Kita Mūšos-Nemunėlio lygumos dalis priskiriama prieledyninių ežeringų
lygumų žemėvaizdžiui.
Nutirpus ledynams žemesnės
moreninės lygumos ilgai buvo apsemtos susitvenkusių ledyno tirpsmo vandenų.
Apsemtos moreninės lygumos buvo apklotos prieledyninėmis lūrinėmis
(limnoglacialinėmis) nuosėdomis. Šitaip susiformavo prieledyninės ežerinės
(sanplovinės) lygumos, suplautos daugiausia iš dulkių ir dumblo (molio)
dalelių, nusėdusių stovinčiame vandenyje.
Prieledyninių marių
nuosėdų danga daugiausia būna 4-6 m, bet kartais 10-12 m storio. Dažniausiai ji
susideda iš kelių 2-3 m storio skirtingos sudėties sluoksnių. Vieni iš jų būna
molingi, kiti priemolingi, priesmėlingi. Storiausi molingi ir priemolingi
sluoksniai.
Giliausiose, gerokai
nutolusiose nuo ledyno, marių vietose, kurių net vasarą nesiekė bangos ir
vanduo buvo ramus, vienodas, nuosėdos klostėsi ir vasarą, ir žiemą. Ten
susidarė vienalytis molis, be ryškių juostų (Basalykas, 1977).
Juostuotasis molis, taip
pat vienalytis dabar dengia tipiškiausias limnoglacialines lygumas.
Labai sunkios mechaninės
sudėties vienalyčiai arba neryškiai juostuotieji moliai yra Mūšos-Nemunėlio
lygumos viduryje, t.y. Mūšos-Lėvens-Pyvesos-Svalios-Tatulos santakų
srityse (Pasvalio rajone). Daugiau kaip pusę tokių molių sudaro dumblo,
o 70-75 proc. -fizinio molio dalelės. Tai dvigubai sunkesnės mechaninės
sudėties gruntai, negu moreniniai priemoliai.
Prieledyninės ežerinės
lygumos skiriasi nuo moreninių ne tik įvairesne medžiagine sudėtimi, bet ir
lygesniu reljefu (Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958).
2.5.2.2. Vietos klimatas
ir vandenys
Lietuvoje šios lygumos
užima žemiausias ledyno iškyšulių išgulėtas glaciodepresijų dalis. Didžiausia
Nemuno žemupio limnoglacialinė lyguma driekiasi 40-70 m absoliutiniame
aukštyje. Tokiame pačiame aukštyje yra ir Mūšos-Lėvens limnoglacialinė lyguma.
Limnoglacialinės lygumos yra plokštesnės ir lygesnės, jų gruntai sunkesni,
todėl upių nuotėkis mažesnis, o daugiau drėgmės išgarina augalai.
Jeigu terminės sąlygos priklausytų tik nuo radiacinių faktorių, tai
prieledyninės ežerinės lygumos būtų vėsiausios mišriųjų miškų zonos
žemėvaizdis.
Pažemio oro savybės
prieledyninėse ežerinėse lygumose labai vienodos. Dėl menko vandens įsisunkimo
į podirvį gruntinio vandens šiame žemėvaizdyje yra mažiausiai.
Upių tinklas šiek tiek
tankesnis, negu moreninėse lygumose, tik mažiau vandeningos. Upės, kurių
baseinai visiškai telpa molingose prieledyninėse ežerinėse lygumose, pasižymi
labiausiai nesureguliuotu režimu (Basalykas, 1977).
2.6. Lietuvos upių
geografinė charakteristika
Lietuvos teritoriją drenuoja keturi dideli upynai (Dauguvos, Lielupės,
Nemuno, Ventos) ir kelios žemesnio rango hidrografinės sistemos (Bartuvos,
Šventosios, Akmenos-Danės ir kt.), apimančios siaurą Pajūrio žemumos ruožą bei
dalį Žemaičių aukštumos pašlaičių ir plukdančios vandenį tiesiog į Baltijos
jūrą arba Kuršių marias. Pagal santykinį svorį upynai pasiskirsto šitaip:
Nemuno upynui tenka 71,8 proc. Lietuvos teritorijos ploto, Lielupės - 13,7
proc., Ventos - 7,8 proc., Baltijos jūros tiesioginiams mažiesiems intakams -
3,9 proc., Dauguvos - 2,8 proc. (Kilkus, 1998).
Dauguma respublikos upių
teka platumos kryptimi, nors idealiai į vakarus arba į rytus pasukusių upių yra
daug. Ilgumos kryptį turi Nemuno vidurupis, Jūros žemupys, Dubysos aukštupys,
Šiaurės Lietuvos upės (išskyrus Mūšos aukštupį) ir nemažai smulkių upelių.
Upių tinklas labai retas
Baltijos aukštumomis einančių takoskyrų teritorijoje, taip pat dešinėje
Šventosios, Minijos bei kairėje Nemuno vidurupio ir Mūšos baseinų pusėse
(Basalykas, 1977; Kavaliauskas, 1990;Lietuvos TSR fizinė geografija1958).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą