Chemoterapija - tai piktybinių navikų gydymas medikamentais

Valuckas, Aleknavičienė (2004), teigė, kad chemoterapija - tai piktybinių navikų gydymas medikamentais, slopinančiais ląstelių dauginimąsi ar sukeliančiais negrįžtamus pokyčius jose. Šie vaistai vadinami citostatikais. Šiuo metu vėžiui gydyti naudojama apie 100 pavadinimų citostatikų .

Nors šiandien turimų medikamentų veikimo mechanizmai smarkiai skiriasi, visi jie trikdo ir slopina ląstelės dalijimosi procesą. Nekontroliuojamas ir greitas dalijimasis bei dauginimasis ir yra pagrindinis vėžinių ląstelių požymis. Citostatikai pažeidžia vėžio ląsteles, stabdydami jų augimą bei dalijimąsi. Kadangi normalios ląstelės (su nedidelėmis išimtimis) dalijasi tik labai retai arba visai nesidalija, citostatikų poveikis daugiau ar mažiau tikslingai nukreiptas į vėžines ląsteles. Tačiau ir kai kurių normalių, sveikų audinių (pvz., gleivinių) ląstelės dalijasi greitai, todėl citostatikai jas taip pat pažeidžia. Dauguma citostatikų veikia ląstelės viduje, labiausiai - branduolyje esančią genetinę medžiagą, kurioje yra visa svarbi informacija apie organizmo procesų reguliacijos funkcijas, taigi ir apie ląstelės dauginimąsi. Daugelis šių veikliųjų medžiagų sukurtos chemiškai, pvz., platinos preparatai, o kai kurios gaunamos iš natūralių, t. y. augalinių medžiagų, pvz., topotekanas (Griškevičius, 2006).

Chemoterapija priklausomai nuo vėžio rūšies ir jo stadijos, gali būti vienintelis gydymo metodas, tačiau dažniausiai skiriama prieš ir po operacijos, kartais derinama su spinduliniu gydymu, skiriama prieš operaciją, kai reikia sumažinti naviką ar jį apriboti, o po operacijos ja siekiama sunaikinti organizme išlikusias vėžio ląsteles (Gudlevičienė, 2004).

Skiriant chemoterapiją, siekiama laikytis šių pagrindinių principų (Onkologija šeimos gydytojui, 2008):

1.   Turi būti nustatytas gydymo tikslas, įvertinti individualūs prognoziniai faktoriai - ligos stadija, naviko histologija, bendroji ligonio būklė ir bendrasis ligonio psichologinis pasiruošimas chemoterapijai bei jo sukeliamiems šalutiniams reiškiniams.

2.   Pasirenkant preparatus būtina atsižvelgti į jų veikimo spektrą. Teisingas pradinio gydymo pasirinkimas dažnai yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis gydymo rezultatus.

3.   Būtina pasirinkti optimalią skiriamų preparatų dozę ir naudojimo režimą.

4.   Turi būti laikomasi nustatyto preparatų suleidimo eiliškumo ir trukmės.

Pagal chemoterapijos efektyvumą PSO ekspertai rekomenduoja chemoterapiją skirstyti į kelias grupes (Onkologija šeimos gydytojui, 2008):

S I grupė - chemoterapinis gydymas gali prailginti gyvenimą (taikant vien chemoterapiją arba derinant ją su kitais metodais - chirurginiu ar radioterapiniu).

•         II grupė - paliatyvioji chemoterapija gali sumažinti naviko dydį, pagerinti gyvenimo kokybę ir nežymiai prailginti gyvenimą.

•         III grupė - chemoterapija neprailgina gyvenimo trukmės ir negerina gyvenimo kokybės (kai kuriais atvejais gali net pabloginti gyvenimo kokybę ir sutrumpinti gyvenimą).

Gydymas chemoterapiniais vaistais tęsiasi keletą mėnesių. Vaistai yra leidžiami į veną, geriami arba taikoma ilgalaikė infuzija. Priklausomai nuo ligos pobūdžio, ligonio būklės ir numatomo vaistų leidimo režimo, gali būti leidžiami ligoninėje arba ambulatoriškai - dienos stacionare. Gydymas vyksta ciklais su pertraukomis, kurių metu ligoniui leidžiama pailsėti, kad organizmas atstatytų vaistų sunaikintas ląsteles ir atgautų savo jėgas.