Dar prieš dešimtmetį
onkologijoje vyravo nuostata, kad klinikinė vėžio eiga priklauso tik nuo
daugelio biomedicininių veiksnių - piktybinio naviko lokalizacijos bei
išplitimo, supiktybėjusių ląstelių morfologinių savybių, imuninės sistemos
atsparumo, atitinkamai parinkto specifinio ar palaikomojo gydymo. Dabar
medicina jau pripažįsta, kad ne tik šie veiksniai lemia ligos vystymąsi. Vėžys
yra pernelyg daugialypis susirgimas, kad jo eiga priklausytų nuo vienos
priežasties (Diržytė,
2001).
Psichoonkologija - tai
medicinos sritis, tirianti psichologinius ir onkologinius aspektus sergant
vėžiu, taip pat gydant, ir apima psichologinius ir psichosocialinius vėžio
aspektus. Kartais dar vadinama psichosocialine onkologija arba elgesiu onkologijoje,
nes ji susijusi su psichosocialiniais ir elgesio klausimais (Kvederauskas,
2003).
Psichoonkologija apima
keletą aspektų (Almas, 1999): > Visų onkologinių susirgimų stadijų ligonių
ir jų šeimos narių psichologines reakcijas.
Psichologinius, socialinius ir elgesio faktorius,
kurie prisideda prie vėžio gydymo.
Psichoonkologija apima
tokias disciplinas kaip chirurgija, radioterapija, epidemiologija, patologija,
bioetika, palaikomasis gydymas, reabilitacija ir kt. Taip pat įeina medicinos
personalo, dirbančio su onkologiniais ligoniais, psichologinis paruošimas ir
apmokymas.
Mokslinių straipsnių
autorės Diržytė, Gailienė, Milašienė, Norkienė (2001) pažymi, jog natūralu, kad
susirgęs onkologiniais susirgimais žmogus pirmiausiai domisi savo ligos
prognoze. Liga sugriauna visus žmogaus, jo šeimos planus ir iškelia daug
klausimų. Nors ir yra daug ne mažiau pavojingų ligų, vėžys mūsų visuomenėje
asocijuojasi su nepakeliamu skausmu, ilga, kankinančia mirtimi. Būtent dėl šios
priežasties pacientą kamuoja liūdni prisiminimai apie susirgusius pažįstamus,
jį vargina nežinomybės baimė. Ligonis norėtų gauti tikslius atsakymus iš
gydytojo, tačiau šis ne daug ką gali pasakyti, nes kai yra kalbama apie ligos
eigą, prognozę, neįmanoma numatyti, kas gali atsitikti kiekvienam pacientui,
konkrečios ligos atveju. Neįmanoma numatyti, kaip sergantysis ištvers gydymą,
kokios komplikacijos galimos gydymo eigoje. Tokioje situacijoje, kai nėra
konkretumo, ligoniui neramu, dažnai atrodo, kad kažkas yra slepiama, nepasakoma
iki galo. Diagnozavus onkologinį susirgimą didžiausią stresą sukelia pats
požiūris į ligą, nes liga asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nenugalimu.
Literatūros duomenimis, kas ketvirtam pacientui, sergančiam vėžiu,
diagnozuojama depresija.
Dažnai pats sergantysis
depresiją priskiria tiesiog blogai nuotaikai, valios trūkumui, charakterio
silpnumui. Sergantiesiems vėžiu dažnai pasireiškia šie depresijos požymiai:
nusivylimas, beviltiškumo ir menkavertiškumo jausmas, baimė ir nerimas. Tokių
jausmų kankinamas žmogus įsisteigia sau nesąmoningas nuostatas: „nenoriu
gyventi", „lėtai naikinu save". Kaip nurodo Sveikatos psichikos
centras, savižudybės rizika daugiau būdinga laikotarpiui po ligos diagnozės
nustatymo, taip pat chemoterapinio ar chemospindulinio gydymo laikotarpiu.
Onkologijoje, siekiant
išgydyti ligą bei pagerinti ligonio būklę, palaikyti gyvybę ar sumažinti jos
sukeltą skausmą, yra taikomi tokie pagrindiniai gydymo būdai: S Chirurginis; S Spindulinis; S Chemospindulinis; S Chemoterapija.
Mokslininkai Clark, Culla
(1990) nurodo, kad chemoterapija, spindulinis ir chemospindulinis gydymas,
sukelia daug šalutinių reiškinių, kurie gali labai prislėgti pacientus, juos
netgi gali apimti depresija, nerimas, gali išsekinti ir bet kokios pastangos pasveikti.
Jei į šiuos simptomus neatsižvelgiama ir jei jie yra nekoreguojami, pacientas
gali nutraukti vėžio gydymą, taip sukeldamas savo gyvybei didelį pavojų.
Watson (1993) pažymi, jog pacientai skirtingai
ištveria gydymą. Tai labai priklauso nuo pacientų psichologinio pasiruošimo,
imuninio statuso ir slaugančiųjų supratimo bei pagalbos. Šalutiniai poveikiai,
kurių pacientai bijo ir kurie dažniausiai pasitaiko yra: pykinimas, vėmimas,
plaukų slinkimas, kraujo rodiklių pokyčiai.
Pasak Amerikos vėžio
draugijos (angl. American Cancer Society), 90 proc. pacientų jaučia didesnio ar mažesnio stiprumo nuovargį.
Nuovargis įtakoja gyvenimo kokybę, paveikia tarpasmeninius santykius, sumažina
profesinės veiklos efektyvumą, trikdo fizinę ir emocinę gerovę (Jacobsen,
2007). Čia prasideda ir psichologiniai aspektai: jau vien pamačius stovą su
intraveniniais vaistais ligonius pradeda pykinti. Yra nustatyta, kad pykinimą
ir vėmimą sukeliančios reakcijos tęsiasi dar daug metų po išgijimo, kai
susidūrę su chemoterapiją primenančiais kvapais ir vaizdais, jie išgyvena
nerimą ir pykinimą (Clark, Culla, 1990).
1.4.2. Psichologinis atsakas į onkologinės ligos
diagnozę
Visais laikais onkologiniai susirgimai, jų gydymas, sergančiojo
medicininė globa buvo siejama su neviltimi, asocijuojasi su nepakeliamu fiziniu
skausmu, mirties baime bei nepatenkintais poreikiais, tiek fiziologiniais, tiek
socialiniais. Yra manoma, kad nuo asmenybės psichikos būsenos, nuo artimų
žmonių šilumos ir meilės priklauso ne tik sveikimas, bet ir ligos progresavimas
(Diržytė ir kt., 2001).
Įvairūs autoriai kiek
skirtingai aprašo psichologines paciento reakcijas į vėžio diagnozę, tačiau
manoma, jog šios reakcijos iš esmės yra panašios į bet kokią kitą krizę
patyrusių žmonių reakcijas. Kubler - Ross (2001), viena iš pirmųjų išsamiai nagrinėjusi sunkios ir galbūt
mirtinos ligos įsisąmoninimo procesą, išskiria penkis jo etapus:
S Neigimas ir izoliacija - pasireiškia atsisakymu pripažinti savo diagnozę; tai faktų
nepaisymas. Iš pradžių neigimas būna panašus į sveiką gynybą, kuri tuo metu
apsaugo žmogų nuo nepakeliamos tikrovės. Neigimas tampa žalingu, kai ligonis
nebegali psichologiškai priimti gydymosi būtinybės. Neigimas blokuoja
informacijos supratimą. Šis etapas leidžia ligoniui pasiruošti ir, laikui
bėgant, imtis ne tokios radikalios gynybos. S Pyktis. Kai neigti toliau neįmanoma, natūraliai kyla klausimas: „kodėl
aš?" Ligonį apima pyktis, įsiūtis, pagieža. Pyktis nukreipiamas prieš
konkrečius žmones - gydytojus, šeimos narius. Tačiau ne visada pyktis
reiškiamas tiesiogiai, atvirai įžeidžiant. Ir nors pyktis yra normali reakcija
susirgus, ji atitveria sergantįjį nuo aplinkinių. Gana dažnai sergantieji
pyksta ant savęs negalėdami išlaikyti savo vertės bei orumo. Stengiasi iš
paskutiniųjų susidoroti su sunkumais, siekdami išlaikyti savarankiškumą.
Mažiausia nesėkmė sulaukia atitinkamos reakcijos - pykčio.
S Derybos. Ligonis bando derėtis su likimu, sudaryti sandorį su juo, pasižadėdamas
keisti gyvenimą, vykdyti gydytojų nurodymus ir t.t. Šis etapas - savotiškas
bandymas laimėti laiko, pratęsti buvusį gyvenimą.
S Depresija. Vis geriau įsisąmoninant tai, kas atsitiko, išgyvenant sudėtingas
gydymo procedūras, ligonį palaipsniui apima nusivylimas, apatija, depresija. Iš
tikro, dėl ligos patirti praradimai gali būti visiškai akivaizdūs: ribotas
fizinis aktyvumas, sumažėjusi savigarba, prarastas darbas, pakitęs vaidmuo
šeimoje. Tai natūralus ir neišvengiamas atsakas į ligos sukeltą netektį.
S Susitaikymas - yra ne nuolankus pasidavimas lemčiai, bet savo situacijos ir realių
galimybių suvokimas. Kad ir kokia sunki liga bebūtų, ligonis palaipsniui
pasiekia susitaikymo su liga būseną. Šiuo etapu žmogus dažnai tarsi iš naujo
atranda pasikeitusio gyvenimo privalumus ir prasmę, grįžta vidinė pusiausvyra
ir dvasinė ramybė.
Kai kurie autoriai Holland, Rowland (1990), Pinder, Ramierz, Black (1993), nurodo laiką, kada vienokios ar
kitokios pacientų emocinės reakcijos labiausiai tikėtinos. Gili apatija ir
neigimas tęsiasi kelias pirmąsias dienas sužinojus diagnozę. Ją palaipsniui
pakeičianti stipraus nerimo ir depresijos būsena trunka maždaug dvi savaites.
Šiuo laikotarpiu ligoniui dėl stiprių emocinių reakcijų gali sutrikti apetitas
ir miegas, ligonis sunkiai sukaupia dėmesį ir netenka svorio. Ligos priėmimo ir
susitaikymo su ja etapas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki dviejų trijų mėnesių.
Stiprios gedėjimą primenančios emocinės reakcijos būdingos maždaug penktadaliui
vėžiu sergančių pacientų.
Sunki liga, kaip ir
kiekviena krizė, talpina savyje ir grėsmę, ir dvasinio augimo galimybę.
Sėkmingai įveikęs šią krizę, žmogus įgyja naujos ir svarbios patirties,
galimybę įvertinti savo gyvenimą, atidžiau pažvelgti į save ir kitus. Tačiau
tam, kad tai įvyktų, būtina aplinkinių pagalba. Teikiančio pagalbą asmens elgesio
strategija kiekvienoje krizės raidos fazėje taip pat turi būti skirtinga,
atitinkanti krizę išgyvenančio žmogaus poreikius. Pacientas, sužinojęs savo
diagnozę, gali reaguoti verkimu, pykčio ir nevilties protrūkiais, panika ar
sąstingiu. Padedant tokios būklės pacientui, svarbu stengtis sukurti saugumo
jausmą, leisti išlieti visus jausmus ir priimti bet kokias emocines reakcijas.
Paciento nereikėtų stabdyti, smerkti dėl neadekvataus elgesio ir emocijų.
Darbas su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis yra sunkus ir susijęs su
giliais išgyvenimais. Šiame pagalbos procese reikia ne tik paruošti pacientą
bei jo šeimą naujam patyrimui, tačiau ir patiems specialistams išmokti
kontroliuoti savo emocijas bei galimas reakcijas. Onkologiniai susirgimai žaloja
žmogų ne tik iš vidaus, tačiau ir išoriškai. Todėl šiame darbe didelę reikšmę
turi specialisto ir, kaip žmogaus, ir kaip profesionalo požiūris į sergantįjį (
Sutton, 1999;. Nagy ir kt., 2007) nurodo, kad tinkamas slaugos darbuotojų
pasiruošimas leidžia atsakyti į pacientui iškilusius klausimus, o pozityvus
požiūris, tinkamas emocinis nusiteikimas bei sergančiojo poreikių suvokimas
leidžia optimaliai padėti ligoniui.
Į pagrindinius ligonio
poreikius jautriai atsiliepiantis personalas - svarbiausias sergančiojo ramstis
ilgame ir sudėtingame procese įveikiant ligą. Tam, kad šis ramstis būtų
patikimas, personalas, dirbantis su sunkiai sergančiais pacientais, turėtų
išmanyti psichologines problemas, kurias sukelia liga, turėti pagrindinius psichologinės
pagalbos teikimo įgūdžius ir bendradarbiauti su psichinės sveikatos
specialistais (Žemaitienė, 2007).
1.5. Mitybos svarba onkologiniams ligoniams
Viena dažniausia
onkologinių pacientų problema - mitybos sutrikimai, kuriuos gali sukelti įvairūs
etiologiniai veiksniai.
1.5.1. Mitybos
būklės nustatymas ir mitybos nepakankamumo priežastys
Mitybos būklė onkologiniams pacientams turi būti
nustatoma diagnozavus ligą ir dažnai sekama (Bozzetti et al., 2009).
Mitybos būklę onkologiniams ligoniams vertiname pagal: S kūno masės indeksas (KMI) S svorio netekimas per paskutinius 3 mėnesius; S dabartinis maisto suvartojimas; S apetito stoka; S rijimo problemos;
S simptomai tokie kaip skausmas, pykinimas, viduriavimas; S burnos gleivinės išopėjimas.
Maisto kiekio
suvartojimas mažėja su kiekvienu chemoterapijos ciklu ir antipatija maistui
pasireiškia iki 56 proc. visų pacientų.
Su vėžiu susijęs mitybos
nepakankamumas gali būti dėl įvairių priežasčių: augančio naviko sukelto
lokalaus poveikio, dėl organizmo atsako į vėžinį procesą, dėl priešvėžinės
terapijos.
Nepakankama mityba yra
būklė, kuri išsivysto sutrikus balansui tarp to, ką individas valgo ir to, ko
reikia gyvybės ir sveikatos palaikymui. Vėžiu sergantis pacientas gali turėti
nepakankamą mitybą jau diagnozuojant ligą ar tapti išsekusiu dėl ligos eigos ir
gydymo būdų.
Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų mitybos nepakankamumą ir jo
laipsnį lemia daugelis veiksnių: naviko lokalizacija, histologinė forma, bet
ypač navikinės ligos stadija - kuo ji vėlyvesnė, tuo dažniausiai ryškesnis būna
mitybos nepakankamumas.
Onkologinis susirgimas žmogaus organizmą veikia įvairiai: dėl skiriamo
gydymo pasireiškia pašaliniai poveikiai, tokie kaip pykinimas, vėmimas, kurie
sąlygoja nepakankamą mitybą, svorio pokyčius, taip pat atsiranda įvairių
metabolinių pakitimų - gaunamos energijos kiekis neatitinka poreikio, atsiranda
riebalų, baltymų, angliavandenių metabolizmo sutrikimai, kurie gali nulemti
anoreksiją, o pastaroji yra pagrindinė priežastis vystytis kacheksijos
sindromui. Dėl visų šių paminėtų veiksnių pacientams krenta svoris, kuris
vėliau gali turėti įtakos ir gydymo pasirinkimui. Nustatyta, kad onkologiniams
pacientams ypač stipriai padidėja energijos sunaudojimas, todėl nėra
užtikrinamas pakankamas energijos kiekis.
Jau beveik šimtas metų
yra žinoma, kad vėžiu sergantys pacientai kenčia dėl progresuojančio mitybos
sutrikimo. Pagrindinė šio proceso priežastis - nepakankama mityba dėl nenoro
valgyti vėžio pasekoje, skonio jutimo sutrikimai, ligos komplikacijos ar
naudojamo gydymo pašalinio poveikio. Skiriami šie mitybos sutrikimo laipsniai:
1. Nežymus mitybos sutrikimas nepakankamumas
S 5 proc. sumažėjo kūno masė per vieną mėnesį, (ar 10 proc. per 6
mėnesius) ar kūno masė
mažėja toliau; S ribotai sumažėjo suvartojamo maisto kiekis; S maitinimasis turi įtakos simptomams; S paciento funkcinė būklė susilpnėjusi;
S matyti poodinio riebalinio audinio ir raumenų masės nežymus ar
vidutinis nykimas, raumenų tonuso susilpnėjimas;
2. Didelis mitybos nepakankamumo laipsnis
S daugiau nei 5 proc., sumažėjusi kūno masė per mėnesį laiko, (ar daugiau
kaip 10 proc. per 6
mėnesius), be stabilizacijos ar kūno masės padidėjimo; S suvartojamo maisto kiekis yra labai mažas; S maitinimasis turi labai didelės įtakos simptomų atsiradimui; S labai susilpnėjusi paciento funkcinė būklė;
S matomi mitybos nepakankamumo požymiai, poodinis audinys sunykęs,
galimos edemos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą