Socialinės rizikos šeimų analizė

Vaikų teisių apsaugos tarnyboje buvo išnagrinėtos 20 socialinės rizikos šeimų bylos ir įvertinta padėtis šeimose, auginančiose keturis ir daugiau vaikų. Analizuojant padėtį socialinės rizikos šeimose, nebuvo siekiama atsižvelgti į tėvų amžių, išsilavinimą, vaikų skaičių respondentų šeimose, kuriose jie augo, tradicijas, auklėjimo stilių ir metodus, kadangi studijuojant bylų medžiagą, tokios informacijos nebuvo galima gauti.

10 lentelė. Socialinės rizikos šeimos sudėtis

Šeimos sudėtis	skaičius	procentai
Pilna šeima	5	25
Vaikus augina vienas iš tėvų	6	30
Gyvena su sugyventiniu	9	45

Pilnose šeimose vaikus auklėja 25% šeimų, 30% - vaikus augina vienas iš tėvų , 45% šeimų yra sugyventinis, dažniausiai vieno ar dviejų jauniausių vaikų tėvas (10 lentelė).

11 lentelė. Socialinės rizikos šeimos pragyvenimo šaltiniai

v Šeimos pragyvenimo šaltiniai	skaičius	procentai
Abu tėvai dirba ir gauna pašalpas	2	10
Vienas iš tėvų dirba ir gauna pašalpas	3	15
Gyvena tik iš pašalpų	15	75

Susipažinus su socialinės rizikos šeimų pragyvenimo šaltiniais paaiškėjo, kad net 75% gyvena tik iš pašalpų, 15% - vienas iš tėvų dirba ir gauna pašalpas ir tik 10% -dirba abu tėvai ir gauna pašalpas (11 lentelė). Dėl sunkių pragyvenimo sąlygų, skurdo ir alkoholio vartojimo, daugelis iš jų nemoka už komunalines paslaugas, dėl šių priežasčių šeimos iškeldinamos į mažesnius butus, jų vaikams pablogėja materialinės sąlygos (60% šeimų per mažas gyvenamas plotas).

Šeimos materialinės sąlygos socialinės rizikos šeimose sunkios - 50%, patenkinamos - 20%, antisanitarinės - 30% (12 lentelė). Skurdas ir netvarka, būtiniausių baldų (lovų, stalų, spintų, indų) ir maisto stygius antisanitarinėse sąlygose gyvenantiems vaikams kelia rimtą pavojų jų sveikatai.

Nagrinėjant socialinės rizikos šeimų bylas teko pastebėti, kad skurdžiose, antisanitarinėse sąlygose augę vaikai nuo 3- 4 metų elgetavo, 7 -8 metų padarė pirmą nusikaltimą, 10 - 12 metų nusikalsta pakartotinai. Girtaujančių tėvų šeimose vaikai jaučiasi nesaugūs (45%), jie būna konfliktų ir barnių liudininkais, kenčia psichologinį smurtą.

M. Barkauskaitė teigia, kad didžiausią skaičių gyventojų vaikų globos įstaigoms duoda asociali šeima (Socialinis ugdymas I, 1999:31). Kaip rodo tiriamų šeimų bylų analizės duomenys net 30% šeimose situacija yra kritiška, nes jų vaikai buvo patekę į vaikų globos namus dėl tėvų girtavimo, nepakankamos priežiūros ir neužtikrinto savo vaikų saugumo.

Buvo pastebėta, kad 15% šeimų tėvų domisi vaikų pasiekimais mokykloje, retkarčiais ateina į susirinkimus, tačiau 85% - dažniausiai nesirūpina vaikais, nesidomi jų pasiekimais, todėl teigtina, kad dėl šių priežasčių vienas ar keli vaikai iš šeimos praleidinėja pamokas, daro nusikaltimus.

Pasak L.Rupšienės, šeimos mikroklimato sutrikimai, nedarnumas tampa ypač rimta vaiko asmenybės anomalijų priežastimi. Šios anomalijos pasireiškia tiek charakterio ypatumais, tiek elgsena, tiek mokymosi veikla bei mokymosi motyvacija (Pedagogika, 2002:147). Vaikai iš socialinės rizikos šeimų neturi tvirto šeimos išugdyto pagrindo, išugdytų šeimoje vertybių, todėl neabejotina, kad nematydami teigiamo tėvų pavyzdžio, jie elgiasi grubiai, kovoja su juos supančiu pasauliu, todėl daro nusikaltimus.

Manoma, kad valstybė neužtikrina teisingos šeimos politikos doroms daugiavaikėms šeimoms, todėl skurdo ir žemo pragyvenimo lygio pasėkoje į socialinės rizikos šeimų gretas įsijungia vis daugiau šeimų, kurių dauguma vaikų patenka į vaikų

70

globos įstaigas ir tampa visuomenės išlaikytiniais. Globos įstaigos nepajėgia vaikams suteikti reikiamų socializacijos įgūdžių, todėl tokie vaikai, palikę globos įstaigas, nesugeba įsitvirtinti gyvenime, todėl tampa visuomenės išlaikytiniais.

Teigtina, kad tik šeima, dorai auklėjanti savo vaikus, gali suteikti savo vaikams visus reikiamus socialinius įgūdžius, o valstybė ir visuomenė gali turėti dorą ir sveikai mąstantį žmogų, visuomenės ir valstybės pilietį.

Išvados

1.   Nagrinėta pedagoginė - psichologinė literatūra rodo, kad sėkmingas vaikų
auklėjimas ir ugdymas daugiavaikėje šeimoje priklauso nuo pagrindinių vaidmenų
pasiskirstymo tarp šeimos narių, vidinės darnos, tarpusavio supratimo, psichologinio
bendravimo, prasmingo užimtumo ir yra ne tik šeimos, mokyklos, tačiau ir visuomenės
reikalas.

2.     Mokslininkų pastebėjimu, doros, dvasiškai tvirtos, gyvybingos daugiavaikės
šeimos įvairiapusiška veikla yra glaudžiai susijusi su tautos dvasia, kultūra ir
tradicijomis.

3.   Nuo ekonominės daugiavaikės šeimos padėties ( pajamų, būsto sąlygų) labai priklauso jos ryšiai su visuomene, vaikų ugdymosi galimybės.

4.   Dokumentų analizė rodo, kad vyriausybės vykdoma paramos šeimai politika neturi aiškios strategijos, nenuosekli, vienpusiška, neatstovauja doros daugiavaikės šeimos poreikių, todėl dėl skurdo ir žemo pragyvenimo lygio į socialinės rizikos šeimų grupę įsijungia vis daugiau daugiavaikių šeimų.

5.   Remiantis dokumentais ir praktika galime teigti, kad yra doros ir socialinės rizikos daugiavaikės šeimos, tačiau visuomenė visas šias šeimas sutapatina, dėl šeimų materialinių sunkumų taiko socialinę atskirtį, todėl dora daugiavaikė šeima žalojama dvasiškai ir morališkai.

6.   Tyrimu nustatyta, kad dora daugiavaikė šeima suteikia savo vaikams visus socialinius įgūdžius, joje vyrauja šilti tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pastebimas nuoširdus domėjimasis visomis vaikų problemomis, vaikai turi mokymosi motyvaciją, yra pareigingi, darbštūs, draugiški, atsakingi ir greitai tampa savarankiški.

7.    Atlikti moksliniai tyrimai ir praktinė veikla leidžia teikti, kad pilnoje
daugiavaikėje šeimoje abu tėvai dažniausiai turi vieningas auklėjimo nuostatas, stilių,
šeimose puoselėjamos iš senelių, tėvų perimtos tradicijos: visi šeimos nariai kartu
dirba, švenčia šventes, poilsiauja, sportuoja, todėl dažnai būna kartu.

8.   Pastebėjimai rodo, kad daugiavaikėje šeimoje dažniausiai nedirbanti mama turi daugiau galimybių sustiprinti emocinius ryšius tarp šeimos narių, todėl tokioje šeimoje nuoširdžiai bendraudami jos nariai jaučia vienas kito paramą, sulaukia dvasinės pagalbos ir yra saugūs.

9.   Remiantis tyrimų duomenimis, teigiame, kad doroje daugiavaikėje šeimoje sėkmingas vaikų auklėjimas priklauso nuo teisingo visuomenės požiūrio į daugiavaikę šeimą,  vyriausybės vykdomos  šeimos  politikos  daugiavaikių  šeimų atžvilgiu, prasmingo šeimos gyvenimo organizavimo ir visapusiško tėvų auklėjamosios galios stiprinimo.

Literatūros sąrašas

1.      Aramavičiūtė  V.   Auklėjimas  kaip  mokslinio  pažinimo  objektas  //  Ugdymo problemos.-1998, T.4, p. 32-42.

2.      Aramavičiūtė V. Auklėjimo mokslas: prasmė ir aktualumas (apie prof. L.Jovaišos auklėjimo teorijos darbus) // Dialogas.-1996, p. 4.

3.      Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata // Pedagogika.-1994, Nr.30, p. 26-48. ISSN 1392­03-40

4.      Aramavičiūtė V. Vaikas ir šeima. K.: Šviesa, 1978.-118 p.

5.      Bajoriūnas Z. Šeimos dorovinės vertybės // Pedagogika.-1991, Nr.27, p.155-177. ISSN

0202-3326

6.      Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija.-V.: Joraša, 1997.-297 p. ISBN 9986-663-05-9

7.      Bajoriūnas Z. Vaikų auklėjimo šeimoje specifika, tikslas ir uždaviniai // Pedagogika.-1995, Nr.31, p.105-116. ISSN 0202-3326

8.      Barkauskaitė M. Humanistinio ugdymo proceso įtvirtinimo ir paauglių saugumo šeimoje bei klasėje sąveika // Pedagogika.-1998, Nr.37, p. 22-28.

9.      Barkauskaitė M. Lupeikytė I. Drovių vaikų problema // Ugdymo problemos.-2000, V (XXXII).

10.  Barkauskaitė M.  Paaugliai:  sociopedagoginė dinamika.  Monografija.-V.:  VPU leidykla, 2001.-133 p. ISBN 9986-869-95-1

11.  Barkauskaitė M. Vaikų globa ir rūpyba Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę // Socialinis ugdymas I.- Vilnius, 1999, p. 29-52.

12.  Barkauskaitė M. Vaikų globos ir rūpybos Lietuvoje istorinės pedagoginės raiškos apžvalga / Marija Barkauskaitė, Viktorija Grikpėdienė. Vilnius, 1998. 53 p.

13.  Beresnevičienė D. Banienė L. Tėvų ir vaikų sąveikos įtaka vaikų savivertei // Ugdymo psichologija. 2000m. T 3., Nr.1 p.11-20.

14.  Bikulčius J. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys: mokomoji knyga. K.: Technologija, 1996.-122 p. ISBN 9986-13-407-2

15.  Bitinas B. Bendrosios pedagogikos pagrindai.-V.: VPU leidykla, 1990.-92 p.

16.  Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai.- Vilnius, 2002. 199 p. ISBN 9955-516­26-7

17.  Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija.- Vilnius.: Joraša, 1997.- 245 p. ISBN 9986­663-06-7

18.  Brazauskienė E. Vaiko gimtosios kalbos ugdymo šeimoje problemos // Pedagogika.-

2002, Nr.57, p. 20-25.

19.  Čižiūnas V. Tautinis auklėjimas šeimoje.- Tremties leidykla, 1953.- 220 p.

20.  Dapkienė S. Klasės auklėtojas ir tėvai - partneriai. Šiauliai, 2002. 42 p.

21.  Gaigalienė M. Rengimo šeimai tendencijos // Pedagogika.- 2000, Nr.43, p. 65-81. ISSN 1392-0340

22.  Gaigalienė M. Rengimo šeimai teoriniai ir praktiniai aspektai.- Vilnius, 2001. 50 p. ISBN 9986-869-85-4

23.  Gaigalienė M. Šeimos funkcijų tyrimo pedagoginiai aspektai // Pedagogika.- 2002, Nr.60, p. 84-87 ISSN 1392-0340

24.  Grigas R. Šeima ir dabarties pasaulis. Vilnius, 1988. 162 p.

25.  Grucė R. Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius, 1994. 372 p. ISBN 9986-410-09-6

26.  Jaunimas ir vaikai besikeičiančioje visuomenėje: regioninė monitoringo ataskaita Nr.7.Unisef. Vilnius, 2001. 47 p.

27.  Jaunimo balsai : Vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimas, Unisef.: Lietuva, 2001. 43 p.

28.  Jovaiša L. Hodogetika.- V.: Agora, 1995. 253 p. ISBN 9986-633-04-4

29.  Jovaiša L. Pedagogikos pagrindai: Bendroji pedagogika, Auklėjimo teorija T 1./ Leonas Jovaiša, Juozas Vaitkevičius. Kaunas, 1987. 332 p.

30.  Jovaiša L. Pedagogikos terminai.- K.: Šviesa, 1993.- 264 p. ISBN 5-430-01871-6

31.  Karta pavojuje.- Unisef.: Vilnius, 2001. 60 p.

32.  Kličius A. Moterys ir verslas: situacija ir problemos // Lygiateisiškumo keliu.- Vilnius,

2000. p. 47-55.

33.  Kličius A. Verslas dabartiniame žmonių gyvenime. Šeima ir gimstamumas Lietuvoje.-Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997. p. 222-306.

34.  Kvieskienė G., Mockevičienė D. Laisvalaikio reikšmė ankstyvajai prevencijai // Socialinis ugdymas V.- Vilnius, 2002. p. 66-75.

35.  Laužikas J. Pedagoginiai raštai.- K.: Šviesa, 1993.- 567 p.

36.  Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka,- K.: Technologija, 1997. 301 p. ISBN 9986­13-558-3

37.  Liepuonius A. Psichologiniai auklėjimo stiliai // Švietimo naujovės.- 1998, p. 24-27.

38.  „Lietuvos moterys amžių sandūroje": III Lietuvos moterų suvažiavimas [ Vilnius, 2000 m. birželio 15 d.]: suvažiavimo medžiaga. Vilnius, 2000. 206 p. ISBN 9955-466­01-4

39.  Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas [žiūrėta 2004-05-10]. Prieiga per Internetą: < http://193.219.130.244/Litlex/LL.DLL >

40.  Litvinienė J. Šeima - vaiko ugdymo institucija. Klaipėda, 2002.- 146 p. ISBN 9955­456-64-7

41.  LR Konstitucija. Vilnius, 1996. 38-39 str.

42.  LR Santuokos ir šeimos kodeksas.- V.: Saulužė,1999. III sk.22 str., IX sk.66 str. ISBN 9986-9168-9-5

43.  LR Šeimos teisė.- V.: Saulužė, 2002. ISBN 9986-9168-9-5

44.  Maceina A. Pedagoginiai raštai.- K.: Šviesa, 1990.- 764 p. ISBN 5-430-01066-9

45.  Makarenka A. Knyga tėvams.- K.: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1952.­279 p.

46.  Makarenka A. Pedagoginiai raštai.- K.: Šviesa, 1987.- 397 p.

47.  Martišauskienė E. Žmogaus esmės puoselėjimas ir ugdymo procesas // Pedagogika.-1994, Nr.30, p. 3-11. ISSN 1392-03-40

48.  Matulienė G. Šeimos psichologija.- K.: Technologija, 1997.- 149 p. ISBN 9986-13­531-1

49.  Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime.- K.: Aušra, 2003.- 548 p. ISBN 9955-532-25-4

50.  Miškinis K. Šeimos pedagogika.- V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 223 p.

ISBN 5-420-01234-0

51.  Naujovės socialiniame darbe. Vilnius, 2003. 253 p. ISBN 9986-454-67-0

52.  Navaitis G. Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius, 1999. 192 p. ISBN 9986-16-141-X

53.  Parancevičius J.S. Tautinis auklėjimas pagal A. Maceiną [ žiūrėta 2004-03-24]. Prieiga per Internetą: < http://www.google.lt >

54.  Pečkauskaitė M. Motina - auklėtoja.- V.: Presvika, 1998. 156 p. ISBN 9986-805-64-3

55.  Perecas M. ir kt. Ką turėtų žinoti tėvai / M. Perecas, B. Minzel, H. Vimeris. K.: Šviesa, 1990. 213 p. ISBN 5-430-00561-4

56.  Rumpf J. Rėkia, pešasi, viską gadina.- K.: Šviesa, 2004.- 111 p. ISBN 5-430-03759-1

57.  Rupšienė L. Šeimos mikroklimatas kaip moksleivių mokymosi motyvacijos veiksnys// Pedagogika.- 2002, Nr.57, p. 147-150.

58.  Rupšienė L. Šeimotyros įvadas: studijų knyga.- Klaipėda, 2001. 193 p. ISBN 9955­456-35-3

59.  Socialinė pašalpa ir kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį. Vilnius, 2003. 14 p.

60.  Steinhauer P.D. The Child and his Kamily. Psychological Problems of Child and His Kamily. Macmillan of Kanada, 1977. 187 p.

61.  Šalkauskis S. Rinktiniai raštai: Pedagoginės studijos I knyga. Vilnius, 1992. 439 p.

62.  „Šeima ir tautos dabartis: tezės septintajam pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui" [ Vilnius, 1991 m.]: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1997. p. 21.

63.  „Šeima ir visuomenės senėjimas- XXI amžiaus problema": konferencijos rezoliucija. Vilnius, 2002.

64.  Šerkšnas A. Lietuviškoji šeima ir charakterio ugdymas // Naujoji Romuva.- 1937, Nr.3 (313), p. 49-51.

65.  Švietimo vadybos įvadas: vadovėlis.- K.: Technologija, 1996.- 254 p.

66.  Taskinen S. ir kt. Vaikas ir šeima / S. Taskinen, A. Kahkonen, E. Varilo, Vilnius, 1994. p.138.

67.  Tijūnėlienė O.  Šeima pašauktasis religinio vaikų auklėjimo veiksnys // Acta paedagogica Vilnensia.- 2000, Nr.7, p. 13-19.

68.  Tijūnėlienė O. Veikliai tarnavusi šviesos pasauliui. Klaipėda, 1998. 102 p. ISBN

9986-505-67-4

69.  Titarenka V. Šeima ir asmenybė.- V.:Mintis, 1980. 142 p.

70.  Uzdila J. Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje.- V.: Academia, 1993. 192 p.

71.  Uzdila V.J. Lietuvių šeimotyra: monografija.- V.: VPU, 2001. 279 p.

72.  Užimtumas    ir    nedarbas    [žiūrėta    2004-05-10].    Prieiga    per    Internetą: <http://www.socmin.lt >

73.  Vaiko teisės ir socialinė aplinka [ žiūrėta   2004-03-24]. Prieiga per Internetą: <http://www.google.lt>

74.  Vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimas.- V.: Unisef, 2001. 43 p.

75.  Vaitkevičius J. Šeima, kaip socialinio tyrimo objektas // Socialinis ugdymas I.­Vilnius, 1999. p. 81-88.

76.  Vaivada R. Ugdomoji tradicijų reikšmė Žemaitės kūryboje vaikams // Pedagogika.-2002. Nr.60, p. 66-71. ISSN 1392-0340

77.  Valstybės žinios, 1994, Nr.89-1706, 1-3 str.

78.  Valstybės žinios, 1997, Nr.99-2506, 4 str.-1.

79.  Valstybės žinios, 1998, Nr.35-934, 4 str.

80.  Valstybės žinios, 2002, Nr.109-4825; Įsakymas Nr.A1-207.

81.  Vasiliauskas R. Lietuvių liaudies pedagogika kaip mokomasis dalykas. Vilnius, 2001. 35 p. ISBN 9986-869-79-X

82.  Vasiliauskas R. Motina - vaiko ugdytoja liaudies pedagogikoje // Pedagogika.- 1999, Nr.39, p. 55-65. ISSN 1392-0340

83.  Vyšniauskaitė A. ir kt. Lietuvių šeima ir papročiai: monografija / A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Vilnius, 1995. 557 p. ISBN 5-417-00714-5

84.  Wilson M.A. Love and family.- USA, 1996. 383 p. ISBNO-89870-607-6

85.  Zambacevičienė E.P. Apie tėvų auklėjimo stilių ir jo tyrimą // Studijuojantiems psichologiją. 1 sąsiuvinis.- Šiauliai, 1999, p. 25-32.

86.  Zambacevičienė E.P. Auklėjimo stiliaus šeimoje įtaka vaiko adaptacijai mokykloje // Pradinis ugdymas.- 2002, Nr.2, p. 79-83.

87.  Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė: auklėjimo šeimoje gairės. Kaunas, 2001. 70 p.

ISBN-9955-506-00-8

88. Žukauskienė R. Kodėl vaikai neklauso. Vilnius, 2001. 56 p. ISBN 9955-9426-0-6