Socialiniai ekonominiai šeimos institucijos pokyčius lemiantys veiksniai

Keičiantis amžiams, jų sandūros padiktuoti pokyčiai neišvengiamai įtakoja šeimą kaip instituciją. Ilgą laiką šeima funkcionavo savo izoliuotoje socialinėje aplinkoje kaip visiškai uždaras, privatus ir autonomiškas vienetas. Pasikeitusi politinė situacija Lietuvoje sąlygojo ir požiūrio į šeimą, vaiko statusą ir informacijos apie vaiko padėtį, gyvenimo šeimoje pokyčius. Įvertinant šeimos aplinką, socialinius ekonominius ją keičiančius veiksnius, galime numatyti kokiu keliu gali pakrypti mūsų šeimos raida ateityje.

V.Targamadzės teigimu šeimas, kaip ir bet kurią kitą institucijos ar organizacijos veiklą, įtakoja išoriniai veiksniai arba aplinka, kurią galima išskaidyti į keletą dalių: kultūrinę, demografinę, socialinę, edukacinę, ekonominę, teisinę, politinę (Švietimo vadybos įvadas, 1996:19). Manytina, kad socialiniai ir ekonominiai veiksniai paveikė šeimą labiausiai, nes nuo jų susilpnėjo pagrindinės šeimos funkcijos, o šeima atsidūrė socialinėje, ekonominėje ir demografinėje krizėje.

Žymus Lietuvos sociologas R.Grigas analizuodamas šeimos degradacijos priežastis, teigia, kad šeimos institucijos pokyčius lėmė:

-         prarastos socialinės jungtys tarp žmonių, priklausančių skirtingoms kartoms: nutrūko jaunosios kartos ryšiai su seneliais, o be tokio ryšio neįmanoma išsaugoti šeimos ir netgi tautos;

-         panaikinta privatinė nuosavybė ir suvisuomenintas darbas - tuo buvo išmuštas natūralus pagrindas, integravęs šeimos narius ir telkęs juos sąveikai; taip vaikų auklėjimas tapo pernelyg suvalstybintas, o tėvų ir vaikų santykiai - pernelyg konfliktiški;

-         vaikų auklėjimas tapo pernelyg suvalstybintas - vaikai buvo atplėšiami nuo tėvų, dėlto susvetimėjo su tėvais, ir pagaliau atėjo toks laikas, kai jaunosios kartos dorovinė degradacija tapo tiesiog grėsminga;

-         moteris pavirto samdoma jėga, todėl pasikeitė jos vaidmuo - ji nebegalėjo turėti emocinio jausminio potencialo, o kartu ir negalėjo puoselėti specifinės tautos kultūros (papročių, tradicijų, liaudies dainų, padavimų ir pan.);

-         šeima buvo paversta valstybės samdoma jėga;

-   stiprėjo materialinių gėrybių fetišizavimas, išstumiantis dvasines gėrybes ir iškreipdamas žmogaus gyvenimą (Grigas, 1995:189).

Teigtina, kad šeimos krizės padariniai socialinių ir ekonominių pasikeitimų sandūroje labiausiai paveikė šeimos ir jose gyvenančių vaikų gyvenimą. Remiantis rajonų (miestų) vaikų teisių apsaugos tarnybų duomenimis, nuo 1995 m. iki 2001 nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 1,9 karto, jose vaikų - 57 procentais (Unicef,

2001:33).

v

1.3.1. Šeimos padėtis šiandieninėje Lietuvoje

Kiekviena valstybė savitai traktuoja šeimą, nustato konkrečius šeimos politikos tikslus ir principus. Šeimų ekonominė būklė šiandieninėje Lietuvoje - gana prieštaringa: socialinės ekonominės sąlygos lėmė visuomenės susisluoksniavimą, vienų šeimų nuskurdimą, o kitų praturtėjimą. Manytina, kad ekonominės socialinės padėties atžvilgiu, blogiausia padėtis šeimose, auginančiose, auklėjančiose ir rūpestingai prižiūrinčiose savo vaikus, nes jie yra pati pažeidžiamiausia socialinė grupė.

Šeimos, auginančios ir auklėjančios daugiau vaikų, siekdamos išgyventi, dažniausiai daug dirba, dėl to mažiau laiko skiria savo šeimos dvasiniam tobulėjimui ir tradicijų puoselėjimui. Pastebėtina, kad tėvai, augindami vaikus minėtose šeimose, teigia, kad vaikai yra ypatingas džiaugsmas jiems, juos auginant ir auklėjant tėvai tobulėja dvasiškai. Dėl to daugiau dvasinių vertybių jie perduoda savo vaikams. Tačiau, tėvams daug dirbant ir mažiau laiko praleidžiant su vaiku, kultūrinė aplinka keičiasi vaiko nenaudai.

Teigtina, kad dora šeima dėl didelio užimtumo darbe, nebegali puoselėti tautos dvasinių turtų, todėl įsigali mažavaikės šeimos modelis, kuris yra nepalankus tautos išlikimui arba nuskurdusios ir priklausomos nuo alkoholio daugiavaikės šeimos, pragyvenančios iš pašalpų, modelis.

Per pastarąjį dešimtmetį socialiniai ekonominiai pokyčiai sąlygojo nedarbo atsiradimą ir jo plitimą, todėl šeimos, nesugebėjusios prisitaikyti prie sparčiai kintančios ekonominės socialinės aplinkos, nuskurdo, daugelis silpnų tėvų tapo priklausomi nuo alkoholio. To pasekoje ėmė sparčiai daugėti daugiaprobleminių (socialinės rizikos) šeimų. Tokiose šeimose pastovus nepriteklius paskatino vaikus išeiti į gatves ir užsidirbti pinigų sau ir savo šeimos nariams pavalgyti dažniausiai iš nelegalios veiklos. Manytina, kad ši opiausia šeimos problema turėtų būti labai aktuali visuomenei, kadangi tokiose šeimose augantys vaikai, likę be priežiūros, materialinės ir dvasinės šeimos paramos, susikuria savitą

39

pasaulėvaizdį, kuriame egzistuojančios normos leidžia meluoti, vagiliauti, daryti kitus nusikaltimus.

L.Rupšienė pažymi, kad bendrame gimstamumo mažėjimo fone šios šeimos išsiskiria būtent tuo, kad jose vaikų daugėja. Viena vertus, informacijos apie gimstamumo kontrolę stoka, kita vertus, siekis su vaikų pagalba gauti iš valstybės pašalpas, skatina asocialias šeimas gimdyti daugiau vaikų. (Rupšienė, 2001:115). Teigtina, kad daugelis tokių šeimų iš vaikų „pelnosi", nes dažniausiai tuos pinigus išleidžia ne pagal paskirtį, jų vaikai būna neprižiūrimi, alkani. M.Barkauskaitės teigimu į kūdikių, vaikų globos namus, internatines mokyklas patenka daugiau ar mažiau skriaudą iš tėvų patyrę: našlaičiai, pusiau našlaičiai, invalidų, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai (Socialinis ugdymas I, 1999:29).

Tokios šeimos daugumai visuomenės narių nepriimtinos ir kaltinamos už nesugebėjimą rūpintis savo vaikais, vadinamos „asocialiomis", visuomenė jas atskyrė nuo savęs. Į šią atskirtųjų grupę papuolė netgi dorai auklėjančios savo vaikus daugiavaikės šeimos. Priskyrimas šiai kategorijai dorą daugiavaikę šeimą palaužė morališkai. Ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose vaikams iš šių šeimų taipogi taikoma tam tikra atskirtis pedagogų, o ypač bendraamžių požiūriu. Nuo ekonominės šeimos būklės priklauso vaikų maitinimas, madingesnė apranga, dalyvavimas mokamuose renginiuose, materialinis mokyklos rėmimas, todėl dėl tėvų mažų pajamų daugiavaikių šeimų vaikams taikoma socialinė atskirtis mokymo įstaigose.

Todėl doros, tvarkingos daugiavaikės šeimos, besiverždamos iš visuomenės socialinės atskirties gniaužtų, daug dirba, ieško papildomai apmokamo darbo, tačiau to pasekoje silpnėja dvasiškai. Materialiai apsirūpinus, joms nebeužtenka laiko ir lėšų dvasinėms vertybėms šeimoje puoselėti, todėl teigtina, kad dora daugiavaikė šeima šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena dvasinę ir socialinę krizę.

1.3.2. Darbo rinka ir užimtumas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Užimtumo ir nedarbo" tinklapis pateikia gyventojų užimtumo tyrimo duomenis, kuriais remiantis teigiame, kad nuo 2002 metų didėja užimtųjų skaičius. Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis vidutinis 2003 metų nedarbo lygis (moterų - 12,2 proc., vyrų - 12,7 proc.) rodo, kad tai pats žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius 6 metus (http://www.socmin,lt/,2004). Todėl manytina, išaugusi darbo pasiūla leidžia susirasti darbo vis daugiau daugiavaikių šeimų tėvų.

Darbo pasiūla dažniausiai taikoma vyrams, dėl to, kad moterys, auginančios vaikus, priverstos imti nedarbingumo pažymas vaikams susirgus, o darbdaviams tai neparanku. Idealu būtų, kad daugiavaikėje šeimoje mama galėtų auginti vaikus iki mokyklos arba dirbti nepilną darbo dieną, o pagrindinis asmuo, užtikrinantis šeimos normalų pragyvenimo lygį, būtų tėvas. Tačiau pastebėjimai rodo, kad didžiausiai daliai daugiavaikių šeimų, auginančių 4 ir daugiau vaikų, lėšų pakanka tik kasdieninėms išlaidoms.

Darbas yra pagrindinis kiekvienos šeimos pragyvenimo šaltinis, tačiau esant prieštaringai mažas pajamas gaunančių daugiavaikių šeimų valstybės rėmimo politikai, daugeliui šeimų, paskaičiavus pajamas, geriau nedirbti, gauti pašalpas ir naudotis visomis socialinėmis ir vaikų rėmimo lengvatomis. Minėtų šeimų vaikai savo mąstysena panašėja į vaikų globos namuose augančių auklėtinių įsitikinimą, kad viskas gyvenime turi būti paduota, vengia darbo ir geriau pasirenka visuomenės ir valstybės išlaikytinio padėtį.

1.3.3. Daugiavaikė šeima ir bustas

Įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, yra atlikta daug sociologinių tyrimų gimstamumo mažėjimo tendencijai išaiškinti. Remiantis tėvų apklausos duomenimis vaikų skaičių šeimoje lemia materialinės galimybės, antra grupė motyvų siejama su buto sąlygomis.

Manytina, kad sovietinė butų skirstymo daugiavaikėms šeimoms sistema buvo efektyvi, kadangi buvo atsižvelgiama į vaikų skaičių šeimoje, kas kažkuria dalimi lėmė gimstamumo didėjimą siekiant greičiau sulaukti eilės būstui įsigyti.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daugiavaikė šeima į valstybės remiamų šeimų lengvatinėmis sąlygomis būstui įsigyti skaičių nepateko. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme teigiama, kad daugiavaikės šeimos, auginančios 4-uris ir daugiau vaikų, turinčių teisę į apsirūpinimą būstu, įrašomos į atskirą eilę (Žin.,1992: Nr. I-2455). Jos teoriškai galėjo naudotis valstybės dengiama 10 proc. banko suteikto kredito lengvata, tačiau praktiškai daugelis daugiavaikių šeimų ja negalėjo pasinaudoti dėl mažų pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui.

Naujoje minėto įstatymo redakcijoje II sk.6str. minima subsidija būsto kredito daliai padengti šeimoms, auginančios tris ir daugiau vaikų (įvaikių) teikiama bendroje eilėje kartu su jaunomis šeimomis, auginančiomis vieną ar daugiau vaikų (įvaikių) ir su šeimomis, kuriose vienas iš tėvų yra miręs (Žin.,2002, Nr. 116-5188). Todėl valstybės rėmimo politika įsigijant būstą daugiavaikėms šeimoms yra nepatenkinama. Tvarkingų,

dorų, tačiau mažai uždirbančių daugiavaikių šeimų tėvai negali užtikrinti savo vaikų vystymuisi ir visaverčiam ugdymuisi reikalingų gyvenimo sąlygų.

Manytina, kad naujoje LR Valstybinių šalpos išmokų 1994 m. įstatymo pakeitimuose (Žin.,2004, Nr. 21-619) įsigaliojusi socialinių pašalpų skyrimo tvarka nustatanti turto deklaravimo būtinybę, bus palanki būsto neturinčioms arba jį nuomojančioms šeimoms, todėl įsigalės nuostata, kad geriau iš viso jo neturėti.