Didžiąją šeimą sudarė 5 -15 narių

Kaip teigia K.Miškinis seniausi gyventojai dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno XI-X tūkstantmetį prieš Kristaus gimimą, t.y. laikotarpiu, kurį istorikai vadina paleolitu. Manoma, kad šie gyventojai buvo europidai. Kaip ir kiti europidai, jie laikėsi tam tikrų visuomeninio gyvenimo normų, vertėsi daugiausia medžiokle. Vėlyvuoju paleolitu Lietuvos teritorijoje, kaip ir visoje Vidurio Europos šiaurėje, buvo paplitusios šeimos, kurios gyveno susijungusios į didžiąsias šeimas. Tokią didžiąją šeimą sudarė 5 -15 narių, 2 - 6 iš jų būdavo medžiotojai ir aprūpindavo šeimą maistu

(Miškinis, 2003:39).

Patys seniausi rašytiniai šaltiniai, teikią duomenų apie šeimos sandarą, turtinius santykius, buities smulkmenas, yra XIII-XIX a. pirmosios pusės teisiniai dokumentai, amžininkų pastebėjimai, etnografijos publikacijos. Rašytiniai, etnografijos, kalbos ir kiti duomenys rodo, kad akmens amžiuje mūsų krašte, kaip ir kitur, buvo matiarchalinė (motininė) santvarka, kurioje moteris, būdama pagrindinė gamintoja, namų židinio saugotoja, vaikų gimdytoja bei augintoja, bendruomenėje užėmė svarbią ir garbingą vietą. Lietuviams įprasta labai gerbti moterį - motiną ir žmoną (Miškinis,2003:39).

Matriarchatas IV-II tūkstantmetyje prieš Kristų perėjo į patriarchatą, kurio ūkio vienetu tapo didžioji šeima, dar vadinama drauge. Ją sudarė tėvai, keletas vedusių sūnų su žmonomis: visi gyveno viename name, bendrai maitinosi ir dirbo tėvų valdomame

22

ūkyje. Tėvams nusenus arba mirus, ūkį tvarkė vyriausias brolis ir jo žmona. Tradicinei lietuvių šeimai yra būdinga vyresniojo galia: nevedę broliai ir seserys likdavo dėdėmis bei dėdienėmis, paklusdavo vyriausiojo brolio valiai ( Miškinis, 2003:40).

Kaip teigia P.Dundulienė didžioji patriarchalinė šeima tarp lietuvių suklestėjo paskutiniais I tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą šimtmečiais, o ėmė irti pirmaisiais mūsų eros amžiais (Dundulienė, 1982:40). K.Miškinis pabrėžia, kad vyravusi monogaminė santuoka daug teisių suteikė moteriai, motinai, ji buvo gerbiama. Ši nuostata remiasi papročių teise ir įtraukta į visus tris Lietuvos Statusus (1529; 1566; 1588) (Miškinis, 2003:41).

I tūkstantmečio antrojoje pusėje, yrant pirmykštei bendruomenei ir didžiajai šeimai, ėmė formuotis mažoji šeima. Remdamasis archeologijos medžiaga istorikas J.Jurginis teigia, kad lietuvių bendruomenė galėjo irti ir pamažu virsti mažąja šeima kaip ūkiniu vienetu maždaug VIII- IX a. Istoriko nuomone, pagal šeimos formų įvairovę galima išskirti kelis laikotarpius:

XIII - IX a.: vyrauja individuali porinė šeima;

XV   - XVI a. randasi ir įsigali keleto šeimų, siejančių net ir negiminaičius,
kolektyvai, vadinami tarnybomis;

XVI  a. antroji pusė - XVII a.: vėl vyrauja mažoji individuali (porinė) šeima;
XVIII - XIX a. pirmoji pusė: įsigali kelių giminingų šeimų junginys, vadinamas

valstiečio kiemu (Miškinis, 2003:42).

Viename ankstyviausių dokumentų Chrisburgo sutartyje yra kalbama apie šeimą ir minima, kad žmona ištekėdama atneša vyrui savo kraitį, todėl žmonos pirkimu nelaikoma jai ir jo tėvams duodamos jaunikio dovanos.

K. Miškinis rašo, kad 1795 m. gyventojų surašymo duomenimis, šeimos buvo gausios. Dydį lėmė dvi priežastys: patriarchališkumas ir vaikų gausa. Taip 1857 m. Kauno gubernijoje lietuvių šeimą sudarė vidutiniškai 8,9 asmens. Kadangi trečdalis kūdikių ir vaikų mirdavo, galime teigti, jog šeimos iš tikrųjų buvo gausios.