Šeimos fenomenas ugdant asmenybę

Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, vienas pagrindinių jos struktūros elementų. Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina. Šeimos tvirtumas lemia ar bus pateisinti tautos lūkesčiai ir įmanoma pažanga. Šeimos narių tarpusavio santykiai atspindi visuomeninius santykius, vyraujančius toje ar kitoje visuomenėje. Šeima ir visuomenė yra abipusiai susiję ir turi papildomą funkciją - ginti ir puoselėti visų asmenų ir žmonijos gėrį.

„Šeima yra tautos stabilumo, tęstinumo garantija, prieglobstis žmogui nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos. Nuo pat atsiradimo šeima buvo žmonijos kultūrinių, dorovinių vertybių, žmogaus psichologinės kultūros puoselėtoja ir skleidėja. Iš šeimos visada sėmėsi įkvėpimo, idėjų ir patirties meno atstovai - grožinės literatūros, muzikos, tapybos, teatro, liaudies ir kt. Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima" (Miškinis, 2003: 7).

Konferencijos „Šeima ir visuomenės senėjimas - XXI amžiaus problema" rezoliucijoje teigiama: „Šeima yra visuomenės pagrindas. Nuo to, kokia yra šeima, labai priklauso mūsų vaikų ir galiausiai mūsų pačių ateitis. Nedarnioje šeimoje dažniausiai paliečiami vaikai -jie blogiau mokosi, nedrausmingai elgiasi, ima girtuokliauti, vartoti narkotikus, vagiliauti. Tai tiesus kelias į nusikaltimus ir kalėjimą. Nuo to kenčia ne tik artimieji, bet ir kiti piliečiai. Ir atvirkščiai, darnioje šeimoje, kur tėvai sutaria, o vaikais yra pakankamai rūpinamasi tiek materialine, tiek dvasine prasme, kur vyrauja meilė ir supratimas, ten nekyla problemų visuomenei, o vaikai įgauna būtiną tvirtą pamatą savo ateičiai, savo savarankiškam gyvenimui, savo kūrybinių galių atskleidimui" („Šeima ir visuomenės senėjimas - XXI amžiaus problema", 2002).

M. A. Wilsonas teigia, kad nepaisant atsirandančių blogio užuomazgų: narkomanijos, ankstyvų lytinių santykių ir kt., šeima lieka geriausia ugdymo ir auklėjimo bei vertybių įgijimo ir perdavimo kitoms kartoms priemonė. Istoriniu požiūriu šeima yra civilizacijos branduolys, seniausia, atspariausia ir ilgiausiai išsilaikiusi institucija. Šeima yra visuomenės pamatas, kuris sustiprina ir mobilizuoja tautų ir bendruomenių veiklą (Wilson, 1996: 31).

Dabartinėje industrinėje visuomenėje vyksta labai ryškūs radikalūs šeimos pokyčiai, kurių prasmę išreiškia dvi pagrindinės tendencijos: įvairios vidinės - struktūrinės ir funkcinės šeimos transformacijos ir gilūs bei prieštaringi šeimos reikšmės ir vaidmens pokyčiai demokratinės visuomenės gyvensenos kontekstuose: kartų kaitos, sveikatos apsaugos, ugdymo, ekonomikos, socializacijos ir kt. Kartu šiandien keičiasi šeima, įvairuoja šeimos modeliai, skirtingai išreiškiama ir pati šeimos samprata. Paprastai šeimos šiandien skirstomos pagal jų struktūrą: nukleari šeima - sutuoktiniai ir vaikai, sutuoktiniai, neturintys vaikų, sutuoktiniai turintis įvaikių, netgi sugyventinių pora ( turinti ar neturinti vaikų); išplėstinė šeima - kelių (bent trijų) kartų šeima; nepilna šeima, kai stokoja vieno iš tėvų (vienas iš tėvų miręs, ar iširusi šeima); jau ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje esama netradicinių, teisiškai ir socialiai neįteisintų tos pačios lyties porų - šeimų (Vaitkevičius, 1999: 82).

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų: biologinių, ekonominių, kultūrinių, politinių, idėjinių - dvasinių, tiesiogiai liečiančių kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima.

Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje - būtinas vidinis nusistatymas, ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių tarpusavio supratimo ir sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje, ir pareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos suvokiamos nevienodai. Tuo šiandien demokratijos sąlygomis kiekvienas šeimos narys - tėvas, motina, vaikas - visi yra lygiateisiai šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėl vienybės, tarpusavio sutarimo problemos sprendimo šeimoje sėkmė daug priklauso nuo bendro tikslo nusistatymo ir jo siekimo visų šeimos narių pastangomis (Vaitkevičius, 1999: 83).

Teigtina, kad šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas iš esmės neturėtų skirtis nuo visuomenės tikslų bei pokyčių pačioje visuomenėje. Šeima privalo vykdyti esmines ir specifines šeimos, kaip visuomeninės institucijos, funkcijas.

J.Vaitkevičius išskiria esmines ir specifines šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijas:

1.      Žmonių giminės tęsimo.

2.      Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir kontrolės.

3.      Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).

4.      Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.

5.      Psichoanalitinė.

6.      Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt. (Vaitkevičius, 1999: 85).

Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį, kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdienininiame gyvenime. Šeima - unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas, t.y. specifinis kultūros subjektas. Tačiau nūdienos šeimos destabilizaciją lemia ir visuomenėje vykstantys pokyčiai: socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mūsų kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas (Vaitkevičius, 1999: 85).

Apibendrinant mokslinę literatūrą, praktinę veiklą, galime daryti šiuos pastebėjimus:

1.        Teigtina, kad pastarojo dešimtmečio sparčios ir fundamentalios Lietuvos politinės, socialinės ir ekonominės permainos lėmė esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse ir palietė pagrindinę visuomenės instituciją - šeimą.

2.        Socialiniai ekonominiai pasikeitimai, pirmųjų pertvarkos metų suirutė, ėjimas į rinkos santykius, nedarbo atsiradimas ir plitimas, gyvenimo lygio smukimas, socialinės stratifikacijos didėjimas, nestabilumas ir stresinė būsena, išgyventi pastaraisiais metais, atsispindėjo ir kaupėsi šeimose, ryškiai keisdami šeimų, kiekvieno jų nario gyvenimą.

3.        Šeimos susidūrė su naujais, anksčiau nepatirtais socialiniais reiškiniais ir, siekdamos išgyventi, buvo priverstos prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos, keisti veiklą, gyvenimo stilių, elgseną.

4.        Menkavertės kultūrinės informacijos antplūdis iš Vakarų daro didelį poveikį Lietuvos šeimai - silpnina tradicinius jos bruožus, spartina jų nykimą.