Dolomitas - nuosėdinės, rečiau hidroterminės kilmės karbonatinė uoliena

Dolomitas - nuosėdinės, rečiau hidroterminės kilmės karbonatinė uoliena, sudaryta iš dolomito mineralo 0,005-1 mm dydžio kristalų (CaMg(CO₃)2), su nedidele (iki 25 %) kitų mineralų, tokių kaip kalcito, rečiau gipso, molio mineralų ir geležies oksidų priemaišų. Dolomito klodų Lietuvoje aptinkama daugelio geologinių sistemų nuogulose. Tačiau praktinę svarbą turi tik šiaurinėje Lietuvos dalyje, negiliai žemės paviršiaus slūgsantis viršutinio devono Pliavinių, Įstro, Stipinų, Kruojos ir Žagarės svitų dolomitas. Visas išgaunamas dolomitas paverčiamas skalda.

Dolomito skalda ir skaldelė naudojama kelio dangos tiesime ir apdorojime. Automobilių kelių važiuojamosios dalies konstrukcija, sudaryta iš vieno ar kelių įvairaus stiprio medžiagos sluoksnių ir paklota ant žemės sankasos, vadinama danga. Ji dažniausiai būna nelaidi vandeniui.

Kelio danga susideda iš tokių sluoksnių:

1.    Paviršinė danga. Ji dažniausiai daroma dviejų sluoksnių (viršutinio sluoksnio
asfaltbetonio sudėtis: organinė rišančioji medžiaga - bitumas, ir mineralinės medžiagos
(dažniausiai granito skaldelė (naudojamas ten kur yra stipri kelio apkrova); apatinio sluoksnio
sudėtis: bitumas ir žvyras, smėlis, dolomitas). Jos viršutinis sluoksnis turi užtikrinti reikalingas
dangos naudojimo savybes. Ant šio sluoksnio gali būti klojamas dėvėjimosi sluoksnis, kuris
ilgainiui nudyla ir jį vėl reikia atnaujinti.

2. Pagrindas. Jis turi atlaikyti eismo ir paviršinės dangos sluoksnio apkrovą ir ją paskleisti į
žemės sankasą, todėl jis turi būti vientisas ir atsparus šlyčiai. Pagrindas, kaip ir danga, dažniausiai
daromas dviejų sluoksnių: viršutinis pagrindo sluoksnis daromas iš asfaltbetonio mišinio. Tam
naudojami karšti mineralinių medžiagų mišiniai su klampiai naftos bitumais (kaip rišančioji
medžiaga) ir perdirbtos mineralinės medžiagos (neskaldytos - žvyras, gamtinis smėlis; skaldytos
- žvyro bei dolomito skaldelė, skalda, atsijos); apatinis pagrindo sluoksnis supilamas iš mažai
atsparių ir birių mineralinių medžiagų (dolomito ir žvyro skaldos, statybinių atliekų), nes į jį
perduodama apkrova yra nežymi.

Taip pat dolomito yra žemėje (žvyre) naudojamoje kelio sankasai formuoti.

Žvyras - biri nuosėdinė klastinė uoliena. Jis yra susidaręs iš labai įvairaus skersmens grūdelių ir nuotrupų. Vyrauja smėlio (0,02-2 mm), žvirgždo (2-20 mm) ir gargždo (10-100 mm) dalelės. Dažnai būna didelių riedulių ir aleurito, taip pat molio dalelių priemaišų. Lietuvoje randamas žvyras yra susidaręs iš kristalinių uolienų (daugiausiai granito, gneiso, karbonatų (mineralų) ir karbonatinių uolienų (klinties, dolomito, smiltainio nuotrupų, kvarco, feldšpato grūdelių)). Stambios nuolaužos žvyre, tai nugludintos karbonatinės uolienos (50-70 %), žvirgždas ir gargždas bei kristalinių ar kt. nuosėdinės kilmės uolienų nuolaužos (30-50 %).

Smėlyje nėra dolomito, bet yra karbonatų (10-30 %, kvarco - 50-80%, lauko špatų - 5-10% ir nedidelės kitų mineralų ar uolienų nuotrupų priemaišos). Karbonatai, kaip ir dolomitas, gali išsiplauti iš sankasos į šalia kelio esančius dirvožemius.

Taigi, remiantis šiame skyriuje išdėstyta informacija, galima teigti, kad dolomito skaldos ir skaldelės neveikia techninės druskos mišinys, nes apatiniam paviršinės dangos sluoksniui naudojama skaldelė yra sumaišoma su bitumu ir gaunamas nelaidus vandeniui sluoksnis (taip pat šį sluoksnį nuo vandens apsaugo ir paviršinis viršutinės dangos sluoksnis).

Pagrindo viršutiniame sluoksnyje taip pat daroma asfaltbetonio danga (skaldai surišti naudojamas bitumas, mineraliniai rišikliai). Si danga yra nepralaidi vandeniui. Apatiniame sluoksnyje klojama danga iš įvairios skaldos. Tačiau šis sluoksnis yra apsaugotas nuo vandens ir techninių druskų poveikio viršutinių nepralaidžių dangos ir pagrindo sluoksnių.

Žemėje, naudojamoje sankasai supilti, esantys mineralai (dolomitas) ir uolienos (karbonatinės), veikiamos vandens (ir tuo labiau jame ištirpusių druskų), gali išsiplauti į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Techninės druskos panaudojimas yra irgi labai svarbus veiksnys lemiantis dirvožemio pH padidėjimą šalia kelių. Kad ši hipotezė yra labai tikėtina, parodo dirvožemio pH tyrimo rezultatai, gauti ištyrus mėginius ėminių, paimtų prie kelio su žvyro danga, kur žiemos sezono metu nebarstoma techninė druska. Gauti rezultatai parodo, kad prie šio kelio esančių dirvožemių pH padidėjimo, lyginat su toliau esančiais dirvožemiais, nepastebėta.

Pastaba.

Šiam skyriuje pasinaudojau literatūros šaltiniu (Meilus T. Žvirgždo ir dolomito skaldos panaudojimo asfaltbetonio dangoms analizė ir rekomendacijos. Magistro darbas. VGTU, 2004. 112p.) esančiu 32 sąrašo vietoje.