Fiksuotas valiutos kursas Lietuvoje

Fiksuotas valiutos kursas Lietuvoje - pagrindinis šio darbo objektas, todėl svarbu tinkamai išanalizuoti jo privalumus ir trūkumas ekonomikai. Šioje baigiamojo magistrinio darbo dalyje išskiriami pagrindiniai valiutos kurso režimai. Didžiausias dėmesys yra skiriamas fiksuoto valiutos kurso režimui - jo privalumams ir trūkumams. Tai pat yra pateikiama Lietuvos monetarinės politikos raida ir ypatumai. Vėliau yra apžvelgiama mažos atviros ekonomikos modelis esant fiksuotam valiutos kursui remiantis M. Flemingo modeliu ir pateikiamas optimalios valiutos zonos modelis ir jo kriterijai.

1.1. Valiutų kurso režimai

Išanalizavus daugelio autorių straipsnius ir publikacijas galima daryti išvadą, kad valiutos kurso režimo pasirinkimo įvairovė yra gana didelė. Valiutos režimo pasirinkimas priklauso nuo keleto pagrindinių veiksnių t.y. šalies išsivystymo lygio ir atvirumo, ekonomikos sektorių specifikos, dydžio ir stiprumo, šalies politinių tikslų ir kitų veiksnių.

Tarptautinis valiutos fondas išskiria penkis valiutos kurso rūšis:

1.                  Nepriklausomi plaukiojantys kursai. Plaukiojančių valiutų kursas nustatomas remiantis paklausos ir pasiūlos santykiu rinkoje. Ši sistema vadinama „valdomu" plaukiojimu, kadangi valiutų kursai priklauso ne tik nuo rinkos jėgų, tačiau yra veikiami centrinių bankų įsikišimu.

2.                  Bendri plaukiojantys režimai. Vienas iš tokios valiutos kurso pavyzdžių -Europos valiutinė sistema. Šio režimo esmė - atsiskaitymams tarpusavyje šalys naudoja fiksuotą valiutos kursą su apibrėžta svyravimų riba. Tačiau kitų šalių atžvilgiu šių valstybių valiuta plaukioja.

3.                  Netiesiogiai susijusieji valiutos režimai. Šio valiutos režimo bruožas -nustatomas griežtai fiksuotas dydis, kurios nors dominuojančios valiutos atžvilgiu.

4.                  Krepšeliu susijusieji valiutos kursai. Yra numatoma santykiniai SDR krepšelio arba kito dirbtinai kontroliuojamo krepšelio fiksuotas valiutos kursas.

5. Valiutos kursas pagal „čiuožiančio" pariteto sistemą. Šalys naudojančios šią sistemą nustato tvirtą valiutos sistemą su atskiromis valiutomis, o ryšys tarp valiutų dinamikos apskaičiuojamas pagal ypatingas kooreguojančias formules (Jakutis A. ir kt., 1999).

Dėl to, kad valiutos kurso pasirinkimą lemia daugybė egzogeninių veiksnių ir veiksmai ekonominės politikos srityje, tarp ekonomistų nėra plataus sutarimo koks kurso rėžimas yra geresnis. Tačiau yra sutariama kokių charakteristikų šalims ir kokiomis sąlygomis yra verta rinktis tam tikrą valiutos kurso politiką.

Kuodis R. ir V. Geralavičius (1997) nurodo, kad režimo pasirinkimas priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių:

1.                  Ekonominės politikos tikslų;

2.                  Stochastinės aplinkos pobūdžio;

3.                  Šalies struktūrinių charakteristikų;

4.                  Politikos vykdytojų patikimumo laipsnio.

Taigi, visos šalys norinčios pasirinkti valiutos kurso režimą susiduria su aukščiau paminėtais klausimais. Tai pat režimo pasirinkimą komplikuoja ir mokėjimų balanso problemos ir noras išsaugoti valstybės vidinį konkurencingumą.

1.1.1   Fiksuotas valiutos kurso režimas

Fiksuotas valiutos rėžimas yra tuomet kai valstybė teisės aktais fiksuoja savo nacionalinę valiutą prie kitos šalies valiutos, nustatydama nacionalinio kurso svyravimo ribas ir įvairiais būdais ir priemonėmis stengiasi išlaikyti nustatytą kursą. Valiutos kursas įvardinamas kaip fiksuotas, kai šalies centrinis bankas nustato mažas leistinų svyravimų ribas aplink fiksuotą kursą. Valiutos fiksavimui naudojama išsivysčiusių šalių valiuta arba valiutų krepšelis t.y. JAV doleris, Japonijos Jena, Euras. Taigi, valstybėms pasirinkusioms fiksuotą valiutos kursą tai pat reikia priimti sprendimą ar pririšti nacionalinę valiutą prie vienos valiutos ar kelių valiutų krepšelio. Šis sprendimas labiausiai priklauso nuo to, kokie yra pagrindiniai šalies prekybos partneriai ir kokia valiuta valstybė turi daugiausiai skolų. Tuo atveju, jei kursas yra susietas su viena valiuta, bazinės valiutos svyravimai prieš kitas valiutas tai pat daro įtaką pririštos valiutos svyravimams prieš tas kitas valiutas. Tuo atveju jei kursas yra susietas su keliomis valiutomis, šalis gali sumažinti savo ekonomikos pažeidžiamumą atsirandantį dėl atskirų valiutų svyravimų. Apibendrinus galima teigti, kad susiejimas su viena valiuta yra stipresnis tada, kai valiuta yra pririšama prie dominuojančio prekybos partnerio. Tačiau dažnai pasitaiko, kad pasirinkimą apsunkina tai, jog valstybė turi daug skolų išreiktų skirtingomis valiutomis (Caramazza F. ir Aziz J, 1998).

Fiksuoto valiutos kurso režimas dar gali būti skirstomas ir į porūšius. Vienu iš atvejų valstybės centrinis bankas palaiko fiksuotą valiutos kursą tačiau tai nereiškia, kad jis turi pakankamai rezervų šimtu procentų padengti esamą nacionalinę valiutą apyvartoje. Antruoju atveju esant valiutų valdybos modeliui, centrinis bankas turi rezervų kiekį tolygų nacionalinės valiutos kiekiui apyvartoje. Taigi net su šimto procentų garantija centrinis bankas gali išlaikyti nustatytą fiksuotą valiutos kursą net ir visiems žmonėms iškeitus nacionalinę valiutą į kitas valiutas. Valiutos valdybos modelis atsirado XIX amžiuje ir paplito pasaulyje XX amžiaus pirmoje pusėje. Šio modelio privalumas buvo tas, kad jis padėjo išvengti valiutos nuvertėjimo ir išlaikyti pilną bazinės valiutos konvertuojamumą. Valiutos valdybos šalyse infliacija buvo gana maža, o ekonomikos augimas gana spartus. Tačiau nuo 1950-ųjų metų šis modelis prarado savo populiarumą, nes daugelis ekonomistų pradėjo manyti, kad centrinių bankų vykdoma diskretinė politika gali dar labiau paskatinti ekonomikos augimą. Svarbu paminėti, kad šalys atsisakiusios šio modelio dažnai susidūrė su aukšta infliacija ir ekonomikos nuosmukiu. Susidomėjimas valiutos valdybos modeliu sugrįžo 1992-1997 metais kai Estija, Lietuva, Bulgarija ir kitos šalys įsivedė į valiutos valdybą panašias sistemas. Pagrindinė priežastis grįžti prie šio mechanizmo buvo šio modelio paprastumas, efektyvumas ir gera reputacija praeityje (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2009).

Bendruoju atveju esant fiksuotam valiutos kursui, vyriausybė leidžia centriniam bankui supirkti arba parduoti tiek valiutos, kiek pirkėjai ir pardavėjai pageidauja.

1 pav. Fiksuotas lito kursas dolerio atžvilgiu

Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Snieška V. ir kt., Makroekonomika, 2001, p. 468

Pirmajame paveiksle yra pavaizduota litų paklausa (D) ir pasiūla (S), kurių susikirtimo taškas A parodo pusiausvyros kursą e. Tuo atveju, jei padidėja lietuviškų prekių paklausa dėl ko ir litų paklausa, D pasislenka į D1 padėtį, kuri pavaizduota 1-ajame paveiksle. Taigi nauja pusiausvyra susidarytų taške B bei lito kursas pakiltų į e¹. Kadangi analizuojama situacija yra esant fiksuotam valiutos kursui, centrinis bankas norėdamas išlaikyti pastovų kursą e, turėtų parduoti papildomą litų kiekį (Qc - Qa), kuris padėtų iš naujo subalansuoti paklausą ir pasiūlą. Atitinkamų veiksmų turėtų būti imtasi ir mažėjant litų paklausai, tačiau pirmuoju atveju - rezervai didės, o antruoju atveju banko turimi rezervai užsienio valiuta mažėja, nes bankas turi supirkti (Qa - Qe) litų kiekį. Taigi, jei pinigų paklausa svyruoja netoli vidutinės reikšmės D, tai centrinis bankas gali ilgą laiką išlaikyti fiksuotą valiutos kursą e. Tačiau tuo atveju jei paklausa ilgą laiką bus ties D2, centriniam bankui gali išsekti turimi užsienio valiutos rezervai. Išsekus užsienio valiutos rezervams gali tekti devalvuoti nacionalinę valiutą arba skolintis užsienio rezervų iš tarptautinių organizacijų tokių kaip tarptautinis valiutos fondas (Snieška V. ir kt., 2011).

Kaip jau buvo nagrinėta ankščiau, ilgame laikotarpyje, nors ir esant fiksuotam valiutos kurso režimui paklausa ir pasiūla keičiasi, dėl to vyriausybė turi įsikišti norėdama išlaikyti stabilų valiutos kursą. Jakutis A. Ir kt. (1999) išskiria pagrindines priemones, kuriomis valiutų kursas yra stabilizuojamas:

1.                  Griežta prekybos politika. Valstybė riboja tarptautinius prekybos sandorius t.y. esant prekybos balanso deficitui ribojamas importas, o esant pertekliniam balansui skatinamas eksportas. Tačiau ši valiutų kurso stabilizavimo priemonė yra plačiai kritikuojama, kadangi ji mažina tarptautinių sandėrių skaičių ir komplikuoja tarptautinę prekybą.

2.                  Rezervų naudojimas. Vyriausybė ir centrinis bankas laiko užsienio valiutos rezervus, kurie naudojami dirbtinai įtakoti užsienio valiutos rinkas.

3.                  Valiutos keitimo kontrolė arba normavimas. Valstybė suvienodina šalies importą su eksportu t.y. įveda importo apribojimus, taip panaikindama mokėjimų balanso deficitą. Tačiau ši valiutų kurso stabilizavimo priemonė yra plačiai kritikuojama, kadangi ji sukelia diskriminaciją tarp importuotojų, skatina „juodosios rinkos" atsiradimą, nekreipiama dėmesio į vartotojų teisę rinktis.

4.                  Griežtesnės visuminės paklausos valdymo politika. Tokia politika reiškia, kad yra griežtinama fiskalinė arba monetarinė politikos. Pagrindiniai tokios priemonės minusai, kad gali padidėti palūkanų norma, sumažėti valstybės pajamos.

Kuodis R. (2011) tai pat nurodo, kad šalis, kurios oficialus valiutos kursas skiriasi nuo fundamentalios vertės gali tiesiog pakeisti oficialų valiutos kursą t.y. vykdyti valiutos devalvaciją arba revalvaciją. Tačiau šio metodo taikyti dažnai nereikėtų. Jei šalis nuolat keičia savo oficialų valiutos kursą vertėtų pereiti prie plaukiojančio valiutos kurso.

Apibendrinus šias fiksuoto valiutos kurso stabilizavimo priemones galime daryti išvadą, kad yra daug priemonių išlaikyti stabilų valiutos kursą, tačiau dėl jų gali nukentėti kiti makroekonominiai rodikliai t.y. užsienio prekyba, nedarbo lygis, produkcijos kiekis.

Viena iš pagrindinių fiksuoto valiutos kurso problemų yra ta, kad nustatyta valiutos vertė gali neatitikti valiutos pasiūlos ir paklausos. Tokia situacija yra pavaizduota žemiau, 2-ajame paveiksle.

2 pav. Pervertintas valiutos kursas

Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Kuodis R. (2011), p. 78

Taigi, aukščiau yra pateiktas paveikslas, kai oficialus valiutos kursas yra didesnis negu fundamentali valiutos kurso vertė e¹_nom kuri nusistovėtų jeigu valstybė nesikištų į pinigų rinką. Tuo atveju jei valiutos kursas yra didesnis negu jo fundamentali vertė, tai valiutos kursas yra pervertintas. Kaip jau buvo minėta ankščiau, šalies centrinis bankas gali išlaikyti pervertintą kursą naudodamas savo atsargas pirkti valiutą užsienio valiutų rinkoje. Tačiau toks mėginimas išlaikyti pervertintą valiutą ilgą laikotarpį gali išnaudoti centrinio banko atsargas. Taigi mėginimas palaikyti pervertintą valiutą gali baigtis dėl spekuliacinės atakos. Spekuliacinė ataka įvyksta tuomet kai investuotojai pradeda baimintis, kad pervertinta valiuta greitu metu gali būti devalvuota. Norėdami išvengti nuostolių dėl devalvacijos investuotojai pradeda paniškai pardavinėti aktyvus denominuotus pervertinta valiuta (Kuodis R., 2011).

3 pav. Spekuliacinė ataka prieš pervertintą valiutą

Šaltinis: Parengta autorės, remiantis Kuodis R. (2011), Valiutų kursai, verslo ciklai ir makroekonominė politika atviroje ekonomikoje, p. 83

Kaip pavaizduota 3-iajame paveiksle, tokie staigūs aktyvų pardavimai pastumia pasiūlos kreivę S į dešinę iki S . Taigi dėl spekuliacinės atakos padidėja skirtumas tarp valiutos pasiūlos ir paklausos nuo AB iki AC ir bankas turi išleisti savo turimas atsargas jau AC kiekiu. Taip yra pagreitinama devalvacijos procesas ir patvirtinami investuotojų lūkesčiai (Kuodis R., 2011).

Vienas iš būdų įvertinti ar kurios nors šalies valiuta pervertinta yra apskaičiuoti perkamosios galios paritetą (angl. Purchasing Power Parity). Šis metodas parodo, kiek reikia konkrečios šalies valiutos vienetų, kad būtų galima įsigyti tą patį prekių ir paslaugų kiekį, kurį galima įsigyti už kitos šalies valiutos vienetą. Tuo atveju jei perkamosios galios paritetas skiriasi nuo valiutos rinkos kurso, manoma, kad valiuta yra arba pervertinta arba nuvertinta ir yra tikimybė, kad gali įvykti valiutos kurso arba kainų prisitaikymas (Investopedia žodynas, 2012).

Valiutos kursas gali būti ne tik pervertintas, tačiau ir nuvertintas. Esant valiutos kurso nuvertinimui oficiali fiksuota valiutos vertė yra mažesnė, negu vertė, kuri būtų nustatyta paklausos ir pasiūlos užsienio valiutų rinkoje. Taigi, šiuo atveju centrinis šalies bankas jau nebe perka savo valiutą, o parduoda jos atsargas lygias kiekiui AB. Neįvertintas valiutos kursas galėtų būti išlaikytas gana ilgai, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad šalis su neįvertintu kursu gali kaupti atsargas tik prekybos partnerių sąskaita, kurie turi pervertintus valiutos kursus. Kadangi šalies prekybos partneriai negali praradinėti atsargų visą laiką, todėl jie gali imtis politinio spaudimo šaliai, kad ši vykdytų savo valiutos revalvaciją (Kuodis R., 2011).

Išnagrinėjus fiksuoto valiutos kurso ypatybes ir galimas problemas svarbu išskirti pagrindinius šio valiutos režimo privalumus ir trūkumus. Remiantis Yagci F. (2001) pagrindiniai fiksuoto valiutos kurso privalumai yra:

•         Dėl sumažėjusio neapibrėžtumo didėja investicijos ir užsienio prekyba. Fiksuotas valiutos kursas leidžia įmonėms planuoti į priekį, kadangi jos žino ateities eksporto ir importo kainas, todėl gali planuoti savo produkcijos apimtis tiksliau.

•         Gali padidinti pinigų politikos discipliną. Kadangi šalys palaikančios fiksuotą valiutos kursą gali daug rečiau vykdyti ekspansyvią monetarinę politiką, tai ilguoju laikotarpiu sumažina infliaciją.

Geralavičius V. ir Kuodis R. (1997) infliacijos sumažėjimą paaiškina keturiomis priežastimis. Visų pirma, esant fiksuotam valiutos kursui yra didesnis pasitikėjimas nacionaline valiuta ir mažesni devalvacijos lūkesčiai, kas mažina kaštus ir tuo pačiu infliaciją. Visų antra, fiksuoto valiutos kurso įvedimas didina nacionalinės valiutos paklausą bei polinkį taupyti. Dėl šių priežasčių sumažėja pinigų apyvartos greitis ir padidėja kreditų ištekliai, dėl ko sumažėja infliacija ir palūkanų norma. Dar viena priežastis, kodėl fiksuotas valiutos kursas mažina infliaciją yra tai, kad dėl sumažėjusios devalvacijos rizikos, ūkio subjektai jos tiesiog nebeskaičiuoja į prekių ir paslaugų kainas. Tai pat fiksuotas valiutos kursas pakelia šalies vyriausybės finansinės drausmės laipsnį ir sulaiko ją nuo infliacinio biudžeto deficito finansavimo. Tačiau svarbu pabrėžti, kad fiksuoto valiutos kurso pasirinkimas gali sukelti ir tam tikrų papildomų problemų t.y. tai gali sukelti finansines krizes, kurias gali nulemti valiutos devalvacija, kartu destabilizuojant realaus valiutos kurso dinamiką. Šie veiksniai padidintų neapibrėžtumą ir galimai sumažintų prekybos ir investicijų srautus.

Įvardinus fiksuoto valiutos kurso privalumus, toliau bus nurodomi šio valiutų kurso režimo trūkumai. Yagci F. (2001) įvardina šiuos pagrindinius fiksuoto valiutos kurso trūkumus:

•         Nepriklausomos monetarinės politikos nebuvimas. Didžiąją dalį monetarinės politikos atlieka bazinės valiutos centrinis bankas. Dėl lanksčios monetarinės politikos nebuvimo šalims palaikančioms fiksuotą valiutos kursą yra sunkiau kovoti su ekonominiais nuosmukiais.

•         Neprisitaiko prie nominaliųjų ir realiųjų deformacijų. Šalys, kuriose infliacija yra aukštesnė negu jų konkurentų, konkurencingumas tarptautinėse rinkose sumažės. Taigi šalys privalės vykdyti stabdančią fiskalinę ir monetarinę politiką, kad sumažintų infliacijos lygį lyginant su kitomis valstybėmis. Dar viena išeitis būtų vykdyti savo valiutos devalvaciją, kas padėtų nacionaliniam valiutos kursui grįžti prie jos perkamosios galios pariteto lygio.

•         Prekybos balansas neatsistato automatiškai. Valstybė turi naudoti priemones prekybos balansui pasiekti ir dėl to dažnai aukojami kiti valstybės tikslai t.y. nedarbo mažinimas.

•         Reikalingos didelės pradinės investicijos. Valstybė turi išleisti dideles pinigų sumas norėdama sukaupti užsienio valiutos rezervų, kurie reikalingi norint tinkamai įgyvendinti fiksuoti valiutos kurso sistemą.

•         Pažeidžiamumas valiutos krizei. Abejonės dėl valiutos kurso patikimumo t.y. abejojimas, kad valstybė gali išlaikyti nustatytą kursą gali sukelti spekuliacines atakas ir kapitalo įplaukų sustabdymą. Dėl to valstybei pasidaro dar sunkiau ir brangiau išlaikyti valiutos kursą su turimais rezervais nustatytame lygyje.

Frankel J. (2002) nurodo, kad pagrindinė priežastis kodėl valstybės ryžtasi fiksuoti savo valiutos kursą yra teigiamai paveikti žmonių lūkesčius, stengiantis sumažinti infliacijos ir valiutos nuvertėjimo riziką.

Išanalizavus pagrindinius fiksuoto valiutos kurso privalumus ir trūkumus galime nurodyti bruožus valstybės kuriai šis valiutos kurso rėžimas yra tinkamas ir rekomenduojamas. Jakutis A. Ir kt. (1999) nurodo šiuos valstybės bruožus:

•         Valstybėms turinčioms lanksčią darbo rinką;

•         Valstybėms turinčioms didelį kiekį užsienio rezervų;

•         Valstybėms turinčioms blogą reputaciją kontroliuojant infliacijos lygį;

•         Mažoms valstybėms su atvira ekonomika;

•         Valstybėms dar nepasiekusioms aukšto išsivystymo lygio.