakeisti šalies konkurencingumą, svarbu pabrėžti, kad ilguoju laikotarpiu
realieji dydžiai sugrįžta į savo pusiausvyros reikšmes, taigi tai yra tik
laikina priemonė (Snieška V. ir kt., 2001).
Išanalizavus Mandelo-Flemingo modelį esant fiksuotam
valiutos kurso režimui galime daryti išvadą, kad įtaką Y (bendroms
nacionalinėms pajamoms) daro tik fiskalinė politika, o monetarinė politika
neturi įtakos, kadangi centrinis bankas negali kontroliuoti pinigų pasiūlos.
Bendroms nacionalinėms pajamoms įtaką daryti naudojant monetarinę politiką
įmanoma tik vykdant valiutos devalvaciją arba revalvaciją. Tai pat valiutos
devalvacija dažnai naudojama kaip priemonė greitai padidinti šalies
konkurencingumą ir sumažinti einamosios sąskaitos deficitą ilguoju laikotarpiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą