Plaukiojantis valiutos kurso režimas

Esant lanksčiam valiutos kursui, valiutos kursas formuojamas rinkos t.y. pinigų pasiūlos ir paklausos. Lankstaus valiutos kurso vertė didėja kai kyla jos kaina kitų valstybių valiutos atžvilgiu, ir mažėja kai krinta jos kaina kitų valiutų atžvilgiu. Plaukiojantis valiutos kurso rėžimas - vienas iš labiausiai paplitusių tarp valstybių. Pagrindiniai faktoriai įtakojantys valiutos pasiūlą ir paklausą yra vartotojų skonių, santykinis pajamų, kainų, realių palūkanų normos kitimas. Šis valiutos kurso režimas dar yra skirstomas į tarpinį ir laisvai plaukiojantį (Jakutis A. ir kt., 1999).

Kaip nurodo Geralavičius V. ir Kuodis R. (1997) esant laisvai plaukiojančiam valiutos kursui, daugiausiai valiutos kursą nulemia rinka ir centrinis bankas vykdo tik minimalias intervencijas. Šiai grupei, pasirinkusiai laisvą valiutos kursą, priskiriamos valstybės, kurių valiutų kursą lemia tarpbankinė valiutų rinka, o centrinis bankas tik kraštutiniais atvejais vykdo intervencijas, nustato tam tikrus valiutinių sandorių apribojimus dėl apimties ar kapitalo judėjimo už šalies ribų.

Esant tarpiniam valiutos kurso režimui centrinis bankas kelia pakankamai konkrečius valiutos kurso reguliavimo tikslus bei administracinėmis priemonėmis siekia jų įgyvendinimo ir laisvo kurso. Tokiam režimui priskiriamos valstybės, kurios naudoja šliaužiančiojo pririšimo (angl. crawling peg) principą. Šiuo atveju valstybės centrinis bankas fiksuoja nacionalinės valiutos kursą bazinės arba jų krepšelio atžvilgiu tam tikru momentu bei numato revalvavimo arba devalvavimo lygį (dažniausiai kiekvieną mėnesį). Tokiu atveju dažnai yra nustatomos intervencinės svyravimo ribos. Tai pat į tarpinio valiutos kurso režimo grupę įtraukiamos šalys, kurios intervencijomis valiutų rinkoje ir tam tikrais administraciniais apribojimais palaiko fiksuotą kursą arba leidžia nedidelius kurso svyravimus (Geralavičius V. ir Kuodis R., 1997).

Remantis Jakutis A. ir kt. (1999) žemiau yra išskiriami pagrindiniai plaukiojančio valiutos kurso privalumai ir trūkumai.

Pagrindiniai privalumai:

•         Nepriklausoma monetarinė politika. Šalis gali laisvai priimti monetarinės politikos sprendimus atsižvelgiant į esamą padėtį ekonomikoje, nepriklausomai nuo situacijos kitose valstybėse. Taigi palūkanos norma gali būti laisvai naudojama kaip monetarinės politikos įrankis.

•         Nereikia ginti esamo valiutos kurso. Taikant vidaus paklausą stabdančią ar ribojančią ekonominę politiką pinigų pasiūla ir paklausa automatiškai nustato valiutos kursą. Dėl to šalies vyriausybė turi daugiau laisvės įgyvendinant visuminės paklausos politiką, kuri tuo metu yra priimtinesnė vidaus ekonomikai. Monetaristai pageidauja lankstaus valiutų kurso, kad centrinis bankas galėtų vadovautis monetarine taisykle, o keinsistai, kad vyriausybė galėtų laisvai valdyti visuminę paklausą, siekdama žemo nedarbo lygio ir stabilių kainų. Taigi plaukiojantis valiutos kursas padeda išvengti ekonominių šokų ir valiutos krizių.

•         Mažesnis infliacijos užsienyje poveikis. Šalis besivadovaujanti stabilia vidaus politika yra izoliuota nuo infliacijos užsienyje poveikio.

•         Automatiškas prekybos balanso atsistatymas.

•         Nereikia laikyti didelio kiekio rezervų. Norint įsivesti plaukiojantį valiutos režimą nereikalingos didelės pradinės investicijos t.y. užsienio valiutų rezervai.

Pagrindiniai trūkumai:

•         Padidina nestabilumą ir netikrumą. Valiutos kurso svyravimai neigiamai įtakoja tarptautinę prekybą ir tiesiogines užsienio investicijas. Dėl didelės rizikos plaukiojantis valiutos kursas ypač sumažina ilgalaikes užsienio investicijas. Kai kurie ekonomistai teigia, kad pernelyg dideli valiutos kurso svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą.

•         Gali pabloginti padėtį šalies vidaus ekonomikoje. Tuo atveju jei labai kristų šalies valiutos kursas, užsienyje parduodamos prekės taptų labai pigios. Importuojamų prekių kiekis sumažėtų ir išaugtų vietinių prekių paklausa. Dėl to išaugtų infliacijos lygis šalyje.