Inovacijos tampa vienu svarbiausių verslo sėkmės veiksnių

Žinių ekonomikoje inovacijos tampa vienu svarbiausių verslo sėkmės veiksnių. XXI a. išsivysčiusių šalių ekonomika įžengė į žinių ekonomikos etapą, todėl niekas neabejoja inovacijų svarba siekiant ekonomikos augimo. Tačiau bėgant laikui inova­cijos samprata keičiasi. Nors inovacijų teorija kaip atskira disciplina susiformavo vi­sai neseniai, pradinė inovacijos ir jos skatinimo būdų koncepcija nuėjo ilgą evoliuci­jos kelią. Dabartinis inovacijos traktavimas gerokai skiriasi nuo pirminio. Iš pradžių inovacija buvo suvokiama kaip linijinis procesas, prasidedantis naujos technologijos išradimu ir pasibaigiantis ją naudojant pagamintais produktais. Kiek vėliau buvo pri­pažinta, kad į inovacijas derėtų žiūrėti kaip į tęstinį, evoliucinį procesą (Nelson, 1982), veikiamą santykių tarp organizacijų ir individų (Lundvall, 1992; Grabher, 1997) bei institucinių normų ir socialinių susitarimų (Morgan, 1997). Vis daugiau dėmesio imta skirti žinių vaidmeniui, jų vadybai, laviruojant tarp vis labiau komplek­sinio žinių pobūdžio ir atskirų įmonių poreikio ypač siaurai specializuotoms žinioms (Pavitt, 2005). Pastaruoju metu inovacijos sąvoka suprantama taip plačiai, kad vis dažniau kalbama apie inovacijas, sukurtas remiantis rinkos poreikiais, nevykdant jo­kių mokslinių tyrimų (Bloch, 2005). Inovacijų strategija, skirta sisteminiam ir nuola­tiniam veiklos tobulinimui įgyvendinti, tampa svarbi kiekvienos įmonės ar organiza­cijos veikloje. Inovacijos gali pasireikšti kaip naujos technologijos taikymas, naujo produkto ar paslaugos pasiūlymas vartotojui, kitokių veiklos organizavimo būdų tai­kymas. Todėl pagrindinį vaidmenį diegiant inovacijas ima vaidinti ne mokslo įstaigos ir konsultacinės agentūros, bet patys verslininkai.

Pastaruoju metu inovacijos tapo ypač svarbios žemės ūkio sektoriuje. Vis daž­niau kalbama apie tai, kad po Antrojo pasaulinio karo vyravęs agroindustrinis aprūpi­nimo maistu modelis patyrė krizę (Marsden, 2003, Van der Ploeg, 2010), o žemės ūkio industrializavimo pradžioje labai pažangiu laikytas intensyvus ūkininkavimas ir žemės ūkio mechanizavimas vis labiau kritikuojamas. Maisto vartojime reiškiasi nau­jos tendencijos, kurios maisto rinką dalijo į dvi dalis. Didelė dalis vartotojų vis dar orientuojasi į pigesnius maisto produktus, tačiau sparčiai auga vartotojų, kurie daž­niau renkasi sveiką ir gamtai draugiškais būdais pagamintą maistą, skaičius. Be to, prognozuojama, kad ši tendencija ateityje tik stiprės (European    2006).

Tam, kad būtų patenkinti nauji vartotojų reikalavimai maisto kokybei, ūkinin­kams tenka diegti daugybę inovacijų. Jos turi apimti ne tik naujų gamybos technolo­gijų naudojimą, taikant ekologinį ar kitus, dar labiau gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus (permakultūrą, biodinaminę, neariminę žemdirbystę ir kt.), tačiau ir kitus svar­bius veiklos aspektus. Taigi ypač aktualiomis tampa organizacinės inovacijos, skirtos kitokiems marketingo, logistikos, apskaitos, darbo organizavimo metodams ūkyje diegti. Dauguma jų yra inovacijos tik ūkio ar nedidelio regiono mastu, tačiau kad jos būtų pradėtos diegti, ūkininkai turi pradėti mąstyti ir veikti kitaip nei buvo įpratę iki šiol (Van der Ploeg, 2004). Inovacijoms diegti žemės ūkio versle didelis dėmesys ski­riamas ir ES 2007-2013 metų laikotarpio kaimo plėtros programoje. Šio laikotarpio paramos panaudojimo principus apibrėžiančios Kaimo plėtros Bendrijos strateginės gairės (Europos Sąjungos... , 2006) numatė, kad įgyvendinant kaimo vystymui kelia­mus prioritetus, šalys narės turi sudaryti sąlygas inovacijoms ir naudotis moksliniais tyrimais bei eksperimentine veikla.

Nors daugelis organizacinių inovacijų, kurios šiuo metu diegiamos žemės ūky­je, būna sėkmingos jas įdiegti pasiryžusiems ūkininkams, psichologiniai barjerai ir ži­nių apie verslo vadybą trūkumas išlieka svarbiu veiksniu, stabdančiu jų diegimą. Lie­tuvos ūkininkai, neseniai įsisavinę rinkos ekonomikos pradmenis, ypač bijo rizikuoti ir yra inertiški organizacinių inovacijų atžvilgiu.

Lietuvoje 2007-2013 metais inovacijų sklaidą rėmė Kaimo plėtros programa (2007). Joje inovacija apibrėžta kaip nauja technologija, idėja ar metodas, skirtas nau­jiems procesams, technologijoms, techninėms priemonėms, žaliavoms ir produktams sukurti arba esamiems tobulinti. Tačiau konkrečiose priemonėse inovacijos buvo su­prantamos siauriau. Lietuvoje inovacijoms diegti buvo taikoma priemonė „Profesinio mokymo ir informavimo veikla", kuria buvo siekiama didinti žemės ir miškų ūkio konkurencingumą, stiprinant žmogiškuosius išteklius ir diegiant pažangias technolo­gijas ir inovacijas. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa finansavo pa­rodomųjų bandymų rengimą, seminarų, lauko dienų ir kt. informavimo veiklų organi­zavimą, žemės ir miškų ūkio veiklos ir žemės ūkio produktų perdirbimo ūkyje mokslo žinių ir inovacinės praktikos sklaidą. Toks inovacijų diegimo būdas yra tinkamiausias technologinių inovacijų, kurias galima tiražuoti, sklaidai, tačiau nėra tinkamas orga­nizacinėms inovacijoms diegti. Ne mažiau svarų indėlį į inovacijų kūrimo ir diegimo procesą žemės ūkyje turėjo įnešti priemonė „Žemės ūkio valdų modernizavimas", skirta paremti investicijoms į žemės ūkio gamybą. Projekto inovatyvumas buvo vie­nas iš projekto atrankos kriterijų, tačiau pagal šią priemonę buvo remiamas tik naujos žemės ūkio technikos, transporto priemonių, pagamintai produkcijai transportuoti ir įrangos, technologinių įrengimų, kompiuterinės ir programinės įrangos, skirtų projek­to reikmėms, pirkimas (Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa, 2007). Dėl to 2007-2013 metais inovacijų diegimas ūkininkų ūkiuose buvo remiamas tik viename iš maisto tiekimo grandinės etapų - pirminėje žemės ūkio gamyboje, o prio­ritetas buvo suteiktas technologinėms inovacijoms, leidžiančioms padidinti gamybos produktyvumą ir sumažinti sąnaudas. Ūkininkams, kurie rinkoje konkuruoja gamin­dami ne pigią, standartinę produkciją, bet orientuojasi į išskirtinį, aukštesnės kokybės produktą ir siekia jį patys pateikti rinkai, pačios svarbiausios yra produkto kokybę ir išskirtinumą kuriančios bei organizacinės inovacijos.

Straipsnio tikslas - ištirti inovacijų diegimo motyvus ir barjerus Lietuvos že­mės ūkyje bei pateikti pasiūlymus inovacijų politikai formuoti, atsižvelgiant į augan­čią organizacinių inovacijų, kaip naujo ūkininkavimo sėkmės veiksnio, reikšmę.

Tyrimas buvo atliktas taikant sisteminės analizės ir anketavimo metodus.

Anketuojant surinkta ir susisteminta informacija leidžia identifikuoti pagrindi­nes inovacijų diegimo sritis, diegimo motyvus ir barjerus žemės ūkyje. Tyrimo rezul­tatai gali pasitarnauti rengiant inovacijų strategiją Lietuvos žemės ūkyje.

Tyrimo metodika

Tyrimo duomenys surinkti naudojant klausimyną, parengtą atsižvelgiant į tyri­mui keliamus tikslus. Klausimai suformuluoti siekiant įvertinti, ar Lietuvos ūkininkai suvokia inovacijas kaip ūkio sėkmės veiksnį, kokie yra inovacijų diegimo motyvai, kokios inovacijos (technologinės, produkto ar organizacinės) dažniausiai diegiamos ūkininkų ūkiuose bei kokios priežastys trukdo jas diegti. Siekiant išsiaiškinti pačius efektyviausius informacijos apie inovacijas šaltinius, anketoje buvo vertinamas įvai­rių institucijų indėlis į inovacijų skatinimo procesą. Respondentų taip pat buvo pra­šoma nurodyti, ar jie užsiima tik žemės ūkio gamyba, ar vykdo ir daugiau veiklų (perdirba ūkyje užaugintą produkciją, rūpinasi jos realizavimu vartotojams, teikia pa­slaugas ir kt.), taip pat amžių ir išsilavinimą.

Tyrimo metu apklausta 1100 Lietuvos ūkininkų, dalyvaujančių Lietuvos ūkių apskaitos duomenų tinkle (toliau - ŪADT). ŪADT yra unifikuota visose ES šalyse veikianti informacinė sistema, atspindinti prekinę žemės ūkio produkciją gaminančių ūkių veiklą. Ši sistema pradėjo funkcionuoti Europos ekonominėje bendrijoje kartu su bendrąja žemės ūkio politika. Į ES ŪADT pagal visoms šalims vienodą metodiką at­renkami ūkiai, pagal tam tikrus požymius atspindintys atskirų šalių ūkių visumą (Ūkių..., 2012). Toks respondentų imties pasirinkimas užtikrino duomenų reprezenta-tyvumą ir patikimumą, nes ŪADT struktūra yra formuojama atsižvelgiant į žemės ūkio surašymo ir žemės ūkio struktūros tyrimus, siekiant parodyti Lietuvos prekinių ūkių, didesnių nei tam tikras ekonominis dydis, veiklos rezultatus. Kad būtų atspindė­ta ūkių visuma, respondentai yra parenkami pagal ekonominio dydžio klases ir ūki­ninkavimo tipus iš visų šalies administracinių rajonų. Anketas ŪADT respondentams išplatino ir surinko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai.

Apklausos rezultatai yra analizuojami pagal dvi respondentų grupes, kurios iš­skirtos remiantis dviem M. E. Porter pasiūlytomis konkuravimo strategijomis: ma­žiausių sąnaudų strategija (angl. Cost leadership) ir diferenciacijos strategija (angl. Differentiation) (Porter, 1980). Pasirinkusi mažiausių sąnaudų strategiją verslo orga­nizacija siekia pagaminti tinkamos kokybės prekę arba paslaugą pigiau nei jos konku­rentai, tai suteikia galimybę parduoti savo produkciją žemesne kaina nei kitų įmonių. Pasirinkusi diferenciacijos strategiją verslo organizacija siekia, kad jos gaminami produktai ar paslaugos skirtųsi nuo konkurentų tam tikromis savybėmis ir dėl to būtų pirkėjų vertinami kaip geresni nei atitinkami konkurentų produktai. Tai leidžia gauti už savo produkciją didesnę kainą nei vidutinė rinkoje.

Pirmajai respondentų grupei buvo priskirti ūkininkai, užsiimantys pirmine že­mės ūkio gamyba ir gaminantys standartinę produkciją, kuri pateikiama žemės ūkio žaliavą perdirbančioms įmonėms, konkuruojantys naudodami mažiausių sąnaudų strategiją (toliau - pirmoji respondentų grupė). Antrajai respondentų grupei buvo pri­skirti ūkininkai, kurie, siekdami produkto išskirtinumo, perdirba žemės ūkio produk­ciją ūkyje, kuria tiesioginius pardavimo kanalus, teikia paslaugas, konkuruodami naudojant diferenciacijos strategiją (toliau - antroji respondentų grupė).

Tyrimo rezultatai

Pirmajai respondentų grupei buvo priskirta 76,7 proc. tyrime dalyvavusių respondentų, o antrajai - 23,3 proc. respondentų. Skirtingų grupių respondentų charakteristikų analizė rodo, kad antrosios grupės respondentai buvo aukštesnio išsilavinimo, didesnioji jų dalis - 40-49 ir 50-59 metų amžiaus. Tai rodo, kad diferenciacijos strategiją labiau linkę naudoti aukštesnio išsilavinimo ir verslo patirtį sukaupę ūkininkai.

Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos ūkininkai pripažįsta inovacijų reikšmę ilgalaikei veiklos sėkmei. Tik 5,5 proc. apklausoje dalyvavusių ūkininkų teigė, kad naujovių diegimas jiems yra mažai svarbus, o kiti ūkininkai manė, jog inovacijos yra labai reikšmingas arba reikšmingas sėkmingos ūkinės veiklos veiksnys (atitinkamai 52,9 ir 41,4 proc.). Inovacijų reikšmę įvertino tiek pirmosios, tiek antrosios respon­dentų grupės ūkininkai, tačiau pastarosios grupės atsakymuose šiam veiksniui buvo suteikta didesnė svarba. 57,1 proc. antrosios grupės respondentų inovacijas pripažino labai reikšmingomis, o pirmojoje grupėje tokių respondentų buvo apie 5 procentiniais punktais mažiau - 51,7 proc.

Net 81 proc. visų apklausoje dalyvavusių ūkininkų teigė per pastaruosius pen­kerius metus savo ūkyje įdiegę inovacijas. Aktyvesni buvo pirmosios grupės ūkinin­kai. 81,9 proc. šios grupės respondentų teigė diegę inovacijas. Antrojoje grupėje į klausimą, ar per pastaruosius penkerius metus įdiegėte inovacijas, teigiamai atsakė 78,6 proc. respondentų.

Išanalizavus inovacijų pobūdį, galime daryti išvadą, kad pirmosios grupės ūki­ninkai aktyviau nei antrosios diegė tik vienos rūšies inovacijas - pradėjo naudoti ki­tokią techniką. Apklausos rezultatai atspindi 2007-2013 metais susiklosčiusią inova­cijų diegimo praktiką, kai mažiau kuro naudojanti ir mažiau gamtą teršianti žemės ūkio technika buvo remiama kaip inovacija. (Ramanauskas... , 2009). Tačiau diegiant naujas augalų auginimo ir gyvulių laikymo ir šėrimo technologijas, taikant ūkyje nau­jus darbo organizavimo, logistikos bei rinkodaros metodus ir diegiant naujoves ga­mybos ciklui pratęsti aktyvesni buvo antrajai respondentų grupei priskirti ūkininkai (1 pav.).

1 pav. Ūkininkų diegtos inovacijų rūšys pagal grupes, procentais nuo visų

ūkininkų, diegusių inovacijas

Ūkių pasirinkta gamybos strategija lėmė skirtingus inovacijų diegimo motyvus. Nors respondentų atsakymai į klausimą „Kokių tikslų siekėte diegdami naujoves?" rodo, kad abiejų grupių respondentai išskyrė tris tuos pačius svarbiausius inovacijų diegimo motyvus - gamybos apimčių didinimas, darbo našumo didinimas ir kokybės gerinimas, - tačiau tarp šių dviejų respondentų grupių atsakymų matyti ir skirtumų. Pirmosios grupės respondentai, palyginti su antrosios grupės, diegdami inovacijas siekė didinti darbo našumą ir gerinti darbo sąlygas. Antrosios grupės respondentai ge­rokai aktyviau nei pirmosios diegė produkto ir organizacines inovacijas (siekė suma­žinti sandėliavimo ir transportavimo išlaidas, rasti naujų nuolatinių pirkėjų, turėti iš­skirtinę prekę, pagerinti produkcijos kokybę). Svarbu pažymėti, kad respondentų, pa­sirinkusių kai kuriuos atsakymus, dalis skirtingose respondentų grupėse skyrėsi net kelis kartus. Pavyzdžiui, nurodydami inovacijų diegimo tikslą susirasti naujų pirkėjų, tai įvardijo 30 proc. antrosios grupės ir tik 12,3 proc. pirmosios grupės respondentų, o siekį turėti išskirtinę prekę ar paslaugą - 11,7 proc. antrosios ir 5,7 proc. pirmosios grupės respondentų (2 pav.).

Tyrimas rodo, kad abiejų respondentų grupių atstovai dažniausiai informacijos apie inovacijas gavo konferencijose, prekybinėse mugėse ir parodose. Šiuose rengi­niuose organizuojami įvairūs seminarai bei mokymai, skirti supažindinti su nauja įranga bei technologijomis, ūkininkų yra gerai vertinami. Antrasis pagal reikšmingu­mą informacijos šaltinis apie inovacijas yra tiekėjai. Šiuos du šaltinius paminėjo be­veik vienoda abiejų grupių respondentų dalis (3 pav.).

Vertinat kitus informavimo šaltinius, skirtingoms grupėms priklausančių res­pondentų nuomonės smarkiai skiriasi. Be to, tyrimas rodo, kad antrosios grupės res­pondentai yra gerokai aktyvesni už pirmosios grupės respondentus ieškodami infor­macijos apie inovacijas. Aukštesnis antrosios ūkininkų grupės išsilavinimas lėmė, kad net 36,2 proc. respondentų informacijos apie inovacijas ieškojo moksliniuose ir pro­fesiniuose leidiniuose, 35,7 proc. naudojosi konsultantų paslaugomis, 18,3 proc. in­formacijos gavo iš produkcijos vartotojų ir klientų. Būtina paminėti ir svarų koopera­tyvų indėlį skatinant inovacijas. Net 10 proc. respondentų paminėjo kooperatyvus kaip dalyvaujančius informacijos apie inovacijas sklaidos procese.

3 pav. Ūkininkų informacijos apie inovacijas šaltiniai pagal grupes, procentais nuo visų ūkininkų, diegusių inovacijas

Analizuojant priežastis, kodėl ūkininkai nediegė inovacijų, beveik pusė abiejų grupių respondentų atsakė, kad vengia naujovių, nes jų diegimas yra susijęs su rizika. Kadangi daugelio ūkininkų diegtos inovacijos apsiribojo naujos technikos bei kitų įrengimų įsigijimu, o šioms investicijoms ūkininkams teko skolintis iš bankų, ši patir­tis tarp ūkininkų suformavo požiūrį, kad inovacijos yra brangus ir rizikingas dalykas. Nemaža dalis inovacijų pastaruosius penkerius metus nediegusių ūkininkų mano, jog ūkis veikia sėkmingai ir be naujovių. Tokią nuomonę išreiškė 22,9 proc. pirmosios grupės ir 24,1 proc. antrosios grupės respondentų (4 pav.).

4 pav. Ūkininkų inovacijų diegimo barjerai pagal grupes, procentais nuo visų

ūkininkų, nediegusių inovacijas

Siekiant paskatinti inovacijų sklaidos procesą, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tuos respondentus, kurie nediegė inovacijų, nes trūko laiko jas diegti, neturėjo idėjų, kokių inovacijų reikia jų ūkiui, arba trūko patirties savarankiškai įgyvendinti naujo­ves. 37,8 proc. pirmosios grupės ir 38,0 proc. antrosios grupės respondentų dalyvautų diegiant inovacijas, jei sulauktų pagalbos organizuojant inovacijų diegimo procesą bei idėjų, kokios inovacijos jiems būtų tinkamos.

Išvados

1.      Pastaraisiais metais Lietuvos kaimo politikos inovacijų sklaidos priemonių prioritetas buvo teikiamas technologinėms inovacijoms, sukuriant į mažų išlaidų konkuravimo strategiją besiorientuojantiems ūkininkams sąlygas didinti darbo našu­mą ir gamybos produktyvumą.

2.      Sparčiai augant vartotojų, kurie apsisprendžia rinktis sveikus ir gamtai draugiškais būdais pagamintus maisto produktus, skaičiui, ūkininkams atsiranda nau­jų galimybių nuo standartinės produkcijos pereiti prie kokybiško ir išskirtinio produk­to, pateikiamo galutiniam vartotojui. Siekiant daugiau ūkininkų paskatinti prisitaikyti prie naujų rinkos galimybių ir konkuruoti įgyvendinant diferenciacijos strategiją, gre­ta naujų gamybos technologijų vis labiau aktualiomis tampa organizacinės inovacijos, skirtos naujiems marketingo, logistikos, apskaitos, darbo organizavimo metodams ūkyje diegti. Dėl šios priežasties ateityje įgyvendinant Lietuvos inovacijų politiką žemės ūkyje, būtina didesnį dėmesį skirti organizacinėms inovacijoms.

3. Sugrupavus ūkininkus į dvi grupes, atsižvelgiant į jų pasirinktą konkuravi-mo strategiją, išryškėjo skirtingas šių grupių respondentų požiūris į inovacijas. Ski­riasi jų inovacijų diegimo motyvai ir barjerai, įgyvendintų inovacijų pobūdis bei in­formacijos apie jas šaltiniai. Todėl ateityje, siekiant padidinti Lietuvos inovacijų poli­tikos veiksmingumą, paramos priemonės turėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į dvi skirtingas konkuravimo strategijas įgyvendinančių ūkininkų poreikius.

Literatūra

1.      Bloch, C. (2005). Innovation measurement: present and future challenges. Paper pre­pared for the Eurostat Conference. Knowledge Economy - Challenges for Measurement Luxem­bourg.

2.      European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions. (2006). Trends and drivers of change in the food and beverage industry in Europe: Mapping report. -http://www.pedz.uni-mannheim.de/daten/edz-ma/esl/06/ef0637_en.pdf [2013 01 31].

3.      Europos Sąjungos Tarybos 2006 m. vasario 20 d. sprendimas „Dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (2007-2013 m. programavimo laikotarpis" - http://eurlex. europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2006:055:0020: 0029:LT:PDF [2013 01 25].

4.      Grabher, G., Stark, D. (1997). Organising Diversity: Evolutionary Theory, Network Analysis and Post-socialism. Regional Studies. Vol. 31.

5.      Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa. (2007). -http://www.zum.lt/min/failai/Oficialus_KPP_2007-2013_bendroji_dalis_final1vert_LT.pdf   [2013

01 25].

6.      Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų mo­dernizavimas" antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 3D-480. -http://www.zum.lt/index.php?1428545306 [2013 01 25].

7.      Lundvall, B. A. (1992). National Systems of Innovation: Towards a Theory of Innova­tion and Interactive Learning. - London: Pinter Publishers.

8.      Marsden, T. (2003). The condition of rural sustainability. - Uitgeverij Van Gorcum.

9.      Morgan, K. (1997). The Learning Region: Institutions, Innovation and Regional Renew­al // Regional Studies. Vol. 31.

10.  Nelson, R. R., Winter, S. G. (1982). An Evolutionary Theory of Economic Change. Harvard University Press. - Cambridge, Mass.

11.  Pavitt, K. (2005). The Process of Innovation.! Fagerberg, D. Mowery and R. R. Nelson. The Oxford Handbook of Innovation. - Oxford: Oxford University Press.

12.  Porter, M. E. (1980). Competitive Strategy. - New York: Free Press.

13.  Ramanauskas, J., Kirstukas, J. (2009). Inovacijų plėtra modernizuojant ūkininkų ūkius // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 18 (3).

14.  Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). (2012). FADN survey results 2011. -Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

15.  Van der Ploeg, J. D., Bouma, J., Rip, A., Rijkenberg, FHJ, Ventura, F., Wiskerke, JSC. (2004). On Regimes, Novelties and Co-Production. Wiskerke JSC, Ploeg van der JD, Seeds of Transition. - Van Gorcum, Assen.

Van der Ploeg, J., Jingzhong, Y., Schneider, S. (2010). Rural development reconsidered: building on comparative perspectives from China, Brazil and the European Union // Rivista di economia agrarian. Nr.